Pamirštas karvedys - Vytautas Putna

 Anksčiau girdėtus pasakojimus apie mano giminės tolimą giminaitį Putną praleisdavau pro ausis. Kažkaip net nelabai žinojau kas jis toks ir ką veikė su „raudonais“. Vis tik, šiais metais atsirado, jei taip galima pavadinti - kraujo šauksmas ir noras sužinoti apie savo tolimą, bet vis tik giminę.

Vytautas Putna (rus. Витовт Казимирович Путна, 1893 m. kovo 31 d. – 1937 m. birželio 12 d.) – lietuvių kilmės Tarybų Sąjungos karinis veikėjas, komkoras (1935 m.), karinis diplomatas. Sušaudytas represijų Tarybų Sąjungoje metu.

Gimė 1893 m. Mackonių kaime dab. Molėtų raj., valstiečio šeimoje. Rygoje baigė komercijos ir amatų mokyklą. 1913 m. buvo suimtas už revoliucinę propagandą.

1915 m. paimtas į kariuomenę. Kovojo Pirmajame pasauliniame kare. 1917 m. baigė praporščikų mokyklą. Vėliau vadovavo batalionui, varė revoliucinę propagandą tarp 12-osios armijos kareivių.

1917 m. įstojo į RSDDP (bolševikų) partiją. 1918 m. įstojo į Raudonąją armiją. Nuo 1918 m. Vitebsko karinis komisaras.

1918 m. rugsėjo mėn. – 1919 m. gegužės mėn. 1-osios Smolensko (vėliau pervadintos į 26-ąją šaulių) divizijos komisaras, nuo 1919 m. gegužės mėn. – 228-ojo Karelijos pulko vadas, nuo 1919 m. liepos mėn. – šios divizijos 2-osios brigados vadas. Nuo 1919 m. gruodžio mėn. – divizijos viršininkas. Dalyvavo malšinant Kronštato sukilimą 1921 m. ir valstiečių sukilimus Volgos žemupyje.

Už veiklą Rusijos pilietiniame kare apdovanotas trimis Raudonosios Vėliavos ordinais – vienas 1920 m. (už nuopelnus kariaujant Rytų fronte), du – 1921 m. (vienas už nuopelnus Vakarų fronte, antras – už Kronštato sukilimo malšinimą).

1923 m. palaikė trockistų opoziciją.

1923 m. baigė Aukščiausiųjų vadų kursus Karo akademijoje. Nuo 1923 m. 2-osios Maskvos pėstininkų mokyklos viršininkas, po to dirbo Raudonosios armijos štabe, centrinėse valdybose, vadovavo korpusui.

1927–1931 m. dirbo kariniu atašė Japonijoje, Suomijoje, Vokietijoje.

1931–1934 m. korpuso vadas Primorjės kariuomenės grupėje Rusijos Tolimuosiuose Rytuose.

1934–1936 m. karinis atašė Didžiojoje Britanijoje.

Komkoras Vytautas Putna. 1935 metai

1936 m. atšauktas į TSRS ir 1936 m. rugpjūčio 20 d. suimtas. Tardant kankintas. Prisipažino dalyvavęs antitarybiniame trockistiniame, kariniame – fašistiniame sąmoksle. 1937 m. birželio 11 d. TSRS Aukščiausiojo Teismo Ypatingosios komisijos (Специальное присутсвие) nutarimu kartu su Michailu Tuchačevskiu, J. Jakiru, Jeronimu Uborevičiumi nuteistas myriop ir naktį į birželio 12 d. sušaudytas. Reabilituotas kaip nekaltas 1957 m.

---------------------------------------------------------------------------------

Perkopijuoju rastą istoriją.

„Šia proga noriu patiekti skaitytojams irgi porą gana įdomių žinučių apie tą lietuvį, virtusį raudonųjų rusų generolu. Daugelis iš mūsų prisimena, kai 1920 m. vasarą rusai-bolševikai, vydami sumuštus lenkus iki Vyslos ir Varšuvos, šaukė: “Dajoš Varšavu” (lietuviškai geriausiai tiktų — Duok Varšuvą). Tas šūkis buvo labai paplitęs raudonarmiečių tarpe, jis juos drąsino ir stiprino kovoje prieš lenkus.

To šūkio autorius yra anuo metu buvęs rusų-bolševikų XXVII p. d. vadas V. Putna. (Dainą apie šią diviziją galite rasti čia)

Tai atsitiko tokiose aplinkybėse.

1920 m. pradžioje, pasibaigus kovoms su adm. Kolčaku, V. Putnos vadovaujama XXVII pėst. div. stovėjo rytų Sibire, Anyčinsko srityje, apie 6,000 km. nuo Varšuvos. Kai kovos suaktyvėjo tarp lenkų ir rusų-bolševikų, V. Putna paprašė Raudonosios armijos vadovybę leisti XXVII p. d. vykti į vakarų frontą ir kovoti prieš lenkus. Raudonosios armijos vadovybė tą prašymą patenkino.

XXVII p.d. buvo geležinkeliu atvežta į Oršos apylinkę ir priskirta prie XVI armijos, kurios sąstate dalyvavo kovose prieš lenkus.

Anais laikais Rusijoje buvo paplitęs paprotys rašinėti įvairius šūkius kur pakliuvo: ant sienų, tvorų, vagonų ir t.t. Perkeliant XXVII p. d. iš Sibiro į lenkų frontą, divizijos vadas V. Putna užrašė ant vagonų tik vieną šūkį — “Dajoš Varšavu”. Nuo to laiko tas šūkis pasidarė labai populiarus raudonarmiečių tarpe.

1920 m. liepos 4 d. rusai - bolševikai pralaužė lenkų frontą Lepel -Berezinos bare ir, šaukdami “Dajoš Varšavu”, vijo lenkus Varšuvos link. Lenkai tada buvo atsidūrę labai kritiškoje būklėje.

Nepasisekus sulaikyti rusų - bolševikų, nei I Pasaulinio karo vokiečių įrengtų apkasų linijoje, nei Nemuno - Ščaros bei Bugo ribose, lenkai pradėjo ruošti įtvirtintas pozicijas Varšuvai ginti. Jie ne tik sustiprino ir patobulino I Pasaulinio karo metu vokiečių pastatytą austiprintą liniją į rytus nuo Varšuvos, bet jos priešakyje dar įrengė naują, savų įtvirtinimų liniją.

Rusų bolševikų XVI a. priartėjo prie Varšuvos įtvirtintų pozicijų ir rugpjūčio 14 d. jas puolė. V. Putnos vadovaujama XXVII p. d. puolė Radzymin - Jablonna kryptimi, kurią gynė lenkų XI p. d. Puolimas buvo toks sėkmingas, kad nežiūrint lenkų rezervinės I lietuvių - baltgudžių div. kontratakų, XXVII p. d. pasisekė pralaužti abi Varšuvos įtvirtintų pozicijų linijas ir priartėti iki Kąty Viengierskie, apie 14 km. nuo Varšuvos-Pragos. Daugiau iki Varšuvos ir Vyslos jokių įtvirtinimų nebebuvo.

Kitos rusų - bolševikų divizijos tokių didelių pasisekimų kaip XXVII neturėjo. Po rusų bolševikų puolimo, ypatingai po tokio didelio XXVII p. d. pasisekimo, lenkų Varšuvos bare susidarė labai kritiška būklė.

To fronto vadas gen. Halleris turėjo savo dispozicijoje, rezerve, vos tik vieną kovų išvargintą gen. L. Želigovskio vadovaujamą X p. d., kuri stovėjo Jablonna vietovėje, į šiaurę nuo Varšuvos. Atsidūręs tokioje kritiškoje būklėje gen. Halleris, rugpjūčio 14 d., po pietų, įsakė gen. Želigovskiui su I liet. baltg. div. X ir XI p. d. kontratakuoti įsiveržusius į įtvirtintas pozicijas rusus - bolševikus ir atstatyti padėtį.

Rugpjūčio iš 14 į 15 d. naktį, gen.Želigovskis pertvarkė ir sutelkė savo divizijas. Jis nusprendė vykdyti kontr puolimą rugpjūčio 15 d. anksti rytą.

Tačiau nakties metu įvyko netikėtumas. Rugpjūčio 14 d., po pietų, gen. Želigovskis pasiuntė por. Poganovskio vadovaujamą batalioną sudaryti ryšį su besitraukiančios I lietuvių - baltgudžių divizijos kairiuoju sparnu.

Naktį (apie 1 vali.) tas por. Poganovskio vadovaujamas batalionas, visai nepastebėtas, praslinko į patį XXVII p. d. (rusų) dispozityvo centrą Wolka Radzyminska ir ten pradėjo kautis su divizijos rezervais. XXVII p. d. rezervai netikėtai užklupti pasitraukė atgal nieko nepranešę apie tai pirmoje linijoje esantiems daliniams, kurie ruošėsi tolesniam puolimui.

Girdėdami tolimame užnugaryje šaudymą ir vykstančias kautynes, ir neturėdami ryšio, pirmose linijose esantieji rusų daliniai pradėjo trauktis. Beveik tuo pačiu metu lenkai pradėjo kontrpuolimą.

Po aršių kautynių lenkams pasisekė atstumti atgal XXVII p. d. dalis iš II-os įtvirtintų pozicijų linijos ir atsiimti Radzymin Mokre. Aršiose kautynėse iš abiejų pusių dalyvavo po tris pėst. divizijas (rusų II, XXI ir XXVII, o lenkų — I lietuvių - baltgudžių, X ir XI divizijos.

