2018 m. liepos 8 d., sekmadienis

Visa tiesa apie Libiją ir Kadafį

Muamaras Kadafis

Libija yra dykumų apgobtas Šiaurės Afrikos kraštas. Iki pat 1951 metų ji buvo Osmanų imperijos, Italijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos kolonija. 1951 metais Libija įgavo dabartinį teritorinį pavidalą bei pavadinimą - Libijos jungtinė karalystė.

1969 metais, vadovaujant jaunam, tik 27 metus turinčiam, karininkui Muamarui Kadafiui šalyje buvo įvykdytas perversmas (karalius tuo metu gydėsi Turkijoje).

Naujoji valdžia ryžtingai ir kietai ėmė reikalus už ragų. Pirmiausia buvo likviduotos užsienio šalių karinės bazės – anglų, amerikiečių ir italų.

Tada atėjo ekonominių permainų metas: 1969-71 m. buvo nacionalizuoti užsienio bankai, italams priklausiusios žemės valdos, užsienio naftos kompanijų turtas. Kitos naftos kompanijos nacionalizuotos 51%.

Perėmęs libiams priklausančius gamtinius išteklius Kadafis galėjo įvykdyti kai kurias savo socialines programas.

Ar žinojote, kad iki 2011 metų NATO agresijos ir organizuoto perversmo:

 - Libijoje buvo tikra tiesioginė demokratija.  „Kaip yra valdoma Libija? Ten nėra jokių partijų. Nėra mums įprastų rinkimų. Ten pats žemiausias lygis - gatvės komitetas. Toje gatvėje gyvenantys žmonės išsirenka atstovus į gatvės komitetą. Gatvės komitetas renka atstovus į miesto komitetą. Taip eina iki Generalinio Liaudies Kongreso, kuris ir yra pagrindinis įstatymų leidėjas, Vyriausybės planuotojas ir pan. Kitaip sakant, visiška demokratija.“


- BVP kiekvienam Libijos gyventojui siekė 14 192 JAV dolerių.

- Valstybė kiekvieną pilietį, nepriklausomai nuo jo amžiaus, lyties ir pajamų, per metus dotavo 1000 JAV dolerių suma.

- Bedarbio pašalpa siekė apie 730 JAV dolerių į mėnesį.

- Vidutinė senatvės pensija siekė apie 500 JAV dolerių į mėnesį.

 - Perkant naują automobilį pusę jo sumos dengė Valstybė (Kariai gaudavo 65 procentų automobilio kainos dotaciją).


 Toliau paminėsiu 10 punktų, kuriuos M. Kadafis pasiekė per 42 metų savo valdymą.


1. Libijoje namai buvo laikomi natūralia žmogaus teise.

Kadafis savo Žaliojoje knygoje (knygą lietuviškai galite perskaityti čia) teigia: „Namai yra pagrindinis poreikis tiek individui, tiek šeimai, todėl namai neturėtų priklausyti kitiems.“ M. Kadafio Žalioji knyga yra lyderio politinė filosofija, ji pirmą kartą buvo paskelbta 1975 metais ir buvo skirta skaityti visiems Libijos gyventojams, ji net buvo įtraukta į nacionalinę programą.

- Jaunavedžiai gauna iš Libijos vyriausybės 64 000 JAV dolerių dovaną būstui pirkti.

- Būsto nuomos nėra. Ją apmoka Libijos vyriausybė.

- Perkant išsimokėtinai automobilį ar būstą kreditus apmoka valstybė.

- Tarpininkavimas prekyboje nekilnojamu turtu buvo uždraustas. Galimi tik tiesioginiai pirkėjo – pardavėjo santykiai.


2. Švietimas ir medicininė pagalba buvo nemokama.

Kadafio vedama Libija galėjo pasigirti vienomis iš geriausių sveikatos priežiūros paslaugomis arabų ir Afrikos kraštuose. Taip pat, jei Libijos pilietis negalėjo patekti į norimą mokymo kursą ar būti teisingai gydomas Libijoje, jis buvo finansuojamas, kad galėtų vykti į užsienį.

- Medicinos sesers alga – 1000 JAV dolerių į mėnesį.

- Mokytojo alga – 3000 JAV dolerių per mėnesį .

- Mokslas ir sveikatos apsauga – nemokami.

- Mokslas ir stažuotės užsienyje pilnai apmokamos Libijos vyriausybės.

- Dalis vaistų gyventojams teikiami nemokami. Už vaistų falsifikavimą skiriama mirties bausmė.

 - Ypatingai buvo baudžiami tie prekybininkai, kurie bandydavo sukčiauti ar pardavinėti produktus su praėjusiu realizavimo terminu. Tai kontroliuodavo speciali policija.

- Libijos teritorijoje galiojo „sausas įstatymas“.


3. Kadafis atliko didžiausią pasaulio drėkinimo projektą.

Didžiausia drėkinimo sistema pasaulyje, taip pat žinoma kaip puiki dirbtinė upė, buvo sukurta tam, kad vanduo būtų lengvai prieinamas visiems Libijos gyventojams visoje šalyje. Šis projektas buvo finansuojamas Kadafio vyriausybės, pats Kadafis pavadino jį „aštuntuoju pasaulio stebuklu“.

4. Žemės ūkio verslą buvo galima pradėti nemokamai.

Jeigu kuris nors Libijos gyventojas norėjo pradėti žemės ūkio darbus, jam buvo nemokamai suteikiamas namas, žemės ūkio paskirties žemė, net gyvuliai ir sėklos.

- Vienkartinė valstybės parama pradedančiam nuosavą verslą – 20 000 JAV dolerių.

- Dideli mokesčiai ir bet kokios rinkliavos buvo uždraustos M. Kadafio iniciatyva.


