2019 m. birželio 25 d., antradienis

Ką reiktų žinoti apie pensijų kaupimą?

 Palengva tiksi laikas iki lemiamo pasirinkimo dienos - birželio 30 - osios. Beje, lemiamas jis yra tik tiems kurie automatiškai prikabinti prie pensijų II pakopos kaupimo. Jeigu iki tos dienos nenutrauks pensijų kaupimo, tai vėliau nebegalės tą padaryti. Tačiau sustabdę, ateityje, kas tris metus iki kol asmeniui sukaks 40 metų, jis/ji vis bus automatiškai prijungiami prie pensijų kaupimo kuriame nors banke (kaupimo paslaugą teikiančią struktūrą galima keisti). Tad eiliniam piliečiui reikia būti budriam ir stebėti kas nuo jo algos vis nuskaičiuoja pinigus.

O nuskaičiuoti pasiruošusių driekiasi eilutė. Tiek bankai tiek ir įvairios tarpininkų firmelės, net susiriesdamos, suokia apie puikią senatvę jeigu pasirinksi jų siūlomą kaupimo paslaugą bei gąsdina visišku skurdu jei pilietis abejoja kaupimo nauda. O abejonių tikrai yra begalės. Pasinaudokime puikiu tinklapio vilniausmiestas.lt paskaičiavimu.

Kaip ilgalaikėje perspektyvoje atrodys kaupimas pensijų fonduose? Ekspertai sutaria, kad kaupimas prasmingas tuomet, kai jis nepertraukiamai trunka ne trumpiau nei 25–30 metų. Tarkime, asmeniui šiandien yra 35 metai. Jam iki pensijos – lygiai trisdešimt metų. Jo mėnesio alga į rankas – 500 eurų. Asmuo iki šiol jau turėjo pensijų kaupimo sutartį su bendrove, kuriai kiekvieną mėnesį pervesdavo po 2 proc. savo algos. Kaip atrodys jo alga ir įmokų dydis kitais metais – galima nesunkiai sužinoti skaičiuoklėje www.kiek.lt. Tad štai ką šiam asmeniui rodo skaičiuoklė. Per mėnesį jis nuo 537 eurų pensijų fondams skirs 3 proc. arba 24 eurus. Reiškia, jam liks 513 eurų. Po 30 metų pensijų fonde sukaupta suma sieks 8,6 tūkst. eurų. Tačiau prie šių lėšų dar reikėtų pridėti valstybės dovaną – 16,4 eurų per mėnesį. Su pagalba per 30 metų sukaupta suma sieks jau 14,5 tūkst.

O visas smagumas slypi tame, kad visi, sukaupę daugiau nei 10 tūkst. eurų, privalės įsigyti pensijų anuitetą. Kitaip tariant, išgryninti sukauptos sumos niekas neleis. Plius, teks sumokėti anuiteto tiekėjui, kuriuo nuo 2020 m. bus „Sodra“, vienkartinį mokestį, kad ši padalintų jūsų sukauptus nuo asmeninės algos pinigus į kasmėnesinius mokėjimus iki mirties. Tas sukauptų lėšų išdalijimas ir išmokėjimas kartą per mėnesį iki mirties ir vadinamas anuitetu. Yra du variantai, kaip atrodys tų 14,5 tūkst. paskirstymas įsigijus anuitetą (net jei neaiški žodžio reikšmė, jį įsigyti sukaupus daugiau nei 10 tūkst pensijų fonde bus privaloma). Pirmas jų – standartinis anuitetas, be garantuoto mokėjimo laikotarpio. Reiškia, pensija bus išmokama kiekvieną mėnesį iki asmens mirties. Šiandien sukaupusiam 14,5 tūkst eurų pensijų fonde sulaukus 65 metų asmeniui, pasirinkusiam standartinį anuitetą, kas mėnesį būtų išmokama 73,24 eurų pensija. Per metus jam būtų išmokėta 878,88 eurų suma. Norint panaudoti visus sukauptus pinigus, bent savo dalį, kuri siekia 8,6 tūkst. eurų, šiam žmogui reikėtų išgyventi bent 10 metų, iki 75-erių. Mirus anksčiau visos sukauptos lėšos liktų pensijų fondui, be teisės paveldėti artimiesiems.

Netinka paskutinė sąlyga – galima rinktis atidėtą anuitetą nuo 85 metų. Reiškia, bus mažesnė mėnesinė pensijos dalis, tačiau sukaupto likučio dalį po asmens mirties galės atsiimti jo vaikai, artimieji. Kaip tai atrodytų: asmuo nuo 65 m iki 85 m. gauna periodines išmokas iš sukauptų lėšų. Tiesa, ne visų – 15 proc. jų bus atidedama vėlesniam laikotarpiui, be teisės kam nors šią dalį paveldėti. Šie 15 proc. šiuo atveju sudarytų beveik 2,2 tūkst. eurų. Kasmėnesinė pensijų išmoka šiuo atveju siektų apie 53–60 eurus per mėnesį. Iki 85 metų asmuo panaudotų 12,7–14,4 tūkst. Eurų. Jeigu asmuo mirtų nesulaukęs 85 metų, jo sukauptų pensijų fonde lėšų likutį galėtų paveldėti artimieji. Išgyvenus ilgiau nei 85 metus asmeniui pensija būtų mokama iš tų atidėtų 15 proc.


Kabliukų šiame tekste yra daug, tačiau dauguma pensijų kaupimo pardavėjų akcentuoja tik aritmetinį paaugimą. Pvz: Moki 23 eurus+valstybės prideda 16.4 eu į mėnesį o štai sulaukęs 65 metų gausi 73.24 eu arba 53-60 eu į mėnesį (žiūrint kokį anuitetą pasirinksi). Vienu atžvilgiu gauni gauni apie 2.5 karto didesnį indėlį negu sumoki, o kitu - net tris kartus! Jėga! Lekiam kaupti ir mokam maksimalius procentus (3% yra maksimumas II pensijų pakopos fonde, minėtame pavyzdyje žmogus mokėjo 2%). Tačiau yra keli kabliukai kuriuo turime pastebėti:

1. Sulaukus 65 metų turėsi privalomai pirkti anuitetą.

 Jei asmuo II pakopos fonde bus sukaupęs iki 3.000 Eur, sulaukęs pensinio amžiaus jis galės rinktis periodines išmokas, anuitetą arba paprasčiausiai gauti visas lėšas vienu kartu. Sukaupus nuo 3.000 Eur iki 10.000 Eur, lėšos bus periodiškai išmokamos pačios pensijų bendrovės, taip pat galima rinktis ir anuitetą. Šiuo atveju suma bus paveldima – asmeniui mirus, likusi neišmokėta jos dalis atiteks teisėtiems paveldėtojams.

„Anuitetas yra privalomas sukaupus daugiau nei 10.000 Eur, tačiau yra ir viršutinė riba. Suma, viršijanti 60.000 Eur, dalyviui gali būti išmokama kaip vienkartinė išmoka“

Jei niekas nesikeis, standartiniam anuitetui būtų taikomi 2,5% kaštai nuo visos fonde sukauptos sumos, o atidėtajam – nuo maždaug 10–15% sukauptos sumos (nuo kurios sulaukus 85-erių metų ir bus mokamas anuitetas).  

Tai reiškia, kad, įsigyjant anuitetą, nuo 10.000 Eur būtų mokama 250 Eur, o nuo 60.000 Eur – jau 1.500 Eur. Pasirinkus atidėtąjį anuitetą, jis kainuotų nuo 25 iki 225 Eur. Nuo sukauptos didesnės nei 60.000 Eur sumos fondo dalyvis pirkti anuiteto nebeprivalo, t. y. tą sumą gali atgauti kaip vienkartinę išmoką. 

Renkantis anuitetą reikia būti labai atidžiu, nes tinkamai nepasirinkus bei nepaskaičiavus tavo sąžiningai mokėtus pinigus gali ir nusavinti.

Anuiteto formos, kurias galės rinktis pensijų fondų dalyviai, sukaupę daugiau nei 10.000 Eur, bus dvi: standartinis (kai lėšos nepaveldimos) arba atidėtasis, kuris yra paveldimas. Pensijų anuitetas – tai periodinės pensijos išmokos, mokamos iki gyvenimo pabaigos iš pensijų fonde sukauptų pinigų.

Standartinis anuitetas reiškia, kad už visą sukauptą sumą dalyvis gauna garantiją, kad „Sodra“ nuo pensijų fonde sukauptos sumos mokės jam periodines išmokas iki gyvenimo pabaigos kaip priedą prie senatvės pensijos. Sukaupta suma nėra paveldima – asmeniui mirus, išmokos baigiasi. 

Pasirinkus atidėtąjį anuitetą, jam įsigyti skiriama apie 10–15% sukauptų lėšų. Didžioji jų dalis, 85–90%, lieka pensijų fonde. Šie pinigai toliau investuojami pagal konservatyvią turto išsaugojimo strategiją, o dalyviui pensijų bendrovė visą sumą išmoka periodinėmis išmokomis, kol jam sukanka 85 metai. Ši lėšų dalis išlieka asmens nuosavybė, todėl yra paveldima. 

