Apie kitokius „Miško brolius“

  Lietuvos istorija yra nuolatinėje perrašymo arba nutylėjimo fazėje. Kiekvienai naujai santvarkai įsigalėjant, kaip mat, būna ištrinama kas jai nepalanku. Tiek vertybiškai, tiek ir ideologiškai bei geopolitiškai. Ką turiu omenyje? Mane ilgą laiką neramino mintis, jog Vokietijos kaizerinės kariuomenės okupacijos metu Lietuvoje atrodytų lyg ir nevyko joks gyventojų pasipriešinimas. Apie pačią okupaciją irgi nerašoma nieko blogo. Atrodo lyg nieko baisaus nevyko. Apskritai nieko nevyko kol 1918 metais buvo paskelbta nepriklausomybė (vokiečiams geranoriškai ir kilniai leidžiant), po jos sekė kovos dėl jos ir vadinamasis tarpukario periodas.

 Kas Lietuvoje vyko tarp 1915 - 1918 metų atrodo lyg niekam nerūpėtų. O be reikalo. Labiau pakapsčius matomas ne toks gražus vokiškas vaizdelis.

Bausmė už atitinkamos pagarbos nerodymą

 

 

 

1915 m. liepą Vokietijos kariuomenė atėmė dabartinė Lietuvos teritorijos dalį iš Carinės Rusijos ir suformavo administracinė vienetą - Oberostą.

Oberoste nuo 1916 m. birželio teismuose vartojama tik vokiečių kalba, vietos gyventojams drausta dalyvauti administracinių įstaigų darbe, atimtos politinės teisės bei laisvės, suvaržyta teisė į nekilnojamąjį turtą. Valstiečiams nustatytos didelės maisto produktų pristatymo normos, įvestas pagalvės mokestis 15–60 metų gyventojams, žemės mokestis valstiečiams, taip pat degtukų, druskos, sacharino, šunų, tiltų ir kiti mokesčiai – netiesioginiai mokesčiai 4 kartus viršijo tiesioginius. Lietuvos ūkiu buvo remiama Vokietijos ekonomika, išlaikoma Rytų fronto kariuomenė.

Okupacijos metu padaugėjo infekcijų, padidėjo mirtingumas, nemažai vyrų suvaryta į priverčiamųjų darbų batalionus, dalis išvežta į Vokietiją. Masiškai buvo kertami miškai, pramonė dirbo tik vokiečių reikmėms, pradėtas gyventojų vokietinimas. Už pasipriešinimą okupantams ir įsakymų nevykdymą gyventojai buvo baudžiami mirties bausme, kalėjimu, piniginėmis baudomis.

 Natūralu, jog toks elgesys su vietiniais žmonėmis turėtų iššaukti vietinių nepasitenkinimą. Taip ir buvo, tik apie tai labai sunku rasti informacijos.

1916 m. pradžioje Lietuvoje pasirodė pirmieji „miško brolių“ būriai. Kas gi ėjo į šiuos būrius? „Miško brolių“ būriuose telkėsi iš vokiečių nelaisvės pabėgę rusų karo belaisviai, besislapstantieji nuo priverčiamųjų darbų arba pabėgę iš darbo batalionų vietos gyventojai, daugiausia bado spiriami beturčiai, žmonės vienaip ar kitaip nukentėję nuo okupantų savivalės. Be to, šiuose būriuose buvo, tiesa, nedaug vokiečių kariuomenės dezertyrų.

Asociatyvinė nuotrauka iš to laikmečio. Labai laukčiau „miško brolių“ nuotraukų.

„Miško brolių“ nacionalinė sudėtis buvo gana įvairi — lietuviai, rusai, lenkai, vokiečiai. Ko buvo daugiau, vietos gyventojų ar rusų karo belaisvių, nesant tikslių duomenų, sunku pasakyti. Aišku viena — kiekvienais metais vietos gyventojų daugėjo, o paskutiniais, 1917—1918 okupacijos metais, jų buvo aiškiai daugiau.

Tarp „miško brolių“ buvo ir degradavusio elemento. Tačiau vertinti šį judėjimą kaip banditizmą, kaip svetimo turto plėšimą — būtų neteisinga. „Tai ne plėšikai, tai keršytojai,— rašė V. Kapsukas „Tiesoje“,— kurie kitokio kelio neberasdami ir nenusimanydami, juo pradeda eiti... Gyvenimo aplinkybės nuvarė juos į mišką“. „Miško brolių“ judėjimas, nurodė V. Kapsukas, turėjo klasinės ir net revoliucinės kovos elementų.

Gausūs keršytojų būriai nuolat įvarydavo baimės prispaudėjams — vokiečių okupantams ir jų vietiniams pagalbininkams. Jie buvo „aukščiausias liaudies teismas“, ginantis pavergtuosius ir išnaudojamuosius nuo „visagalinčių“ svetimų ir savų išnaudotojų.