5. Motinoms su naujagimiais buvo suteikiamos išmokos.

- Kai moteris Libijoje pagimdydavo kūdikį, jai buvo suteikiama 5000 JAV dolerių savo ir savo vaiko poreikiams.

- Kiekvienas naujagimis gaudavo vienkartinę Libijos valstybės dovaną – 7000 JAV dolerių.

- Daugiavaikės ir neturtingos šeimos galėdavo apsipirkit specialiai jiems įsteigtose parduotuvių tinkluose visoje Libijoje, už simbolinį antkainį pagrindinėms prekėms.


6. Elektros energija buvo nemokama.

Elektra Libijoje buvo nemokama, kas reiškia absoliučiai jokių elektros sąskaitų!

  
7. Pigus kuras.

- Per Kadafio viešpatavimą, benzino kaina Libijoje buvo nukritusi net iki 0, 14 JAV dolerių už litrą.


8. Kadafis pakėlė išsilavinimo lygį.

- Prieš Kadafį tik 25% Libijos gyventojų buvo raštingi. Jis padidino šį skaičių iki 87%, iš jų 25% įgavo aukštąjį išsilavinimą.
 Taip pat, jau minėjau aukščiau, mokslas buvo nemokamas o studijos, norintiems tą daryti užsienyje - kompensuojamos. Dar vienas labai svarbus faktas kaip musulmoniškai valstybei. Tėvai privalėjo leisti mokytis ir savo dukroms.


9. Libija turėjo savo valstybės banką.

Libija buvo vienintelė šalis pasaulyje, kuri turėjo banko nuosavybės teisę, kuri priklausė valstybei. Tai reiškia, kad Libija galėjo suteikti savo piliečiams paskolas su nulio procentų palūkanomis pagal įstatymą ir, be viso to, jie neturėjo išorės skolų.
 2008 metų užsienio prekybos balansas - tai maždaug 40 milijardų dolerių pliuso. Ta suma reiškia už naftą gautus dolerius.


10. Aukso dinaras.

Prieš Tripolio rudenį ir jo priešlaikinę mirtį, Kadafis bandė įvesti vieningą Afrikos valiutą, pagamintą iš aukso. Sekant pėdomis vėlyvojo pradininko Marko Garvey, kuris pirmas pavartojo terminą „Jungtinės Afrikos Tautos“, Kadafis norėjo pristatyti ir prekiauti Afrikos aukso dinarais – šis veiksmas būtų sukėlęs pasaulinio lygio ekonominį chaosą. T. y, pereita nuo atsiskaitymo už resursus kuria nors viena iš rezervinių valiutų (dažniausiai dolerių) prie aukso arba auksinio dinaro.
Verta prisiminti, jog šalys, kurios bandė „atjunkti“ nuo dolerio adatos baigė nekaip. 2000 metais S. Huseinas pradėjo savo naftą pardavinėti už eurus. Sekė sankcijos, invazija ir jo egzekucija. Kaip nutiko su Libija, matysime apačioje. Šiais metais (2018) Iranas atsisakė atsiskaitymų už naftą doleriais. Kas seka spaudą mato koks spaudimas jiems taikomas.


Dinaras buvo plačiai priešinamas šiandienos visuomenės „elito“. Afrikos tautos pagaliau būtų turėjusios teisę išbristi iš skolų ir skurdo bei atsiskaityti tik dinaru. Jie būtų galėję pagaliau pasakyti „ne“ išoriniam išnaudojimui ir prašyti kiek panorėję už šios šalies vertingus išteklius. Buvo sakoma, kad aukso dinaras – tikroji NATO vadovaujamo sukilimo priežastis, kurio tikslas buvo išstumti lyderius.

 2011 metų vasarį Libijoje atsirado ginkluota „opozicija“. Kai Libijos valdžia bandė šalyje užtikrinti tvarką tuoj Vakarų spauda pradėjo rašyti apie susikompromitavusį tiromą Kadafį. Virš Libijos Prancūzija su D. Britanija paskelbė neskraidymo zoną, sunaikino Libijos prielėktuvinę gynybą ir bombardavo karinius objektus.

Tuo tarpu ginkluota „opozicija“ užiminėjo miestus kol galiausiai aptiko besitraukiantį Kadafį. Užmušė jo apsaugą, jį patį kankino ir šaukdami „Dievas Didis“ nužudė. Kūną išniekino. Kam rūpi detalės, gali internete rasti video ir nuotraukų. Aš tą mačiau, buvo bjauru, to nenoriu dėti į šį tinklapį.

Galit pamatyti Hilari Klinton, yuometinės valstybės sekretorės o vėliau ir kandidatės į JAV prezidentus, reakciją po to kai sužinojo apie Kadafio mirtį. 


 Beje, verta pastebėti, jog prasidėjus neramumams Libijoje, daug ką nustebino ten dirbančių specialistų iš Europos bei aplinkinių valstybių gausa. Sausumos sienos perėjimo punktai buvo tiesiog užsikimšę bėgančių nuo „revoliucijos“ žmonių srautais. Teigiama, jog Libijoje dirbo apie vieną milijoną užsienio šalių piliečių. Nuo ukrainiečių iki vokiečių.

 Kaip pasikeitė šalis po Kadafio? Kardinaliai į blogąją pusę. Nerandu informacijos kur dingo gausios tos šalies aukso atsargos bei kas dabar valdo jų naftos grežinius. Jei kas rasit - parašykit. Šalyje chaosas. Siaučia islamo radikalai. Per šią šalį keliauja pabėgelių tranzitas (iki tol Kadafis kontroliavo situaciją). O didžiausia bomba tapo žinia, to nepajėgė nuslėpti net Lietuvos spauda, jog Libijoje veikia prekybos vergais aukcionai!