Atidėtojo anuiteto atveju sukaupta suma paskirstoma į dvi dalis. 85–90% sukauptos sumos skiriama periodinių išmokų mokėjimui nuo pensijos amžiaus iki 85-erių. Ši pinigų dalis yra paveldima. Tačiau 10–15% sukauptos sumos skiriama atidėtojo anuiteto mokėjimui nuo 85-erių. Ši lėšų dalis nėra paveldima.

Atrodo, kad anuitetai nebus indeksuojami infliacijos dydžiu, kaip tai kasmet daroma su „Sodros“ pensijomis nuo 2018 m., siekiant išlaikyti senatvės išmokos perkamąją galią.  

„Remiantis Pensijų kaupimo įstatymu, anuitetai nebus indeksuojami. Indeksuojamos (bus kas 5 metai) nustatytos sumos, apibrėžiančios, nuo kada galima gauti vienkartinę, periodinę išmokas ar įsigyti anuitetą (t. y. 3.000, 10.000, 60.000 Eur). Kalbant apie konkrečias anuitetų išmokų sąlygas, jas apibrėžianti tvarka dar yra rengiama“, – komentavo Dalia Kolmatsui, „INVL Asset Management“ pensijų fondų ir mažmeninių pardavimų padalinio vadovė.
2. Infliacija bei kiti politiniai/ekonominiai veiksniai.

Infliacija yra procentinis dydis, kuriuo padidėja prekių bei paslaugų krepšelio kainos. Galima sakyti, kad infliacija taipogi yra dydis, kuriuo nuvertėja pinigai, nes brangstant prekėms ir paslaugoms mažėja pinigų perkamoji galia. Pavyzdžiui, jei 9 metus laikytųsi 8 proc. metinė infliacija (visas rodiklis per šį laikotarpį sudarytų 100 proc.), tuomet po 9 devynerių metų už tą pačią sumą pinigų būtų galima nusipirkti per pus mažiau prekių nei laikotarpio pradžioje.

Lietuvoje infliacijos dydis yra kintantis reiškinys. Kiek jis augs kelių metų eigoje yra sudėtinga numatyti. Vis tik esame globalioje rinkoje, nuo jos priklausomi, tad kaupiami pinigai, jeigu tik jie nėra indeksuojami (o jie nėra) turi šansų nuvertėti.
* Šaltinis: Statistikos departamentas. Duomenys: vartotojų kainų pokyčiai, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu. 
Šioje vietoje privačių pensijų fondų apologetai apeliuotų į tai, jog kaupiami pinigai yra investuojami ir taip gali tik augti o ne mažėti (t.y. augimas gali būti didesnis už infliacija). Kai kuriais atvejais jie gali būti teisūs. Pastaruosius 14 metų investicijų graža buvo apie 4% (aišku, kiekvienas pensijų kaupimo fondas turi atskirą savo istoriją, čia tik vidurkis), tačiau jau 2018 metais beveik visi pensijų fondai Lietuvoje turėjo minusinius metus. Tai reiškia, jog jie ne tik nekompensavo infliacijos suvalgomos pinigų vertės, bet net ir degino kasmėnesines įmokas. Priminsiu, jog niekas pensijų kaupimo fonduose esančių pinigų ne tik neindeksuoja, bet ir nedraužia nuo nesėkmingų investavimų. Pažiūrėkime ką rašo SEB bankas (jis pasirinktas atsitiktinai, taisyklės analogiškos ir kituose pensijų kaupimu užsiimančiose organizacijose):

Pensijų kaupimo bendrovė negarantuoja pensijų fondų pelningumo. Praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Investicijų vertė gali kilti ir kristi. Jūs galite atgauti mažiau, negu būsite investavę.

Reziumė - pensijų kaupimas yra gan ilgas procesas galintis trukti net 30-40 metų. Dar prieš 30 metų buvome Sovietų Sąjungoje. Per 30 metų Lietuvoje pasikeitė tris valiutos (turim ketvirtą) bei ekonominė kryptis, tad tikėtis, jog visą laiką investicinė graža bus didesnė nei infliacija ir neištiks perprodukcijos ar finansų krizės yra nelogiška.

3. Administraciniai mokesčiai

Dažnai nutylimas toks nedidelis faktukas, jog bankai dar nuskaičiuoja ir administracinius mokesčius. Tiesa, tų mokesčių nuskaičiavimas labai chytras - bankai nuskaičiuoja tam tikrą procentinę dalį nuo visų pensijų fonduose esančių lėšų! Kaip tai atrodo ir kaip patikrinama, pripažinsiu, neturiu supratimo. Klausiau ir vienos banko darbuotojos, bet ji tik numykė. Tiesa, galim pasidžiaugti, jog tie mokesčiai palengva mažės.

Taikomi Pensijų kaupimo įstatyme nustatyti maksimalūs pensijų fondų atskaitymai nuo valdomo turto: 2019 m. – 0,8 proc., 2020 m. 0,65 proc., 2021 m. ir vėliau – 0,5 proc. per metus.

Nors ir sunku pasakyti konkrečią sumą kiek iš viso ar kiek kiekvienas atskirai susimoka bankams administracinių mokesčių į metus nuo savo būsimos pensijos, tačiau akivaizdu, kad bankai pelnu nesiskundžia :)

4. Prievartinis kaupimas kaip aukščiausia finansinės laisvės ir demokratijos forma.

Sudaryta II pakopos pensijų kaupimo sutartis negali būti nutraukta, išskyrus atvejus, kai ši sutartis sudaryta pirmą kartą, todėl dalyvis turi teisę ją vienašališkai nutraukti per 30 kalendorinių dienų nuo sudarymo, apie tai raštu pranešęs pensijų kaupimo bendrovei. II pakopos pensijų kaupimo sistemos dalyviai, sudarę pensijų kaupimo sutartį iki 2019 m., turi teisę nutraukti pensijų kaupimo sutartį tik iki 2019 m. birželio 30 d. Šių asmenų pensijos sąskaitoje sukauptos lėšos pervedamos į „Sodros“ biudžetą arba lieka nekaupiamos ankstesniame pensijų kaupimo fonde.

Kodėl žmogus ateityje negalės nutraukti pensijų kaupimo sutarties - niekaip nesuprantu.

Dar vienas įdomus niuansas, jog palengva bus keliamas asmens kaupimo (nurašymo nuo algos) procentas iki 3%.

Aišku, galima jau ir nuo šiandien kaupti 3%, bet 2023 metais, nori ar nenori, kaupsi mažiausiai 3% nuo savo mėnesinės algos.

Išvados

Pensijų kaupimo tema yra labai plati ir tikrai gan painoka. Ypač kai pirmą kartą bandai į tai gilintis. Daugelis žmonių dažniausiai nesiglina ir gyvena pagal tas taisykles kurias nustato bankas ir valstybė. Ar jie iš to išloš? Sunku pasakyti. Priklauso nuo daug faktorių, tačiau aš esu skeptiškas privačių pensijų fondų atžvilgiu ir pats susistabdžiau savo pensijų kaupimą. Kodėl?

Nors ir daugelis laidoja Sodra, tačiau, ironiška, bet vidutinė „Sodros“ pensija vidutiniškai augo apie 8% per metus. Kitaip tariant, pensijos augo dvigubai greičiau nei investicijos pensijų fonduose. 

Didžioji dalis mūsų pensijų, akivaizdu, vis tiek ateis iš Sodros, tad kyla klausimas, kam dar pervedinėti savo uždirbtus pinigus į privačias struktūras, kurios jais maitinsis? O gal juos pervesti į Sodrą ir taip didinti jos finansinį pajėgumą?

Antras klausimas, kodėl privačiuose pensijų fonduose kaupiamas žmonių lėšas remia valstybė? 2023 metais valstybė skirs 1.5% šalia žmogaus skiriamų 3% (tas 1.5% bus indeksuojamas, nes skaičiuojamas nuo tuomet šalyje esančios vidutinės algos). Kyla klausimas, kodėl tos lėšos nekeliauja į Sodrą? Kodėl remiami privatūs pensijų fondai nuo kurių privačios struktūros nurašo administracinius mokesčius, kurie neapsaugoti nuo nesėkmingų investicijų?

O gal čia kyšo finansinio kapitalo lobizmo ausytės?

II pensijų kaupimo fonde, per 15 metų, įvyko net 10 įvairiausių pakeitimų. Nėra jokių garantijų, jog reformos pasibaigs, tad kyla klausimas, kurlink jos nuves?

O gal tikslingiausia būtų likti prie I (sodros) ir III (savanoriško kaupimo privačiuose struktūrose) pakopų ir nebandyti prievarta paveikti žmones kaupti lėšas?

Kalbas apie demografines duobes, apie mirštančią pensijų sistemą galima palikti tiems kurie žiūri ir TIKI tuo ką rodo televizorius. Realiai, su dabartine technologine pažanga, galima išspręsti šiuos klausimus. Tačiau tai paliksiu ateities straipsniams.

O tuos eurus, kuriuos jums nurašo nuo algos ir perveda į privačius pensijų kaupimo fondus siūlyčiau panaudoti geriau - nusipirkti knygą, nueiti į teatrą ar skirti vaikų lavinimui.

Surinko ir gražiai aprašė:
Marius Jonaitis


2019 m. gegužės 8 d., trečiadienis

Mūsų nemirtingasis pulkas - Lietuviškoji šešioliktoji divizija

Šiandien minime pergalės prieš nacionalsocialistinę Vokietiją dieną. Žuvo begalės įvairių tautų karių, jog laimėtų tą sunkų karą. Vienose šalyse jie sulaukia tinkamo atminimo, kitose - deja ne.

