Visa tiesa apie Kubą

Kas ta Kuba? Daugeliui tai tiesiog sala kažkur netoli JAV. Dar kitiems, tai asocijuojasi su neseniai mirusiu Fideliu Kastro ir Čegevara. Tretiems, tai cigarai ir turistinis rojus. O kai kam, tai prakeiktas socializmas.

Teisybės čia nerasim. Manau ten visko galima rasti po truputį. Na o aš pasistengsiu pateikti kai kuriuos faktus, jog žmones patys galėtų susidaryti vaizdą.

- Dar prieš Fideliui ateinant į valdžią (1953 metais) Kuboje 43% gyventojų buvo neraštingi, o net 60%  žmonių gyveno lūšnose. Šiuo metu neraštingumas yra praktiškai likviduotas. Kuba turi 99.8% raštingumo lygį.

-Nors daug kalbama apie iš Kubos bėgančius žmones (nėra tikslios statistikos), tačiau gyventojų skaičius nuo 1961 metų paaugo 4 milijonais.

- Naujagimių mirtingumo lygis toks pat kaip ir Didžiojoje Britanijoje (išsivysčiusios Vakarų šalies) ir maženis negu JAV.

- Kubos vidutinė gyvenimo trukmė yra 78.8 metai. Pasaulyje užima 57 vietą. Tuo tarpu Lietuva su 75 metų vidutine gyvenimo trukme užima 112 vietą pasaulio reitinge.

- Kuba sveikatos apsaugai skiria 11,1% nuo BVP ir užima labai aukštą - 12 vietą - pasauliniame reitinge. Lietuva, skiria 6.60% ir užima 89 vietą. Duomenys 2014 metų.

- Neįtikėtini skaičiai yra švietimo sistemoje. Kuba tam skiria 12.8% nuo BVP ir užima antrą vietą pasaulyje! Tuo tarpu Lietuva skiria 5.60% ir rikiuojasi 61 vietoje. Duomenys 2010 metų.

- Kuboje jaunimo nedarbo lygis (15-24 metų) yra tik 6.1% . Ji lenkia visą Vakarų pasaulį. Pavyzdžiui Italijoje jaunimo nedarbo lygis siekia 40%

- Oficialus, bendras, nedarbo lygis siekia 2.2%. Šalis užima 17 vietą pasaulyje.

- Odontologo paslaugos, medikamentai ir netgi gydytojų vizitai į namus yra finansuojami. Kuboje 150 pacientų tenka vienas gydytojas, tai pranoksta daugelį išsivysčiusių šalių. Pavyzdžiui Jungtinėje Karalystėje tūkstančiui pacientų vidutiniškai tenka 2.8 gydytojo.

- Sala kasmet siūlo šimtus stipendijų užsienio studentams, kurie kilę iš mažai pajamų gaunančių šeimų ir negali sau leisti studijuoti medicinos mokslų.

- „Kubos sveikatos apsauga man suteikė galimybę studijuoti mediciną nemokamai, kol daugelis mano kolegų, lankydami medicinos mokyklas JAV, yra joms skolingi tūkstančius dolerių. Ši sistema užtikrina, kad atvira širdies operacija neprivers įsiskolinti visam gyvenimui. Ji sukūrė globaliai konkurencingas biotechnologijų ir farmacijos pramones. Ji neatstumia žmonių dėl jų žemo socioekonominio statuso. Tai sistema sukurta žmonėms. Tiesa, ji turi savų trūkumų ir iššūkių, kuriuos reikia išspręsti, bet tai tikrai ne propagandos įrankis“, - įsitikinęs Kuboje studijavęs dr. R. Warner.

Geri šios salos gyventojų sveikatos rodikliai įrodo, jog sistema veikia beveik be priekaištų. Ne veltui Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki - Moon negaili pagyrimų Kubos sveikatos sistemai: „Tai pavyzdys daugeliui šalių“.

- Kubos mokslininkams prireikė daugiau nei 15 metų, kad sukurtų vakciną nuo plaučių vėžio.
Išvados įtikino Japoniją ir kai kurias Europos šalis pritarti klinikinėms „Cimavax“ studijoms. Vakcina buvo išmėginta Kuboje tūkstančiams pacientų ir jokio šalutinio poveikio nepastebėta. Vėžinių ligų tyrėjai „Cimavax“ laiko labai patikima vakcija. Mokslininkai mano, kad ši vakcina galėtų būti pasitelkta ir gydant kitas vėžines ligas.

