Dalis Lietuvos pramonės istorijos. Tauragės keramikos gamykla (sunaikinta)

Tauragės keramikos gamyklos kompleksas

Turbūt daugelis Tauragės gyventojų pamena veikusią „Tauragės keramikos“ plytų gamybos įmonę. Kodėl veikusią? Nes nuo 2008 metų ši įmonė yra sunaikinta. Kaip ir daugelis stambių gamybos priemonių, kurios klestėjo iki 1990 metų (dabartinę jos būklę galite pamatyti šiame reportaže). Kuo pasižymėjo „Tauragės keramika“?

Geriausiais laikais joje dirbo apie 1500 darbininkų. Pokario metais įmonė sparčiai įsitvirtino rinkoje, nes sugriautiems pastatams reikėjo daug plytų. 1949 m. per dviejų pamainų darbo dieną buvo pagaminama 30 000 plytų. 1960 m. tapo ištisus metus veikiančia įmone.

1961 m. pradėjo veikti pirmoji tunelinė krosnis. Tauragės keramika buvo pirmoji įmonė Tarybų Sąjungoje, kurioje drenažo vamzdžiai pradėti išdegti tunelinėse krosnyse. 1965 m. pradėtas eksploatuoti keramikos cechas, kurio pajėgumas dvigubai viršijo iki tol veikusios įmonės pajėgumus. Ilgainiui plytų „apyvarta“ išaugo iki 40 mln., o drenažo vamzdžių – iki 150 mln. sąlyginių vienetų.

 Nuo 1973 metų pastatytuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose buvo suteikiami butai darbuotojams, 1971 metais netoli Rambyno kalno atidaryta gamyklos poilsio stovykla ,,Bitutė“, pastatytos poilsio bazės Kaliningrado srityje Zelenogradske, Juodkrantėje. 1980 metais prie gamyklos atidarytas sporto-sveikatingumo kompleksas, kuriame darbuotojai sportavo, stiprino sveikatą. Darbuotojams taip pat buvo sudaromos puikiausios sąlygos dalyvauti saviveikloje.

  

Keramikos pastatų kompleksą sudarė administracinės, buitinės, gamybinės, sandėliavimo ir kitos paskirties patalpos. Sovietmečiu gamykla buvo garsi ir turtinga: jai priklausė trylika pirčių, šeši baseinai, profilaktoriumas, sporto ir šokių salės, laisvalaikio klubas, kavinė, ketveri poilsio namai.

,,Tauragės keramikos“ gamykla nuolat tapdavo sąjunginių ir respublikinių konkursų nugalėtoja. Produkcija buvo tiekiama ne tik Lietuvos, tuometinės Tarybos Sąjungos, bet ir Lenkijos, Suomijos, Švedijos, Vengrijos rinkoms.

Dauguma šių pasiekimų siejami su jau a.a (1936-2015) Voldemaru Daujotu, kuris buvo gamyklos direktorius nuo 1969 iki 1986 metų.

Yra išlikęs įdomus interviu su juo, kuris buvo nufilmuotas 2009 metais, o pasirodė tik praėjus metams po jo mirties (2016 m.)

Labai įdomus pasakojimas apie tai kaip buvo organizuojamas darbininkų gerbūvio didinimas. Apie tai kaip buvo įvestas nemokamas maitinimas įmonėje, tačiau, vėliau teko įvesti simbolinį mokestį. Apie griežtus papeikimus už iniciatyvą ir darbininkų savaitgalines talkas statant sau poilsio namus.

Nors a.a. Daujotas prieš kamerą viešai teigia, jog netikėjo komunizmu, tačiau, sprendžiant iš jo žodžiu ir požiūrio į darbą, darbininkus bei vizijas, tai jis vienareikšmiškai didesnis komunistas nei didžioji dalis kompartijos narių, kurie, pasikeitus aplinkybėms, viešai parodė savo supuvimą.

„Mano sąžinė švari. Neidealizuoju tų laikų, kuriais teko dirbti, tačiau tenka išgirsti, kokiomis sąlygomis žmonės dirba šiandien. Daugeliu atvejų paprastas darbininkas yra tapęs šeimininko vergu, pelno nešėju, tarpstama iš jo kruvino darbo, o jo gerove mažai tesirūpinama. Visada maniau, kad direktorius esu ne tam, kad direktoriaučiau, o tam, kad rūpinčiausi. Kad gerbtų norėjau, – tuomet žurnalistams kalbėjo V.Daujotas. 

Gan atvirus atsiliepimus apie įmonę galima rasti šiame ir šiame tekstuose.