Lietuva yra viena iš tokių šalių milžinų, kuriai 15 000 žuvusių Lietuvos piliečių, jų indėlis kare už pasaulį be sužvėrėjusios nacistinės ideologijos, neturi kažkokios vertės. Tai liūdina ir verčia susimąstyti. Tad, pažymėdamas 74 - asias pergalės metines, trumpai supažindinsiu su Lietuviškąją 16-ąją diviziją ir mūsų nemirtinguoju pulku.

16-oji Lietuviška divizija, Vilnius. 1945 metai

Per visą karą divizijoje kovėsi daugiau kaip dvidešimt tūkstančių karių, keturiolika tūkstančių karių apdovanoti ordinais ir medaliais, dvylikai jų už kovinius žygdarbius suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas.

Knygoje „16-osios lietuviškosios divizijos žuvusiųjų karių ATMINTIS“ (1995 metai) abėcėlės tvarka  surašytos lietuviškosios divizijos kautynėse žuvusiųjų 9350 karių pavardės. Divizijos veteranai P. Eidukas, F. Gaurylius, E. Levitas, V. Lunia, V. Petrauskienė, V. Ragauskas, J. Raliukonis, S. Rudžionis, A. Stankevičius, S. Šimonis, M. Trinkūnaitė, prof. L. Vladimirovas, susibūrę į redakcinę komisiją, jautė šventą pareigą įamžinti žuvusių  bendražygių atminimą. Dėl didelės darbo apimties nevisi komisijos surinkti divizijos žuvusiųjų karių duomenys pateko į knygą. 2006 metais mirusios Monikos Trinkūnaitės dukra perdavė respublikiniam komitetui kartoteką, kurioje yra dar beveik 6000 pavardžių. Dabar galima pakankami tiksliai pasakyti, kad jeigu kovinės parengties diviziją sudaro 10-11 tūkstančių karių, tai Antrojo pasaulinio karo metais žuvo beveik pusantros Lietuviškosios divizijos (~15 000 karių), geriausiųjų Lietuvos vyrų ir moterų.

1943 m. sausio 1 d. iš 10 250 divizijos kareivių ir karininkų apie 7000 buvo lietuviai ar Lietuvos gyventojai.


16-ojoje lietuviškojoje šaulių divizijoje 2-ajame  atsargos batalione, tarnavo 4.5 tūkstančių Lietuvos žydų. Iš jų 1724 žuvo fronte, mirė karo ligoninėse nuo sunkių sužeidimų.

Nuo 1943 metų vasario mėnesio iki karo pabaigos, kaudamiesi su hitleriniais okupantais lietuviškoji šaulių divizija išvadavo 648 gyvenvietes, nukovė ir sužeidė per 34 tūkstančius priešo kareivių ir karininkų, išvedė iš rikiuotės daug technikos: 108 tankus, 50 šarvuočių, 111 minosvaidžių, 769 kulkosvaidžius ir kt.


Nemirtingasis pulkas


Danutė Stanelienė (1922-1994).
1942 m. savanore stojo į Raudonąją Armiją. Baigė kulkosvaidininkų kursus. Fronte nuo 1942 m. gruodžio.
1943 m. gruodžio 16 d. kautynėse pakeitė kulkosvaidžių skyriaus vadą. Po to, kai likę skyriaus kariai buvo sužeisti ar nukauti Stanelienė likusi viena ugnimi palaikė atakuojančius savo pėstininkus. Už tai eilinė Stanelienė buvo apdovanota 3-iojo laipsnio Šlovės ordinu (Nr. 1303).
1944 m. liepos 1-10 d. seržantė Stanelienė netoli Polocko (Baltarusija) kulkosvaidžio ugnimi atrėmė 10 vokiečių kontratakų ir sunaikino apie 40 vokiečių kareivių. Už tai ji buvo apdovanota 2-jo laipsnio Šlovės ordinu (Nr. 3968).
1944 m. spalio 8 d. mūšyje dėl Vainuto (Lietuva) sunaikino vokiečių snaiperį, tris automatininkus ir vieną pėstininką paėmė nelaisvėn. Už tai buvo apdovanota 1-iojo laipsnio Šlovės ordinu (Nr. 38) ir tapo pilnu Šlovės ordino kavalieriumi bei pirmąja moterimi, tapusia tokiu kavalieriumi.
Danutė Stanelienė
16-osios Lietuviškosios divizijos jaunesnysis seržantas, artileristas. 1942 metais įstojo į komunistų partija.
1944 m. spalio 13 d. 16-osios Lietuviškosios divizijos daliniai judėjo link Nemuno. 18 km į šiaurės vakarus nuo Tilžės (dab. Sovetskas, Rusija) puolančius dalinius kontraatakavo vokiečiai. 167-ojo šaulių pulko kuopos pozicijas, kurias dengė jaunesniojo seržanto S. Šeinausko pabūklas, atakavo 13 tankų su pėstininkais. Prileidęs tankus iki 300–400 m jis ėmė šaudyti tiesioginiu taikymu. Pirmaisiais šūviais pamušė du vidutinius tankus. Pėstininkams atsitraukus Šeinausko pabūklas liko vietoje ir toliau apšaudė tankus. Nuo tankų sviedinių žuvo beveik visa įgula, buvo sudaužytas pabūklo kampamatis. S. Šeinauskas buvo sunkiai sužeistas, bet ir toliau šaudė taikydamas pabūklą pro vamzdį. Spėjo pamušti dar vieną tanką, bet netrukus žuvo nuo greta sprogusio sviedinio skeveldrų.

1945 m. kovo 24 d. S. Šeinauskui po mirties buvo suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas. Jo vardu buvo pavadinta gatvė Rokiškyje.
Stasys Šeinauskas
Vaclovas Bernotėnas (1917-1978)
1943 m. birželio 25 d. pasižymėjo Kursko mūšyje – kaip 156-ojo šaulių pulko pėsčiųjų žvalgų būrio vadas (tuo metu Lietuviškoji divizija priklausė Centrinio fronto 48-ajai armijai) su grupe žvalgų žvalgyboje įsiveržė į vokiečių apkasus ir paėmė 2 belaisvius. Vėlesnėse kautynėse buvo sužeistas. 7 paras be maisto ir vandens sėlino pas savuosius, kol pasiekė savo pulko pozicijas. Už narsą ir didvyriškumą mūšiuose su vokiečių kariuomene 1944 m. birželio 4 d. nutarimu suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas, apdovanotas Lenino ordinu ir Aukso žvaigždės medaliu (Nr. 3662)

Vaclovas Bernotėnas
Prasidėjus Vokietijos-TSRS karui evakuotas į Bucharos sritį Uzbekistane. Nuo 1942 m. buvo 16-osios lietuviškosios divizijos seržantas. Dalyvavo daugelyje mūšių, apdovanotas ordinais ir medaliais, tarp jų ir Raudonosios Vėliavos ordinu.

1944 m. spalio mėn. 12 d. kautynėse dešiniajame Nemuno krante prie Pagėgių atremdamas vokiečių kariuomenės ataką pabūklą išstūmė į atvirą poziciją ir pamušė tanką (Tigrą). Žuvus pabūklo įgulai sužeistas toliau kovėsi ir sunaikino virš dvidešimties vokiečių kareivių bei išlaikė pozicijas.
Už tas kautynes jam suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas.

Kalmanas Šuras


Monika Trinkūnaitė (1924-2006)
Aš į diviziją atėjau savanore, pakeitusi knygą į šautuvą. Man buvo 17 metų. Pirmą savo kovinį „krikštą“ gavau 1943 metų žiemą prie Aleksejevkos. Tai buvo vasario 20, o pirmas mūšis - vasario 24, rytą pusę dešimtos prasidėjo priešo įtvirtinimų ataka. Buvo labai baisu. Praėjo kiek laiko, aš pripratau prie karinių lėktuvų ūžesio, pripratau prie minosvaidžių ir artilerijos šūvių. Mačiau artimųjų, draugų kraują ir jų mirtis. Į perrišimo punktą atnešė sužeistąjį, kuriam buvo peršauta gerklė. Jis nieko negalėjo kalbėti, tik rankomis kažką rodė. Galu gale suvokiau, kad prašė kažką išimti iš kišenės. Ten buvo laiškas ir nuotrauka moters su dviem vaikučiais. Ten buvo parašytas namų adresas. Tą laišką prašė išsiųsti namo tik po mirties.. Sužeistasis greit mirė. Negalėjau sulaikyti ašarų. Paskui dažnai tekdavo akis į akį susidurti su mirtimi. Atsimenu, sykį stojančiam į partiją kariui išrašinėjau nario bilietą. Staigus sprogimas sudrebino namelį, kuriame buvome įsikūrę. Kai atsikvošėjau būsimasis komunistas šalimais gulėjo jau nebegyvas.
Lietuvos komunistai buvo auklėjami bolševikų pavyzdžiu. 16-oji lietuviškoji šaulių divizija buvo daugianacionalinė. Daugelis kovotojų kautynių metu paduodavo pareiškimus, prašydami juos priimti į komunistų partiją. Ypatingai daug pareiškimų su prašymu priimti į partiją kariai paduodavo sunkių kautynių metu.
1943 metų liepos mėnesio kautynių metu į partiją buvo priimta 200 komjaunuolių, gauti 163 pareiškimai priimti į komunistų partijos narius ir 439 pareiškimai priimti kandidatais į TSKP narius. Tuo metu dirbau 16-osios divizijos politiniame skyriuje, šimtams kareivių ir karininkų savo ranka išrašiau partinius bilietus. Mūsų kariai, eidami į kautynių lauką, norėjo kautis su priešu būdami komunistais.
Kiek daug prisiminimų susieta su Oriolo žeme. Čia mūsų 16-oji lietuviškoji šaulių divizija gavo pirmą kovos krikštą. Vaduodami kiekvieną žemės sklypelį, mes jautėme, jog artėjame prie mums brangios Lietuvos. Kovodami Oriolo žemėje, mes vienas kitą geriau pažinome, buvome pasiruošę atiduoti už Tėvynę savo gyvybę.