Dar vienas video kurie puikiai nusako situacija po Kadafio. Deja, bet jo neina įkelti kaip ankstesnių, tad norintys pamatyti spauskite čia.

Na, o pabaigai sudėjau citatas tų kurie dalyvavo verčiant Kadafį. Vis tik smalsu žinoti kaip kito jų požiūris matant kas gavosi iš jų „revoliucijos“.

„„Buvo geriau, kai valdė Gaddafi, – teigia jaunas Libijos studentas, kuris šiuo metu gyvena Tunise ir ten apmąsto revoliuciją, kuri sunaikino Muammaro Gaddafi režimą. – Aš niekada nemaniau, kad ištarsiu šiuos žodžius, aš jo nekenčiau, tačiau prie jo buvo geriau gyventi. Bent jau jautėmės saugūs“. Niekas nebesidžiaugė revoliucijos metinėmis, kai per jas Egipto oro pajėgos bombardavo šalies rytuose įsikūrusios Islamo valstybės pozicijas, kadangi ISIS nariai nukirto galvas 21 Egipto krikščioniui. Prieš ketverius metus studentas griebėsi ginklų ir prisijungė prie sukilėlių, tačiau dabar gailisi savo sprendimo ir tikina, kad geriau būtų likęs namuose.

„Jei galėčiau atsukti laiką atgal, aš nebūčiau jungęsis prie sukilėlių“ – teigia jis. Kaip ir daugelis jo bendraminčių, jis paliko savo gimtąją šalį ir nesutiko atskleisti savo tikrojo vardo ir pavardės, kad nepakenktų ten likusiai šeimai.

„Praėjusiais metais mes švęstume revoliucijos metines, tačiau ne dabar, – pasakojo žurnalistas Ashrafas Abdul-Wahabas – Daugelis žmonių pasakytų, kad buvo geriau gyventi valdant Gaddafi ir kad revoliucija buvo klaida. Jie turi galvoje, kad situacija dabar blogesnė nei buvo“.“

Viena aišku, kad regresas yra didžiulis: nors M.Gaddafi buvo kritikuojamas dėl Libijos režimo, net Jungtinės Tautos pripažino, jog, tarkime, moterų teisių požiūriu Libija buvo viena pažangiausių Afrikos šalių, įskaitant įstatymus, draudžiančius moterims mokėti mažesnius atlyginimus už tokį patį darbą, ar potvarkius, pagal kuriuos mergaitės privalėjo eiti į mokyklą, nors jų tėvams atrodytų, kad tai nereikalinga.

Dabar situacija visiškai kitokia: naujieji lyderiai moterų teises vadina „Vakarų iškrypimu“, o anksčiau valstybę jėga vienijusį diktatoriaus garbinimą keičia lygiai toks pat represinis religinis fanatizmas.


Medžiagą surinko ir paruošė: Marius Jonaitis

Pabaigai palieku jus susipažinti su Muamaro Kadafio kalba Jungtinių tautų suvažiavime. Likus dvejiems metams iki jo nužudymo.

2018 m. liepos 6 d., penktadienis

Liepos 6 diena. Ar reikia tokios šventės?


Mindaugas
Jau tampa tradicija iš Liepos 6 dienos daryti didelę šventę. Tą dieną nereikia dirbti, vyksta renginiai, giedama tautinė giesmė. Atrodo puiku, lietuviai turi šaunią šventę vasaros metu. Tačiau ar daug kas gilinasi į liepos 6 dienos ištakas?

1253 metais liepos 6 dieną įvyko Mindaugo karūnavimas. Kodėl būtent ši data? Cituoju istoriką Edvardą Gudavičių: „XIII amžiuje karalių karūnavimo ceremonijos buvo griežtai reglamentuotos, būsimieji valdovai prieš vainikavimą turėjo griežtai pasninkauti, karūną priimti tik sekmadienį. Karūnavimas – tarsi sakramentas, karalius – Dievo vietininkas žemėje, ir vainikavimas yra tarsi šventimai.
 Ieškodamas datos pasižiūrėjau, kokie sekmadieniai buvo 1253 metais liepos pirmoje pusėje. Radau dvi datas: liepos 6-ąją ir 13-ąją. Tą aktą, kuriame minimas karūnavimas (žemės dovanojimo aktas, kuriuo karalius Mindaugas perleidžia dalį savo žemių Livonijos ordinui), popiežius patvirtino rugpjūčio 21 dieną. Dokumentą reikėjo nuvežti, o tos kelionės trukdavo apie pusantro mėnesio. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, padariau išvadą, kad karūnavimas vyko liepos 6 dieną.“

Specialiai pažymėjau žemių dovanojimo aktą. Kas įvyko? Vardan karūnos Mindaugas atiduoda valstybines žemes savo priešui - Livonijos ordinui. Kokios tai žemės? Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę Dainavos, 1255 m. spalį – visą Lietuvos valdytą Sėlos dalį, o 1259 m. rugpjūčio 7 d. – visą tuometinę Žemaitiją (beveik iki Šventosios rytuose), visą Skalvą ir beveik visą Dainavą.
To laikmečio žemėlapis

To laikmečio žemėlapis
 Gal tais laikais tokia praktika buvo normali, tačiau liepos 6 diena, kaip valstybės šventė, paskelbta mūsų dienomis. Kaip tai atrodo žvelgiant logiškai? Vienas iš Lietuvos kunigaikščių (nes Mindaugas nebuvo toks absoliutus valdovas kaip visi galvojo), vardan karūnos, atidavė savo tautiečių žemes pikčiausiam priešui. Vardan karūnos ir pripažinimo Vakaruose (Popiežiaus).