Kai XXVII p. d. pradžioje pralaužė lenkų įtvirtintas pozicijas, tai paskui ją pradėjo skverbtis pirmyn II ir XXI (III armijos) divizijos, tikėdamosios įsiveržti į Varšuvą. Bet kai lenkų spaudžiamos XXVII p. d. dalys ėmė trauktis, dalys susimaišė, įvyko susikryžiavimų, o, be to, pradžioje atsispirti prieš lenkų 3 divizijas joms nepadėjo nei II nei XXI p. d. dalys.

V. Putna yra parašęs knygą — "K Vislie i obratno” — “Link Vyslos ir atgal” (1927 metais), kurioje sako, kad II ir XXI p. d. vadai norėję pagudravoti ir, pagaliau, daro tokią išvadą: “Atėjo momentas, kai ne tik atskiri vienetai, bet visa masė neteko pasitikėjimo kautynių pasisekimu. Masė pasidarė nebetinkama puolimui — atakai. Styga, kurią mes tempėme nuo Bugo, trūko. .

Apie tas kautynes rašo dar Marian Kukiel — “Dzieje Polski parozbiorowe 1795 - 1921”, ir ypač gen. Želigovskis —“Wojna w Roku 1920”. Gen. Želigovskis ypatingai gerai atsiliepia apie XXVII p. d. ir jos vadą V. Putną. Esą, ten, kur kovojo XXVII sovietų divizija, ten buvo jaučiamas puikus vadovavimas, taip pat brigadų ir pulkų energija.

Nors XXVII p. d. prasilaužimas per įtvirtintas Varšuvos pozicijas buvo sulaikytas ir atmuštas, vienok jis turėjo didelės reikšmės bolševikų naudai į, vadinamąjį, Vyslos, arba Varšuvos stebuklą.

Ryšyje su rusų - bolševikų pradėtų įtvirtintų Varšuvos pozicijų puolimu, ypatingai su įvykdytu XXVII p. d. prasilaužimu, tame lenkų fronte susidarė labai kritiška būklė. Lenkų kariuomenės vadovybė, kad gelbėtų padėtį Varšuvos bare, buvo priversta pagreitinti, vadinamosios, smogiamosios lenkų armijų (III ir IV) grupės puolimą iš Wieprza žemupio šiaurės kryptimi.

Dėl tos tai priežasties tos armijos pradėjo kontrpuolimą nepakankamai susitvarkę, nepailsėję, o III armija net nespėjo tinkamai susitelkti.“

Tarpukario Lietuvos spauda darė interviu su Putnos gimine

Daugiau atsminimų apie Putnos vaikystę

Tą pačią dieną, kaip ir M.Tuchačevskis, buvo sušaudytas dar vienas sovietų karinis veikėjas Raudonosios armijos divizijos generolas lietuvis Vytautas Putna. Jis irgi buvo pakankamai išsilavinęs palyginti su kitais sovietų karo vadais. Neatsitiktinai V.Putna (gimęs 1893 m. Molėtų valsčiuje, Utenos apskrityje), baigęs dailininkų mokyklą 1916 metais, dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose su vokiečiais ir austrais, vėliau baigęs sovietų karo akademiją, dirbo sovietų karo atašė Japonijoje, Vokietijoje ir Anglijoje. M.Gorbačiovo „perestrojkos“ metais skelbtuose V.Putną pažinojusių sovietų diplomatų prisiminimuose buvo rašoma, kad jis, būdamas karo atašė Anglijoje ir gavęs iškvietimą skubiai atvykti į Maskvą, nujautė, jog čia kažkas negerai, ir labai nenoromis paliko Angliją.

 Beje, V.Putna, jaunystėje gyvendamas Rygoje, aktyviai dalyvavo ne tik marksistinių būrelių, bet ir Rygos lietuvių tautinėje veikloje, vaidino lietuvių teatro mėgėjų spektakliuose, bendradarbiavo lietuvių laikraštyje „Rygos naujienos“. Jis taip pat gana neblogas dailininkas, nors Rygos dailės mokykloje mokėsi gana trumpai. Amžininkų atsiminimuose skelbiama apie V.Putnos dalyvavimą lietuvių dailės parodoje prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 metais. Šioje parodoje jis pateikė tris savo tapybos darbus: „Veranda“, „Prieglaudoje“ ir „Pajūris“.

 Jis tapė ir patriotinėmis temomis. 1937 metais atėjus žiniai apie V.Putnos sušaudymą, Lietuvos spaudoje pasirodė jo patriotinio paveikslo reprodukcija. Paveiksle buvo pavaizduoti senos pilies griuvėsiai, o krante prie pilkapio prišlietas sudaužytas Vytis ir šalia jo sėdinti gedinti moteris – Lietuva.

 Teigiama, kad V.Putna, būdamas bolševikas, niekada nepamiršo esąs lietuvis. Kai Želigovskis, sulaužęs Suvalkų sutartį, užgrobė Vilnių, V.Putna kreipėsi į Raudonosios armijos vadovybę prašydamas duoti jam dvi divizijas Vilniui išvaduoti. Tačiau sovietų vyriausybė, jau patyrusi didžiulį pralaimėjimą Lenkijoje, tam V.Putnos žygiui nepritarė.

-----------------------------
Paskutinės Putnos dienos, informacija iš tardymų. Šaltiniai netikrinti.

„“Tarp sušaudytųjų sovietų karininkų du lietuviai” – skelbė 1937 metų birželio 17 d. “Trimitas”, “Tragiškai žuvę du lietuviai” – birželio 27 d. “Ūkininko patarėjas”, “Visi nuteistieji sušaudyti” – birželio 14 d. “XX amžius”, “Sušaudytasis Putna” – “Lietuvos aidas” – birželio 14 d. Antraštės mirgėjo visuose nepriklausomos Lietuvos leidiniuose. Pasaulio dėmesys buvo tiesiog sukaustytas ties Maskva. “Aštuoni negyvi šunys” – skelbė “Times” antraštė birželio 21 d. Tačiau po antrašte su ypatinga pagarba minimi visi sušaudytieji ir tik straipsnio tekste cituojami oficialūs Maskvos žodžiai – “šunys”:

Maršalas Michailas Tuchačevskis, Gynybos komisaro pavaduotojas, žymiausias Raudonosios armijos taktikas.

Generolas Augustas Kork, Frundzės karo akademijos viršininkas.

Generolas Vytautas Putna, karo ataše Londone, Berlyne, Tokijuje.

Generolas Jona Jakir, Kijevo karinės apygardos vyriausiasis vadas.

Generolas Robertas Eidemanas, aviacijos ir cheminio ginklo mokymo centro viršininkas.

Generolas Jeronimas Uborevičius, Baltarusijos karinės apygardos vyriausiasis vadas.

Generolas Borisas Feldmanas, Armijos vadovybės valdybos viršininkas.

Generolas Vitalijus Primakovas, Leningrado ir Kijevo karinių apygardų vyriausiųjų vadų pavaduotojas.

Nuosprendis buvo paskelbtas birželio 11 dienos 23 val. 35 minutės. Vykdymo technologija kažin ar buvo ištarta garsiai, nes rezoliucija “vykdyti nedelsiant” išliko su žyma “visiškai slaptai”. “Šunims – šuniška mirtis” – tiek tespėjo išgirsti viešosios proceso dalies stebėtojai iš pasmerktuosius išvedančiųjų gvardiečių lūpų.
-----------------------------------------------------------------------------

Panašu, kad sudėtingos sąmokslo esmės nelabai suprato ir patys jo malšintojai. Generolas Vitalijus Primakovas devynis mėnesius tardymuose tylėjo. Likus vos mėnesiui iki proceso jį apvilko uniforma ir nuvežė į politbiurą. “Tai ir čia neprisipažinsite? Važiuokit atgal į savo vietą skirtą spyriotis”. Tačiau kameroje jis paprašė palikti jam akinius ir reikmenis rašymui. Pirmieji jo parašyti žodžiai, laikyti paslapty dešimtmečiais, buvo tokie: “Devynis mėnesius aš spyriojausi prieš tardymą kontrevoliucinės organizacijos byloje <…> Šiuo pareiškiu, kad grįžęs iš Japonijos 1930 metais aš susirišau su Dreiceriu ir Šmitu, o per Dreicerį ir Putną – su Mračiovskiu ir pradėjau trockinį darbą, apie kurį duosiu tardymui išsamius parodymus.” Tai buvo 1937 metų gegužės 8 diena. Sušaudyto generolo Vitalijaus Primakovo tartas “paskutinysis žodis” procese dažnai buvo vertinamas kaip tardymuose palūžusio pamišėlio. Deja, jis buvo apgalvotas. Tarsi tikintis, kad po daugelio metų jo pasakytų žodžių stenogramos bus išverstos į kitas kalbas:

“Aš turiu pasakyti paskutiniąją tiesą apie mūsų sąmokslą. Nei mūsų revoliucijos istorijoje, nei kitų revoliucijų istorijose nebuvo tokio sąmokslo kaip mūsų – nei pagal tikslą, nei pagal turinį, nei pagal priemones, kurias sąmokslas pasirinko <…> Kokias jėgas surinko sąmokslas, kad įgyvendinti šį planą? Žmonės įtraukti į sąmokslą neturi gilių šaknų mūsų Tarybų šalyje, todėl kad pas kiekvieną jų yra sava antroji Tėvynė. Pas Jakirą Besarabijoje, Putną ir Uborevičių – Lietuvoje, Feldmanas surištas su Pietų Amerika ne mažiau nei su Odesa, Eidemanas su Pabaltiju ne mažiau nei su mūsų šalimi”.

Tačiau ir šis stenogramos vertimas gali būti netikslus. Kai kuriuose šaltiniuose buvo teigiama, kad Primakovas sakė “…Tu, Putna, Tu, Uborevičiau, turite savo antrąsias Tėvynes ...” Buvo paminėta ir Augusto Korko Tėvynė Estija. Ir kad niekad niekas šių Tėvynių iš jų neatims. Pabrėžiant, kad toks suteiktas jam žodis yra paskutinis, ir kad tai paskutinioji kaltinamųjų kalba procese.