Monika Trinkūnaitė

Greta vyrų lietuviškoje divizijoje, nuo pat pirmųjų dienų, kautynėse dalyvavo ir lietuvės moterys. Ryšininkė Birutė Karosienė buvo sužeista, bet nepasitraukė iš pareigų. Pamačius, kad dėl sustiprėjusios priešo ugnies dalinio karių puolimas susilpnėjo, ji pirmoji puolė vokiečių apkasus. Jos pavyzdžio paveikti, pakilo ir kiti kovotojai. Tačiau antroji priešo kulka mirtinai pervėrė Birutę Karosienę. Ryšininkė Aldona Paškevičiūtė buvo nepaprastai kukli, bet kartu didelės drąsos ir ištvermės mergina. Kautynių laiku ji sutaisė priešo sviedinių suardytą telefono ryšį, bet, grįždama atgal, buvo mirtinai sužeista ir nuo žaizdų mirė. 
Sanitarė Zosė Dieninaitė iš kovos lauko išnešė 62 sužeistus karius. Tą darė 36 valandas, be poilsio, vykstant apšaudymui. Ji žuvo, mūšio metu metu tvarstydama eilinį J. Daunį. 249- ojo šaulių pulko sanitaras Mičas  išnešė 39 sužeistuosius kartu su jų ginklais. 156 šaulių pulko vado pavaduotojas kapitonas P. Gužauskas, pakėlęs karius į ataką, žuvo pakirstas kulkos.
-----------------------------------------------------------------------------------------------

Informacija buvo pateikta remiantis viešai prieinamais šaltiniais. Daugelis faktų buvo paimta iš kareivių atsiminimų knygos „Šešioliktoji lietuviškoji“ (2008 metų leidimo). Ateityje iš ten perpublikuosiu ir daugiau karių atsiminimų.

Pabaigai citatos iš karių atsiminimų:
Solomonas Atamukas
1943 metų liepos 18 dieną, dvizijai persidilokuojant į naujas pozicijas, vokiečių snaiperio kulka pataikė broliui į galvą. Moisėjus žuvo nesulaukęs dvidešimto rudens. Paskutiniame liepos 10 d. Laiške jis guodė ir ramino motiną. Žuvo ir mano svainis leitenantas Nachmanas Birgeris. Lietuvoje žuvo tarybinis partizanas Aleksandras Jacovskis, svainio Jevsėjaus Jacovskio vyresnysis brolis.


Vincas Ragauskas
Antradienis, 1943 m. Birželio 8.
Šiandien su reikalu buvau užnugaryje, sanitarijos kuopoje. Atvykau aplankyti draugą, o jis jau miręs.
Pakėliau palapinsiaustę, kurią pridengtas. Jo veidas melsvai pilkas, ant galvos matosi raudonos kraujo žymės, galva subintuota, akys užgriuvusios, o viena pravira, lyg sako:
- Netiesa, aš gyvas, tik pavargau ir ilsiuosi ištiesęs kojas, tiesą sakau, netiki?
Aš priklaupęs ir netikėdamas savimi pajudinau už peties, bet jis jau sustingęs, atšalęs.
Guli Antanas Lukošius, mano geras draugas, ir mirties sukaustė jo lūpas ir sąnarius.
Jo veide plieninė valia laimėti. Žiūriu ir netikiu, prieš kelias dienas buvo gyvas, o šiandien užkas... Stovėjau nuleidęs galvą prie žuvusio draugo, ir neapykanta virė priešui.
Ketvirtadienis, 1943 m. Birželio 26.
Jis guli uždengtas palapinsiauste, ramus ir abejingas viskam, kas dedasi aplinkui. Jis jau atsikariavo. Pakeliu kraštą palapinsiaustės. Jo veidas pilkai tamsus ir man taip matytas, tik pavardės jo neatsimenu. Žinau, kad jis kulkosvaidininkas ir išdaigininkas.
Išblyškęs, sudubęs veidas ir ištiestos prie šonų rankos verčia jaudintis. Ir kažkoks šaltas, ledinis jausmas užgula sielą. Buvo judrus vaikinas, o gal ir savo šeimą turėjo – ir štai finalas... Mirtis atėjo iš karto ir kentėti nereikėjo. Prislėgs jį žemelė, tolimo Oriolo, o jo motina vargu ar sužinos kur jis palaidotas. Liūdnos mintys lenda į galvą.

Jonas Gureckis
Po antskrydžio atsivėrė baisus vaizdas. Lavonai, sužeistųjų riksmas, aimanos, kur guli galva, kur koja, kur tik pusė žmogaus. Nutrūko ryšys. Paėmęs laidą į ranką, bėgu, kol surandu nutraukto laido galą. Sujungiu – vėl ryšys yra. Ryšių punkte budinti Vološinaitė praneša man, kad žuvo seržantas Jonas Rutkauskas, mano draugas. Vėliau sužinojau, jog jie dviese išsikasė didelį platų apkasą. Netoliese sprogo bomba – oro banga užmušė abu.
Kitą rytą netoli tos vietos, kur budėjo Viktoras, mūsų kariai rado jo lavoną. Sužeistą Viktorą fašistai paėmė į nelaisvę. Norėdami išgauti žinių apie mūsų gynybą, jį žiauriai kankino, nukapojo rankas ir kojas, degino pakabinę virš laužo. Viktoras mirė didvyrio mirtimi. Trečią dieną mūsų ryšininkas Mazinteris, neutralioje žemėje ieškodamas sužeistųjų, rado mūsų draugą Povilą Buroką. Jis dar spėjo pasakyti, jog išliko gyvas, nes apsimetė mirusiu, ir vokiečiai jo nelietė. Deja, mūsų draugas mirė benešant į medicinos punktą.
Vienuolika dienų ir naktų virė pragariškas mūšis. Pagaliau mūsų kariuomenė  pralaužė priešo gynybos linija, ėmė pulti. Įsakyta ir mums ruoštis žygiui. V.Valaitis surinko komunistus ir komjaunuolius. Kalbėjo jaunesnysis leitenantas P. Kanišauskas, komjaunimo organizacijos sekretorius Zamšteigmanas ir kiti. Viskas aišku – komunistai ir komjanuoliai turi būti priekyje.
Iš mūsų kuopos man pranešė, jog žuvo Pranas Kanišauskas. Pasirodo, vos tik mes atsiskyrėme, sprogo sviedinys ir jam nutraukė abi kojas. Ten pat jis ir mirė. Gaila gero, protingo vyro.

Lionginas Vaicekauskas
1943 vasario 24 diena.
Pirmyn veržtis vėl kliudė priešo kulkosvaidis ir snaiperiai. Už kokių 50 metrų, aukštumos viršunėje, matėme juodojančias priešo dzotų angas. Jų buvo daug ir visos ėmė spjaudyti ugnimi. Kulkų trasos matomos plika akimi.
- Aš jus gyvates nutildysiu. – riktelėjo Kazys Vasiliauskas ir smarkiai apšaudoma lyguma ėmė šliaužti kulkosvaidžio pusėn.
Mirtis užklupo jį pusiaukelėje. Kiek pamenu iš Vasiliausko pasakojimų, kažkur Kaune, Šančiuose ar Panemunėje, gyveno jo motina.

...Kova truko akimirką. Išsigandę Hitlerininkai, kaip pelės palinko prie sniego kauburėlių, pabėgo. J. Astratovas pirmas šoko juos persekioti. Jis pakilo visu ūgiu iš priedangos ir jau taikėsi į begančių  hitlerininkų grandinę. Staiga, iš kažkur tarkštelėjo pasislėpusio hitlerininko automatas. Švino kruša palietė J. Astratovo krūtinę. Mano mielas, neišskiriamas žygių draugas susmuko neištaręs nė žodžio.
Kelioms minutėms lieku vienas. Greta – trys kritusieji draugai. Priglūdau prie J. Astratovo krūtinės – gal dar kvėpuoja, gal tik sužeistas. Bet jis jau buvo atšalęs. Astratovas minėjo savo tėviškę kažkur Rokiškio apskrityje...