- Kuba pirmoji pasaulio šalis sugebėjusi pasiekti, jog ŽIV arba Sifiliu serganti nėščia motina negalėtų to perduoti savo vaikui. Pasaulio sveikatos organizacijos vadovės Margaret Chan teigimu, tai yra vienas didžiausių medicinos pasiekimų.

- 2014 metais daugiau nei 450 Kubos gydytojų dirbo Afrikos šalyse. Kai vieną iš tų daktarų pakalbino žurnalistai jis atsakė „Mes žinome kas gali atsitikti (tuo metu ten buvo Ebolos virusas, vietinių konfliktai). Mes žinome, jog vykstam į priešišką aplinką. Bet tai mūsų pareiga. Mes taip išmokyti“

-  Visa tai pasiekta veikiant milžiniškos ekonominės blokados sąlygomis. Paskaičiuota, kad per pusę amžiaus trukusio JAV prekybos embargo Kubai, ji neteko apie 1.1 trilijono JAV dolerių. Tai dideli pinigai. Dar daugiau lėšų Kubai atsirastų jeigu nereiktų skirti net 3% nuo BVP savo karinėms pajėgoms, tačiau prisiminus JAV organizuotą invaziją, tenka mesti didelius pinigus ir gynybai. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis Kuba sugeba pasiekti to ko nepasiekia kapitalistinės šalys.

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

 Šaltiniai laisvai prieinami internete. Statistikos gausiai radau CŽV faktų knygoje.
Marius Jonaitis

Pridėtinė vertė, jos nusavinimas ir kaip gimsta oligarchai

Yra lietuvių liaudyje tokia patarlė „nuo darbo nebūsi bagotas o tik kuprotas“. Ji kiek ironiška, bet gan neblogai nusako kapitalistinius santykius. Santykius, kurie dominuoja tiek Lietuvoje tiek ir beveik visame pasaulyje. Ką turiu omenyje? Ogi tą, jog jeigu tau nepriklauso gamybos priemonės o pats esi samdomas darbuotojas, tai visada uždirbsi/gausi mažiau iš savo sukurto darbo negu tave samdęs, ir tavo darbo jėgos sukurtą vertę nusavinęs,  žmogus.

Pavyzdžiui, jeigu dirbi fabrike ar šiaip gamyboje ir per dieną sukuri vertės už 500 eu, o tau už dieną moka 50 eu, tai tave samdančiam žmogui palieki 450 eu savo darbo sukurtos vertės. O tau lieka tik 10% tavo sukurto darbo vertės, 90% paima žmogus, kuris, galbūt, ilsėjosi kurorte ir neturi nieko bendro su gamyba. Tik tai, jog yra savininkas (nupirko, paveldėjo, pavogė/prichvatizavo gamybos priemones).

Beje, mano pavyzdyje paminėti skaičiai yra realūs, dažnai skirtumas būna net didesnis. Bet būkim prie to pačio pavyzdžio, nes jis lengvai įsimenamas todėl ir patogus. Tau lieka 50 eu nuo tavo sukurtos 500 eu vertės, o 450 eu keliauja į kito kišenę. Kaip tai vadinama? Tai vadinama pridėtinės vertės nusavinimu (ant to laikosi bet koks kapitalistinis verslas). Kas yra ta pridėtinė vertė?

Pridedamoji vertė – tai skirtumas tarp kreditan parduotos darbo jėgos kainos ir gamybos procese sukurtos vertės. Darbo jėgos vertė ir ta vertė, kurią darbo jėga sukuria darbo procese, yra du skirtingi dydžiai. Kapitalistas, pirkdamas darbo jėgą, visada turi galvoje šį skirtumą tarp jų. Ji yra vienintelis ir išimtinis šaltinis, iš kurio kyla pelnas.

Kaip matome, samdomi darbuotojai, o tokių yra didžioji dauguma tiek Lietuvoje, tiek ir likusiame pasaulyje, kiekvieną dieną kuria pridėtinę vertę (kurios negauna valdyti) savo vadovams. Tai vyksta diena iš dienos, mėnuo po mėnesio ir metai iš metų. Kaip mano minimu pavyzdžiu, tai žmogus per mėnesį (jeigu dirba 20 dienų į mėnesį) gauna 1000 eu, na o įmonei lieka 9000 eu to darbuotojo sukurto darbo vertės. Per metus gaunasi jau 108 000 eurų įmonės naudai, kai tuo tarpu visos vertės kūrėjas tenkinasi 12 000 eu į metus.

