Nepalo rinkimus laimėjo komunistinių partijų sąjunga

Įdomios naujienos atkeliauja iš kalnuose tarp Indijos ir Kinijos stūksančioje valstybėje pavadinimu Nepalas. Prieš kelias savaites nacionalinius rinkimus ten laimėjo dviejų komunistinių partijų aljansas (Communist Parties of Nepal Unified Marxist-Leninist (CPN-UML) and the Maoist Center (CPN-MC)). Pergalė gan tvirta, net 70% parlamento sudėties kontroliuos Maoistai sąjungoje su Marksistais - Leninistais.

Džiūgaujantys rėmėjai

Šiais laikais, kai atrodo, jog tokios politinės partijos nugrimzdo į praeities dulkes arba senatvinę nostalgiją. Kai aplink klesti kapitalizmas ir šalies, kuri apsupta vienais didžiausių kapitalistinių gamybinių varikliukų (Kinijos ir Indijos), atrodytų natūraliai turėsiančios tapti jų kalnuota - turistine periferija, ekscesas kelia nuostabą. Bet tik jeigu į viską žvelgtume paviršutiniškai.

 Nepalo komunistinės jėgos aktyviai veikia nuo 1990 - 1994 metų. Na o 1996 metais pradėjo pilietinį karą prieš tuomet šalį valdžiusį monarchą. Karas užtruko bene iki 2006 metų, tačiau pergalę pavyko pasiekti - šalis nuo feudalizmo perėjo į parlamentinę valstybę. T.y. atsirado galimybė į valdžią ateiti taikiu - rinkiminiu keliu. Kuo buvo pasinaudota per ankstesnius rinkimus. Kas galutinai pavyko šių metų rinkimuose.

Ką, atrodytų, keičia rinkimai mažoje (santykinai, gyventojų apie 30 milijonų), labai neturtingoje, neįtakingoje šalyje? Beje, juos kamuoja ta pati bėda kaip ir mus - emigracija. Milijonai Nepalo piliečių dirba Indijoje, ten, matyt, kiek brangiau parduoda savo darbo jėgą.

Manau tai parodo tiek geopolitinę, tiek ir ideologinę (čia jau galbūt, su neapibrėžtu klaustuku) Kinijos ekspansiją. Geopolitinę, o tuo pačiu ir ekonominę, kadangi Nepalas jau seniai yra kovos laukas dėl įtakos šiai šaliai. Prieš tai pirmavo Indija, kuri dar ir atvėrė savo darbo rinką Nepalo gyventojams bei sugebėjo ankstesnę vyriausybę paspausti, jog atmestų Kinijos investicija į Hidroenergetinius projektus Nepale.

Tačiau situaciją gali kardinaliai pakeisti Maoistinių ir kitų komunistinių jėgų pergalė Nepale. Apie tą jau rašo ir JAV apžvalgininkai iš New York Times. Kodėl? Pamąstykim, iš kur galėjo Nepalo komunistai gauti lėšų pilietiniam karui? Kaip jau 50 metų Indijoje kariauja Maoistai (apie juos reikės atskiro straipsnio, labai įdomi tema)? Be abejo, manau dažnai remiasi vietiniais resursais, tačiau manęs niekas neįtikins, jog jų vienų užtektų tokiam ilgam karui.

Na, o šalia yra toks gigantas, kurio oficiali, valstybinė, ideologija vis dar Marksizmas - Leninizmas. Kas galėtų paneigti, jog iš ten nepareina lėšos jeigu ne dėl ideologinių motyvų (to visiškai irgi negalim atmesti), bet ir geopolitinių/ekonominių. Atsiranda galimybė vystyti projektus jiems palankioje šalyje, tuo pačiu silpninti kaimynų (pvz Indijos) potencialą, turėti saugesnes savas sienas, nors geografinės sąlygos ten ir taip gan palankios gynybai.

Bet kuriuo atveju, komunistiniams judėjimams atsiranda galimybė „sulošti“. Nepalas įsileidžia kiniškus projektus, paremia juos politiškai/geopolitiškai, gauna lėšų, kurias gali panaudoti keliant šalies gerbūvį ir įrodant, jog socialistinės/komunistinės partijos gali būti efektyvios ir naudingos žmonėms (ką jau daug kas primiršo). Tai būtų svarbi idėjinė pergalė ir reali nauda Nepalo gyventojams.

Antra, atsiranda bazė iš kurios galima teikti didesnę pagalbą Indijos maoistams, kurie vis dar turi daugiau nei dešimt tūkstančių karių ir kontroliuoja kai kuriuos regionus (lietuviakalbėje spaudoje apie tai nerašoma). Tuo pačiu, idėjinė ekspansija į kitas Vidurio ir Rytų Azijos šalis (Pvz Filipinus, kur yra gan stiprios komunistinės idėjos).

Trečia, kitų pasaulio tautų socialistams atsiranda viltis, jog panaši ekspansija galima ne vien Azijoje, bet ir Europoje. Aišku, link to reikia dirbti, mokytis ir nežiopsoti bevarvinant seilę praeities nostalgijoje:)