1943 kovo 1 diena.
Mūsų kuopa ilsėjosi Aleksejevkos centre. Kareivių „telefonas“ pranešė: kaimo šiaurės pakraštyje stovi 249 – asis šaulių pulkas. O jo žvalgų būryje tarnavo mano kaimo vaikinas Jonas Vilkelis. Abu traukėmės į Rytus, gyvenome gretimuose kolūkiuose. Kariuomenėje tik susirašinėjome, susitikti nepavyko. Šįkart nutariau jį surasti. Gavau vado leidimą ir išvykau. Už cerkvės stovėjo didžiulės haubicos ir retkarčiais šaudė. Toliau - sodai, reti krūmai. Juose fanerinės landynės, palapinės. Ten ir buvo stovykla. Suradau žvalgų būrį, o Jono neradau. Jis su draugais vykdė žvalgybines užduotis ir kovo 3 žuvo. Jis palaidotas Kurakino kaimo kapinaitėse. Apie žūtį sužinojau daug vėliau.


Jonas Kličius
1945 metų sausio 28 dieną, 9 valandą visas Klaipėdos miestas buvo išvaduotas iš vokiškųjų okupantų. Tarybinės armijos kariai lietuviai pasiekė Kuršių marias. Už marių, Kuršių nerijoje, dar buvo vokiečiai, bet jie iš ten skubiai nešdinosi.
1945 metų sausio 28 dienos rytą išsipildė ilgametis lietuvių tautos troškimas – turėti savo uostą, turėti langą į jūrą. Ko nepajėgė atlaikyti mūsų bočiai, ką buvo lietuvių tautai praradusi smetoninė vyriausybė, tas buvo atgauta 1945 metų sausio 28 dieną geriausiųjų lietuvių tautos sūnų gyvybe ir krauju, jiems kartu kovojant su kitų tarybinių tautų sūnumis. Tik šitaip mes, Lietuviškosios divizijos kariai, galėjome atlikti savo pareigą: gražinti savo Tėvynei vieną svarbiausiųjų miestų – Klaipėdą su jos puikiuoju uostu, tiesa, okupantų žvėriškai sugriautu.



2019 m. balandžio 1 d., pirmadienis

„Nematomas“ proletaras ir kritika saviems

Kiek neįprastas tekstas ir formatas, nes įprasta savus tik girti, o svetimus peikti, bet tokia taktika veda tik į ideologinį aklumą bei garantuotą pralaimėjimą.

Kadangi mane domina tik pergalė, tad būtina kritiškai įvertinti mąstymo klaidas, kurios trukdo naujai suvokti esamą situaciją Lietuvoje.

Daugelis šių dienų Lietuvos marksistų bei apskritai kairiųjų turi pasenusį stereotipą, kurį mielai pakartoja ir ideologiniai oponentai. Girdi, proletaro kaip ir nėra, tai už ką jūs kovojate? Visi emigravo, visos gamyklos sugriautos, viskas ištuštėję, tad profsąjungų įkurti nepavyks ir kova yra pralaimėta, nors dar net rimtai nepradėta kovoti.

Pripažinsiu, jog mane tai siutina, nes toks požiūris rodo intelektinį tingumą bei nesugebėjimą sekti šių dienų informaciją. O tai nedovanotina marksistams, kurie atstovauja pažangos ideologiją.

Luko Balandžio / 15min nuotr. / Gamykla „Narbutas“

Pažiūrėkime ką rodo statistikos departamento duomenys. Štai 2014 metais, vien apdirbamosios gamybos darbininkų Lietuvoje buvo 198,7 tūkstančiai, o po keturių metų (2018 m.) jau 219,7 tūkstančiai. Per keturis metus Lietuvoje atsirado 21 000 proletarų!

Kas yra apdirbamoji gamyba? Apdirbamoji pramonė dažniausiai taikoma didelės apimties produkcijos pramoninėje gamyboje. Apdirbamosios gamybos procesas – tai žaliavų, komponentų ar dalių pavertimas gatavais produktais. Be to, apdirbamoji gamyba yra glaudžiai susijusi su inžinerija ir pramoniniu dizainu. Terminas „apdirbamoji gamyba“ taip pat dažnai naudojamas siekiant apibūdinti produkcijos gamybą ar net detalių surinkimo procesą. Detalių surinkimo procesas dažniausiai yra naudojamas tokiose pramonėse, kaip puslaidininkių ir plieno pramonėse.

Tad turime apie 220 000 proletarų dirbančių vien tik apdirbamojoje pramonėje. Dabartiniams marksistams to per maža. Nu nėra proletaro. Kai tuo tarpu tarpukario Lietuvoje, apskritai imant visas pramonės šakas, o ne išskiriant vien tik apdirbamąją pramonę, tebuvo tik 38 227 darbininkai (1939 metų duomenys), tačiau tai netrukdė kurtis darbininkų profsąjungoms ir veikti pogrindžio partijai.

O buvo rūstesni laikai. Cenzūra, kalėjimai, žemas visuomeninis išsilavinimo lygis ir t.t., ir t.t. Jau nekalbant apie tokio reiškinio kaip internetas nebuvimą.

Toliau žiūrime kokios ateities tendencijos:


Lietuva 2018 metais pirmąkart pateko į pasaulinį gamybinės rizikos indeksą („Manufacturing Risk Index 2018“), kurį parengė „Cushman & Wakefield“ (C&W) analitikai. Patraukliausių plyno lauko investicijoms vietų švieslentė, sudaroma nuo 2014 m., iki šiol lygino 30 didžiausių pramoninių valstybių. Į švieslentę šiemet įtraukus perspektyvias mažesnes pramonines šalis, Lietuva atsidūrė antroje vietoje iš 42 šalių.

Lietuva – vienintelė Europos valstybė, patenkanti į patraukliausiųjų pasaulyje penketuką kartu su Kinija (1 vieta), Malaizija (3), Taivanu (4) ir Kanada (5). Toliau rikiuojasi JAV, Vengrija, Čekija, Slovakija ir Turkija (6–10 vietos). Kaimynė Lenkija – 17-a, Latvija ir Estija į 42 valstybių indeksą nepateko.

2017-ieji buvo gamybinių investicijų proveržio Lietuvoje metai, kuriuos vainikavo „Continental“ sprendimas Kauno LEZ 2019 m. atidaryti 1.000 darbo vietų elektroninių automobilių komponentų gamyklą. Šią Vokietijos kompaniją investicijų medžiotojai Lietuvoje su pertraukomis viliojo bemaž penkiolika metų. 

Jos konkurentė „Hella“, apie plyno lauko investiciją paskelbusi prieš du metus, tame pačiame LEZ jau stato fabriką ir automobilinės elektronikos gamybą pradėjo dar 2018 metų rugsėjį. Iš pradžių tikimasi įdarbinti 250 žmonių, o per keturis etapus gali išsiplėsti ir iki 2.000 darbuotojų.

„Investuok Lietuvoje“ atkreipia dėmesį, kad gamybos ir paslaugų projektai, jų sukuriamos darbo vietos 2017 m. sudarė maždaug po lygiai. Tai yra sveikintinas balansas. Iki tol dominavo verslo paslaugų centrų projektai.


Žinoma, kapitalas čia kelia (arba esantys plečia) gamybą ne dėl to, jog yra geras ir pūkuotas, o todėl, kad jam tai apsimoka.  „Darbo sąnaudos Lietuvoje 14% mažesnės nei Lenkijoje ir 30% – nei Čekijoje“, – nurodoma C&W tyrime. Į darbo sąnaudas įskaičiuojamos ir algos. 

„Mes matuojame darbo našumą vienam darbuotojui, kiek jis sukuria pridėtinės vertės per metus. Štai Vilniaus įmonėje per metus vienas darbuotojas sukuria maždaug 40.000 Eur pridėtinės vertės. Palyginkime, Suomijos metalo apdirbimo gamykloje, dėl kurios įsigijimo šiuo metu deramės, sukuriama perpus mažiau pridėtinės vertės nei pas mus, – lygina Tomas Jaskelevičius, UAB „Arginta Engineering“ direktorius ir bendrovės akcininkas.

Natūralu, nes Suomijoje didesnės algos, tad kapitalistas mažiau pasisavina pridėtinės vertės. Todėl tiek nacionalinis, tiek ir internacionalinis kapitalas daro išvadas. Štai kasmetėje Užimtumo tarnybos apklausoje dalyvavę pramonės atstovai nurodo, kad 2019 m. jie planuoja steigti 9.800 naujų darbo vietųTai dar visa divizija proletarų.

Kokią pridėtinę vertę Lietuvoje kuria gausus apdirbamosios pramonės proletaras (kurio skaičiaus ir egzistavimo fakto nežino Lietuvos kairieji)?

Statistikos departamentas paskelbė, kad 2017 m. vienas dirbantysis apdirbamojoje pramonėje sukūrė 34.800 Eur pridėtinės vertės, tai 3.600 Eur daugiau nei 2016 m. (31.200 Eur).

Statistikos duomenimis, 2017 m. darbo našumas, apskaičiuotas pagal bendrąją pridėtinę vertę lyginamosiomis kainomis, sukurtas per vieną dirbtą valandą, apdirbamosios pramonės įmonėse išaugo 8,7%.

Metalo apdirbimo pramonėje vienas darbuotojas pernai sukūrė pridėtinės vertės už 30.700 Eur, arba 6.800 Eur daugiau negu prieš metus.

Tad žinome, jog 2017 metais Virš 200 000 apdirbamojoje pramonėje dirbančių darbininkų vidutinė metinė sukurta pridėtinė vertė yra 34 800 eu. Kiek jie iš to gauna naudos?