Be abejo, tai gal jam ir buvo naudinga vidaus kovoje su kitais Lietuvos kunigaikščiais dėl valdžios. Bet kokią žinią siunčia šiai dienai?

Mes švenčiame Lietuvos regionų atidavimą savo pikčiausiam priešui vardan vieno monarcho tapimo pripažintu Vakarų Europoje? Tai valstybė = vienas Mindaugas? O gal tai mūsų „sirgimu Vakarais“ pasekmė? Vardan jų pripažinimo pasiruošę atiduoti viską, net savo tautiečių žemes.

Kodėl valstybės diena negali būti Liepos 15 diena kada jungtinės Rytų Europos pajėgos įveikė kryžiuočius? Kodėl ta diena kažkaip patraukiama į šešėlį? Nes tai neparanku provakarietiškam sapnui?


Kokia prasmė šitos šventės ir kokią žinutę ji siunčia?

Paruošė: Marius Jonaitis

2018 m. liepos 2 d., pirmadienis

Spąstai jaunam idealistui.


Asociatyvinė nuotrauka:)
Pastebėjau kiek netikėtą diskusiją Tapino įkurtoje „Laisvės TV“ platformoje. Dalyvavo Adomas Bužinskas, buvęs Jaunujų Konservatorių lygos pirmininkas o dabar Vilniaus tarybos narys bei Vytautas Vyšniauskas, Vilniaus universiteto filosofijos magistrantas, Pro Patria aktyvistas. Laidą vedė Liudas Dapkus, buvęs Lietuvos Ryto redaktorius.


Iš pažiūros Vyšniauskas ir Bužinskas atstovauja skirtingas Lietuvas, skirtingas sėkmės istorijas. Vienas sėkmingai įsiliejo į vieną didžiausių Lietuvos partijų, daro politinę karjerą, aplink jį irgi panašūs žmonės. Kitas, marginalaus judėjimo narys, iš mažo miestelio, nėra jo aplinkoje įtakingų žmonių kurie tinkamai pasuktų jo politinę karjerą. Lyg ir absoliučiai skirtingi žmonės.

Abu nuoširdūs. Adomui viskas atrodo gerai, nes ir jam gerai. Jo aplinkos žmonėms irgi gerai, todėl jis nuoširdžiai nesupranta tų kuriems negerai. Kažkas su jais netvarkoje, jais gali pasinaudoti Lietuvai priešiškos jėgos. Tą patį globėjišku tonu patvirtino ir laidos vedantysis. Jaunuolis ginasi, teisinasi, jam nesmagu būti įrašomam prie marginalų ir priešiškų Lietuvai, nes jis toks nėra. Jokiais būdais nenori tokiu būti.

Vytautas nuoširdus. Labai primena mane kai tapau politiškai aktyvus. Stojau į Tautininkų sąjungą, į šaulius. Buvau pilnas patriotinio entuziazmo, pagarbos vėliavai ir noro savo veiksmais pagerinti mūsų šalies kasdienybę. Man, taip pat kaip ir Vytautui, plekšnojo per petį ir pagyras žarstė signatarai. Žavėjosi mano kalbomis (tiesa, tokio eterio kaip Vytautas niekada nebuvau gavęs).

Aišku, kuo labiau pereidinėjau prie rimtesnių klausimų, tuo retėjo giriančių eilės. Retės ir Vytautui, jeigu jis iki galo liks nuoširdus ir kapstys giliau. Jei atitrūks nuo jį žemyn traukiančių realybės jausmą pametusių diedukų. Bet grįžkim prie video.

Vytautas ir Adomas yra skirtingo kapitalizmo atstovai. Bužinskas yra globalios, kosmopolitinės, neoliberalios krypties atstovas. Kodėl? Nes dabar taip naudinga jo klasės asmenims. Keisis bendra kryptis - keisis ir jo pažiūros. Tuo tarpu Vyšniauskas atstovauja protautinę/nacionalinę buržuazijos pusę (nors realiai mąstant jis dar pats neindentifikuoja savęs prie kažko, o elgiasi nuoširdžiai, taip kaip jam atrodo). Abi pusės turi tą patį tėvą - kapitalizmą. Tačiau yra skirtingi ir vienas kitą neigiantys broliai. Vytautas atstovauja praeitą etapą o Adomas dabartinį - vyraujantį.

Adomas yra protingesnis ir sėkmingesnis. Aplink jį finansai, galimybė ir laikmečio dvasia. Jis savimi pasitiki, triumfuoja bei puola. Bando, su vedančiojo pagalbą, atvęsti į protą paklydėlį. Vytautas nuoširdus, pateikia statistiską, remiasi Juozaičio ir Radžvilo mintimis (jo įtaka akivaizdi) ir dėl to pralaimi. Pralaimi, nes remiasi Sąjūdžio pralaimėtojų negatyvu. Faktai fiksuojami teisingai, daug minčių neblogų, tačiau viskas piešiama niūriai ir nerodomas pozityvus kelias, kurį, remiantis jų ideologija, galima pasiekti. Šioje vietoje Bužinskas ir kiti juos sumala, nes jų požiūris siūlo pozityvą. Nors ir ne visada realų.

Tuo tarpu Vyšniauskas teisinasi: „Kolūkiai blogai, Vakarai gerai, išvykę į užsienį nėra vergai, jie vergautų ir Lietuvoje jeigu tik truputį daugiau pamokėtų... “ ir kitas kapituliuojantis bullshit. Galutiniame variante, net gavo pagyrų, jog nėra toks radikalus. Toks patapšnojantis per žandą gestas (iš senų filmų apie italų mafija) „good kid“.