Dmitrijus Šmitas, kuris Vorošilovą turėjo žudyti asmeniškai, atvirkščiai nei Primakovas sąmokslo “detales” išsakė 10 mėnesių anksčiau. Bet visą Primakovo tylėjimo laiką jo niekas nebetardė. Devynis mėnesius. O gegužyje jis staiga pats pasiprašė pateikti papildomus tikslius liudijimus. Ar tai ne apgalvotas sumanymas. Pasakyti daugiau nei pasakyta prieš metus. Gal tikrai net iš kalėjimų kamerų sąmokslininkai buvo sutarę vykdyti gegužės mėnesio “smūgį”? Šmitas pareiškė, kad žudyti Vorošilovą buvo nuspręsta pavesti kažkam kitam, o jam perversmo metu buvo patikėta vadovauti divizijai. O štai kiek tardytojams jau net metus buvo žinoma iš Šmito.

Rugpjūčio 22 , 1936

- Kokį ginklą jūs davėte Mračkovskiui?

- Mračkovskiui aš daviau” Mauzer” sistemos revolverį per Ochotnikovą Putnos prašymu.

- Kur jūs gavote šį revolverį ir kokiuose inventoriniuose dokumentuosi jis registruotas?

- Šį revolverį aš gavau 1930 metais Karačajevo sukilimo malšinimo metu ir jokiuose karinio dalinio dokumentuose jis nebuvo registruotas.

- Išeina žinodamas Mračkovskį ir Putną kaip aktyvius trockinės organizaciijos vadovus kovojančius su VKP(b) vadovybe ir Tarybine Vyriausybe, jūs davėte jiems revolverį kuriuo jie galėjo pasinaudoti kaip niekur neregistruotu ginklu vykdant teroristinį aktą?

- Taip, Mračkovskiui aš daviau revolverį Putnos prašymu, kuris man mainų man davė naują ”Parabellum” tipo revolverį atsivežtą iš Vokietijos.

Rugpjūčio 31, 1936

- Jūs paliudijote, kad Vytautas Putna buvo trockinės organizacijos karinio centro sudėtyje. Kas Jums žinoma apie Putnos trockinę veiklą.

- Su Putna aš susipažinau 1922 metais. Tada jis buvo aktyvus trockistas. 1925 metais aš dirbau Elisvetgrado kavalerijos mokyklos viršininku. Raudonosios armijos karinių mokyklų valdybos viršininku tada buvo V. Putna, pas kurį aš atvažiuodavau su raportais. <…> Putna man paminėjo, kad yra Lenino testamentas, kuriame aiškiai parašyta, kad partijai turi vadovauti Trockis. 1927 metais, kai aš prisijungiau prie trockininkų iš Dreicerio, Ochotnikovo ir Putnos žodžių man tapo žinoma, kad Putna yra karinio centro sudėty, vykdo plačią organizacinę veiklą armijoje. 1927 ar 1928 metais Putna buvo išsiųstas kariniu ataše į Japoniją. Prieš jam išvykstant buvau su juo susitikęs. Jis man papasakojo, kad į jo butą buvo atvažiavęs Trockis ir davė eilę direktyvinių nurodymų susijusių su jo išvykimu į užsienį. <…> Aš jau minėjau, kad 1932-1933 metais aš susitikinėjau su Putna bendradarbiaujant trockinėje veikloje, žinojau, kad jis yra vienu iš karinio centro vadovų ir vadovaudavo šio centro pasitarimams Jakovo ir Ochotnikovo butuose.

Atrodytų sąmokslo esmę malšintojai vis dar tikėjosi suprasti. Bent jau ateityje. Bet netrukus ir patys karvedžių teisėjai sėdo į pasmerktųjų suolą, išskyrus vieną mašalą Budioną. Po jų krito ir jų budeliai. “Visų trisdešimt aštuonių (38) bylos dalyvių kūnai gauti ir perduoti kremavimui“ – mini viena NKVD pažymų po eilinio generolų proceso, praslinkus vos dviem mėnesiams po garsiai nuskambėjusio pirmojo. Tačiau kodėl tokius visus, net ranka rašytus raštelius NKVD ir KGB tiek metų skrupulingai saugojo? Be užrašų “visiškai slaptai” ant bylų figūruoja ir tokia pastaba - “saugoti amžinai”.
----------------------------------------------------------------------

Ką pasakė pats Vytautas Putna. Liko jo, ar ne jo, žodžių. Tarp NKVD ataskaitų tokie duomenys: Putna, kaip ir Primakovas tylėjo ilgus mėnesius. Vitalijų Primakovą neva palaužė politbiuro CK parodyta Hitlerio “raudonoji papkutė” gegužės 8 dieną. <…kankinamas naktinis tardymas buvo pritaikytas areštuotam korpuso vadui V.Putnai … 14 gegužės … jis buvo tardomas visą naktį. Rezultate jis pateikė parodymus prieš Tuchačevskį…>

Kodėl paslaptingiausioje XX amžiaus generolų byloje paskutiniuoju tardymo kančiose krito lietuvis? Ko jis dar nenorėjo išduoti. Kokią paslaptį saugojo 1915 metais į “Nikalojaus armiją” rekrutuotas paprastas Mickūnų kaimo berniukas. Ta paslaptis priklausė Rusijai? Anglijai? Japonijai? Vokietijai? Kuriuo Dievu jis dar tikėjo neišgirdęs sutartu laiku griaudint tankų patrankų griaustinio iš už kalėjimo sienų? Kurią dar gynė Tėvynę. Jam tebuvo likę gyventi vos 28 dienos. Iki karo, kuris nebeaplenkė Lietuvos, buvo telikę vos du metai ir keli mėnesiai.

Štai tokia gavosi istorija apie Vytautą Putną. Nepagražinta o tokia kokia buvo. Aišku, dar daug ko trūksta. Būtų puiku gauti jo knygą, pamatyti jo pieštų darbų reprodukcijų ir daugiau faktų iš gyvenimo. Būtų gerai sužinoti jo vaikų - sūnaus Algirdo ir dukros Danutės likimą. O taip pat ir žmonos.

Ten kur pateiktos laikraščių nuotraukos tai paspauskit ant jų ir jei galit atsisiųskit. Yra du įdomūs straipsniai.

Akivaizdu, jog Putna buvo labai talentingas vyras. Karys, diplomatas, menininkas (piešė ir rašė eiles.knygą). Apie jo gabumą kalboms ir sąžiningumą rašė straipsniuose. Straipsniai publikuoti buržuazinėje spaudoje, tad ji tikrai neturėjo būti linkusi aukštinti raudonąjį.

Na o draugams iš kairės, tai padės suprasti praeities klaidas ir nekartoti to ateityje.

Marius Jonaitis
Kūlgrinda

Referendumas kaip tiesioginės demokratijos instrumentas: kritinis požiūris (ketvirta dalis ir ciklo pabaiga)

Pratęsiu, ir šiuo straipsniu baigiu, tekstų ciklą apie referendumus Lietuvoje. Paskutinis nagrinėtas atvejis - vadinamasis „Žemės referendumas“. Na o gale pateiktos viso darbo išvados.
Pirma dalis
Antra dalis
Trečia dalis.

Privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo (2014 m) tyrimas

2013 metų rugpjūčio 29 dieną prasidėjo parašų rinkimo kampanija dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo. Iniciatyvinę grupę sudarė 26 žmonės, susibūrę į grupę pavadinimu „Tautos valia“. Parašų rinkimo metas, per kurį buvo surinkta virš 320 000 parašų, vyko tris mėnesius – iki 2013 metų lapkričio 29 dienos.

Pristačius parašus vyko jų tikrinimas, skaičiavimas bei gan nuožmi politinė kova, kuri labai detaliai yra aprašyta Rimanto Slibinsko tekste „R.Slibinskas. VRK cinizmas peržengė ribas. Įspūdžiai iš VRK būstinės“ (Slibinskas, 2013). Jame Slibinskas teigė, jog VRK dirbo nesivadovaudama nešališkumo ir objektyvumo principu bei išbraukė užsienyje gyvenusių Lietuvos piliečių parašus, kadangi jų pateikti gyvenamieji adresai neatitiko lietuviško šablono. O taip pat išbraukė neįgaliųjų žmonių, kurie patys nepajėgūs pasirašyti, tačiau išreiškė norą palaikyti referendumo iniciatyvą deleguodami pasirašymą (jų vardu) kitiems asmenims.

Slibinskas reziumuoja, kad „Esant tokiai situacijai galima priimti bet kokį sprendimą. Dabar pateiktas skaičius 292 200 neatitinka jokių realių rezultatų, tai Z. Vaigausko išgalvotas skaičius. Tokių ciniškų manipuliacijų nesu matęs, ypač nesitikėjau pamatyti Lietuvos Vyriausiojoje rinkiminėje komisijoje. Šiais veiksmais VRK nariai pažeidė piliečių Konstitucinę teisę išreikšti savo valią. Esu įsitikinęs, kad tokia VRK veikla pažeidžia šių žmonių duotą priesaiką Lietuvos Respublikai.“ (Slibinskas, 2013).