2017 metais apdirbamojoje pramonėje priskaičiuotų algų vidurkis kilo 9%, iki 872,5 Eu. Čia yra vidurkis mėnesinės algos, nes apdirbamojoje pramonėje yra skirtingo lygio gamybos. Imam tą vidutinį 872,5 ir padauginam iš 12 (mėnesiai), gauname - 10 470. Tai yra metinis apdirbamosios pramonės vidutinis atlyginimas. Lyginam su gaunama pridėtine verte, kuri nukeliauja kapitalistui ir gaunam 3.2 kartus didesnius pinigus, kurie lieka kitam. Ne dirbančiajam. Priminsiu, jog pridėtinė vertė yra skirtumas tarp darbininkui sumokamos algos ir jo darbu sukurtos vertės. Daugiau apie pridėtinę vertę galite paskaityti čia.
Kas iš viso to laimi? be abejo - kapitalistas.
Apdirbamoji gamyba pernai (2018 metais) pajamas išaugino beveik dešimtadaliu, iki 21,8 mlrd. Eur, ikimokestinį pelną – 4,3%, iki 1,2 mlrd. Eur

Kapitalistas tiek susiurbė pridedamosios vertės iš darbininko, jog Lietuvoje egzistuoja toks reiškinys kaip „nepaskirstytas pelnas“. Ką jis reiškia?

Pelno dalis, likusi sumokėjus pelno mokestį ir neišmokėta dividendais. Nepaskirstytojo pelno reinvestavimas didina įmonės akcijų vertę. Apskaitoje nepaskirstytuoju pelnu laikoma pelno dalis, dėl kurios paskirstymo dar nepriimtas akcininkų sprendimas.

Kai kurios įmonės 2017 m. pabaigoje buvo sukaupusios kelis šimtus milijonų eurų siekiantį rezervą. Pavyzdžiui, AB „Orlen Lietuva“ praėjusių metų pabaigoje turėjo 381 mln. eurų, UAB „Achemos grupė“ – 350,7 mln. eurų, UAB „Sicor Biotech“ – 255 mln. eurų, koncernas „MG Baltic“ – 151 mln. eurų, koncernas SBA – beveik 82 mln. eurų nepaskirstytojo pelno ir pan.
Pinigai dideli ir tikrai pašildytų darbininko kišenę, bet taip neįvyksta arba vyksta per daug mažais tempais ir tik atskiruose sektoriuose.

Situacija yra įdomi. Dėl darbo jėgos trūkumo kapitalistas kartais būna priverstas daryti nuolaidas ir pats šiek tiek pakelti (vietinės rinkos normoje) algas darbuotojams, jog galėtų ir toliau plėstis bei įvykdyti gautus užsakymus. Protingesni ir aršesni darbininkai, kurie tą mato ir supranta, gali ir stichiškai sau išsimušti šiek tiek didesnes algas ir kai kurie tą sėkmingai padaro.

Kai kurie išvis nusprendžia brangiau parduoti savo darbo jėgą ir emigruoja, bet šio straipsnio tikslas yra likę darbininkai (kurių skaičius auga), o ne išvažiavę.

Kapitalistas, be abejo, visada suinteresuotas gauti kiek įmanoma didesnę pridėtinės vertės dalį, tad labai nenoriai kelia algas, bet visada siekia vis didesnio darbo našumo. Darbo jėgos trūkumo problemą bando pirmiausiai spręsti įsivežant „rezervinę kapitalo armiją“ imigrantų iš Ukrainos pavidalu. Kiti dairosi į robotizaciją, bet ji nėra pigi, jai reikia atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų, o ir ne visur tinka šis darbo jėgos papildymas.
Todėl organizuoti darbo judėjimai turi visas galimybes pasiekti pergales tiek atskirose įmonėse, tiek ir visose pelningose ūkio šakose. Kapitalistas turi iš ko mokėti. Problema yra tame, jog dirbančiųjų klasinis sąmoningumas nėra ugdomas tiek, kad jis suprastų kas yra ta pridėtinė vertė, patikrintų savojo kapitalisto pelną ir paskaičiuotų. Kur tau darbininkas, nemažai marksistų/kairiųjų to nesugeba ir kalba apie išnykusią pramonę.

Trumpa pamokėlė. Kaip sužinoti apie pramonę jūsų mieste ar visoje šalyje? Tereikia nueiti į rekvizitai.lt ir pasirinkti „detali paiešką“. Atsiveria labai įdomios galimybės! Gali ieškoti įmonės pagal konkrečią ūkio šaką, darbuotojų skaičių, jos buvimo vietą, apyvartą, atlyginimo dydį ir t.t, ir t.t. Pavyzdžiui, pasirenku baldų gamybą, Kauną ir nuo 300 darbininkų skaičių. Išmeta man tris Kauno gamyklas (galit čia pažiūrėti). Galima gauti net labai išsamią informaciją apie kiekvieną įmonę.

Viešai prieinama informacija rodo apie pakankamai didelį proletariato kiekį Lietuvoje. be to, jis turi tendenciją augti. Viešai prieinama informacija rodo apie pakankamai nemažą jų eksploatacijos lygį (apie bendrą 2017 metų išnaudojimo lygį visoje Lietuvoje skaitykite šį teksta - paspauskit). Taip pat yra žinių apie bruzdėjimus tiek atskirose privačiose įmonėse (Achema), tiek ir privačiame sektoriuje (medikai, gydytojai).

Draugai marksistai peiks darbininkus, jog jie stichiškai neprotestuoja ir patys (be mūsų paramos) nekuria profsąjungas ir nelaimi pergalių. Priminsiu, jog buvo Kauno troleibusų vairuotojų streikaskuris buvo pripažintas neteisėtu bei „Švyturio“ alaus daryklos bandymas jį surengti. Stichiškumas buvo, darbuotojų profsąjungos buvo, tačiau nebuvo gerai pasiruošusių kairiųjų draugų, kurie prieš imantis tokio rimto žingsnio kaip streikas padėtų jam pasiruošti. O prieš streikuojant reikia persiskaityti egzistuojančią kolektyvinę sutartį, streiko įstatymą, paruošti streiko fondą ir sukurti jo komitetą. Realiai reikalingas mažiausiai pusės metų vien pasiruošimo laikotarpis.

Kas tą turi padaryti? Patys darbininkai, kurie neturi reikiamų tiek teorinių, tiek ir teisiniu žinių? Kurie dieną iš dienos glušinami savo darbo vietose tiek ir masinės žiniasklaidos?

Esminis Lietuvos marksistų ir apskritai kairiųjų uždavinys (be išsamaus teorijos studijavimo) turi būti kapitalizmo vystymosi Lietuvoje studijavimas. Po to tai gausiai 220 000 dirbančiųjų armijai nešti žinią apie jų išnaudojimą, apie jų svarbią vietą vertės kūrime. Mokyti juos kaip kovoti klasių kovą (suprantant savo klasinį vaidmenį), kaip burtis į profsąjungas, kaip derėtis dėl brangesnio savo darbo jėgos pardavimo, kaip pasiruošti streikui, kaip organizuotis politiniam veiksmui bei pratintis patiems valdyti savo darbovietes.

Čia tik pradiniai mūsų uždaviniai, kurie turi būti įgyvendinami be jokių svyravimų, verkšlenimų bei greitai ir efektyviai.







2019 m. kovo 4 d., pirmadienis

100 metų Kominternui



Šiandien suėjo lygiai 100 metų kai buvo įkurtas Kominternas (1919-03-04). Kas tai per organizacija?
Kominternas buvo trečiasis internacionalas, kaip opozicija ankstesniam socialdemokratiniam internacionalui kurio pozicija nebeatitiko laikmečio realijų. Pats pavadinimas kilęs nuo Komunistinis Internacionalas su idėja apvienyti viso pasaulio komunistinius judėjimus.

Kokio masto buvo ta organizacija? Komunistų partijos, remiantis 1934 m. surinktais duomenimis veikė šiuose pasaulio kraštuose: Anglija, Airija, Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekoslovakija, Danija, Estija, Graikija, Italija, Ispanija, Islandija, Jugoslavija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Lenkija, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Suomija, Švedija, Šveicarija, SSSR. Kituose žemynuose: Britanijos Indijoje, Olandijos Indijoje, Indokinija, Japonija, Kinija, Korėja, Mongolija, Filipinai, Palestina, Persija (dabartinis Iranas), Sirija, Tanu - Tuva, Turkija, Argentina, Bolivija, Brazilija, Čili, Ekvadoras, JAV, Peru, Kanada, Kolumbija, Kuba, Meksika, Panama, SanSalvadoras, Urugvajus, Alžyras, Egiptas, Pietų Afrika, Tunisas, Australija ir Naujoji Zelandija.

Kaip matome pavadinimas atspindėjo esmę - tarptautiškumą.

Organizacija turėjo ir savo jaunimo organizaciją - Komunistinio jaunimo internacionalą, kuris dažnai veikė ir atskirai, rengdamas savo atskirus susirinkimus. Buvo ir himnas.


Call of the Comintern

Quit the machines
Go out, proletarians
March and march
Form up for the attack.
Flags arrayed
And weapons loaded,
In cadenced step
For the assault, advance!
The world must be won,
Arise proletarians!

Our brothers' blood
Calls for justice.
Nothing can stop
The wrath of the masses.
In London, in Paris,
Budapest and Berlin,
Seize power
Worker battalions!
Take your revenge,
Worker battalions!