Ką kapitalistas daro su ta sukaupta verte? Jeigu protingesnis, tai deda į gamybą, ją plečia ir užkariauja rinką išstumdydamas silpnesnius. Po to sukauptą kapitalą merkia į politiką, jog arba pats patektų prie valdžios arba paremtų tuos kurie vykdys jo valią ir atstovaus kapitalisto ekonominius interesus. Jei kvailesnis, tai taško jachtoms ir blondinėms. Bet kuriuo atveju tie pinigai, tikrojo kūrėjo, darbininko, nepasiekia.

Aš jau matau kaip šį straipsnį skaitantis kapitalistas, arba dar blogiau - juos ginantis kvailys ironiškai šypsosi ir purkštauja bei ant stalo meta du argumentus:
a) Pats kurk savo verslą ir elkis kaip nori!
b) Dirbkit efektyviau savo darbe ir darbdavys/kapitalistas mokės tau daugiau!

Pradėkime nuo A. Taip, gali žmogui pasisekti ir jis išvystys savo verslą ir taip taps iš samdomo darbuotojo (proletaro) kapitalistu. Arba įsteigs kooperatyvą ir kartu, su dirbančiaisiais, valdys gamybos priemones (kooperatyvai atskira tema, kuri Lietuvoje dar nesunokusi, bet reikės vėliau apie tai rašyti). Tačiau atkreipkime dėmesį į statistiką. Kiek Lietuvoje verslų bankrutuoja? Statistika žiauri - bankrotų skaičius Lietuvoje auga (žiūrėti šią lentelę). 2012 metais buvo pradėta 1401 bankroto procedūra, o 2016 metais jau 2728. 2012 metais buvo baigti 1382 bankroto procesai, kai tuo tarpu 2016 metais tokių turėjome jau 2203.

Statistikos departamento duomenimis, per praėjusį dvidešimtetį (1993–2014 metais) bankrotas buvo paskelbtas 16 220 įmonių ir 16 bankų. Buvo vykdomi 15 707 įmonių teisminiai, 513 – neteisminiai bankroto procesai. 12 098 įmonių (74,6 proc.visų įmonių, kurioms pradėtas bankroto procesas) ir 14 bankų bankroto procesai jau baigti. Iš jų 11 767 įmonės likviduotos, 3 – reorganizuotos, 17 – sanuota,o likusiose 311 įmonių bankroto procesai nutraukti arba sudarytos taikos sutartys.

Tarp bankrutavusių įmonių dominuoja jaunos įmonėlės, kurios dar tik bando pradėti verslą. Tad patarimas darbininkui pradėti verslą tik skamba gudriai, realiai panašu į pasiūlymą pažaisti rusišką ruletę - gal pavyks - išgyvensi.

B variantas irgi mėgstamas mūsų kapitalistų. Jie nuolat graudenasi, kad lietuviai nepakankamai našiai dirba (kalbant žmonių kalba, tai per mažai pridėtinės vertės jiems lieka, neužtenka to 90% procento kaip mano pavyzdyje), baksnoja į užsienį, jog žiūrėkit kaip ten našiai dirba vokiečiai. Aišku, pamiršta paminėti, kad ten ir uždarbiai labiau motyvuojantys. Be abejo, ten situacija irgi nėra tokia puiki, bet mums atrodo gera, nes pas mus dar blogiau nei Vakaruose. Panašiai kaip ir ukrainiečiams dabar Lietuva atrodo puiki:), bet apie tai vėliau.

Kalbant apie darbo našumą, jo auginimą, reikia nepamiršti, jog kapitalistas visada siekia tik naudos sau, todėl, kad ir kaip našiau dirbsi jis visada skaičiuos kaip tau mokėti mažiau o sau pasilikti daugiau. Pažiūrėkite į dvi lenteles kurios rodo „Svajonių šalies“ JAV situaciją.

Lentelėse mes matome kaip augant darbo našumui „augo“ ir darbininko alga. Jeigu ji kažkiek ir paaugdavo, tai ją kaip mat surydavo ir toks reiškinys kaip infliacija. Kas ji yra? Infliacija – bendrojo kainų lygio kėlimas. Jos dėka kapitalistai pasisavina didesnę darbo jėgos sukurtos pridedamosios vertės dalį.

Dirbi daug, vis našiau, bet alga kaip neauga, taip neauga. Jeigu kam ir pakyla, tai auganti infliacija -  produktų, paslaugų kainos - ją suvalgo. Tad jeigu kam teko bendrauti su JAV gyvenančiais žmonėmis, tai tikrai išgirsit pasakojimus kaip 1960-1970 metais dirbantis vyras galėjo išlaikyti šeimą (žmonai nereikėjo dirbti), įsigyti būstą ir reikiamų daiktų, kai tuo tarpu dabar reikia, jog abu suaugę dirbtų ir dar tenka skolintis. Tikra amerikietiška svajonė. 