2014 metų gruodžio 14 dieną Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) paskelbė, jog 12 000 parašų yra išbraukti kaip „pasirašyti ta pačia ranka “, o dar apie 12.000 parašų surinkta su trūkumais – nėra įrašyti asmens duomenys, pateikta netiksli gyvenamoji vieta, pasirašė nepilnamečiai, neįrašyta pasirašymo data, pasirašyta už neįgaliuosius ir taip toliau. Todėl įskaičiuoti buvo 292 000 parašai. Likusiems patikslinti (apie 8000 parašams) buvo duotas 15 dienų terminas (nuo 2014 metų sausio 6 dienos iki 2014 metų sausio 21 dienos). „Suteikiant naują laiką trūkumams pašalinti nebus galima rinkti naujų parašų – reikės tik ištaisyti trūkumus. Jeigu juos visus pavyks laiku pašalinti, turėsite pakankamai parašų referendumui surengti. Jeigu nepavyks – tuomet tikriausiai parašų pritrūks“ (Aukštuolytė R., Gudavičius S.),  tuo metu teigė Jonas Udris, VRK narys.

Kol vyko procedūros VRK, nerimo kova viešojoje erdvėje dėl referendumo vertinimo. Tiesa, labiau buvo pažymimas žemės klausimas, nors referendumas kėlė net keturias temas.

 „Pažiūrėkime į Rytų Europos žemės rinkos situaciją. Stojant į ES nebuvo įmanoma tiksliai numatyti visų rinkos tendencijų. Šiandien matome, kad žemės ūkio paskirties žemės kaina Rytų Europoje skiriasi nuo ES senbuvių ne procentais, o kartais. Dešimtys tūkstančių Lietuvos ūkių praras bet kokias konkuravimo galimybes, jei nuo gegužės visi apribojimai užsieniečiams išnyks. Aš kalbu ne apie stambius žemvaldžius, o kooperatyvuose dirbančius smulkius ir vidutinius ūkininkus. Mūsų ūkininkui žemė – tai gamybos priemonė, tuo tarpu užsienio korporacijoms tai tik nekilnojamas turtas“, – 2013 metų gruodžio 5 dieną kalbėjo Andrejus Stančikas (tuometinis  Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas. Dabar Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga).

Stančikui oponavo liberalas Eugenijus Gentvilas (2014 metų sausio 14 dieną): „Žemę užsieniečiai jau ir šiandien įsigyja per tarpininkus Lietuvoje. Draudimo parduoti žemę užsieniečiams išlaikymas yra naudingas tik stambiųjų Lietuvos žemvaldžių ir finansų grupuočių interesams. Šiandien žinomas ne vienas atvejis, kai apeidami įstatymų draudimus žemę supirkinėja ne ES ir NATO šalių piliečiai. Kas šian­dien ­per­ka žemę ar jau įsigijo že­mės ūkio ben­dro­vių ak­ci­jų – patikimų duomenų nėra, to praktiškai neįmanoma patikrinti.“ (Gintvilas, 2014).

Po parašų rinkėjų sėkmingo parašų taisymo (buvo patikslinti beveik visi parašai) dar beveik visą vasario mėnesį vyko tempimas bei diskusijos VRK. Toks darbo tempas erzino Referendumo iniciatyvinės grupės atstovus. Pavyzdžiui, P. Šliužas teigė: „Gėda! Mes, be abejo, imsimės visų įmanomų priemonių, kad būtų įvertintas toks VRK narių neveiklumas“. (Gudavičius, Aukštuolytė).

Lygiagrečiai prasidėjo diskusijos ar pats referendumas neprieštarauja Konstitucijai. Kaip pasakė Jonas Udrys, VRK kaskart privalo įvertinti, ar „tikrai referendumui teikiama iniciatyva dėl Konstitucijos pataisos atitinka pačią Konstituciją“ (Gudavičius ir Aukštuolytė). Jam antrino Zenonas Vaigauskas: „Ar tuo pačiu kažkuria prasme referendumo iniciatoriai nekelia netiesiogiai klausimo dėl Lietuvos narystės ES ir jeigu tas klausimas bus pateiktas referendumui ir jame priimtas, tai gali tapti pagrindu paskelbti, kad Lietuva jau nebėra ES narė?“ (Gudavičius ir Aukštuolytė). Tačiau jų kolega Julius Jasaitis pareiškė abejojantis, ar komisija turi teisę nepaisyti savo ankstesnio sprendimo: „Kai priimtas sprendimas įregistruoti referendumo iniciatyvinę grupę ir leisti rinkti parašus dėl tam tikros Konstitucijos pataisos priėmimo, netgi jeigu per tą laiką, kai tie parašai yra renkami, pasikeičia politinė ar teisinė aplinka, nebegalime grįžti prie to sprendimo ir juo staiga suabejoti. Šiuo atveju VRK, matyt, gali tik konstatuoti, ar yra pakankamai surinkta parašų referendumui surengti, ar jų nėra. O galutinai dėl to, ar referendumą skelbti, ar suabejoti jo skelbimo galimybe, turėtų spręsti Seimas arba teismas“(Gudavičius ir Aukštuolytė). Po šio svarstymo komisijos balsavimas baigėsi rezultatu 4-4 bei nebuvo priimta sprendimo.

Nors VRK nepriėmė konkretaus sprendimo, o jį paliko Seimui, buvo pripažinta, kad 300 000 parašų buvo surinkta sėkmingai. Sprendimą turėjo priimti Seimas, kuris į pavasarinę sesiją turėjo rinktis 2014 metų kovo mėnesį.

Tačiau jau iš anksto buvo duota suprasti, jog vyks referendumo proceso stabdymas. „Jeigu paaiškės, kad parašų pakanka, pirmiausia Seime turime priimti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, ar siūloma referendumo formuluotė atitinka Konstituciją. Tik sulaukę Konstitucinio Teismo išvados Seime turėtume svarstyti, ar referendumas galėtų būti skelbiamas“, – Verslo žinioms sakė Eligijus Masiulis, opozicinio Liberalų sąjūdžio lyderis (Gudavičius, 2014). Tuo būdu buvo siekiama, jog referendumas neįvyktų su 2014 metų gegužės 11 (prezidento) ir gegužės 25 dienos (Europos parlamento) rinkimais. Referendumas turėtų įvykti po Seimo palaiminimo jam praėjus dviejų mėnesių pasiruošimo laikotarpiui. Tad jeigu sprendimas priimamas iki kovo 25 dienos – spėjama referendumą sujungti su rinkimais. Tuo pačiu ir sutaupyti apie 10 milijonų litų.

Tačiau Seime, tiek pozicija, tiek ir opozicija, nebuvo linkusi leisti referendumui įvykti su rinkimais į Europos parlamentą. Nors išvakarėse, 2014 metų kovo 24 dieną, į kitos dienos Seimo sesijos darbotvarkę buvo įtrauktas klausimas dėl referendumo datos, tačiau, jau kitą dieną, paaiškėjo, jog jis iš ten dingo. Bandymas (kovo 25 dieną) jį vėl įtraukti į darbotvarkę žlugo balsavimu: 41 Seimo nariui balsavus „už“, 29 – „prieš“ ir 48 susilaikius (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014). Tai reiškė, jog, geriausiu atveju, turėjo įvykti vasarą.

Tik 2014 metų balandį paaiškėjo, jog referendumas, vis tik, bus leistas ir turės įvykti tų metų birželio 29 dieną. Referendumo šalininkai, o ir įvairūs politikos ekspertai, teigė, jog tokia data pasirinkta, jog nebūtų įmanoma pasiekti reikiamo aktyvumo, jog referendumas būtų laikomas įvykusiu.

Sociologai ir politologai abejoja, ar tiek piliečių ateis į referendumą. „Jeigu jau antrajame prezidento rinkimų ture dalyvavo mažiau kaip pusė rinkėjų, tai referendume vargu ar susirinks daugiau“, – kalbėjo Vladas Gaidys, viešosios nuomonės tyrimo bendrovės „Vilmorus“ vadovas. „Atostogų metas, prieštaringai vertinamas referendumo klausimas, privalomasis jo pobūdis, abejonės dėl siūlomos nuostatos teisėtumo, beveik nematoma agitacijos kampanija, apskritai menkas visuomenės politinis aktyvumas prisidės prie to, kad“, – vardijo priežastis, kodėl referendumas tikriausiai neįvyks dėl prasto rinkėjų aktyvumo, politologas Vytautas Dumbliauskas (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014).

Ekspertų prognozės buvo tikslios. 2014 metų birželio 29 dienos referendume buvo labai mažas žmonių aktyvumas. Nors dauguma atėjusių palaikė referendumo iškeltus klausimus (72,83% „už“), tačiau atėjo pernelyg mažas balsavimo teisę turinčių piliečių skaičius - 380178 (14,98%), todėl referendumo klausimai yra nepriimti (Vyriausioji rinkimų komisija).

Referendumas išryškino takoskyrą tarp skirtingų ideologijų ir sąvokų vertinimų. Natūralu, jog kilo konfliktas ir dėl to kas yra prekė, žemė bei nuosavybė (Putinaitė, 2014, p. 180 psl). Štai Tomas Tomilinas (dabar jau Seimo narys) 2014 metų balandžio 24 dieną profesinių sąjungų tinklapyje publikuotame tekste teigia, jog „Juk dirbama žemė – tai ne šiaip sau prekė ar svarbi įmonė. Lygiai taip pat kaip aukštasis mokslas, sveikata. Liberalai norėtų suprekinti viską. Jų nepakeisi. Bet Pranciškus Šliužas mums priminė, kad dirbama žemė – tai daugiau nei prekė. Ypač šiuolaikiniame pasaulyje, kur kai kurios didžiulius plotus valdančios globalios korporacijos jau seniai pranoko valstybių finansinius pajėgumus. Jokia demokratiškai renkama valdžia jų nekontroliuoja, todėl jos, kontroliuodamos žemę, pradeda kontroliuoti mus, mūsų pasirinkimus ir pomėgius, mūsų laiką, mūsų skonius ir nuomones.“(Tomilinas, 2014). Verta atkreipti dėmesį, jog nemažai autorių išskiria žemės klausimą kaip tam tikrą šventą ir mitologizuotą idėją, kaip paskutinį bastioną kurio, jeigu lietuvių tauta neapgins, tai gresia katastrofinės pasekmės (Daujotytė, 2014, p. 72).