Nežinau kas Vytautą ruošė laidai. O gal ir niekas to nedarė, nes į politinę veiklą nežiūri rimtai. Tačiau iš radikalią realybę pranašaujančio jaunuolio jiems pavyko padaryti besiteisinantį mandagų berniuką. Gal močiutėms ir patiks, bet ar čia ta auditorija? Pliusą jis gaus tik dėl to, jog moderatorius buvo akivaizdžiai šališkas (neprofesionalu), o Adomas arogantiškas ir didesnei dabartinės visuomenės daliai, nelabai suprantamas.



O Vyšniauskas turėjo suprasti, arba jam patarti, jog šioje laidoje yra tik dėl to, kad savo kalboje, kuri tapo labai populiari ir palaikoma, jis pasakė tiesą. Pats yra jaunas, nuoširdus, todėl tapo pavojingas. Jį puola. Todėl atėjęs į laidą turėjo pulti ir jis. Mandagiai, besiremdamas faktais, tačiau ne teisintis o atakuoti ir kaltinti. Paneigti dabartinę realybę ir siūlyti kitą - teisingesnę.

Tačiau to negalėjo padaryti, nes vadovaujasi buržuaziniais mitais bei sąmonę. Todėl jam sunku įvardinti tikrąsias blogybių priežastis, nes tada nebūtų „ne toks ir radikalus“ pasak Bužinsko. Taptų radikaliu, nepageidaujamu, priešu, tačiau teisiu ir dar labiau pavojingesniu.

Kokį kelią Vytautas pasirinks - jo reikalas. Jeigu norės normalaus palaikymo ar patarimo - galės drąsiai man rašyti. Nors ir nebėra mano facebook drauguose (anksčiau buvo), tačiau aš nesu pagiežingas:) Teisingesnė Lietuva yra svarbiau negu myliu-nemyliu, noriu- nenoriu.

Parašė: Marius Jonaitis

2018 m. liepos 1 d., sekmadienis

Prekariatas



2016 metų Birželio 9-12 dienomis Drezdeno viešbutyje Taschenbergpalais vyko 64 - asis Bilderbergo klubo susitikimas. Susirinkę šį kartą vadovaujant prancūziškos draudimo kompanijos AXA vadovui Henri de Castries, 130 bilderbergiečių nagrinėjo dešimt temų. Greta klasikinių (Kinija, migracijos krizė Europoje, Artimieji Rytai, Rusija, kibernetinis saugumas, JAV rinkimai, energijos ir žaliavų kainų geopolitika) atsirado ir naujos temos – „inovatyvios technologijos“ bei „prekariatas ir vidurinioji klasė“.

Dėl paskutiniosios temos į susitikimą buvo specialiai pakviestas anglų ekonomistas Londono universiteto profesorius Guy Standing, autorius dviejų triukšmą sukėlusių knygų „Prekariatas: nauja pavojinga klasė“ (2011) ir „Prekariato chartija“ (2014).

Terminas „prekariatas“, sudarytas iš žodžių: „précaire“ (nepatikimas) pasirodė dar septyniasdešimtųjų pabaigoje tam, kad įvardinti žmones su žemiausiomis pajamomis, dirbančius ne pilną darbo dieną sezoniniame darbe arba šešėliniame sektoriuje.

Šį mokslinį naujadarą dar būtų galima išversti maždaug taip: prekariatas – tai „į rizikingą situaciją patekęs proletariatas” (žodžių junginys: angl. „precarious” (rizikingas, nesaugus, nepatikimas) + marksistinis terminas „proletariatas”, t.y. darbininkų klasė).

 Šių žmonių padėtis neleidžia tokiems žmonėms aprūpinti save ekonominę ir socialinę nepriklausomybę. Pirmą kartą šį terminą ėmė naudoti prancūzų sociologas Robert Castel, po to jį pritaikė italų ekonomistas Alex Foti, kuris tvirtino, kad prekariatas postindustrinėje firmoje yra tas pats, kuo buvo proletariatas pramonės gamykloje.

 Reikia paminėti, jog būtent nuo to laikotarpio prasidėjo, ir Reigano bei Tečerizmo laikotarpiu įsibėgėjo, pramonės robotizavimas ir/arba perkėlimas į trečio pasaulio šalis taip mažinant kaštus stambiam kapitalui, didinant jo pelnus. Nemažai daliai, iškeltosios pramonės proletarų, teko leistis į lankstesnius darbo santykius, kurie paremti laikinais kontraktais neturint stabilių socialinių garantijų arba migruoti paskui kapitalą. Todėl pradėjo nunykti klasikinis proletariatas, o tuo pačiu smuko ir profsąjungų galia.


Kalbant apie Guy Standing, tai jis sukūrė savo koncepciją, aprašydamas prekariatą kaip naują užgimstančią visuomenės klasę, kurios išskirtiniu bruožu yra tai, kad jos pasiruošimo lygis aukštesnis, negu apmokėjimas jų darbo, kurį jam siūlo darbdavys  kapitalistas. Tai pirmoji „aukštos kvalifikacijos“ klasė, kuriai priklauso trys žmonių kategorijos: viena išėjo iš proletariato, bet niekada nepasieks to, ką turėjo jų tėvai, kita, tai migrantai ir emigrantai, o trečią sudaro išsilavinęs diplomuotas jaunimas, kuris negali surasti juos tenkinančio darbo. Visas šias grupes jungia nepasitikėjimo jausmas, kurį apsprendžia jų padėties neapibrėžtumas, ribotos galimybės gauti socialines išmokas, faktinis nebuvimas socialinės paramos ir kokių nors perspektyvų. Tai daro naują klasę ypač pavojingą šio pasaulio galingiesiems.