Turbūt nieko nuostabaus, jog Vakarų jaunimas vis labiau kairėja. 2016 m. Harvardo universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad 51 proc. 18–29 metų amerikiečių atmeta kapitalizmo sistemą, o trečdalis palaiko socializmo idėjas.

Pirmalaikiuose Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose 63 proc. 18–34 metų jaunuolių balsavo už leiboristų, pasisakančių už mokesčių kėlimą ir švelnias „Brexit“ derybas, kandidatus. JAV prezidento rinkimuose jaunimas palaikė demokratų kandidatę Hillary Clinton. Visgi, jei jauni žmonės būtų galėjęs rinktis, demokratams būtų atstovavęs socialistinių pažiūrų Bernie Sandersas. Jis sulaukė didesnio 18–29 metų rinkėjų palaikymo nei abu antrojo turo kandidatai. Panašiai scenarijus susiklostė Prancūzijoje: kairiųjų kandidatas Jeanas Lucas Mélenchonas gavo 30 proc. 18–24 metų rinkėjų balsų.

Na o topinis, kuris pravirkė lietuvišką žiniasklaidą: „Komunizmo aukų atminties centras vykdė apklausą, kurios rezultatai gerokai nustebino. Apklausti jauni amerikiečiai iki 35 metų gana teigiamai atsiliepė apie komunizmą ir socializmą, o kai kurie manė, kad komunistiniai lyderiai – tikri herojai. Apklausa šokiravo, nes beveik pusė apklaustų jaunų žmonių pareiškė, kad jie mielai gyventų socializmo ar komunizmo sąlygomis, esą kapitalizmas juos slegia.“

Kaip matome kapitalistinis gamybos ir sukurto produkto pasidalinimo būdas slegia ne tik mus - Šiaurės vakarų krašto gyventojus, bet ir tokias, lyg ir, neblogai gyvenančias valstybes. Jų dirbančiuosius.

Kokios išeitys? Jų yra nemažai. Gamybos priemonių suvisuomeninimas, kooperacija, bet apie tai kituose tekstuose. O dabar, kiekvieną kartą eidami į darbą, dirbdami bei po darbo grįždami namo atminkit, jog savo darbu kuriat šviesų rytojų ne sau o kapitalistui. Kiekvienas pasiskaičiuokit kiek realiai sukuriat vertės ir kiek gaunat jos algos pavidalu:)

Su komunistiniais linkėjimais.
Draugas Marius.

Pozityvus įrašas [apie tai, kas man gero nutiko]

Ąžuolas, Žemyna ir Raimonda

 Dažniausiai rašau apie tai kas negerai, ką reiktų taisyti bei pakeisti. Todėl iš šono galia atrodyti, jog viskas man tik blogai ir matau tik juoda. Taip nėra. Mano gyvenime vyksta daug gražių bei pozityvių reiškinių, todėl galvoju, jog laikas apie tai parašyti. Pasidalinti kas gero nutiko, kuo galiu džiaugtis ir didžiuotis. Suskirsčiau tai į penkis segmentus: Šeima, išsilavinimas, būstas, darbas bei saviugda.

Šeima

Galiu džiaugtis ir didžiuotis puikia bei darnia šeima. Su savo žmona esu vedęs jau daugiau negu trys metai, turim du sveikus ir guvius vaikus.

Raimonda ir aš

Ąžuolas

Žemyna

Nesergam, vystosi normaliai, džiugina mano akis ir širdį :). O žmona, kurios tiek ilgai laukiau ir ieškojau. Mūsų požiūriai bei moralinės vertybės sutampa beveik visais klausimais.
Ąžuolas eina į darželį, vis daugiau ir daugiau kalba, krečia šunybes ir visada pats geriau žino ko jam reikia :))
Žemyna išmoko žaibio greičiu dūmti per kambarius ropomis, kąsti į ranką bei nuolat dainuoti. Kaip ne keista, jai patinka ir mano dainavimas :)
Žiauriai juos visus myliu! Nors ir išvargina, nors ir norisi kartais kur nors pabėgti nuo jų visų, bet jau po pusdienio būnų visų savo šeimos narių be proto išsiilgęs:)