2014 metų vasario 21 dieną perklausta, ar tai reiškia, kad ji nepritaria referendumui dėl Konstitucijos pataisų, D. Grybauskaitė atsakė: „Aš taip nesakiau. […] Aš pasakiau, kad Lietuvos dirbamoji žemės ūkio paskirties žemė pirmiausia priklausytų Lietuvos piliečiams, kokia tai forma bus padaryta, nesvarbu, svarbu rezultatas, kad ta žemė būtų Lietuvos žmonių rankose “, – sakė šalies vadovė (alkas.lt, 2014).

Tuo tarpu priešingą poziciją dėstė tuometinio premjero A. Butkevičiaus atstovė spaudai Evelina Butkutė-Lazdauskienė BNS perduotame komentare 2014 metų birželio 30 dieną: „Referendumas dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams sekmadienį neįvyko todėl, kad visuomenė suvokė, ko iš tiesų buvo siekiama, tokį referendumą organizuojant ir keliant tokius klausimus. Tai, kad referendumas šiuo klausimu neįvyko, tik parodo visuomenės sąmoningumą – žmonės suvokė, kad nėra prasmės užsispyrusiai siekti to, kas būtų žalinga Lietuvai – pažeisti įsipareigojimus ES ir netekti to, ką turime“ (BNS, 2014).

Buvo ir daugiau priešiškai nusistačiusių interesų grupių. Pavyzdžiui, 2014 metų birželio2 3  dieną Išeivijos lietuviai pasisakė prieš ribojimus parduoti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams. Per Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos spaudos konferenciją Seime išeivijos atstovai argumentavo, kad draudimas parduoti žemę užsieniečiams ne tik mažins investicijas, bet ir numuš pačią žemės kainą, todėl nukentės jos pardavėjai (manoukis.lt, 2014).

Jiems pritarė ir LVK prezidentas V. Sutkus (2014 metų kovo 6 dieną),  „tokia praktika sukurs pavojingą teisinį netikrumą, stabdys verslo plėtrą, negatyviai nuteiks Lietuvoje ketinančias investuoti įmones bei mažins Lietuvos galimybes konkuruojant su kaimyninėmis šalimis dėl investicijų. „Visiškai uždraudus žemės pardavimą užsieniečiams būtų iškreipta verslo aplinka, o ypač žemės rinka. Iškart po įstatymų pakeitimo žemė būtų pardavinėjama ne pagal rinkos kainą, todėl bendrovės patirtų didelių nuostolių, o teismus pasiektų šimtai skundų. Tokia situacija sukurtų prielaidas susiformuoti keliems didiesiems žemvaldžiams, kurie pusvelčiui įsigytų didelius žemės plotus “, -- sakė LVK vadovas (Lietuvos verslo konferencija, 2014).

Buvo ir dar griežtesnių vertinimų bei išsireiškimų. Pavyzdžiui, A. Butkevičius teigė: „Mes taip sulaužytume savo įsipareigojimus ir ES netgi gali pareikalauti grąžinti per pastarąjį dešimtmetį Lietuvai skirtą milijardinę finansinę paramą arba atšaukti paramą, numatytą artimiausiems keleriems metams“, – sake tuometinis premjeras. Tuo tarpu opozicinių konservatorių lyderis Andrius Kubilius pareiškė: „Akivaizdu, kad referendumo iniciatoriai, manipuliuodami kilniais lietuvių jausmais savajai žemei, balsavimui teikiamu apgaulingu projektu kėsinasi į Konstitucijos vientisumą ir į Lietuvos saugumui svarbią narystę ES. Referendumas yra apgaulingas ir gresia Lietuvai didžiulėmis tarptautinėmis ir vidinėmis problemomis.“ (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014).

Verta prisiminti, jog šis politikas 2014 metų pavasarį buvo pasisakę dar radikaliau. „Šis referendumas yra bandymas pasikėsinti į konstitucinę santvarką, kas yra baudžiama pagal įstatymą“, – sakė Andrius Kubilius, Seimo opozicijos lyderis (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014).

2014 metų kovo 25 dieną, kai vyko balsavimas dėl referendumo datos nustatymo, buvo galima pastebėti kardinalius nuomonių bei pozicijų išsiskyrimus ir pasikeitimus. „Nesuprantu, kodėl mes bijom tautos ir neskelbiame referendumo tuomet, kai galėtume sutaupyti valstybės lėšų, surengdami jį kartu su Europos Parlamento rinkimais gegužės pabaigoje“. Jam iškart oponavo socialdemokratas Algimantas Salamakinas „O aš nesuprantu jūsų, Viktorai, partijos pozicijos – juk būtent jūsų partijos pirmininkė, Seimo vadovė Loreta Graužinienė pirmiausia pateikė pasiūlymą rengti referendumą ne kartu su rinkimais, o vėliau, birželio 29 d. Tad kada jūsų pozicija yra tikra ir teisinga – tada, kai buvo teikiamas šis pasiūlymas, ar dabar, kai staiga imta kalbėti apie gegužės pabaigą.“ (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014).

Tačiau nestigo ir referendumą palaikančių ir užjaučiančių balsų. Pavyzdžiui, 2015 metų balandžio 25 dieną projektą dėl dvigubos pilietybės referendumo surengimo savo parašu parėmusi socialdemokratė Giedrė Purvaneckienė atskleidė, kad „Referendumas dėl dvigubos pilietybės turi būti surengtas kartu su Seimo rinkimais. Jei politikai nori sužinoti žmonių nuomonę, taip ir turi pasielgti, o jei nenori sužinoti, tada tegul referendumą rengia vasarą. Kaip buvo su žemės referendumu, kuris, kaip įtariu, sužlugdytas tyčia“ (respublika.lt, 2014).

Oficialiai referendumą inicijavo nepartinė žmonių grupė, tačiau natūralu, jog jam pasiekus pagreitį prie jo bei prieš jį rikiavosi ir įvairios politinės grupės. Imant interviu iš iniciatyvinės grupės nario (anonimas) teko išgirsti, jog referendume „Dalyvavo susipratę Lietuvos piliečiai, kuriems rūpi Lietuvos ateitis ir kai kurios politinės partijos “.

Remiantis žiniasklaidos duomenimis ir interviu su anonimu, prie referendumo šalininkų galima priskirti:

-          Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga,

-          Tautininkų sąjunga,

-          Lietuvos centro partija,

-          Lietuvos liaudies partija,

-          Drąsos kelias,

-          Tautos vienybės sąjunga

-          bei įvairios pilietinės ar subkultūrinės žmonių grupės, pavieniai asmenys.

Baigiamajam tyrimui atliekant interviu, anonimo buvo paklausta kokį interesą, be sėkmingai įvyksiančio referendumo, galėjo turėti prisijungusios politinės partijos, buvo duotas, toks atsakymas: „Visų politinių partijų tikslai visada vienodi – patekti į Seimą. Taip manyti leidžia faktas, kad valstiečiai Seime “.

Tuo tarpu opozicijoje griežtai išsirikiavo Tėvynes sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdis, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Lietuvos verslo konfederacija, net 2014 metų kovo 18 d. vyko Kauno arkivyskupijos kunigų konferencijoje buvo išreikšta pozicija: „Kunigai taip pat aptarė kitas aktualijas: būsimą referendumą, euro įvedimą, euroskepticizmą ir artėjančius Europos Parlamento rinkimus. Kunigai vienareikšmiškai pasisakė už būsimo referendumo boikotavimą, nes jis Lietuvai žalingas. Taip pat vieningai pritarė euro įvedimui.“ (Tamkevičius, 2014).

Neutraliai, tačiau lemiamu momentu nepalaikė referendumo iniciatyvos (išskyrus atskirus asmenis), laikėsi Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Darbo partija, Tvarka ir Teisingumas bei kitos stambesnės politinės ar ekonominės grupės.

Galima teigti, jog labiausiai iš referendumo laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LŽVS). 2014 metų gegužės 11 dienos rinkimuose į Europos parlamentą jie gavo vieną mandatą (pirmą kartą partijos istorijoje). Po daugiau nei dviejų metų jie padarė kokybinį šuolį Seime, nuo vienos R. Baškienės iki visos frakcijos, kuri turi daugumą šioje institucijoje. Šiame darbe cituojami asmenys kaip Tomas Tomilinas ar Andrejus Stančikas tapo Seimo nariais, tad galima teigti, jog referendumas prisidėjo prie jų socialinio ir politinio kapitalo augimo.

Vis tik likusiems referendumo rėmėjams nesusiklostė nei politinė karjera nei asmeninis gyvenimas. Iniciatyvos pagrindinis rėmėjas ir vėliavas – Pranciškus Alfredas Šliužas – rastas negyvas (Aksomaitis, 2017) savo namuose prieš pat pradedant LŽVS partijai atšaukinėti 2014 metais įvestus žemės įsigijimo saugiklius. (alkas.lt, 2017) Kaip replikavo vienas iš iniciatyvinės grupės narių anonimas: „Ta pati partija, kuri rinko parašus už Referendumą, atšaukė Žemės pardavimo užsieniečiams „saugiklius “.“

Pranciškus Šliužas

Vadinamasis „Žemės referendumas“ buvo, turbūt, labiausiai nesisteminis išsišokimas Lietuvos politikos istorijoje. Stebint skirtingose pozicijose išsirikiavusias politines grupes akivaizdžiai matosi kova tarp valdančiosios klasės (parlamentinės partijos, turinčios įtaką verslo ir žiniasklaidos grupės) ir tų, kurie yra už politinio dalyvavimo ribos.