Ačiū, jog skaitote ir dalinatės. Renku informaciją apie Lietuvoje veikusią pramonę. Mielai lauksiu informacijos apie jūsų mieste (ar kaime) veikusią ir dabar sunaikintą gamyklą.

Robotizacijos baubas ir demografija

Marius Jonaitis

Pastaruoju metu vis pasigirsta kalbų apie gresiančią robotizaciją, kuri, kaip teigiama, masiškai sumažins darbo vietų skaičių ir taip milijonus paliks be darbo. Toks teiginys skamba grėsmingai ir tikrai norisi steigti naujųjų luditų judėjimą. Tačiau ar tos prognozės, nors ir rėžiamos ekspertų lūpomis, yra tikrai baisios?

Šiuo atveju nori pakomentuoti straipsnį pavadinimu „Ekspertai: robotizacija Vokietijoje gali palikti be darbo 3.4 mln. žmonių“.  Na, o visa ta tragedija žadama iki 2022 metų, kaip teigia
Federalinės informacinių technologijų, telekomunikacijų ir naujosios žiniasklaidos įmonių asociacijos (BITCOM) tyrimas. Naivus ir emocijų apimtas žmogus jau ruošis plakatą protestui prieš robotus. O gal ir pirks plaktuką, jog juo išdaužytų tas nelemtas technologijas. Na, bet mes pažvelkime giliau.

Vokietija, kaip ir likęs senasis pasaulis išgyvena gilią demografinę krizę. Iki 2050 metų planuojama, jog Vokietijos gyventojų skaičius sumažės iki 70 milijonų o darbo rinka susitrauks iki 11 milijonų dirbančiųjų. Todėl kapitalas, jog Vokietija ir toliau išliktų konkurencinga, turi kelias išeitis:

a) Pereiti prie dalinės robotizacijos. Kas pakeltų našumą ir kompensuotų darbuotojų trūkumą. Tačiau toks procesas irgi turi savų trūkumų, kaip kad reikiamų specialistų, kurie mokės prižiūrėti ir dirbti daugiau žinių reikalaujantį darbą. Jau dabar dauguma įmonių, tiek Vokietijoje, tiek ir likusiame kapitalistiniame pasaulyje, skundžiasi kvalifikuotų darbuotojų stoka.

b) Įsivežti rezervinę kapitalo armiją - imigrantus. Jog Vokietijos pramonė liktų konkurencinga, jai reikia darbo jėgos. Pageidautina pigesnės nei vietinės. Todėl Merkel vykdoma „atvirų sienų“ politika nėra jau ir tokia kvaila bei naivi. Vis tik, kai tau už nugaros yra Vokietijos kapitalo reikalavimas duoti darbo jėgos, o iš kitos pusės senstanti Vokietijos visuomenė, kuri tikrai nenori prastinti savo pragyvenimo lygio ir pensijų. Na o dar trečia pusė yra dirbantieji. Jų skaičiui mažėjant, o pensininkų augant, natūralu, jog likusieji mokesčių mokėtojai mokės didesnius mokesčius. Savaime suprantama, kad taip jų pragyvenimo lygis kris. Todėl sienos veriasi. Pradžioje rytinėms ES kaimynėms, po to „pabėgeliams“ o dar prieš akis visa jūra pigios ukrainiečių darbo jėgos.

Žinoma, ne visi migrantai bus naudingi. Tačiau tas gyvosios masės kiekis papildo jei ne dabarties, tai bent ateities aruodus. Didelės valstybės (korporacijos - oligarchijos) mąsto dešimtmečius o gal ir šimtmečius į priekį. Migrantai palengva bus virškinami, integruojami. Jei ne dabartiniai, tai jų vaikai ir anūkai. Kai kurie atkris, bus deportuoti ar kapitalizmui ritantis į gilesnes krizes ir perėjus prie fašizmo - sunaikinti.

Na o likę išlaikys Vokietijos kapitalą konkurencingą o senstančius vokiečius - sočius.

Bet net ir „atvirų sienų“ politikos neužtenka, todėl vykdoma robotizacija, kuri neatims darbo vietas, o jas dalinai kompensuos (dėl dirbančiųjų skaičiaus mažėjimo). Dar daugiau. Tikėtina, jog naujosios technologijos neatims o sukurs naujų darbo vietų. Kaip istorinė patirtis rodo, tai kiekvienas inovacijų diegimas ar pramonės patobulėjimas daro kokybinį šuolį ir sukuria naujas, anksčiau dar neegzistavusias darbo vietas. Puikus pavyzdys IT (informacinės technologijos), dabar tai atskiras užimtumo sektorius (dar gan gerai apmokamas) kuris kuria „dirbančiųjų aristokratiją“.