Prekariato atsiradimas buvo pasekmė tų gilių pokyčių, kurie vyksta šiandien darbo rinkoje totalios globalizacijos sąlygomis. Kaip nurodo Standing, viena iš to pasekmių – atsiradimas daugiapakopės klasinės struktūros, kuri charakteringa būtent globaliai kapitalistinei ekonomikai. Viršuje yra plutokratija, kurią atstovauja super turtingieji ir tiesiog turtingieji. Tada eina taip vadinamas salariatas – žmonės su ilgalaikėmis užimtumo garantijomis, pensijomis, medicinos draudimu ir kt. Žemiau – senasis proletariatas. Skaičius salariato ir proletariato pastoviai mažėja, tačiau greitai auga stovinti žemiau prekariato klasė, už kurios seka varguomenė – žmonės be sąryšio su visuomene, gyvenantys ir mirštantys gatvėje (liumpenas).

R. Munckas prekariatą linkęs apibūdinti kaip naują ir pavojingą socialinę klasę, pabrėždamas jos panašumus su Viktorijos laikų Didžiosios Britanijos miesto gyventojų klasės susiformavimu.
 Prekariatas žymi ir tam tikrą atotrūkį nuo tradicinės individo karjeros supratimo, kuris neatsiejamas nuo tokių klasikų kaip H. Fordo ar M. Weberio teorijų įgyvendinimo, kai tarp darbuotojų ir organizacijų buvo sukuriami ilgalaikiai, stabilūs santykiai, o efektyviems darbuotojams organizacijos užtikrindavo darbo saugumą ir įvairaus pobūdžio garantijas kaip motyvavimo priemones.

Tačiau dabartiniu laikotarpiu esminėmis darbo vertybėmis tampa ne stabilumas ir nuspėjamumas, o lankstumas, tęstinumo nebuvimas ir didelė rizika, ir darbuotojai privalo patys save motyvuoti. Todėl darbuotojai organizacijose vis dažniau susiduria su disproporciniais galios santykiais, nepagarba ir negatyviu mikroklimatu.

Prekariatas neturi jokios užimtumo garantijos ir priverstas nuolatos keisti darbo rūšį. Dirbdamas pagrinde pagal laikinus kontraktus, jis negali pretenduoti į valstybės pagalbą, pensijas, atostogas, bedarbystės pašalpas, ligos išmokas ir medicinos sąskaitų apmokėjimą. Dar sunkesnėje padėtyje yra tie, kas dirba šešėlinėje ekonomikoje, tai yra be darbo sutarties, neįeidami į juridinius santykius su savo darbdaviu. Šie žmonės neturi jokių garantijų. Todėl prie prekariato sąvokos gali būti priskiriami ir emigrantai (pvz. lietuviai dirbantys Jungtinėje Karalystėje ar JAV).

Europiečių pajamų mažėjimas šiandien vyksta tokiais tempais, kad ženkli gyventojų dalis sparčiai artėja prie skurdo ribos. Kaip matyti iš MGS Oxfam tyrimo, atlikto 2015 metų rudenį, 123 milijonai žmonių Europoje (beveik ketvirtadalis gyventojų) veikiami rizikos tapti skurdžiais (2008 metais jų buvo 116 milijonų). Tai tiesioginė pasekmė augančios nelygybės turto paskirstyme. Pagal Oxfam duomenis, 1% turtingiausių europiečių valdo trečdalį viso turto, tuo metu kai 40% mažiausiai aprūpintų turi viso 1%.

Prekariatas neturi ne tiktai socialinių-ekonominių, bet ir daugelio politinių, kultūrinių teisių, kurias turi kitos gyventojų kategorijos. Tai didina protesto potencialą prekariato terpėje, bet toks protestas paprastai neturi tęsinio. Neigdami senąsias politines partijas, iškritę iš proletariato, virsta socialiniu ramsčiu kaupiantiems jėgą kraštutiniams dešiniesiems nacionalistiniams judėjimams, kurie supriešina juos su migrantais. Pastaruosius, savo ruožtu, prižiūri specialiųjų tarnybų kontroliuojamos radikalios organizacijos, kurios seka, kad jų protestas neįgytų socialinės kovos formą, o liktų tuščio, beprasmio maišto rėmuose. 

Vienok, kam vis tik Standing buvo pakviestas į Bilderbergo klubą? Priežastis, matomai, tame, kad jis yra „garantuotų minimalių pajamų“ koncepcijos šalininkas – garantuoto piniginio minimumo kiekvienam piliečiui, nepriklausomai nuo poreikio, bet apspręsto tam tikru aktyvumu, kurio laukia iš piliečio (dalyvavimo rinkimuose ir panašiai). 2016 metais tokia pašalpą bandė įteisinti Šveicarijoje, bet siūlymas nebuvo priimtas: referendume šių metų birželio 5 dieną, prieš garantuotas pagrindines pajamas balsavo 76,9% dalyvavusiųjų Šveicarijos piliečių. Idėja gali sukelti kaip minimum degradaciją darbo etikos, į kurią remiasi organizuota visuomenė. Nepaisant to eksperimentai su žmonėmis tęsiasi, dabar programa garantuotų minimalių pajamų bus pradėta Utrechte Olandijoje.
Faktiškai – tai socialinė apsauga be tradicinės, į socialines rizikas orientuotos socialinės apsaugos. Taip, ne iš karto šiuo Guy Standingo pasiūlymu buvo susidomėta, nes jis skaičiuoja jau pora dešimtmečių. Taip, bazinės pajamos buvo referendumu atmestos Šveicarijoje, tačiau jos jau prasiskynė kelią Suomijoje (eksperimentas baigėsi 2018 metais, nuspręsta jo nebetęsti), kur yra išbandomos dviejų tūkstančių gavėjų, atrodo, kad tai pasiseks ir Nyderlanduose, Utrechto provincijoje. Žodžiu, pasiūlymas skinasi kelią. Bent jau bandoma eksperimentuoti.