Išsilavinimas

Raimonda gavo magistro diplomą

Aš gavau bakalauro diplomą

Pagaliau jau abu diplomuoti. Raimonda 2018 sausį gavo Moderniosios lingvistikos magistro laipsnį (2016 metais įgyjo lietuvių filologijos bakalaurą), o aš vakar atsiėmiau Viešosios politikos bakalauro diplomą. Ar to gana? Ne. Jau žiūriu į magistro studijas. Jau ir Raimonda nerimsta, nes norisi kažko naujo išmokti. Bijau, jog mokysimės visą gyvenimą :)

Būstas

 Šių metų sausį užsidėjom dar vieną „varnelę“ prie išsikeltų tikslų - įsikėlėm į savo būstą. Pavyko gauti gan palankiomis sąlygos, planuoju išsimokėti per 7-10 metų. Butas puikioje vietoje - Palemone. Netoli mokykla ir gimnazija, Kauno Marios, Vieškūnų piliakalnis. Draugiški kaimynai ir aplinkiniai žmonės. Name įsikūrusi bendrija, turi savo katilinę, tad šildymo kainos labai nedidelės. Būstas neseniai remontuotas. Gyvenk ir žvenk! 67 kvadratai gėrio! Trys kambariai. Prisegu kelias foto (pasikeitė kai kurie daiktai ir jų išstatymas), butas daug šviesesnis negu nuotraukose:)

Dabar vietos visiems užtenka. Net turiu savo atskirą kampą rašymui, bibliotekai, susitikimams su kolegomis :)

Darbas

Jau metai laiko dirbu turbūt vieną įdomiausių savo darbų. Turiu galimybę formuoti kolektyvą, jį mokyti bei kartu siekti aukštesnių rezultatų. Gaunu pakankamai daug laisvės ir tas mane džiugina. Atlyginimas irgi ne iš mažųjų (aišku, visada norisi vis daugiau).

Darbe nuolat bendrauju. Matau begales skirtingų žmonių ir tai padeda pačiam tobulėti, įgyti vis geresnes viešo kalbėjimo kompetencijas. Lavinti organizacinius įgūdžius, gilinti psichologines žinias. Galimybės yra didelės, tik reikia sugebėti jas pasiimti:)

Savo kabinetuke

Saviugda

Vien studijų neužtenka. Be savarankiškumo studijavimo (knygų skaitymas, video lekcijos) nebūtų tų žinių kurias jau įgyjau. Be tolimesnio mokymosi - nebus naujų arba jos bus nepakankamai gilios.

Džiaugiuosi, jog įveikiau savo ankstesnes baimes ir pradėjau gilintis į marksizmą, man tai padėjo atsikratyti kvailokų iliuzijų ir realiau pasižiūrėti į pasaulį. Aiškiau suprasti kas ir dėl ko jame vyksta.
Taip pat domina psichologija, NLP, visa ką galima taikyti sau, darant save stipresne asmenybe.
Viso to buvo, gan nemažais kiekiais, pastaraisiais metais.

Kokie tolimesni planai?
- Išsimokėti paskolą ir planuoti namo pirkimą;
- Pabaigti magistrą ir pasvarstyti dėl doktorantūros;

- Parašyti knygą (turiu kelias temas);
- Atgaivinti naujam gyvenimui savo podcast idėją.

- Įgyvendinti papildomų pajamų projekta;
- Pereiti į didesnius marksizmo ir saviugdos ratelius.

Net neabejoju, jog visa tai bus, nes turint tokią puikią šeimą, kokia yra maniškė, galima nuversti bei supilti vis naujus kalnus!

Po 2020 metų Rusija subyrės

 Straipsnis ne mano rašytas, bet manau, jog yra įdomus, aktualus, todėl vertas patekimui į platesnius ratelius. Marius Jonaitis.

Per artimiausius 10 metų Rusija subyrės, - pareiškė Džordžas Friedmanas (George Friedman), STRATFOR direktorius, š.m. birželio 15 d. duodamas interviu Polska Times. 

Atsakydamas į lenkų žurnalisto klausimą, jis pasakė: „Rusija ir toliau netenka galios. Sovietų Sąjungos griūtis buvo ne pabaiga, o naujo etapo pradžia, tačiau dabartinė Rusija kartoja visas vėlyvojo SSRS laikotarpio klaidas, likdama šalimi, kuri visiškai priklauso nuo naftos kainų.“ Friedmano nuomone, naftos kainos vaidina lemtingą vaidmenį: -  „Dabartinė Rusija tapo trečiojo pasaulio šalimi, ji gyvena gamtinių resursų eksporto dėka, kurių kainos ji nekontroliuoja. Tai reiškia, ji nekontroliuoja savo ateities.“ Anot Friedmano, Rusijos valdžios institucijos nepajėgia palaikyti tvarkos ir disciplinos savo valstybėje, jos  siekis sutelkti antiamerikietišką koaliciją neparemtas jokia materialia jėga.