Todėl robotizacija ir inovacijos plėtosis. Jos vienas darbo vietas naikins, o kitas - kurs. Keis gamybos priemones ir kurs naują proletariatą (kuris dirbs su naujomis gamybos priemonėmis) ir liumpenproletariatą (kuris neišmoks dirbti su naujomis gamybos priemonėmis ir liks marginalijoje).

Greičiausiai didžioji masė liumpeno bus vadinamojo „Trečiojo pasaulio šalyse“ ir „rezervinėje kapitalo armijoje“ imigrantų pavidale.

Tačiau bet kuriuo atveju robotizacija yra neišvengiama kaip buvo neišvengiamas manufaktūrų nykimas ir fabrikų atsiradimas. Todėl geriau ne lieti graudžias ašaras o pamąstyti kaip technologijos gali dirbantiesiems sutrumpinti darbo laiką. Bei kaip naujų technologijų sukurto produktyvumo vaisiai turėtų atitekti žmonėms, o ne saujelei oligarchų, Štai tokie būtų ateities uždaviniai.

Skersvėjis pasaulinėje finansų rinkoje

AFP/„Scanpix“ nuotr. / Niujorko vertybinių popierių birža

Aktualiausia šios savaitės finansų sektoriaus naujiena buvo JAV prasidėjęs akcijų kritimas.

Indeksas „Dow Jones Industrial Average“ pirmadienį prarado daugiausiai punktų per vieną prekybos sesiją istorijoje ir smuko 4,6 proc. iki 24345,75 punkto. Vienu metu šis rodiklis buvo smukęs beveik 1600 punktų iki 23923,88 punkto.
 Antradienį nuo sesijos pradžios Tokijo akcijų biržos indeksas „Nikkei 225“ krito 5,6 proc. „Topix“ indeksas smuktelėjo 5,1 proc. Honkongo „Hang Seng“ prarado 4,1 proc., Šanchajaus „Shanghai Composite“ – 2,3 proc. Pietų Korėjos KOSPI – 1,8 proc.
 „Investuotojai greitai keičia pozicijas, baimindamasi infliacijos augimo ir JAV ekonominės padėties pablogėjimo bei per didelio JAV iždo obligacijų pajamingumo augimo, – agentūra „Bloomberg“ cituoja „SMBC Nikko Securities“ analitiką Toshihiko Matsuno. – Nerimas dėl Amerikos ekonomikos gali smarkiai paveikti Japonijos ekonomiką, ir tai yra labai blogai Japonijos akcijų rinkai.“
Japonijos akcijų rinkos smukimą dar padidino ir brangstanti jena, kuri yra laikoma saugia valiuta, lyginant su JAV doleriu.
 Antradienį Tokijuje daugiausia pigo eksportuotojų akcijos. „Sony“ akcijos atpigo 5,4 proc., „Panasonic“ – 3,9 proc., „Canon“ – 4,5 proc., „Toyota“ – 4 proc., o „Honda“ – 5,4 proc. „Tai tiesiog beprotybė. Didelė dalis investuotojų tiesiog nesupranta, kaip tai galėjo įvykti“, – sakė IG analitikas Melburne Chrisas Westonas.

Dėl kintamumo šuolio bendra pasaulio akcijų rinkos kapitalizacija per dvi savaites sumažėjo 5,2 trln. JAV dolerių, arba maždaug 6 proc., apskaičiavo „S&P Dow Jones Indices“ vyresnysis indeksų analitikas Howardas Silverblattas

Įvairūs finansiniai analitikai ramina, jog čia tik laikinas reiškinys, viskas taip ir turėjo kažkada nutikti. Yra bandymų viską nurašyti žmogiškajam faktoriui. Galbūt. Tačiau kažką panašaus matėme ir 2007 metais. Vėlesnes pasekmes žino jau daugelis. Gal net savo kailiu patyrė.

Sunku teigti kaip viskas pasisuks, bet verta atkreipti dėmesį į tai, jog krito žaliavų kainos, ypač naftos, kurios pastaraisiais mėnesiais augo. Vėlgi, yra tam tikro gamybinio sektoriaus kuriam tai naudinga, na ir geopolitiniai akcentai.

Bet kuriuo atveju situaciją reikia sekti ir ruoštis linksmybėms. Kad ir kaip pasisuks procesas aš labiausiai noriu pasijuokti iš į vidinę Lietuvos rinką orientuotą „ekspertų“ teksto. Pradedam.