Referendumo grupės veiklos metu LR Seime atstovų turėta tik iš Drąsos kelio ir LŽVS, bet jų kiekis buvo nedidelis, tad įtakos Seimo darbui padaryti nebuvo galima. Tuo labiau, veikiant stipriai referendumo opozicijai.

Kaip pažymi Jeffrey Edvard Green, jeigu moderniame parlamente nėra tų kurie tinkamai atstovauja visas interesų grupes, tai susiformuoja alternatyvi, juos atstovaujanti, žmonių grupė (Green, 2010, p. 167).

Pati referendumo eiga ir galutinė stadija supriešino visuomenę, todėl Ainės Ramonaitės teiginys iškart po referendumo vykusioje radijo laidoje „Ant bangos“, jog „Nepavykęs referendumas – praleista proga pagerinti valdžios ir piliečių santykius“ yra labai tikslus.

Jai antrino ir Darius Kuolys, teigdamas, kad „Ji (Lietuvos valstybė, M.J. pastaba) gerokai nutolusi nuo demokratijos. Referendumo iniciatoriams reikėjo daug kovoti dėl teisės viešai paaiškinti, ką jie daro. Jie tai gynė net teismuose. Prasidėjo jų niekinimas, persekiojimas.“ (Ramonaitė, 2014).

Verta dėmesio politologės Jūratės Novagrockienės įžvalga, jog piliečiai vis labiau tampa apatiški: „Be to, dar reikia turėti omenyje, kad didelė dalis žmonių yra ir pakankamai abejingi Lietuvoje, nes apskritai politinio dalyvavimo pasyvumas didėja, ir tai labai matyti. Ir tai, manau, irgi prisideda prie to, kad tas referendumas žmonėms neatrodo toks svarbus, reikšmingas ir kad jie turėtų dalyvauti”. (ELTA, 2014)

Mykolo Romerio universiteto docentas G. Kazėnas. – Žiūrint iš demokratinės pusės, valdžia ėmėsi brutalios blokados. Štai iniciatoriai net laimėjo administracinę bylą, kad jiems neskiriama pakankamai eterio laiko. Kiek klausinėjau žmonių apylinkėse, visi gūžčioja pečiais: koks čia referendumas, apie ką jis? Valdžia savo pasiekė.“ Ponas Kazėnas stebėjosi, kad „Nepagarbiai pažiūrėta į tą reikalą. Iš pradžių numojo ranka: rinkite parašus, vis tiek nesurinksite, o surinko. Paskui ėmė aiškinti, atseit referendumas prieštarauja Konstitucijai, nors ji kyla iš Tautos valios. Loginis absurdas. Nėra pagarbos tautai, kurioje slypi valstybės suverenitetas. Kas tokio atsitiks, net jei nubalsuos už draudimą parduoti žemę? Tokia tautos valia, bet ji dar nebus įgavusi įstatymo galios, Seimas dar turėtų viską surašyti.“ (Digrytė, 2014).

Lyg to neužtektų, 2014 metų liepos 11 dieną Konstitucinis teismas (KT) padarė išvadas dėl ateities referendumų organizavimų. Seimas turi teisę neskelbti referendumo, jeigu pripažįstama, kad jam teikiama nuostata prieštarauja Konstitucijai. „Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jei referendumu siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, taip pat jei referendumui būtų pateiktas toks klausimas, dėl kurio negalėtų būti nustatyta tikroji tautos valia, tai yra jis būtų  neaiškus, klaidinantis, apimtų kelis tarpusavyje nesusijusius klausimus“, – teigiama KT nutarime, kurį paskelbė Teismo vadovas Dainius Žalimas.

Dar daugiau galių suteikiama ir VRK, jog tikrai referendumas atitiktų „Konstitucinę dvasią“. „Komisija turi įgaliojimus atsisakyti registruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nesilaiko konstitucinių referendumo iniciatyvos ir skelbimo reikalavimų. VRK be kita ko privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų nepažeisti Konstitucijos nuostatų darnos“ - rašoma Konstitucinio teismo išvadoje (Gudavičius, 2014).

Vieno iš iniciatyvinės grupės narių atsakymas į klausimą ar referendumo iniciatyva pasiekė savo tikslą (vis tik, kurį laiką galioja priimti žemės įsigijimo saugikliai) buvo toks (anonimas): „Iniciatyva tikslo nepasiekė. Nes viskas liko taip, kaip nusprendė valdančiųjų klasė, turinti savus tikslus. Problemos dvi – Tautos pasyvumas, netikint jog Lietuvoje kažką galima pakeisti (ką įrodo masinė emigracija, balsavimas kojomis) ir valdančiųjų aktyvumas, dezinformuojant žmones dėl Referendumo tikslų, bei aktyvus raginimas neateiti į Referendumą, pasitelkiant viešus asmenis, bei Katalikų bažnyčią.“

Taigi, apibendrinant galima teigti, jog atliktas baigiamasis bakalauro tyrimas parodė, kad referendumai gali būti naudojami manipuliuojant rinkėjų nuomone. Politikai, remdamiesi finansiniais resursais, žiniasklaidos palaikymu ir politikos išmanymu gali įtikinti rinkėjus elgtis ne pagal rinkėjo įsitikinimus. Be to, būtina pažymėti ir tai, jog referendumų inicijavimas ir sėkmingas reikiamo balsų kiekio gavimas referendumo metu yra itin apsunkinamas, kuomet referendumą inicijuoja tiesiogiai patys piliečiai ir jų nepalaiko valdantieji politikai.

Išvados

1. Referendumas – tai tiesioginis balsavimo teisę turinčių rinkėjų balsavimas, išreiškiant poziciją tam tikrais svarbiais klausimais. Tai – tiesioginės demokratijos įrankis. Mokslininkai išskiria skirtingas referendumų rūšis, pagal kurias Lietuvos Respublikoje įteisintus referendumus galima skirstyti į: valdžios rengiami referendumai, konstituciškai būtini referendumai ir referendumai piliečių iniciatyva. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarė referendumus klasifikuoti į  sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius.

2. Lietuva yra šalis, kurioje piliečiams patiems inicijuoti referendumą yra sudarytos itin sudėtingos sąlygos. Šiuo metu, norint inicijuoti referendumą, reikia surinkti 300 000 galiojančių bei tvarkingai užpildytų piliečių, turinčių balsavimo teisę, parašų. Nors laikas, per kurį reikiasurinkti parašus, padvigubėjo, vis tik kiekis, lyginant su Lietuvoje gyvenančių žmonių skaičiumi, yra neproporcingai didelis.

Tačiau, net jeigu piliečiams ir pavyktų surinkti 300 000 galiojančių parašų, jų referendumo teikimas gali būti atmestas Seime, jeigu tik jis nuspręs, kad referendumas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos ar jos vientisumo. Panašiai gali pasielgti ir VRK, dar prieš įregistruojant parašų rinkimo iniciatyvą. Tą galimybę numatė Konstitucinis teismas, savo 2014 metų liepos 11 dienos išaiškinime. Taigi, situacija tokia, jog piliečiai negali keisti Konstitucijos, nes tai būtų antikonstituciška.

3. Vertinant stojimo į Europos Sąjungą kontekstą, galime aiškiai įžvelgti sudarytas išskirtines sąlygas norimam rezultatui. Buvo sudarytos išskirtinės techninės sąlygos (dviejų dienų balsavimas, ilgesnis balsavimo laikas net 4 valandomis per dieną), panaudoti gausūs valstybiniai bei privatūs administraciniais resursai ir net balansuota tarp teisėtumo ribų peržengimo. Pavyzdžiui, reikia atkreipti dėmesį į „VP Market“ vykdytą aktyvumo skatinimo akciją bei Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą išbraukti iš rinkėjų sąrašų užsienyje esančius LR piliečius (sumažinus potencialiai nebalsuosiančių žmonių kiekį yra pakeliamas aktyvumo procentas). Akivaizdu, jog neigiamas rezultatas buvo nelaukiamas, neprognozuojamas, todėl referendumas, kaip pasirinktos krypties legitimizacijos būdas privalėjo būti teigiamas bet kuria kaina.

Tuo tarpu referendumas į kitą tarptautinę struktūrą – NATO – net nebuvo vykdomas. Baimintasi, jog jis gali ir nepavykti, nes į šią karinę struktūrą Lietuvos piliečiai žiūrėjo skeptiškiau bei buvo organizuojama opozicinė referendumo grupė.

4. Referendumas kaip nepasidalinimas valdžia bei įtakos sferomis atsispindėjo 2012 metų spalio 14 dienos rezultate. Tuometinės valdančiosios koalicijos (TS-LKD ir LRLS) inicijuotas bei globojamas Visagino atominės elektrinės projektas netenkino opozicijoje esančių politinių partijų bei interesų grupių. Nors didžiosios opozicinės partijos (LSDP, DP, TT) iki pat rinkimų kampanijos laikėsi neutralios pozicijos branduolinės jėgainės klausimu ir tik kėlė bendro pobūdžio klausimus, tačiau galutiniame etape jos išėjo nugalėjusios. Pradinį pasipriešinimo etapą Visagino atominės elektrinės projektui pradėjo mažos ir tada gan marginalios žaliųjų grupės bei prie jų prisijungusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LŽVS), kurios rinko parašus referendumui dėl draudimo Lietuvoje eksploatuoti atominės pramonės objektus. Parašus surinkti nepavyko, tačiau iškart referendumo idėja buvo permesta į Seimą ir inicijuota tuometinės opozicijos.