Our best
Have died in the struggle,
Punched, bludgeoned,
Chained in prisons,
We don't fear
Either tortures or death.
Forward proletarians!
Be ready, be strong!

Organizacijos tikslas, suformuluotas 1920 m. priimtuose Kominterno įstatuose, buvo „visomis priemonėmis, įskaitant ir ginklu, nuversti tarptautinę buržuaziją ir sukurti Tarptautinę sovietinę respubliką”

Kominternas buvo likviduotas 1943 metais gegužės 15 dieną kaip viena iš antro fronto atidarymo prieš nacionalsocialistinę Vokietiją sąlygų. Nors 1947 metais buvo įsteigtas jo pakaitalas Kominformas (panaikintas 1956 metais), bet laikoma, kad trečiasis internacionalas liko tik praeities prisiminimuose.

O atmintis dar tikrai gyva. Žemiau įrašas iš praeitais (2018 m.) metais Rusijoje vykusių protestų prieš pensijinio amžiaus didinimą.




Trumpą informaciją surinko ir apibendrino
Marius Jonaitis

2019 m. sausio 23 d., trečiadienis

Po Europos sąjunga klaidžioja šmėkla, (neo)Marksizmo šmėkla

O Sinica ir Propatria kantriai ir nuosekliai juos demaskuoja. Taip sakant, lieja prakaitą šioje sunkioje kovoje. Liūdna tik tai, jog ši kova yra beprasmė. Kažkiek primena Don Kichoto kovas su vėjo malūnais juose matant ne tai kas jie yra, bet tai ką jam sukūrė jo audringa vaizduotė. Aišku, žmonės yra laisvi gyventi savo fantazijų pasaulyje, tačiau jaučiu pareigą jauniems protams kiek paaiškinti sąmoningus ar nesąmoningus netikslumus.

Visas šis mano straipsnis yra atsakas į Vytauto Sinicos tekstą Delfije - „Vytautas Sinica. Europa ir naujasis marksizmas“.  




Reikia pradėti nuo to, jog visame tekste  Sinica aplaidžiai suplaka marksizmą ir vadinamąjį neomarksizmą, kuris yra labai neaiški sąvoka kaip ir „kultūrinis marksizmas“. Tai kategoriškai skirtingos pasaulėžiūros. Vadinamasis neomarksizmas turi savo aiškias ištakas - Frankfurto mokyklą, ir konkretų terminą - kritinę teoriją. Ką jie darė? Jie paėmė kažką iš Markso, kažką iš Hegelio, truputį Froido, dar kažką pamiksavo ir gamino kažkokį gan siauram akademiniam sluoksniui įdomų surogatą. Ironiška, bet jie taip gan stipriai nutolo nuo marksizmo, kad pradėjo jį paneiginėti.

Pavyzdžiui, vadinamoji kritinės teorijos Frankfurto mokyklos atstovai išvystė teoriją, jog proletariatas nėra revoliucinis, nėra ta pažangioji klasė, todėl jos pradėjo ieškoti atskirose visuomenės subkultūrose. Tačiau tos subkultūros nėra atskiros klasės o tik atskiri visuomeniniai segmentai, tad vadinamieji „neomarksistai“ paneigia ne tik proletariato revoliucinį vadimenį, bet ir klasių kovos teoriją, nes jie nebesiremia atskira konkrečia klase. Natūralu, jog atsisakoma ir dar vieno svarbaus marksistinio elemento - proletariato diktatūros. Tad kuo tie „neomarksistai“ yra laikomi marksistais jeigu jie marksizmo turi ne daugiau negu socialdemokratai ar kitos iš marksizmo kilusios srovės ar subsrovės?

Vadinamasis neomarksizmas arba kritinė teorija, kuri šiaip nėra monolitinė ir aiški ideologija o nuolat kintantis įvairių intelektualų apmąstymų įkaitęs puodas. Tai jau tapę kažkuo kitu, atskiru nuo marksizmo ir labiau tinkanti postmodernizmo ideologijai. Tačiau sieti vadinamąją kritinę teoriją su tuo ką teigė Marksas, Engelsas, Leninas - nėra tikslu ir klaidinga.


Tikras analfabetizmas yra dabartiniame ES projekte įžvelgti marksizmą. Marksizmas remiasi seniausiai buržuazinių istorikų atrasta klasių kova (Gizo, Minje, Rikardo ir kt.), visuomenine gamybos priemonių nuosavybe, o valstybės valdyme -  buržuazinės diktatūros pakeitimu proletariato diktatūra. 
Kur dabar mes tą matome? Dabartinė Europos sąjunga yra europinio stambaus kapitalo inicijuotas projektas idant darbo jėga bei kapitalas galėtų laisvai cirkuliuoti ES teritorijoje.


Europos Sąjungoje yra monopolistinis kapitalizmas, kuris automatiškai sukuria netolygų ekonominį išsivystymą kas lemia darbo jėgos migravimą iš skurdesnės periferijos į turtingesnį centrą (tą mūsų lietuvių emigrantai puikiai iliustruoja).

Vytautas labai įdomiai ir selektyviai atrenka atskirus filosofus ir visuomenininkus ir vysto kažkokį marksistinį arba neomarksistinį (kaip tuo metu pirštai klaviatūrą suspaudo) suokalbį. Apie dirbtinai sulydomas tautas. Keista, bet niekur marksistai nerašo apie tautas kaip atgyvena. Dabartinis multikultūrinis projektas yra absoliučiai kapitalistinis produktas. Kodėl? Pamąstykime kam Europai reikalingi imigrantai. Vietinė darbo jėga nėra tokia pigi, todėl visada paranku turėti imigrantus kurie dirbs už mažiau. Tai yra vadinamoji „rezervinė kapitalo armija“. Taip kapitalui tenka didesnė pridėtinės vertės suma (apie pridėtinę vertę rašiau čia). Antra, vietinė darbo jėgos dalis sensta. Pramoninėms Europos šalims, ypač ES varikliukui Vokietijai, stinga dirbančių rankų. Todėl imigrantai yra laukiami. Net jeigu pradžioje jie ir nedirbs, kels problemų - nieko tokio - asimiliuosis ir dirbs jų vaikai (kažkiek apie tai užsiminiau čia).

Prisiminkime esminį kapitalizmo ir Europos sąjungos principą - laisvas darbo jėgos bei kapitalo judėjimas. Todėl natūralu, jog globaliam ES kapitalui nereikalingi nacionaliniai suvaržymai ir atskiri, vietiniai kapitalai. Tą patį rašo dar Marksas ir Engelsas savo „Komunistų partijos manifeste“, kuri kritikuoji. Jo neskaitęs arba nesupratęs. Cituoju: Eksploatuodama pasaulinę rinką, buržuazija sukosmopolitino Visų šalių gamybą ir vartojimą Didžiai reakcionierių širdgėlai ji iš po pramonės kojų išmušė nacionalinį pagrindą. Senovinės nacionalinės pramonės šakos sunaikintos ir kasdien vis toliau naikinamos. Jas išstumia naujos pramonės šakos, kurių įvedimas darosi gyvybinis visu civilizuotų nacijų klausimas.— šakos, kurios perdirbinėja jau nebe vietinę žaliava, o iš tolimiausiu žemės rutulio sričių atgabentą žaliavą ir kurių gaminiai vartojami ne tik atitinkamoje šalyje, bet ir visose pasaulio dalyse. Vietoj senų, tėvyniniais gaminiais patenkinamų poreikių iškyla nauji, kuriems patenkinti reikalingi tolimiausių šalių ir įvairiausio klimato gaminiai. Senąjį vietinį ir nacionalinį uždarumą, kai pasitenkinama vien savos gamybos gaminiais, pakeičia visapusiški nacijų ryšiai, visapusiška jų savitarpio priklausomybė.
Tai vienodai liečia tiek materialinę, tiek ir dvasinę gamybą. Atskirų nacijų dvasinės veiklos vaisiai virsta visuotiniu turtu. Nacionalinis vienpusiškumas ir ribotumas vis labiau ir labiau darosi negalimas, ir iš daugelio nacionalinių ir vietinių literatūrų susikuria viena pasaulinė literatūra.“
Visa tai parašyta dar 1848 metais kai šis procesas tik pradėjo įsibėgėti (daugiau manifesto galima paskaityti čia). Monopolistinis kapitalizmas yra globalus, todėl kapitalistams jokio skirtumo, kurioje šalyje bus gaminamos prekės , kas jas gamins, kas vartos, esmė tik tame, kad būtų pastovus pelnas. Kapitalizmui, kuriuo paremta Europos sąjunga, visiškai nesvarbi tavo mylima (ir mano gerbiama) tautinė valstybė. Ji jam anachronizmas. Ką tuo tarpu teigia tikri marksistai savo baisiuosiuose raštuose?
„Nacionalinis tautų atskirumas ir jų priešingumai vis labiau ir labiau nyksta jau besivystant buržuazijai, esant prekybos laisvei, pasaulinei rinkai, pramonės gamybos ir ją atitinkančių gyvenimo sąlygų vienodumui.“ Toliau, Proletariato kova prieš buržuaziją, jei ne turiniu, tai savo forma, iš pradžių yra nacionalinė kova.“  Beje, kompartijos manifesto vertimuose į lenkų ir italų kalbas yra Engelso akivaizdi parama jų nacionaliniams judėjimams.