„Ekonomistai mano, kad Jungtinių Valstijų, Azijos bei Europos rinkų akcijų kritimas nepaveiks Lietuvos ekonomikos, nes joje nėra burbulų požymių.“

Ar tikrai? O kaip su nekilnojamuoju turtu? Visoje Lietuvoje, o ypač Vilniuje, jau senokai nekilnojamojo turto kaina (tiek perkant, tiek ir nuomojant) pasiekusi nerealias aukštumas. Ar tai nepanašu į 2007 metų lygio burbulus?

„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė teigia, kad JAV, Europos ir Azijos akcijų biržų kritimas smarkiai nepalies Lietuvos gyventojų santaupų, nes jie investuoja konservatyviai.

 O kaip mūsų privatūs pensijų fondai? Kur jie investuoti? Ar tik ne į JAV, Azijos ir Europos fondus? O bankai, kurie veikia mūsuose, nėra globalūs?

Gan keisti bankų ekonomistų teiginiai, kad Lietuvos, kurios ekonominis egzistavimas yra paremtas eksportu ir susietas su ES ekonomika, nepaveiks globaliniai finansiniai procesai. Skersvėjis JAV ar Kinijoje Lietuvoje gali virsti sloga.

Tačiau ekspertai ramina, Tą patį darė ir 2007, ir net 2008 metais. Todėl rekomenduočiau perskaityti Stasio Jakeliūno (buržuazinis ekonomistas, dabar yra Seimo narys, tačiau parašė gerą knygą) „Lietuvos krizės anatomija“. 

Krizė (lūšnoms, ne dvarams) tikrai ateis. Laiką ir mąstą prognozuoti tikrai sunku, bet galima jai ruoštis. Koks būtų pirmas žingsnis? Suburti savo darbovietėse profsąjungas ir taip, per krizes, išsaugoti savo darbo vietas.

Trumpa buržuazinės diskusijos apžvalga

Raudonasis Mario:)

Neseniai klausiausi G. Jakavonio organizuoto disputo laikraščio "Respublika" redakcijoje. Diskusija įdomi ir aktuali, tad kilo pagunda pakomentuoti kai kurių dalyvių pasisakymus. Iš anksto atsiprašau už gal kiek chaotišką stilių.

Mane stebina jau kelintą kartą iš Rolando išgirstas teiginys, jog dabartinė ekonominė sistema nėra kapitalizmas verčia abejoti jo turimomis žiniomis. Nors vyras tikrai nekvailas ir matęs visas laidas su juo. Todėl sunerimau, jog kažkas jam pateikė klaidingą informaciją.

 Kas yra kapitalizmas? Tai ekonominė ir socialinė ( o tuo pačiu ir politinė) sistema kuri paremta:
- Darbo jėgos eksploatavimu (samdymu);
- Privačia nuosavybe (nemaišyti su asmenine);
- Kapitalo koncentracija ir periodinėmis perprodukcijos krizėmis.

Visa tai turėjome prieš kelis šimtus metų. Turime ir dabar. Faktas, kapitalizmas mutuoja, vyksta tolesne jo koncentracija vis siauresniame populiacijos procente ir vis didėja socialinis atotrūkis (pasauliniu mastu).
 Finansinis kapitalizmas nėra naujas reiškinys. Apie jo susiliejimą, o tuo pačiu ir konfliktą, su pramoniniu kapitalu rašyta jau 20 amžiaus pradžioje (FED įkurtas 1913 metais). Rašė tiek Leninas tiek ir ne socialistiškai nusiteikę mokslininkai. Rekomenduoju perskaityti 1915 metais parašyta Lenino „Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija“ knygutę. Yra išdėstytas visa naujausia tuometinė informacija, skaičiai, cituojami mokslininkai. Dabar tas procesas pažengęs, daug, daug labiau.
Vertingas dokumentinis filmas apie vieno iš tokių finansinių monstrų veiklą yra šis - „Goldman Sachs, pasaulį valdantis bankas“

 Robotizacija. Taip tai natūralus technologinis vystymasis ir jis tikrai mus palies. Tačiau abejoju ar bus begales nereikalingų žmonių. Ne visi darbai bus robotizuojami. Tuo pačiu ir robotus kažkas turės kurti bei administruoti. Na, o be to, jau šimtmečius kinta technologijos, tačiau žmonės, ir jų darbo jėga (fizinė ir protinė) vis dar lieka reikalinga. Geras pavyzdys būtų su masine automobilizacija. Tai atėmė darbą iš vežikų, sumažino arklių įtaką visuomenei, bet juk atsirado naujos galimybės ir naujos darbo vietos. Kiekviena inovacija keičia aplinką, bet nebūtinai neigiama kryptimi.