Kauno apskrityje ilgą laiką sėkmingai veikė „Aleksandro“ vadovaujamas būrys. Ypač aktyviai jis reiškėsi 1917 m. vasarą. Vieno susirėmimo metu buvo nukauti žandarai Krabelis ir Preisas. „Organizuoti antpuoliai su gaudynėmis,— rašė 1917 m. liepos 2 d. Kauno apskrities viršininkas,— išskyrus gaujos vado „Aleksandro“ sušaudymą, iki šiol nebuvo sėkmingi dėl neįžengiamų miškų ir gerų ryšių“. Kovai prieš „miško brolius“ apskrities karinė valdžia reikalavo skubiai prisiųsti pastiprinimą — 50—60 kavaleristų ilgesniam laikui.

Lekėčių ir Plokščių miškuose 1917 m. pabaigoje — 1918 m. pradžioje veikė Adomaičio būrys. Be kitų, jame telkėsi daug pabėgusių iš Lentvario ir Kazlų Rūdos darbo batalionų lietuvių vyrų. Keršytojai užmušinėdavo pakelėse vokiečių žandarus, užpuldinėdavo žandarų buveines, atimdavo ginklus ir jų turtą.

„Miško broliai“, remiami vietos gyventojų, buvo beveik nepagaunami. Jie sėkmingai pasitraukdavo nuo pranašesnių okupantų karinių jėgų, dažnai pereidavo iš apskrities į apskritį. Toks keršytojų būrys veikė Kupiškio, Utenos ir Ukmergės apskrityse. 1917 m. liepos 29 d. Kupiškio apskrities viršininkas rašė, kad vis dar netvarką kelia buvusio kavalerijos puskarininkio Judzo būrys Raguvos ir Troškūnų apylinkėse. Sis būrys smarkiai susirėmė su žandarais 1917 m. spalio 9 d. prie Skuradžių, 1917 m. gruodžio 1 d. — Barsukų ir Prūsalės kaimuose. Didelių keršytojų grupių, skundėsi Kupiškio apskrities viršininkas, nepavyko sunaikinti. „Tik atskiri dalyviai papuldavo j vokiečių rankas ir tik seniūnų ir vietos gyventojų išdavystės dėka“. Apskrities valdžia prašė pagalbos — padidinti žandarų skaičių ne mažiau kaip tris kartus. Karinės paramos reikalavo Šeduvos apskrities valdžios organai.

1916—1917 m. „miško broliai“ aktyviai veikė Raseinių ir Jurbarko apskrityse. Čia jiems buvo labai patogios vietos: miškai, krūmai, balos, blogi keliai. „Už 5 kilometrų į šiaurę nuo Nemuno prasidedanti ir einanti nuo Dubysos į rytus 15 kilometrų pločio ir apie 30 kilometrų ilgio vietovė,— rašė okupacinės valdžios organai,— yra tiesiog ideali vieta partizanams.

Lygi, daugelio upelių ir pelkių, tankių krūmų ir atžalynų išmarginta vietovė buvo didelių partizanų grupių neprieinama prieglauda ir susitelkimo centras“1916 m. pradžioje čia prasidėjo pirmieji ginkluoti susirėmimai su „miško broliais“. 1916 m. balandžio 9 d. Raseinių apskrities viršininkas pranešė Lietuvos karinei valdybai: „Prieš kelias dienas žandaras Kupreitas... ilgai šaudėsi su plėšikais... šioje vietoje bastosi didelės ginkluotų ordų masės“. 1916 m. rugpjūčio mėn. prie Klopotynės dienos metu buvo užmuštas Nemuno apsaugos seržantas. Žandarai, eiguliai, derliaus nuėmimo komandų kareiviai ir okupantams lojalūs gyventojai gaudavo grasinimus, kad jie būsią sunaikinti, o derlius — sudegintas. Faktiškai „miško broliai“ čia šeimininkavo.

1916 m. lapkričio mėn. miško ruošos darbai buvo nutraukti, žandarai ir kareiviai galėjo pasirodyti tik dieną ir didelėmis grupėmis; ir tai juos dažnai užpuldavo ginkluoti keršytojai. 1916 m. pabaigoje buvo užpultas ir nuginkluotas Nemuno komandos puskarininkio vadovaujamas 5 kareivių patrulis. Kaip praneša okupantų agentai, „miško broliai“ rengėsi užpulti apskrities centrą Raseinius. „Padėtis darosi tokia nepakenčiama, kad bet kuriuo atveju gali būti paralyžuotas visas valdymas“,-— aliarmuodamas rašė Raseinių apskrities viršininkas.