Galima daryti išvadą, jog referendumas dėl Visagino atominės elektrinės tapo rinkiminės kampanijos dalimi, ypač atsižvelgiant į nepalankų Lietuvos piliečių požiūrį į šį projektą. Ar šis nepalankus požiūris siejosi su bendru nepasitikėjimu valdančiąja koalicija, ar dėl atominės elektrinės saugumo (Fukušimos atominės elektrinės kontekstas) – negalima griežtai konstatuoti, tačiau referendumas tapo skirtimi tarp dešiniųjų ir kairiųjų pažiūrų rinkėjų bei tapo politinės kampanijos įrankiu.

5. Referendumas kaip iššūkis visai valdančiajai klasei. Tokiu galima įvardinti vadinamąjį „Žemės referendumą “, kurio tiksli formuluotė buvo – „ Privalomasis referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo“. Klausimas buvo ne vien tik dėl žemės, bet ir dėl referendumo – kaip tiesioginės demokratijos įrankio – rengimo supaprastinimo ir sprendimo priėmimo tvirtumo (referendumu priimti sprendimai gali būti pakeisti tik kitu referendumu).

Referendumas nuo pat pradžių sulaukė labai priešiškos Lietuvos politinio elito reakcijos. Iniciatyva ilgą laiką negavo eterio visuomeninėse informavimo priemonėse, o vėliau tegavo tik radijo eterio ir mažiau valandų nei priklausė. Daugelis viešų asmenų viešai tyčiojosi iš referendumo idėjos, kvietė boikotuoti balsavimą. Referendumo iniciatyvinė grupė, neturėdama didesnių administracinių ir finansinių išteklių, negalėjo tinkamai išaiškinti savo idėjų visuomenei.

Tačiau referendumu galimai sėkmingai pasinaudojo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri 2014 metų rinkimuose į Europos parlamentą gavo vieną mandatą, o jau po dviejų metų sekusiuose rinkimuose į Seimą tapo valdančiąja partija Lietuvoje. Vis tik LŽVS taktika dalyvauti įvairiuose visuomeniniuose judėjimuose, referendumuose bei kitose pilietinėse iniciatyvose padėjo jai išauginti socialinį kapitalą ir jį panaudoti siekiant įgyti realią valdžią Lietuvoje.

Apibendrinant galima daryti išvadas, jog referendumas, kaip tiesioginės demokratijos bei piliečių valios išraiška, Lietuvoje neveikia tinkamai. Realus šio instrumento panaudojimas yra sietinas su valdančiosios klasės linija bei noru legitimizuoti jos vykdomą politiką. O taip pat, referendumas naudojamas kaip įrankis politinių partijų rinkiminėse kovose.

Pabaiga.

Marius Jonaitis

Kūlgrinda

Referendumas kaip tiesioginės demokratijos instrumentas: kritinis požiūris (trečia dalis)

Tęsiama serija apie referendumus Lietuvoje. Šį kartą analizuojamas referendumo dėl Visagino AE atvejis 2008 metais. Ankstesnes dalis galite perskaityti čia:

Pirma dalis

Antra dalis

Konsultacinio referendumo dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje (2012 m) tyrimas

2012 metų spalio referendumo priešistorė siekia 2012 metų balandžio 11 dieną įregistruotos referendumo iniciatyvinės grupės dėl „Draudimo projektuoti, statyti ir eksploatuoti branduolines (atomines) elektrines Lietuvos Respublikos teritorijoje “. Referendumo iniciatyvinę grupę sudarė 19 žmonių, o koordinatoriumi paskirtas Tomas Tomilinas (Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija).

Tačiau lygiagrečiai idėja dėl referendumo stūmėsi ir Seime. 2012 metų balandžio 10 dieną Seimas po pateikimo pritarė Krikščionių partijos frakcijos seniūno Vidmanto Žiemelio pateiktam 38 Seimo narių parašais paremtam nutarimo „Dėl referendumo paskelbimo dėl atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje “ projektui (15min, 2012).

Už projektą po pateikimo balsavo 66, prieš buvo 26, susilaikė 21 Seimo narys. Vis tik, kai kurie parlamentarai referendumo iniciatyvą vertino kritiškai. Pavyzdžiui, Liberalų ir centro sąjungos pirmininko Algio Čapliko teigimu, siekiant, kad valdžia atsižvelgtų į visuomenės nuomonę, būtina skelbti ne konsultacinio (patariamojo) pobūdžio referendumą, kaip būtų daroma dabar, o privalomąjį. Čaplikas teigė: „Referendumo iniciatorių veiksmus galima vertinti kaip gryną populizmą, nes, net ir sužinojus Lietuvos gyventojų nuomonę dėl elektrinės statybų, į ją nebus privaloma atsižvelgti“ (balsas.lt, ELTA, 2012).

Už Seimo nutarimą „Dėl referendumo paskelbimo dėl atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje “(projektas Nr. XIP-4259(2) (3) balsavo 62 Seimo nariai, prieš – 39, susilaikė 18 parlamentarų. Neeiliniame sesijos posėdyje priimtu nutarimu nuspręsta referendumą vykdyti 2012 metų spalio 14 d. kartu su Seimo rinkimais. Referendumui teikiamas toks šio klausimo sprendimo tekstas: „Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje.“ (Rudaitis, 2012). Numatyta referendumo data – 2012 metų spalio 14 diena, t. y. referendumo klausimas sujungtas su Seimo rinkimais.

 Tuo tarpu, jau kitą dieną (2012 metų liepos 17 dieną) į VRK pristatomi T. Tomilino vadovaujamos referendumo iniciatyvinės grupės surinkti parašai. Jų neužteko, jog būtų inicijuotas referendumas – buvo surinkta tik 109 933 parašai (BNS, ELTA ir lrytas.lt, 2012), tačiau, dieną prieš, Seimas nusprendė skelbti referendumą dėl atominės elektrinės. Tiesa, ne privalomąjį, kaip kad būtų buvę, jeigu iniciatyvinė grupė būtų surinkusi 300 000 galiojančių parašų, bet konsultacinį (patariamąjį).

 Verta pažymėti, jog kaip ir bet kuriame didesnio masto politiniame įvykyje, gan aiškiai išryškėjo konkrečios suinteresuotos šalys. Štai tuometinis Seimo narys, TS – LKD frakcijos atstovas Vitas Matuzas teigė, jog „konservatoriai ragina Seimo narius nerizikuoti Lietuvos energetinės nepriklausomybės ateitimi, nesikratyti jiems rinkėjų pasitikėjimu suteiktos atsakomybės ir išlaikant savo paties ankstesniais sprendimais parodytą nuoseklumą nepritarti referendumui dėl VAE [Visagino atominės elektrinės]. [...] referendumo idėjos Seimo kadencijos pačioje pabaigoje griebėsi naujos, neturinčios rinkėjų pasitikėjimo ir kitų idėjų ar programinių pasiūlymų politinės grupuotės [...].“ (TS-LKD Prezidiumas, 2012).

Net Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė tuo metu atkreipė dėmesį į neutralios informacijos, o ne agitacinės propagandos trūkumą. „Aš pirmiausia norėčiau agituoti Vyriausybę pagaliau paaiškinti žmonėms, duoti pilną informaciją apie projektą, įdėti į visus valdžios tinklalapius […] atsakymus į visus neaiškius klausimus. Ir tiktai kai žmonės žinos viską, turės patys priimti sprendimą “, - žurnalistams sakė D. Grybauskaitė, paklausta, kaip agituotų balsuoti būsimame referendume (alfa.lt, 2012).

Tiesa, minėtina tai, jog Kubilius nesutiko su Grybauskaitės pastebėjimais: „Mes pasiruošę dar ir dar kartą išnaudoti visas galimybes pateikti tiek informacijos, kiek yra apie šį projektą […]. Informacijos tikrai kaip apie nei vieną projektą yra pateikta labai daug ir Seimui, ir ministerijų interneto puslapiuose, bet tikrai išnaudosime visas galimybes, kad būtų pateikta dar daugiau įvairiais būdais reikalingos informacijos ir aš tikrai tikiu, kad tie, kurie pasisako už branduolinę energetiką, taip pat ir Seimo partijos, taip pat ir socialdemokratai - jie iš tiesų elgsis nuosekliai “, – teigė A. Kubilius (alfa.lt, 2012).

Tuo tarpu tuometinės opozicinės partijos, nors ir inicijavo patariamojo (konsultacinio) referendumo projektą Seime, tačiau partijų vadovai tvirtina, jog jų partijos pasisako už tai, kad Lietuva būtų branduolinės energetikos šalimi, tačiau į klausimą, kaip ragins rinkėjus balsuoti per referendumą, tvirtina dar negalintys atsakyti (BNS, 2012). Dauguma jų motyvavo, jog esą per mažai informacijos, pats projektas kiek skubotas ir panašiai. Teigė, kad žmonės turi gauti pakankamai žinių, idant galėtų savarankiškai apsispręsti dėl statybos tikslingumo. Verta pažymėti, jog dauguma jų 2008 metais pasisakė už Ignalinos AE išsaugojimą bei socialdemokratai, ypač Birutė Vėsaitė, buvo aktyvūs proteguotojai LeoLT projekto bei tuo metu agitavo kuo greičiau statyti naują atominę elektrinę.

Todėl akivaizdūs atominės elektrinės (po to ir teigiamo rezultato referendume šalininkai, kai paaiškėjo, jog nepavyks jo išvengti) buvo Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Liberalų Sąjūdis, t.y jėgos, kurios tuo metu buvo valdantieji. Opozicija prasidėjo nuo Lietuvos žaliųjų Sąjūdžio, kiek vėliau prisidėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Prie opozicijos dalinai priskirtini ir Lietuvos socialdemokratų partija, Tvarka ir Teisingumas bei Darbo partija, kurios VAE projektą įvardindavo kaip „konservatorių“.