Tarkim kompiuterizacija atima kažkiek darbo vietų iš pramonės, tačiau kompiuteris, kurį drąsiai galima vadinti gamybos priemonę, sukuria darbą „Laisvai samdomiems“ (Freelancer) prekariatams. Be to, juo naudojasi platus tinklas spekuliavimu, „Dropšipinimu“ užsiimantis jaunimėlio tinklas. Iš to galima turėti pajamas. Ir ne tokias mažas. Tačiau, tai tuo pačiu stimuliuoja ir pramonę. Ypač esančia vadinamojo trečio pasaulio šalyse. Bet čia jau atskira tema.

 Be to, Rolandas kiek užsiciklina su tuo „baltųjų“ milijardų. Jis, per kelis dešimtmečius, gali tapti visai ne auksinis. Juos gali pakeisti prabą išsiauginę auksiniai Kinijos ar Indijos milijardai. Jėgų santykis kinta. Dar O. Spengler prieš šimtą metų (šiais metais jubiliejus nuo išleidimo datos) rašė apie Vakarų saulelydį o dabar jį patvirtina objektyvūs faktai. Iš Vakarų perėmę kapitalistinį, buržuazinį, o ir panašu, jog imperialistinį veržlumą atgijo Kinija bei Indija. Tiek ekonomiškai, tiek ir politiškai bei geopolitiškai. Tad ar ilgai reikės laukti kol auksinis milijardas (o gal du milijardai?) pakeis savo rasę?

Tuo labiau, ne vien baltieji pajėgūs protestuoti ir keisti pasaulinę paradigmą. Tiesiog mes labai mažai gilinames į kitų žemynų ( ne baltųjų) socialinį gyvenimą.
Vėl pamirštama Kinija (tiek praeities tiek ir dabartinė). Esmė ne rasė ir/ar tautybė o visuomeninės, ekonominės ir istorinės sąlygos. Visa tai nuolat kinta. Užsiciklinimas tie europacentrizmu veda į pasipūtėlišką snobizmą savo išskirtine, R. Kiplingo, misija. Žvelgiant iš tolimesnes istorines perspektyvos, tai didžiausios pasaulio civilizacijos gimdavo net ne Europoje.

 Ponas Zykus teigia, jog reikia baigti dalinti neuždirbtus pinigus skamba gan buržujiškai, ypač Lietuvos kontekste, kai mūsų šalis viena pirmiausių Europoje pagal pajamų nelygybę (Gini indeksas). Apie socializmą geriau išviso nebando kalbėti, nes pievos.

Su Rudžiu iš dalies sutinku, jog realus ateities scenarijus karas tarp didžiųjų valstybių dėl ribotų išteklių, rinkų ir kapitalo dominavimo. Tačiau tai nieko naujo. Ciklas kartojasi, apie imperialistinius kapitalistinių šalių karus bei kolonijų ir pusiau kolonijų persidalijimus rašė dar aukščiau minėtas Leninas. Nepatingėkit perskaityti ir nereikės spėlioti dėl ateities.

 Pataisysiu Paulauską, jog žmonės renkasi ne tiek į save panašius o tuos kuriuos labiausiai mato, girdi,  kurie sukelia jiems kažkokius lūkesčius. Tarkim dabartiniai LŽVS. Jie rinkimuose dalyvavo turėdami milžiniškus piniginius išteklius ir naujos jėgos aura. Jeigu jie neturėtų finansinio kapitalo - būtų laimėję labai mažai mandatų (arba likę marginalijoje). Tad iš esmės išrenkami tie kurie turi pinigų. O turi pinigų tik stambaus ir vidutinio kapitalo atstovai. T.y kapitalistai. Jie ir diktuoja visą ekonominę politiką kaip jiems naudingiau. O ne paprastam žmogeliui. Ir čia nieko nuostabaus, nes kapitalisto ir samdomo darbuotojo interesai kardinaliai priešingi.

O Šiaip apskritai visas diskusijos fonas labai smulkiaburžuazinis. Norint susigaudyti kas dabar vyksta reikia skaityti marksizmo klasikus. Čia pradžiai.
Na, o aš mielai sutikčiau bent jau su Kauno smalsiais žmonėmis daryti politinių, ekonominių ir socialinių studijų klubą. Tik reikalingi tie kurie nori mokytis.