Vokiečių karinė valdžia — 8-osios armijos etapo inspekcija kartu su Lietuvos karinės valdybos policijos ir žandarų jėgomis nutarė organizuoti stambų karinį žygį prieš keršytojų būrius. Tam tikslui okupacinės kariuomenės generolo majoro barono fon Rioderio, vadovavusio šiai operacijai, dispozicijon buvo sutelkti 1079 kareiviai ir karininkai. Be to, į pagalbą kariuomenei buvo atsiųstos Raseinių, Jurbarko ir Jonavos apskričių žandarų ir policijos jėgos.

Ši stambi karinė operacija prieš „miško brolius“ truko nuo 1916 m. lapkričio 19 d. iki gruodžio 13 d. Visa teritorija buvo padalyta į 6 ruožus, po juos išskirstyti kariniai daliniai. Karinės vadovybės įsakymu buvo numatyta, kaip kariuomenė turi veikti: „prašukuoti“ vietoves, atidžiai apžiūrėti atskiras sodybas, klojimus, šieno ir šiaudų kūgius, patikrinti pasus, sulaikyti įtariamus asmenis ir t.t. Tačiau baudžiamosios operacijos rezultatai buvo gana menki: suimti 62 žmonės, tarp jų 18 rusų belaisvių, 1 žmogus, bandęs pabėgti, buvo nušautas. Ataskaitoje, kur pažymimi operacijos rezultatai, generolas majoras fon Rioderis buvo priverstas pripažinti, kad kartu su buvusiais rusų armijos kareiviais veiksmuose prieš okupantus dalyvauja vietos gyventojai, ypač jaunimas. „Dažnai įsilauždavo civiliai žmonės; jų darbai tuojau buvo laikomi rusų kareivių darbais“,— pastebėjo jis.

Verta atkreipti dėmesį į aprašomo įvykio ir paskelbimo datas. O taip pat, jog įvardinti rusų kareiviai (arba internacionalus „miško brolių“ būrys) buvo globojami vietinių gyventojų.

Šį būdingą reiškinį pažymėjo ir Raseinių apskrities viršininkas. 1917 m. birželio 30 d. ataskaitoje jis rašė: „Paskutiniu metu paaiškėjo, kad procentas, kurį sudarė pabėgę karo belaisviai, mažėja“; jų gretas papildo vietos gyventojai, kurie ne tik aktyviai priešinasi, bet ir visokeriopai remia keršytojus, ypač padėdami užmegzti ryšius. Kaip tik pasirodo kariuomenė, rašė Rioderis, tuoj apie tai sužino besibastantieji. Tada jie pasitraukia iš tos vietos, slepiasi atskirose slėptuvėse arba išsiskirsto j visas puses: pereina į kaimynines Šiaulių, Skaudvilės, Jonavos apskritis.

Po nenusisekusios baudžiamosios ekspedicijos Raseinių apskrities viršininkas, turėdamas galvoje, kad gyventojai remia „miško brolius“, siūlė: nedelsiant nubausti ištisus apskrities kaimus ir sudaryti apskrityje nuolatinius žandarų ir policijos postus.

Kiek iš viso buvo „miško brolių“,— sunku pasakyti. Reikia pritarti nuomonei, kad istorinėje literatūroje pateiktas skaičius — 20 tūkstančių keršytojų, veikusių 1917 m. Kauno gubernijoje, yra kiek perdėtas. Tačiau gausūs pasipriešinimo faktai (žandarų, seniūnų, agentų užmušinėjimai, buožynių padeginėjimai, atskirų vokiečių kareivių ir net grupių užpuldinėjimai ir kt.) rodo, jog „miško brolių“ judėjimas buvo plataus užmojo. Jau vien iš to, kad Lietuvoje, t. y. fronto užnugaryje, 1917 m. antroje pusėje buvo dislokuotos 64 pėstininkų kuopos, 5 raitųjų šaulių, 6 dragūnų eskadronai, taip pat policija ir žandarų korpusas, matyti, kad su šiuo judėjimu okupantai buvo priversti skaitytis. Be to, baudžiamosioms ekspedicijoms vokiečių karinė vadovybė sudarydavo laikinus kariuomenės junginius. 1917 m. rudenį Lietuvoje buvo 4 tokie junginiai, veikę Kėdainių, Šiaulių, Joniškėlio, Panevėžio rajonuose.

Nepalo rinkimus laimėjo komunistinių partijų sąjunga

Įdomios naujienos atkeliauja iš kalnuose tarp Indijos ir Kinijos stūksančioje valstybėje pavadinimu Nepalas. Prieš kelias savaites nacionalinius rinkimus ten laimėjo dviejų komunistinių partijų aljansas (Communist Parties of Nepal Unified Marxist-Leninist (CPN-UML) and the Maoist Center (CPN-MC)). Pergalė gan tvirta, net 70% parlamento sudėties kontroliuos Maoistai sąjungoje su Marksistais - Leninistais.