Ironiška, bet masiškai vartojamą tautos apibrėžimą suformulavo būtent marksistai  „tauta yra istoriškai susiformavusi, stabili žmonių bendrija, besiremianti bendra kalba, teritorija, ekonominiu gyvenimu, ir psichologine sandara pasireiškiančia bendra kultūra.“.

Ką domina marksistų pozicija nacionaliniu klausimu tai su ją gali susipažinti čia.

Toliau V. Sinica rėžia yaptingai pamėgtą Pro Patria išpuolį apie marksistų suokalbį prieš šeimą. Jų siekį ją panaikinti. Cituoju: „Tačiau dekonstruoti prigimtinę šeimos tarp vyro ir moters sampratą nuo pat 1848 metų „Komunistų partijos manifesto“ yra vienas pagrindinių marksizmo tikslų...“

Skamba baugiai, panašiai kaip ir pagarsėjęs „Fake news“ apie bolševikų siekį įvesti bendras žmonas po 1917 metų revoliucijos. Tas gandas jau seniai rimtoje auditorijoje paneigtas, bet dar daug kas skleidžia tą baltagvardietišką gandą. Prašom pažiūrėti paneigimą: (spausti čia).

Bet grįžkim prie Vytauto citatos kur jis teigia, kad marksistai nori dekonstruoti prigimtinę vyro ir moters sampratą. Ką apie tai rašo Marksas ir Engelsas minėtiname kūrinyje?

„Buržuazija nuplėšė nuo šeimos santykių jaudinanti sentimentalų šydą ir padarė juos grynai piniginiais santykiais.“

Puikus pavyzdys yra tarpukario Lietuvos pažinčių skelbimai. Juose ieškoma sau poros, būsimo vyro ar žmonos ir skelbimuose išimtinai dominuoja materialinis o ne jausminis pobūdis. Puikus prigimtinės buržuazinės šeimos atspindys.


„Bet jūs, komunistai, norite įvesti žmonų bendrumą,— šaukia mums choru visa buržuazija.
Buržua laiko savo žmoną paprastu gamybos įrankiu. Jis girdi, kad gamybos įrankius manoma padaryti bendrai naudojamus, ir, žinoma, negali negalvoti, kad ir moteris turės ištikti toks pat likimas.
Jam nė į galvą neateina, kad čia kalbama kaip tik apie panaikinimą tokios moterų padėties, kada jos tėra tik paprastas gamybos įrankis.“


Ši atkarpa puikiai susišaukia su dešiniųjų platinamu „Fake news“ apie bendras žmonas po spalio revoliucijos Rusijoje. Buržuaziniam kapitalistui, jeigu tik iš jo eksproprijuoji kapitalą, tai natūraliai jis mąsto apie visą kapitalą. Žmona, kaip priedėlis prie kapitalo. Beje, puikiai iš klasikinės lietuviškos literatūros žinome apie į šeimą, kartu su vestuvėmis, ateinantį materialųjį kraitį, kuris, ne paslaptis, buvo vienas iš elementų pasirinkti konkrečią žmoną.

„Beje, nieko nėra juokingesnio, kaip mūsų buržua didžiai moralus pasibaisėjimas tariamuoju oficialiu komunistų žmonų bendrumu. Komunistams nėra reikalo įvesti žmonų bendrumą, jis buvo beveik visuomet.
Mūsų buržua, nesitenkindami tuo, kad jų žinioje yra jų darbininkų žmonos ir dukterys, nekalbant jau apie oficialiąją prostituciją, jaučia ypatingai didelį malonumą, vieni iš kitų viliodami žmonas.
Buržuazinė santuoka iš tikrųjų yra žmonų bendrumas. Komunistams galima būtų prikišti nebent tai, kad veidmainiškai paslėpta žmonų bendrumą jie nori pakeisti oficialiu, atviru žmonų bendrumu. Bet juk savaime suprantama, kad, panaikinus dabartinius gamybinius santykius, dings ir iš jų kyląs žmonų bendrumas, t. y oficialioji ir neoficialioji prostitucija.“


Proletaras neturi nuosavybės; jo santykiai su žmona ir vaikais jau nebeturi nieko bendro su buržuazinės šeimos santykiais“
„Buržuazijos tauškalai apie šeimą ir auklėjimą, apie švelnius tėvų ir vaikų santykius kelia tuo didesnį pasišlykštėjimą, kuo labiau, besivystant stambiajai pramonei, sutraukomi visi proletarų šeimos ryšiai ir vaikai paverčiami paprastais prekybos objektais ir darbo įrankiais.“

Reikia paminėti, jog šios dvi citatos yra 1848 metų darbo situacijos pasekmė. 12 valandų darbo dienos trukmė buvo norma. Tas pats galiojo ir nepilnamečiams vaikams, kurie buvo tik pigi darbo jėga. Nors reikia būti atviriems bei patvirtinti, kad nedaug pažengėme. Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) duomenimis, dirbančių 5—14 metų amžiaus vaikų besivystančiose šalyse yra apie 250 milijonų. Manoma, kad 61 procentas jų gyvena Azijoje, 32 procentai — Afrikoje ir 7 procentai — Lotynų Amerikoje. Vaikų darbas paplitęs ir išsivysčiusiose šalyse.
Pietų Europoje vaikai samdomi sezoniniams darbams ūkyje bei įdarbinami mažose dirbtuvėse. Neseniai dirbančių vaikų padaugėjo Centrinės bei Rytų Europos šalyse, joms perėjus nuo komunizmo į kapitalizmą. Jungtinėse Valstijose, oficialiais duomenimis, dirba apie 5,5 milijono vaikų, tačiau į tą skaičių neįeina jaunesni nei 12 metų vaikai, už menką atlyginimą nelegaliai dirbantys įmonėse ar kaip sezoniniai darbininkai bei migrantai dideliuose ūkiuose.

Bet grįžkim prie temos ir aptarkim citatą, kuri užkliuvo prigimtinės šeimos saugotojams.

„Šeimos panaikinimas! Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu.
Kuo remiasi šiuolaikinė, buržuazinė šeima? Kapitalu, privačiu pasipelnymu. Visiškai išsivysčiusiu pavidalu ji egzistuoja tik buržuazijai; bet ją papildo priverstinis proletarų bešeimiškumas ir viešoji prostitucija.
Buržuazinė šeima, žinoma, išnyks, išnykus šitam jos papildymui, ir abu drauge išnyks, išnykus kapitalui.“

Ką Marksas ir Engelsas turėjo omenyje? Visa esminė kritika buvo nukreipta ne prieš šeimą kaip vyro ir moters laisvanorišką sąjungą, bet prieš buržuazinę šeimą kuri paremta išnaudojimu. Išnaudojimu kito partnerio, išnaudojimu skurdžiau gyvenančios klasės kitos lyties atstovų/ių. Buržuazinė šeima grįsta ekonominiu išskaičiavimu (nebūtinai sąmoningai, dažniausiai, tiesiog, pasąmoningai).
Keičiantis ekonominei formacijai ir moterims tapus nepriklausomoms nuo vyro finansų, o taip pat ir trumpėjant darbo dienai žmonių santykiai formuojasi ne pagal buržuazinį modelį, bet pagal laisvą, abipuse meile ir jausmais pagrįsta sutarimą.

Tai ar blogai, jog kritikuojamas bružuazinis ir neva tai, prigimtinis modelis? Ar minėtose citatose Marksas ir Engelsas užsipuolė šeimą kaip pačią tokią ar supainiojo lytis? Perskaičiau visą manifestą ir nieko panašaus neradau. O jis viešai prieinamas, šekit, skaitykit.

Tad kodėl sklinda tokie žmonių klaidinimai? Yra kelios priežastys.
a) Sinica ir co tiesiog nesupranta marksizmo. kadangi jis Lietuvoje nuosekliai demonizuojamas, tad pasąmonė kitiems užsiblokuoja ir skaitydami marksistų tekstus jie tik ir ieško jo demoniškumo įrodymų. Puikiai suprantu tą būseną, nes pats ją praėjau. Labai rekomenduoju šaltai ir nuosekliai susipažinti su minėtinais tekstais ir viskas kitoje šviesoje pasirodys.
b) Tai daroma tyčia. Galbūt iš zoologinio marksizmo nekentimo, o galbūt dėl to, kad kai kurios Lietuvos masės pripratusios prie tokios retorikos, tad jas galima mobilizuoti kaip prieš priešą (kad ir siekiant savų politinių tikslų, arba nukanalizuojant protestinį potencialą). Nesvarbu, jog klaidingai nupieštą, ne visada realų, bet juk dažnai realu būna tai ką mes laikome realu, o ne tai kas iš tikro yra. Smegenys yra labai lanksčios priimti įsivaizduojamas tikroves.

Tačiau ar norisi gyventi demagogų kuriamame pasaulyje? Ar norima ieškoti objektyvios tiesos?
Ir svarbiausia, jeigu tiek laiko ir energijos skiriama marksizmo puolimui, kai Lietuvoje nėra jokių jo judėjimų ir keliamos grėsmės kapitalui. Jeigu taip jo bijoma, net ir praėjus tiek laiko, tai gal čia ir yra tikroji alternatyva maištingam protui, kad nuversti pasišlykštėtiną dabartinę santvarką?