G. Friedmanas savo knygoje „Ateinantys 100 metų“ (The Next 100 Years) jau yra pateikęs pasaulio vystymosi geopolitinę prognozę, pagal kurią Rusija nesugebės išsilaikyti, o po 2020 –ųjų metų subyrės. Tingintiems skaityti pačią knygą, siūloma susipažinti su trumpu jos turinio aprašymu šiame, dar 2009 metais Lietuvos Ryte paskelbtame straipsnyje.

Galima pagrįstai teigti, kad G. Friedmano prognozės neprieštarauja „Kapitale“ ir kituose marksizmo klasikų veikaluose atskleistiems istoriniams, ekonominiams ir socialiniams civilizacijos vystymosi dėsniams. Natūralus kapitalo telkimo „vienose rankose“ dėsnis sąlygoja ne tik ekonominės, bet ir politinės bei karinės galios koncentraciją. Sugriuvus pasaulinei socializmo sistemai,  tarptautinės kapitalistinės supermonopolijos vystymuisi neliko jokių stabdžių. Rusijos valdovų mėginimai stabdyti šį procesą, bandant primesti, jų žodžiais,  daugiapoliarinio pasaulio modelį JAV valdomai kapitalistinei sistemai pasmerkti žlugti, nes nepaiso objektyvių kapitalizmo dėsnių. Šios pastangos tik aštrina objektyvius vidinius kapitalizmo prieštaravimus ir gilina sisteminę kapitalizmo krizę, o tai prieštarauja globalios kapitalistinės supermonopolijos subjektyviems interesams. Disponuodami praktiškai neribotais resursais, Vakarų valdovai, naudodami veiksmingiausias turimas priemones, ne tik lengvai neutralizuoja oligarchinę Rusiją, bet ir tikisi pereiti į JAV dominuojamo imperializmo epochą  anot Zbignevo Bzežinskio, - „ ant Rusijos nuolaužų ir Rusijos sąskaita“.  

Nemenkos Rusijos vyriausybės pastangos vystyti smulkiu ir vidutiniu verslu grindžiamą vidaus ekonomiką pagal XIX amžiaus „laisvos konkurencijos“ ir „laisvos rinkos“ kategorijas, yra daugiau, negu juokingos. Tokia Rusija, kokia ji yra šiuo metu, tikrai neatlaikys pasaulyje vyraujančio monopolistinio imperializmo ekonominio ir politinio spaudimo. Vakarų mėginimas ekonominėmis sankcijomis priversti Rusijos oligarchus pereiti prie modernios monopoliu ir socialiniu kontraktu paramstytos kapitalizmo sistemos nesulaukė jokio adekvataus atsako. Greičiau atvirkščiai, jie tik dar stipriau demonstruoja ištikimybę Vakarų „idealams“, toliau slopindami nuosavos kapitalistinės ekonomikos augimą ir blogindami jos kreditavimo sąlygas, aklai vykdydami Tarptautinio Valiutos Fondo ir Pasaulio banko nurodymus. Tuo pačiu stiprindami vidaus separatistines ir visuomenę skaldančias nacionalistines jėgas, analogiškai vėlyvajam SSRS periodui.

Žinoma, hipotetiškai galima teigti, kad planinės ekonomikos ir socialistinių visuomenės gyvenimo organizavimo principų įdiegimas nukreiptų Rusijos piliečius bei valstybę į progresyvų ir tikros pažangos kelią, neutralizuotų negatyvų kapitalizmo poveikį ir panaikintų tolesnio byrėjimo priežastis.

Tačiau tam, kad tokia hipotezė taptų realybe, šiuolaikinėje Rusijoje, ko gero, jau nebėra nei objektyvių, nei subjektyvių prielaidų. Nėra jokios rimtesnės progresyvios politinės jėgos „kairėje“, kuri būtų pajėgi pilnai suvokti ir moksliškai įvertinti šiurkščiausias ne tik teorines, bet ir praktines  dar netolimos SSRS klaidas ir nukrypimus (pvz., kad ir planinės ekonomikos žlugdymo etapai) bei būtų pasirengusi ryžtingai pakviesti visuomenę atgal į ateitį. Iš „dešinės“ tesklinda visaip skatinamas nacionalizmas, pereinantis į didžiarusišką šovinizmą, gausu tariamo „antiamerikoniškumo“, ignoruojami monopolistinio imperializmo vystymosi ekonominiai ir socialiniai dėsniai, vėl populiarinamos reakcingos feodalinės, religinės ir monarchistinės „vertybės“...

