2020 metų rugsėjo 17 dieną, mano facebook'e, rašytas tekstas. Reaguojant į Ričardo Čekučio pašlovinimą gėdingojo Pinočetinio perversmo.
Nuo kurio, šių metų rugsėjo 11 dieną, jau praėjo 50 metų.
 |
| Ričardas Čekutis šlovina užsieniniais pinigais apmokėta fašistinį perversmą (2020 metų rugsėjis). |
Et, tas saldus fašizmo ir jo inicijuoto teroro ilgesys. Toks jausmingas tekstas, su patriotinėmis pretenzijomis, tačiau pamirštama begalę faktukų kurie visą šį pašlovinimą paverčia tragikomedija.
1. Aljendė buvo teisėtai išrinktas Čilės prezidentu. Pagal visus galiojančius to meto įstatymus. Nepaisant to, jog CŽV atvirai rėmė jo priešininkus, citata: „Declassified documents show that from 1962 through 1964, the CIA spent a total of $2.6 million to finance the campaign of Eduardo Frei and spent $3 million in anti-Allende propaganda "to scare voters away from Allende's FRAP coalition".
2. Aljendė valdymas buvo teigiamai įvertintas balsuotojų 1973 metų rinkimuose kai jo „Unidad popular“ (kairiųjų jėgų koalicija) labai sustiprino savo pajėgas parlamente ir Senate. (1973 metų parlamento rinkimų rezultatai)
(1969 metų palamento rinkimų rezultatai)
3. Pinočetas labiausiai kilo karjeros laiptais būtent valdant Ajende. 1972 metais tapo generaliniu štabo viršininku o 1973 metais, prieš pat perversmą, pats Aljendė jį paskyrė vyriausiuoju kariuomenės vadu.
Tad Pinočetas, savo perversmu, ėjo tiek prieš tautos valią kuri buvo išreikšta rinkimuose, bet ir tiesiogiai išdavė prezidentą kuris jam suteikė aukštus įgaliojimus.
4. Pinočetas buvo dar ir valstybės išdavikas, nes dalyvavo perversme kurį atvirai laimino tuometinė Niksono (tuometinis JAV prezidentas) administracija bei atvirai rėmė CŽV ir Čilėje esantis JAV stambus kapitalas kuris drebėjo dėl ten vykstančios nacionalizacijos.
5. Pinočeto ir kitų perversmininkų rankos buvo nusidažiusios savo piliečių krauju. Taikių piliečių, nes Aljendė nespėjo suorganizuoti pasipriešinimo. Na, bet dėl šito Ričardas nesiginčija, netgi paslaugiai nurodo metodiką kaip buvo susidorojama su savo tautos žmonėmis.
Kodėl Aljendė taip užkliuvo? Kodėl dar prieš tampant prezidentu buvo dedamos tokios pastangos (ir finansinės), jog jis tik netaptų prezidentu? Vienos iš esminių preižasčių buvo tos, jog jis siekė nacionalizuoti Čilėje esančius gamtinius išteklius bei gamybos priemones kurias valdė daugumoje JAV kapitalas ir panaudoti jas savo žmonių gerovei.
Reikia pabrėžti, jog Aljendė nesiekė tiesiog perimti tų gamyklų ir kasyklų (ypač Vario), bet derėjosi dėl terminų per kurias jos būtų išpirktos. Kaip ir sąžininga, bet šūlai iš JAV net nenorėjo matyti prasidedančios tendencijos kurią galėjo „užsikrėsti“ kitos Lotynų Amerikos šalys. Vien iš Čilės Vario kasyklų JAV kapitalas per 50 metų išgręžė sau apie 7,2 milijardo JAV dolerių. Verta priminti, jog tuometinis doleris savo verte labai skyrėsi nuo dabartinio.
Todėl prieš Aljendė Čilėje formavosi gan plati koalicija. Tam komitetui „de facto“ vadovavo „International Telephone and Telegraph“ (ITT), kuriai priklausė apie 70% artimiausiu metu ketintos nacionalizuoti Čilės ryšio bendrovės akcijų. Šalia buvo ir tokios korporacijos kaip „Purina“, „Bank of America“, „Pfizer Chemical“.
Pradžioje buvo bandoma paveikti ekonominėmis priemonėmis. Čilėje esantis finansinis JAV kapitalas nesuteikdavo paskolų. Buvo stabdomas importas iš Čilės, stengėsi nepirkti vario iš Čilės.