Guy Standingas prekariato padėtį visuomenėje dažnai apibūdina ne kaip piliečių (angl. citizens), bet kaip natūralizavusių svetimšalių (angl. denizens). Prekariatas – tai priešingybė tirpstančiai vidutinei salariato (salary – angl. atlyginimas) klasei su pastoviomis darbo ir socialinėmis teisėmis. Prekariatas – taip pat priešingybė darbininkijos klasei, kuri traukiasi dėl pramonės dalies mažėjimo ekonomikos struktūroje (kalbama apie „auksinio milijardo“ šalis. Gamyba migruoja į pigesnės darbo jėgos šalis), dėl robotizacijos ir pan.

 Guy Standingas teigia, kad greta prekariato ir salariato būtina paminėti ir aukščiausiose globaliose socialinėse struktūrose esantį finansinį elitą – tai, ką jis vadina „super piliečiais“ (angl. super-citizens), kurių rankose sukoncentruota didžiausia finansinė galia.

 Dažniausiai šie „super piliečiai“ apibūdinami kaip 1 proc. turtingųjų, kuriems priklauso daugiau turto nei likusiems 99 proc. pasaulio gyventojams, o būtent neoliberalizmo projektas, valstybinio reguliavimo mažinimas, privatizacijos procesai ir „gerovės valstybės“ koncepcijos transformacijos reikšmingai prisidėjo prie jų finansinės gerovės augimo.

 Taip, prekariatas – ne varguomenė, kurią atstovauja žmonės be ryšio su visuomene, gyvenantys ir mirštantys gatvėje. Tačiau prekariato atstovai turi kur kas didesnes galimybes tapti varguomenės, o ne darbininkijos ar salariato dalimi, ir, pagal savo supratimą, daryti įtaką politiniame lygmenyje. Tokią prekariato įtaką politiškai pilnai atskleidė „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje ir Trumpo išrinkimas JAV prezidentu, kai būtent prekariato balsai nulėmė šiuos pasirinkimus. Akivaizdu, kad prekariate susilieja skirtingo išsilavinimo žmonės – nuo viešbučių valytojų iki jaunų laikinų darbuotojų, vadinamosios kūrybinės klasės, kurią gausiai iliustruoja vadybos vadovėliai.


 Prekariatas, neturėdamas tvirtų saitų su valstybe, organizacijomis ir likusia visuomenės dalimi, savo politinę poziciją dažnai linkęs išreikšti remiantis trumpalaikėmis ir intensyviomis emocijomis, o ne racionaliais argumentais ir įrodymais. Prekariatas nori greitų sprendimų čia ir dabar. Todėl jo įtaka gali reikšmingai paveikti ir ateities Europos politinius scenarijus – prezidento rinkimus Prancūzijoje, Nyderlanduose bei kitose šalyse.

 Prekariato problemos supratimui jo tyrėją Guy Standingą pasaulio galingieji 2016 metais pakvietė ne tik į Davoso, bet ir į Bilderbergo klubo susitikimą Drezdene. Visa, ką jie išgirdo, buvo faktai apie tai, kaip sparčiai pasaulyje, taip pat ir išsivysčiusiame, auga prekariato eilės. Prekariato Japonijoje sociologai priskaičiuoja iki virš 50 proc., Ispanijoje ir Italijoje – 40 proc. ir pan.

Prekariato klasei priklauso net 15 procentų suaugusių britų. Tipiško šios grupės atstovo metinė alga atskaičius mokesčius siekia vos 8250 svarų, triskart mažiau nei vidutinis atlyginimas šalyje, jis dirba valytoju, slaugu ar prekių išvežiotoju.


 Prekariatas neturi savo namų: net 80 procentų šios klasės atstovų nuomojasi būstą. Kultūriniai šios klasės atstovo interesai yra siauri ir jis linkęs bendrauti tik su kitais savo sluoksnio nariais. Žemiausios klasės atstovų itin gausu poindustriniuose Šiaurės Anglijos miestuose.


Prekariškumas yra tokia žmogaus padėtis, kurioje dingsta patikimumas ir saugumas, materialinė ir psichologinė gerovė. Ši sąvoka konkrečiai pritaikoma arba kalbant apie laikinus darbus (arba galimybes užsidirbti), arba platesne prasme – apie nepatikimo darbo ir prekariškos egzistencijos ryšį. Po neoliberalų įvykdytų darbo rinkos reformų postindustrinėse visuomenėse padaugėjo laikinų, atsitiktinių darbų, jų grafikas tapo lankstesnis. Darbas ir socialinis gyvenimas, gamyba ir reprodukcija daugiau nebegali būti atskirti; taigi prekarizaciją galima plačiau apibrėžti kaip visišką materialinių ir nematerialinių gyvenimo ir darbo sąlygų neužtikrintumą šiuolaikiniame kapitalizme. Didelė visuomenės dalis pajungiama lanksčiam išnaudojimui (angl. – flexploitation – žemiems atlyginimams, galimybei šantažuoti, nepastovioms pajamoms) ir egzistenciniam nesaugumui (didelė rizika patirti socialinę atskirtį, kadangi pajamos mažos, socialinis aprūpinimas nutraukiamas, pragyvenimo kaštai dideli). Prekariškas darbas apibrėžia visus įmanomus nepatikimos, negarantuotos, lanksčios eksploatacijos formas: nuo nelegalaus, sezoninio ir laikino įsidarbinimo iki darbo, kurį laikinai, be nustatyto grafiko namuose dirba laisvai samdomi darbuotojai ar taip vadinami laisvi darbuotojai.