Referendumo agitacijos metu TS – LKD koncentravosi į pačio referendumo neaktualumą, absurdiškumą, na o vėliau į tai, jog jis apsimokės, nes sumažins elektros energijos kainas bei padės įgyti energetinę nepriklausomybę nuo Rytų šalių. Atsiskyrimas nuo elektros energijos bei jos įsigyjimo iš Rusijos visą kampanijos laikotarpį buvo TS-LKD vienas šis svarbiausių akcentų. Kaip teigė tuometinis konservatorių Seimo narys Rokas Žilinskas, „Sustabdžiusi Ignalinos atominę elektrinę, Lietuva pati nepasigamina nė trečdalio jai reikalingos elektros energijos. Likusią dalį – būna dienų, kad iki 95 proc. – importuoja, daugiausia iš Rusijos. O tai, ką pasigamina pati, pasigamina iš rusiškų dujų, už kurias dar ir moka bene daugiausiai Europoje, nes neturi kito pasirinkimo. 

Šitaip didžioji dalis vidutinės lietuvių šeimos pajamų – šalies mastu apie 2 mlrd. litų kasmet – iškeliauja į Rusiją mokesčiais už energiją ir jos išteklius. Ten, Rusijoje, už tuos pinigus statomos naujos elektrinės, kuriamos darbo vietos, mokami atlyginimai, mokesčiai iš atlyginimų atitenka Rusijos, o ne Lietuvos biudžetui.“ (musumarijampole.lt).

 Verta atkreipti dėmesį į Vakarų Lietuvos laikraščio „Banga “redaktorės pastabą, jog šis referendumas „turi vieną neįprastą ypatybę – pirmą kartą per pastaruosius 22 nepriklausomybės metus visuotiniam balsavimui teikiamas klausimas, į kurį jo iniciatoriai pageidautų neigiamo atsakymo. Juk referendume reikės atsakyti, ar „pritariu, kad būtų statoma nauja atominė elektrinė “. Iniciatoriai pasisako prieš, vadinasi, ragins žmones atsakyti „ne ““ (Butkuvienė, 2012).

Pažymėtina, jog „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. liepos 16-17 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų  gyventojų apklausa rodė nepalankias tendencijas atominės elektrinės šalininkams. Beje, apklausa buvo neįtikėtinai tiksli:

 2 lentelė. Ketinimai referendume dėl naujos atominės elektrinės statybų

Kaip planuojate balsuoti referendume dėl naujos atominės elektrinės statybų?	(proc.)
Balsuosiu prieš naujos atominės elektrinės statybas	47,6
Balsuosiu už naujos atominės elektrinės statybas	19,2
Dar nesu apsisprendęs, bet linkstu į priešininkų pusę	16,8
Dar nesu apsisprendęs, bet linkstu į šalininkų pusę	13,2
Nežinau / nesakysiu	3,2

Šaltinis: ekonaujienos.lt, “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2012 m. liepos 16-17 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa.

Šios apklausos rezultatai labai siejasi su tuo pačiu laiku paskelbtu partijų populiarumo reitingu. Pirmąsias tris vietas užėmė būtent opozicijos atstovai (LSDP, TT, DP), kurie lenkė TS – LKD ir LRLS, t. y. tas politines jėgas, kurios palaikė atominės elektrinės projektą (veidas.lt, 2012). Žvelgiant į abu tyrimus, galima daryti prielaidą, jog visuomenėje branduolinės energetikos projektas buvo vertinamas skeptiškai, todėl oponuojantys jam galimai kėlė savo politinius reitingus. Tačiau, įmanomas ir toks atvejis, jog atominės elektrinės idėja buvo nepopuliari, nes ją vykdė ir su ja sietinos buvo būtent tos jėgos, kurių populiarumas buvo kritęs Lietuvos visuomenėje.

Lietuvoje agitacinę veiklą prieš VAE vykdė net ir tarptautinė organizacija „Greenpeace“. Prieš pat rinkimus-referendumą jie atvykę į Vilnių surengė spaudos konferenciją ir tikino, jog tikslingiau būtų pereiti prie „žaliosios“ energetikos ir atsispirti atominės energetikos lobizmui. Jų teigimu, branduolinės avarijos yra per daug pavojingos bei neišvengiamos. Aktyvistai minėjo Černobylio ir Fukušimos atvejus ir kalbėjo apie Vakarų visuomenių reakciją į šias nelaimes (ekonaujienos.lt).

Tuo tarpu tuometinis ministras pirmininkas Audrius Kubilius, viename iš savo duotų interviu, tarp skeptikų įžvelgia lobizmą: „Ir kiek mes galime pasiduoti kažkokiom propagandom, interesų grupių įvairiems siekiams. Vieniems norisi daugiau vėjo – tiems, kurie investavę į vėjo jėgaines, kitiems gal saulės neblogas biznis. Tai šitoje vietoje turime suvokti, kad referendumas yra dėl mūsų pajėgumo įgyvendinti savarankišką energetinės nepriklausomybės politiką “ (veidas.lt, 2012).

2012 metų spalio 14 dieną, kartu su rinkimais į Seimą įvykusiame konsultaciniame referendume dėl Visagino atominės elektrinės balsavo 52.9% Lietuvos piliečių, turinčių balsavimo teisę. Apie 65% nepritarė o 35% - pritarė elektrinės statybai. Daugumos piliečių balsais naujos atominės jėgainės projektas buvo atmestas.

Pralaimėjusi rinkimus ir referendumą valdančioji TS – LKD nenorėjo organizuoti jo vykdymo svarstymo, nors pagal Lietuvos Respublikos Seimo statutą tą privalu padaryti per vieną mėnesį. Tuometinė Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigė, kad „Šios kadencijos Seimo nariai ar narių grupė gali inicijuoti ar registruoti teisės aktus arba rengti diskusiją dėl šio klausimo, tačiau būtų korektiška, jei galutinį klausimo sprendimą priimtų jau naujos kadencijos Seimas, kuris į pirmąjį plenarinį posėdį turėtų susirinkti lapkričio viduryje“. (ELTA, 2012)

Stebint viešojoje erdvėje iš atominės elektrinės šalininkų stovyklos pasigirstančias kalbas, jog referendumas tik patariamasis, labai piktino prieš atominę elektrinę nusistačiusias grupes: „Stebint viešame diskurse pasirodžiusias referendumo interpretacijas iš aukščiausių šalies politikų bei atominiam klanui tarnaujančių ekspertų, norisi sau įžnybti ir taip patikrinti – sapnas tai ar tikrovė. Deja, tai ne sapnas. Ignoruoti tautos balsą yra pasiruošusios beveik visos į aukščiausią valdžios olimpą įkopusios partijos. Galima tai vadinti aukščiausia akiplėšiškumo forma ar dar kaip, tačiau iš tiesų tokiai situacijai įvardinti pritrūksta žodžių.“ (gyva.lt, 2012)

Vis tik teiginius apie konsultacinio (patariamojo) referendumo rezultatų neįpareigojimą juos vykdyti paneigė Konstitucinės teisės specialistas, docentas iš Vilniaus universiteto Vaidotas A. Vaičaitis. Jis teigia, jog „Mano pozicija dėl referendumo rezultatų galiojimo remiasi Konstitucija, kurioje nurodyta, jog suverenitetas, tai yra aukščiausioji valdžia, priklauso tautai ir šį suverenitetą tauta gali įgyvendinti tiesiogiai, pavyzdžiui, referendumo keliu ar per savo atstovus Seime. Tokia Konstitucijos pozicija suponuoja vieną mintį, jog referendumo rezultatai yra tiesioginės demokratijos pasireiškimo forma, kuri yra privaloma visoms valdžios institucijoms, įskaitant Seimą, Prezidentą ir Vyriausybę“ (Gintalaitė, 2013). Ponas Vaičaitis tvirtina, jog mąstymas, kad konsultacinis referendumas yra neįpareigojantis, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

Tačiau kiek kitokia pozicija buvo pareikšta iš Dr. Tomo Chochrin, MRU lektoriaus. Jis teigė, jog patariamojo referendumo likimas teisiškai permetamas Seimui o tos institucijos statute nenumatyta kaip elgtis su tokiu referendumu. Gaunasi teisinis „vakuumas“ (Chochrin, 2012, Jurisprudencija).

Nors dar iki 2013 metų buvo bandoma inicijuoti naujas derybas su „Hitachi “, tačiau galutinis rezultatas buvo nulinis – nauja atominė elektrinė Lietuvoje nebuvo pradėta statyti.

Daugelio ekspertų vertinimu 2012 metų referendumas tebuvo 2008 metų apklausos dėl Ignalinos atominės elektrinės tąsa (Jurgelionytė, 2015, p. 142). Jie labai panašūs, nors rezultatai gauti skirtingi. Referendumas dėl Ignalinos AE buvo laimėtas surinkus daugiau nei 90% palaikiusių, jog elektrinė ir toliau veiktų, tačiau pritrūko aktyvumo (neatėjo balsuoti daugiau kaip 50% balso teisę turinčių žmonių), todėl rezultatas – neįvykęs referendumas. Tuo tarpu referendumas dėl Visagino atominės elektrinės pavyko.

Tų referendumų panašumas – jog abu buvo sujungti su Seimo rinkimais bei buvo panaudojami rinkiminių agitacijų metu, naudojami kaip politinės mobilizacijos įrankiai (Schiller, 2013, p. 214).

Galima teigti, jog referendumo šalininkai (grupės, siekusios, jog VAE neatsirastų) politiškai iš to laimėjo. Darbo partija, Lietuvos socialdemokratų partija bei partija Tvarka ir Teisingumas iš opozicinių tapo valdančiomis, o po ketverių metų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga iš savivaldybių lygio politinio judėjimo tapo valdančiąja politine partija Lietuvoje.

Bus daugiau...
Marius Jonaitis
Kūlgrinda