Iki 1973 metų CŽV išleido apie 8 milijonus dolerių sabotažo priemonėms, tačiau Aljendė ne tik išliko valdžioje, bet ir sustiprino savo pozicijas.
Tad 1973 metais, jau anksčiau minėta kompanija ITT parengė Niksono administracijai 18 punktų strategiją , kurioje akivaizdžiai buvo raginama surengti karinį perversmą. Joje rašyta, kad būtina „pasitelkti patikimus šaltinius Čilės kariuomenėje“ ir „skatinti esamą jų nepasitenkinimą Aljende, tokiu būdu iškeliant būtinybę jį pašalinti“.
1973 metų rugsėjo 11 dieną įvyko perversmas. Aljende buvo suvarpytas kulkomis, tūkstančiai žmonių žuvo, dingo be žinios arba buvo įkalinti bei kankinami o jau tų pačių metų rugsėjo 12 dieną buvo paruoštas naujas ekonominis planas Čilei. Jį paslaugiai parengė Čikagos ekonomikos mokyklos vyrukai kurių ideologinis guru buvo Toks Miltonas Friedmanas, neoliberalizmo stovyklos apologetas.
Šiek tiek apie tuometinius įvykius galite rasti aukščiau esančiame video (nuo 8:50 minutės).
Kol Pinočetas smaginosi kovodamas su savo tauta „Čikagos berniukai“ gavo visas teises į ekonomines reformas. na ir prasidėjo... Visi valstybės asginavimai (išskyrus kariuomenės) buvo apkarpyti. Ypač kentėjo švietimas ir sveikatos apsauga. Infliacija pakilo iki 375%, algos drastiškai smuko.
 |
| Algų pokytis Čilėje po Pinočeto perversmo. |
Buvo panaikinti arba sumažinti muitai kurie anksčiau saugojo vietinius gamintojus, tad pasipylė pigios prekės iš užsienio kurios nusmukdė vietinį gamintoją (be abejo, kai vietinio konkurento nebeliko tai ir importuotos prekės pabrango).
1973 - 1983 metų laikotarpyje buvo sunaikinta 177 000 darbo vietų, o gamybos lygis krito iki Antrojo pasaulinio karo laikų lygio.
Išvados
Kam buvo naudingas šis perversmas? Neabejotinai ten esančiam JAV kapitalui, kuris savo rankose išlaikė turimas gamybos priemones + gavo mažesnius mokesčius, mažiau muitų apribojimų ir kas labai svarbu - stipriai atpigusią darbo jėgą.
Atskiram kariuomenės sluoksniukui, kuris įgyjo neribotą valdžią tad galėjo sau smagiai kišenes prisigrūsti. Vien Pinočetas Karibų salų bankuose turėjo privačią sąskaitą su 27 milijonais JAV dolerių.
Čilės vietiniams karbauskiams. Aljende inicijavo žemės reformą ir stambios latifundijos buvo ekrpoprijuotos (viršijančios 200 ha) taip suteikiant žemės mažažemiams arba jos neturintiems, bet norintiems dirbti valstiečiams.
Išvados. Kaip mus moko istorinis patyrimas fašizmas yra stambaus kapitalo įrankis tada kai nebesiseka laimėti rinkiminiu keliu arba papirkti opoziciją. Fašizmas gali kilti iš nepatenkinto vietinio kapitalo arba būti pastimuliuotas iš užsienio (Čilės atvejis).
Fašizmas yra naudingas tik siauram rateliui žmonių, tad jo skambūs lozungai apie tautą tėra demagogija naivuolių ausims.
Fašizmas – atvira teroristinė pačių reakcingiausių ir šovinistiškiausių monopolistinio/bankinio kapitalo elementų diktatūra. Tai paties finansinio kapitalo valdžia. Tai teroristinio susidorojimo su darbininkais, pažangiais valstiečiais ir inteligentais organizavimas. Politikoje fašizmas – tai pačios grubiausios formos šovinizmas, ugdantis zoologinę neapykantą kitoms tautoms ar rasėms.
Galutiniame variante ta pati tauta arba būna nuskurdinta, arba įveliama į beprasmius karus (Vokietijos pavyzdys kai 10 milijonų savo rinktinio jaunimo sunaikino bepramiuose karuose).
Norisi tikėti, jog žmones gerbia tokius veikėjus kaip Pinočetas bei jo perversmą tik iš elementaraus neišmanymo.