Atskiri Rusijos Federacijos subjektai – vieni labiau, kiti mažiau, artėjančiam skaidymui pasirengę ir praktiškai.  Čečėnija (valst.kalbos – čečėnų, rusų), Tatarstanas (valst.kalbos – totorių ir rusų), Baškirija (valst.kalbos – baškirų, rusų), Buriatija (valst.kalbos – buriatų, rusų), Tuva (valst.kalbos – tuvių, rusų), Mordvija (valst. kalbos – mokšų, erzjų, rusų), Sachos  respublika (buv. Jakutija, valst. kalbos – sacha ir rusų) jau pasirengusios nutraukti politinius saitus su Rusijos Federacija: renka savo prezidentus, formuoja savas vyriausybes, neretai vadina viešai save suvereniomis respublikomis, turi konstitucijas ir net sudarinėja tarpvalstybines sutartis su Maskva (pvz., Tatarstanas)...   

Priminęs Polska Times skaitytojams K. Markso teiginį, kad istorija kartojasi du kartus – pirmą kartą kaip tragedija, antrą – kaip farsas, G. Friedmanas teigia, jog Rusija yra kaip tik šioje antroje fazėje. Paradoksas, bet Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika 1990 m. birželio 12 d. paskelbdama apie savo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos ir pakeistu Rusijos Federacijos pavadinimu pradėjusi kapitalizmo restauraciją, dabar turi pripažinti faktą, kad nuo kapitalistinio farso „Subyrėjimas“ finalo ją galėtų išgelbėti tik Tarybų Federacinė Socialistinė sistema. Kol dar veikia Sovietų Sąjungos paliktas branduolinis skydas.  

P. Girkaitis

Pensijų sistema: Ką mes turėjome, turime ir kas lauks ateityje

Marius Jonaitis

Pensijų sistema Lietuvoje nėra kažkas seno ir įprasto nuo amžių. 1922 m. rugpjūčio 21 d. priimtas „Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymas“, aprūpinęs pensijomis ir vienkartinėmis pašalpomis, mokėtomis iš valstybės biudžeto, Lietuvos kariuomenės invalidus, jų šeimas bei žuvusiųjų karių šeimas. Toliau, iki pat 1939 metų visa pensijų sistema buvo orientuota tik į karius bei valstybės tarnautojus, tad pensininkų kiekis buvo labai mažas.

1939 m. valstybinės pensijos mokėtos 834 rusų kariuomenės invalidams ir 1000 Lietuvos kariuomenės invalidų. Tais pačiais metais karių pensijų fondas mokėjo pensijas 408 pensininkams.

Tokia pensijų sistema, prie kurios esame pripratę startavo tik 1956 metais pensijų įstatymų. Pagrindinėms gyventojų grupėms: Darbininkams -1956 m, inteligentams - 1959 m., kolūkiečiams -1964 metų įstatymais.  Tam tikroms kitų pajamų neturinčioms gyventojų grupėms buvo mokamos socialinės pensijos. Apačioje matote lentelę su Pagrindinėmis sovietų senatvės pensijų sistemos charakteristikomis 1989 m.

1990 m. vasario 13 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“.  Nurodoma iš Tarybų Sąjungai pavaldžių Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion.  To pasekmes matote žemiau esančioje lentelėje.

1993 metais Lietuvoje gyvenantys pensininkai turėjo tik ketvirtį tos perkamosios galios kurią turėjo 1989 metais. Na o po dešimties metų - 2003 metais, jie turėjo tik 57% perkamosios pensijų galios lyginant su 1989 metais.

Toliau su pensijomis susiję skaičiukai:

Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.

40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės.
Dabartinis reikalingas darbo stažas ilginamas nuo 30 iki 35 metų.
35 metų stažą jau privalės turėti tie, kurie į pensiją išeis 2027 m
Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis būdami 65-erių.

Kadangi turime skaičius iš dviejų skirtingų santvarkų tad galime palyginti.

1989 metais vyras galėjo išeiti į pensiją sulaukęs 60 metų ir turėdamas 25 metų būtiną darbo stažą. 2027 metais, tas pats hipotetinis vyras, į pensiją galės išeiti 65 metų ir turėdamas 35 metų būtiną darbo stažą. Tad pensija nutolinama 5 metams, o būtinas stažas ištęsiamas net 10 metų.
1989 metais moteris galėjo išeiti į pensiją sulaukusi 55 metų, jai užteko 20 metų būtino darbo stažo. 2027 metais, ta pati hipotetinė moteris, į pensija galės išeiti 65 metų ir turėdama 35 metų būtiną darbo stažą. Mūsų „silpnąjąi lyčiai“ pensija nutolinama net 10 metų o būtinas stažas ištęsiamas net 15 metų. Klausimas, kaip moteriai sukaupti reikiamą stažą bei gimdyti ir auginti vaikus?