Džiūgaujantys rėmėjai

Šiais laikais, kai atrodo, jog tokios politinės partijos nugrimzdo į praeities dulkes arba senatvinę nostalgiją. Kai aplink klesti kapitalizmas ir šalies, kuri apsupta vienais didžiausių kapitalistinių gamybinių varikliukų (Kinijos ir Indijos), atrodytų natūraliai turėsiančios tapti jų kalnuota - turistine periferija, ekscesas kelia nuostabą. Bet tik jeigu į viską žvelgtume paviršutiniškai.

 Nepalo komunistinės jėgos aktyviai veikia nuo 1990 - 1994 metų. Na o 1996 metais pradėjo pilietinį karą prieš tuomet šalį valdžiusį monarchą. Karas užtruko bene iki 2006 metų, tačiau pergalę pavyko pasiekti - šalis nuo feudalizmo perėjo į parlamentinę valstybę. T.y. atsirado galimybė į valdžią ateiti taikiu - rinkiminiu keliu. Kuo buvo pasinaudota per ankstesnius rinkimus. Kas galutinai pavyko šių metų rinkimuose.

Ką, atrodytų, keičia rinkimai mažoje (santykinai, gyventojų apie 30 milijonų), labai neturtingoje, neįtakingoje šalyje? Beje, juos kamuoja ta pati bėda kaip ir mus - emigracija. Milijonai Nepalo piliečių dirba Indijoje, ten, matyt, kiek brangiau parduoda savo darbo jėgą.

Manau tai parodo tiek geopolitinę, tiek ir ideologinę (čia jau galbūt, su neapibrėžtu klaustuku) Kinijos ekspansiją. Geopolitinę, o tuo pačiu ir ekonominę, kadangi Nepalas jau seniai yra kovos laukas dėl įtakos šiai šaliai. Prieš tai pirmavo Indija, kuri dar ir atvėrė savo darbo rinką Nepalo gyventojams bei sugebėjo ankstesnę vyriausybę paspausti, jog atmestų Kinijos investicija į Hidroenergetinius projektus Nepale.

Tačiau situaciją gali kardinaliai pakeisti Maoistinių ir kitų komunistinių jėgų pergalė Nepale. Apie tą jau rašo ir JAV apžvalgininkai iš New York Times. Kodėl? Pamąstykim, iš kur galėjo Nepalo komunistai gauti lėšų pilietiniam karui? Kaip jau 50 metų Indijoje kariauja Maoistai (apie juos reikės atskiro straipsnio, labai įdomi tema)? Be abejo, manau dažnai remiasi vietiniais resursais, tačiau manęs niekas neįtikins, jog jų vienų užtektų tokiam ilgam karui.

Na, o šalia yra toks gigantas, kurio oficiali, valstybinė, ideologija vis dar Marksizmas - Leninizmas. Kas galėtų paneigti, jog iš ten nepareina lėšos jeigu ne dėl ideologinių motyvų (to visiškai irgi negalim atmesti), bet ir geopolitinių/ekonominių. Atsiranda galimybė vystyti projektus jiems palankioje šalyje, tuo pačiu silpninti kaimynų (pvz Indijos) potencialą, turėti saugesnes savas sienas, nors geografinės sąlygos ten ir taip gan palankios gynybai.

Bet kuriuo atveju, komunistiniams judėjimams atsiranda galimybė „sulošti“. Nepalas įsileidžia kiniškus projektus, paremia juos politiškai/geopolitiškai, gauna lėšų, kurias gali panaudoti keliant šalies gerbūvį ir įrodant, jog socialistinės/komunistinės partijos gali būti efektyvios ir naudingos žmonėms (ką jau daug kas primiršo). Tai būtų svarbi idėjinė pergalė ir reali nauda Nepalo gyventojams.

Antra, atsiranda bazė iš kurios galima teikti didesnę pagalbą Indijos maoistams, kurie vis dar turi daugiau nei dešimt tūkstančių karių ir kontroliuoja kai kuriuos regionus (lietuviakalbėje spaudoje apie tai nerašoma). Tuo pačiu, idėjinė ekspansija į kitas Vidurio ir Rytų Azijos šalis (Pvz Filipinus, kur yra gan stiprios komunistinės idėjos).

Trečia, kitų pasaulio tautų socialistams atsiranda viltis, jog panaši ekspansija galima ne vien Azijoje, bet ir Europoje. Aišku, link to reikia dirbti, mokytis ir nežiopsoti bevarvinant seilę praeities nostalgijoje:)