Ukmergės piliakalnis

Ukmergės rajono savivaldybės nuotr. / Ukmergės piliakalnis

Vasaros atostogų metas buvo puiki proga vėl sugrįžti prie Ukmergės piliakalnio. Praktiškai nuo jo aplankymo startuoti su savo piliakalnių kolekcionavimu. T.y. juos aplankyti, nufotografuoti ir aprašyti.

Nuo ankstesnio mano apsilankymo Ukmergės piliakalnyje meto įvyko pokyčių. Piliakalnis buvo apjuostas apie 167 metrų ilgio metaliniu taku, iškirto gan nemažai ant kalno augusių medžių. O taip pat, jis tapo vieninteliu apšviestu piliakalniu Lietuvoje.

Dar vienas šio piliakalnio unikalumas yra tas, jog jis vienas iš dviejų Lietuvos piliakalnių kurie yra miesto centre. Antrasis - Gedimino pilis.

Beje, vietiniai gyventojai nepatenkinti tuo metaliniu taku, išskirstais medžiais. Teigia, jog kalnas tapo sudarkytas. Nesiginčysiu, tiesiog tas takas tikrai padeda daug lengviau užlipti į kalną ne tik sveikiems, bet ir vyresnio amžiaus ar neįgaliems žmonėms. Prieš tai kopimas buvo gan varginanti procedūra.

Į piliakalnį verta užkilti. Nuo jo atsiveria plati Ukmergės panorama.

Pati piliakalnio viršūnė gan plati. Pakankamai erdvės aukūro atstatymui ir kultinėms apeigoms ar šventėms. Tilptų koks dešimt ąžuoliukų. Na ir mano subjektyvi idėja, bet manau apsimokėtų viršūnėje įrengti apžvalginį bokštelį.

Apie patį piliakalnį. Jo istorija

Piliakalnis tai kalva Šventosios dešiniajame ir Ukmergėlės kairiajame krante, netoli jų santakos. Aikštelė ovali, orientuota vakarų – rytų kryptimi, 26 m ilgio, 30 m pločio. Ji apjuosta 85 m ilgio, 1-4 m aukščio, 11-24 m pločio pylimu, kuris neišlikęs šiaurinėje pusėje, o aukščiausias rytinėje dalyje. Šlaitai statūs, 16 m aukščio.

 

Piliakalnis apardytas duobių, šlaitai nuo XIX a. pradžios slinko, ypač iš šiaurinės pusės, erozija sustabdyta 1993–1995 m. Piliakalnyje 1836 m. spalio 15 d. aptikti vienas virš kito sudėti medžiai, keleriais metais anksčiau – šulinio rentinys ir medinis kastuvas. Apaugęs retais lapuočiais medžiais, pietvakariniame ir šiauriniame šlaituose įrengti laiptai, pylimo šiaurės rytų šlaitas kiek eroduoja.

200 m į pietvakarius nuo piliakalnio, Ukmergėlės (Vilkmergėlės) dešiniajame krante yra Pilies Kalnu vadinamas Šventosios dešiniojo kranto aukštumos kyšulys  – greičiausiai piliakalnio papilys. Jo aikštelė ovali, pailga rytų – vakarų kryptimi, 120x40 m dydžio. Pietinis ir rytinis šlaitai statūs, 10-20 m aukščio, šiaurinis ir vakarinis – nuolaidūs, 2-3 m aukščio.

Pilies Kalnas labai apardytas jam nuo XVI a. pakliuvus į miesto teritoriją.