Lyginant 1989 ir 2018 metus galime matyti akivaizdžią gamybos priemonių ir technologijų pažangą. Jau vien kompiuterizacijos, išmanių technologijų šuolis stipriai pakeitė visuomenę. Kokia pažanga įvyks iki 2027 metų, galime tik pasvajoti, bet tikėtina, jog ji nemažins apsukų. Tad, logiškai mąstant, turėtų keisti darbo santykiai, lengvėti gyvenimas žmonėms, tačiau matome augantį būtiną darbo stažą, tolinama pensijinį amžių. Na niekaip nesueina galai.

Pasakos apie demografiją irgi yra niekinė. Auga efektyvumas, robotizacija, susidomėjimas dirbtiniu intelektu (ypač Kinijoje). Dar daugiau, bendras Lietuvos BVP tai auga, tad akivaizdu, jog Lietuvos teritorijoje sukuriama vis daugiau produkto. Aišku, jis nusėda tikrai ne eilinių žmogelių kišenėje, o tas kas nusėda valstybėje - paskirstoma kitoms reikmėms. Pavyzdžiui per keturis metus finansavimas gynybos sektoriui išaugo 2.62 kartus, nuo 367 milijonų iki 963 milijonų eurų. Beveik 600 milijonų eurų per metus! Bet apie tai mes nekalbėsim, nes mus gi puola ir turime gintis.

Jeigu manote, jog čia pabaiga, tai klystate. Visa tai ką parašiau dar nėra blogiausia. Štai 2018 metų bieželio 1 dieną pasirodė Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gedimino Šimkaus pranešimas. Jo teigimu, „sprendimai dėl pensijos amžiaus ilginimo galėtų būti priimti per dešimt metų, o blogiausiu atveju, nereformavus sistemos ir neužtikrinus pakankamo lygio kaupimo, šis amžius galėtų ilgėti dar 7-8 metais.“


Žinoma, pats Lietuvos banko atstovas pripažįsta, jog tai drastiškas sprendimas ir būtinas, jeigu nebus reformuota sistema bei kaupimas.

2018 metų kovo 2 dieną mus „nudžiugino“ socialinės apsaugos ir darboministras Linas Kukuraitis teigdamas, kad „santykis tarp darbo užmokesčio ir gaunamos pensijos, ateityje, prognozuojama, mažės iki 20 proc., kai šiuo metu turime 35 proc. pakeitimo normą. Ir patys suvokiame, kokios mažos pensijos yra šiuo metu“, – sakė L. Kukuraitis.

Populiariai tariant, jeigu tavo pajamos siekia 1000 eurų, tai pensijos gausi tik 200 eu. Šviečiasi labai ori senatvė. Nors ministras teigia, kad tai tolimesnė, kelių dešimtmečių perspektyva, bet dabartinis jaunimas irgi bus pensininkai, tad kaip jie gyvens? Ar bus spėję išsimokėti savo būstų paskolas? jeigu jų negaus arba džiaugsis tik tėvų ar senelių palikimu - griūvančiu 1960-1990 metų tarybinės statybos namu? Dalis jų ir dabar nėra puikios formos, o kaip jie atrodys dar po 20-30 metų?

Įvairūs liberalų apologetai išsigelbėjimą žada pensijų fonduose. Tačiau man sunku įsivaizduoti, jog privatūs pensijų fondai, net ir po 30-40 metų funkcionuos ir suteiks atitinkamą naudą. Man 34, per mano gyvenimą keitėsi 4 pinigai ir dvi ekonominės-politinės santvarkos. O kur dar finansinės bei politinės - geopolitinės krizės. Ar daug yra žmonių, kurie mano, jog infliacija ar kokie kiti sukrėtimai nesuvalgys tuose pensijų fonduose kaupiamų euriukų?

Tikiuosi, jog mano tekstas sukels diskusijas (labai pageidaučiau jaunimo balso). O taip pat laukčiau informacijos bei paskaičiavimų kokią perkamąją galią turėjo 1989 metų rublis ir 2018 metų euras Lietuvos teritorijoje. Būčiau labai dėkingas, siųskit mariusjonaitis1984@gmail.com