Išvados. Prekariatas Lietuvoje

Labai sunku apibrėžti kas yra prekariatas Lietuvoje. Tiksliau niekas to dar nebandė daryti. Realiai į jį galima įtraukti gan plačią žmonių grupę. Dažnas jų net nelaiko save tos klasės atstovu. Tarkim prekariatu laisvai gali būti įvardintas bedarbis arba dirbantis atsitiktinius bei sezoninius darbus. Tačiau, kuo puikiausiai į prekariatus telpa ir universitetų dėstytojai, kurie turi laikinas darbo sutartis bei jokių garantijų, jog jos bus pratęstos. Be abejo, į nestabilių atlyginimų ir socialinių garantijų sferą patenka ir gan gausėjantis „Freelancer“ arba „Laisvai samdomų“ kūrėjų būrys, kurie atlieka gan įvairų kūrybinį ir aptarnaujantį darbą. Tik didžioji bėda, kad jie save interpretuoja kai vidurinę klase yra apimti buržuazinio mąstymo bei gyvena socialifinio lifto idėjomis, kuris dabarties kapitalizmo sąlygomis yra kiek pastrigęs.

Savo darbe esu atlikęs mažiausiai tūkstantį darbo pokalbių (atrenku pardavimo vadybininkus). Matęs tūkstančius CV todėl galiu susidaryti bendrą vaizdą. Matytuose CV dominuoja jaunesnio amžiaus lietuviai. Dauguma jų mokosi arba yra baigę bakalaurą. Kai kurie ir magistrą. Amžius jų tarp 18 - 40 metų. Didžioji dalis jų dažnai migruoja iš darbovietės į darbovietę, tad matyti žmogų, kuris pradirbo metus ar ilgiau vienoje įstatigoje - retenybė. Formalus jų išsilavinimas nėra blogas, dalis jų  moka bendrauti, tačiau neranda savo vietos. Uždirbamos pajamos nuo kelių šimtų iki 800 eurų. Dažniausiai siekia apie minimumą. Be abejo, didžioji jų dalis buvo emigravę arba ketina tą daryti ateityje.

Savaime suprantama, kad labai didelė dalis Lietuvos prekariato nusėdo populiariausias emigrantų šalis (D. Britanija, Skandinavų šalys, Ispanija, JAV ir t.t). Staigus emigrantų susigrąžinimas Lietuvą galėtų staigiai gravituoti į socialinių neramumų krečiamą šalį, todėl neabejotina, jog valdančiosios klasės tikslas yra, jog emigrantai negrįžtų. Todėl koncentruojamasi į pigią darbo jėgą iš Rytų slavų kraštų.

Prekariatas neturi klasinės sąmonės. Nuo tradicinio proletariato skiriasi, būtent silpnu savo vaidmens suvokimu (arba jį suvokia klaidingai) ir dažnai atitolimu nuo fizinių daiktų gamybos. Taip, dalis prekariatų dirba klasikinį proletarišką darbą gamyboje, bet didžioji dalis nusėda aptarnavime, pardavimuose bei kitokiuose tolesnės materialinės gamybos realizavimo procesuose.

Įgyjusi klasinę sąmonę gausėjanti prekariato minia gali tapti pavojingu ginklu. Ne veltui apie ją dabar taip kalbama. Ne veltui bandoma prastumti bazinių pajamų įdėją, taip nuraminant potencialius neramumus. Prekariatas dažnai yra įgyjęs gan neblogą išsilavinimą, bet jo pajamos neatitinka lūkesčių, todėl jis apimtas neurozių, todėl jis vis ieško papildomų pajamų šaltinių. Lietuvoje gausu istorijų apie mokslininkus kurie dirba statybose ar teikia pavežėjimo paslaugas.

Dabartinis Lietuvos prekariatas yra mobilizuojamas tokių demagogų kaip Užkalnis ir Tapinas. Jie mulkinami, jiems į galvas kemša bevertes įdėjas, juos bando parodyti kaip buržuazijos atstovus, tačiau realybė yra kitokia. Tų žmonių ateitis miglota. Jie gyvena nuomojamuose būstuose, turi atsitiktines pajamas, greitai kintančius asmeninius santykius ir liūdną senatvės perspektyvą, nes neaišku kas ateityje liks iš pensijos sistemos.

Prekariatas yra mobilus, kosmopolitiškas, todėl prekariatinis judėjimas turi visas įmanomas sąlygas peržengti nacionalinius barjerus ir tapti tarptautiniu susivienijimu. Todėl marksistiniui judėjimui būtų pats laikas nubusti iš praeities sapno, persvarstyti teoriją ir kibti į darbus.

Kokie mūsų ateities tikslai? Labiau išanalizuoti prekariato klasę, aiškiau išskirti kas Lietuvoje gali būti prie jos priskirta. Kokie jų lūkesčiai? Koks organizacinis potencialas ir socialinio protesto galimybė? Kaip naujausios gamybos priemonės, jų išsivystymas, keičia reprodukciją bei žmonių santykius? Kaip paveikė proletariatą ir prekariatą kompiuterių, kaip potencialios gamybos priemonės, atsiradimas? Kaip keičia santykius ir gamybą internetas? Na ir, savaime suprantama, būtina siekti, jog žmonės save teisingai apsibrėžtų o ne skendėtų iliuzinėse viduriniosios ir aukštesnės klasės viltyse.

Surinko ir apibendrino - Marius Jonaitis

Šaltiniai


1. Mykolo Romerio universiteto profesorius Arvydas Guogis ir doktorantas Adomas Vincas Rakšnys, publikacijoje „Dėmesio, ateina prekariatas“.
2. Filosofijos mokslų daktaras Kasparas Pocius „Atsargiai, prekariatas!“

3. Ольга Четверикова „Бильдерберг-2016. Всевластие «элит» и бесправие «плебса»“