Piliakalnyje stovėjo Vilkmergės pilis. Jos apylinkes Livonijos ordinas niokojo 1333 m., 1364 m. vasario mėnesio pradžioje, 1365 m. rugpjūčio 15 d., 1373 m. rugpjūčio 22 d., 1378 m. vasario viduryje. Pilis užimta buvo, rodos, tik 1385 m. gegužės mėnesį, ją netikėtai užklupus kryžiuočių remiamam Sudimantui. 1388 m. rugsėjo mėnesį pilį, artėjant kryžiuočiams, sudegino jos gynėjai. Vėliau ji atstatyta, nes kryžiuočių buvo vėl užimta 1391 m. rugpjūtį. Po to Vilkmergės pilis vėl atstatyta, nes minima 1398, 1410, 1412, 1415, 1424, 1425, 1434 ir 1435 m., o 1597 m. minimos pilies teismo knygos.

Visi istoriniuose šaltiniuose užfiksuoti Ukmergės pilies, buvusios šiame piliakalnyje, paminėjimai susiję su Gediminaičių dinastija. Žinomas D. Britanijos istorikas tyrinėjantis Lietuvos istoriją S. C. Rowell‘as savo knygoje „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“ rašo, kad „Gediminaičių dinastija gali būti kildinama iš XIII a. minimo kunigaikščio Vilikailos ir prasidėjo Ukmergėje (Vilkmergėje)“. Beje, Gediminaičių simbolis – „Gedimino stulpai“ kildinamas iš stilizuotų čia stovėjusios pilies-miesto vartų.

Nors pilis ir gyvenvietė tikriausiai čia buvo žymiai anksčiau, pirmasis Ukmergės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose, – oficiali miesto įkūrimo data, – yra 1333 m. Vartbergės kronikoje rašoma, kad tais metais Livonijos ordino magistras „buvo prie Vilkenbergės“ (t. y. Ukmergės). Šio „buvimo“ metu buvo užpulta Ukmergės pilis, kurią dar ne kartą puolė ir vietovę niokojo kalavijuočiai. Paskutinį kartą ši, ant miesto centre esančio piliakalnio buvusi, medinė pilis sudeginta 1391 m. Vytauto ir Jogailos kovų metu. XV a. pradžioje, kitoje Vilkmergėlės upelio pusėje, ant dabartinio Pilies kalno, buvo pastatyta mūrinė pilis, kuri galutinai sunyko XVIII a. pabaigoje.

Vietinės legendos

 Pirmieji šaltiniai liudija, jog tada miestas vadinosi  Vilkamerge, o net iki I Pasaulinio karo išlaikė skambų Vilkmergės vardą. Kyla daug diskusijų, kokia yra miesto vardo kilmė. Nuo per miestą tekančio upelio Vilkmergėlės vardo? O gal iš tiesų, kaip pasakoja legendos, šių vietų miškuose gyveno žynė, žmonių vadinta Vilkmerge. Kartą miškuose medžiojo kunigaikščio Dausprungo sūnus Tautvilas, kurį užpuolė vilkai. Nuo baisios mirties jį išgelbėjo žynė – gražioji mergelė, sutramdžiusi ir nuvijusi plėšriuosius vilkus. Pasakojama, jog kaip padėką už išgelbėtą sūnų, kunigaikštis Šventosios upės krante pastatė pilį ir pavadino ją Vilkmergė.

Kita legenda byloja apie pagonių šventykloje ugnį saugojusią vaidilutę, Šventosios žvejo dukrą. Sulaužė ji pažadą tarnauti dievams ir įsimylėjo didžiausio priešo – kryžiuočių ordino riterį. Tai sužinoję vaidilos mergelę sudegino. Dar ilgai žmonės pasakojo legendą apie aukmergę – aukos mergą, kuri ilgainiui virto į Ukmergės vardą.

Ukmergės pilakalnis laiko bėgyje

Stanislovas Kazimieras Kosakovskis. Ukmergė, kiek toliau matosi Ukmergės piliakalnis. 1901

Balys Buračas. Ukmergės piliakalnis. 1920

Eugenijus Kulvietis. Paveikslas Ukmergės piliakalnis.1940

1991 metų nuotrauka

2018 metai. R.Jonaitienės nuotrauka

Apsilankė, papasakojo ir medžiagą surinko - Marius Jonaitis

Kūlgrinda.