Visa tiesa apie Libiją ir Kadafį

Muamaras Kadafis

Libija yra dykumų apgobtas Šiaurės Afrikos kraštas. Iki pat 1951 metų ji buvo Osmanų imperijos, Italijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos kolonija. 1951 metais Libija įgavo dabartinį teritorinį pavidalą bei pavadinimą - Libijos jungtinė karalystė.

1969 metais, vadovaujant jaunam, tik 27 metus turinčiam, karininkui Muamarui Kadafiui šalyje buvo įvykdytas perversmas (karalius tuo metu gydėsi Turkijoje).

Naujoji valdžia ryžtingai ir kietai ėmė reikalus už ragų. Pirmiausia buvo likviduotos užsienio šalių karinės bazės – anglų, amerikiečių ir italų.

Tada atėjo ekonominių permainų metas: 1969-71 m. buvo nacionalizuoti užsienio bankai, italams priklausiusios žemės valdos, užsienio naftos kompanijų turtas. Kitos naftos kompanijos nacionalizuotos 51%.

Perėmęs libiams priklausančius gamtinius išteklius Kadafis galėjo įvykdyti kai kurias savo socialines programas.

Ar žinojote, kad iki 2011 metų NATO agresijos ir organizuoto perversmo:

 - Libijoje buvo tikra tiesioginė demokratija.  „Kaip yra valdoma Libija? Ten nėra jokių partijų. Nėra mums įprastų rinkimų. Ten pats žemiausias lygis - gatvės komitetas. Toje gatvėje gyvenantys žmonės išsirenka atstovus į gatvės komitetą. Gatvės komitetas renka atstovus į miesto komitetą. Taip eina iki Generalinio Liaudies Kongreso, kuris ir yra pagrindinis įstatymų leidėjas, Vyriausybės planuotojas ir pan. Kitaip sakant, visiška demokratija.“

- BVP kiekvienam Libijos gyventojui siekė 14 192 JAV dolerių.

- Valstybė kiekvieną pilietį, nepriklausomai nuo jo amžiaus, lyties ir pajamų, per metus dotavo 1000 JAV dolerių suma.

- Bedarbio pašalpa siekė apie 730 JAV dolerių į mėnesį.

- Vidutinė senatvės pensija siekė apie 500 JAV dolerių į mėnesį.

 - Perkant naują automobilį pusę jo sumos dengė Valstybė (Kariai gaudavo 65 procentų automobilio kainos dotaciją).

 Toliau paminėsiu 10 punktų, kuriuos M. Kadafis pasiekė per 42 metų savo valdymą.

1. Libijoje namai buvo laikomi natūralia žmogaus teise.

Kadafis savo Žaliojoje knygoje (knygą lietuviškai galite perskaityti čia) teigia: „Namai yra pagrindinis poreikis tiek individui, tiek šeimai, todėl namai neturėtų priklausyti kitiems.“ M. Kadafio Žalioji knyga yra lyderio politinė filosofija, ji pirmą kartą buvo paskelbta 1975 metais ir buvo skirta skaityti visiems Libijos gyventojams, ji net buvo įtraukta į nacionalinę programą.

- Jaunavedžiai gauna iš Libijos vyriausybės 64 000 JAV dolerių dovaną būstui pirkti.

- Būsto nuomos nėra. Ją apmoka Libijos vyriausybė.

- Perkant išsimokėtinai automobilį ar būstą kreditus apmoka valstybė.

- Tarpininkavimas prekyboje nekilnojamu turtu buvo uždraustas. Galimi tik tiesioginiai pirkėjo – pardavėjo santykiai.

2. Švietimas ir medicininė pagalba buvo nemokama.

Kadafio vedama Libija galėjo pasigirti vienomis iš geriausių sveikatos priežiūros paslaugomis arabų ir Afrikos kraštuose. Taip pat, jei Libijos pilietis negalėjo patekti į norimą mokymo kursą ar būti teisingai gydomas Libijoje, jis buvo finansuojamas, kad galėtų vykti į užsienį.

- Medicinos sesers alga – 1000 JAV dolerių į mėnesį.

- Mokytojo alga – 3000 JAV dolerių per mėnesį .

- Mokslas ir sveikatos apsauga – nemokami.

- Mokslas ir stažuotės užsienyje pilnai apmokamos Libijos vyriausybės.

- Dalis vaistų gyventojams teikiami nemokami. Už vaistų falsifikavimą skiriama mirties bausmė.

 - Ypatingai buvo baudžiami tie prekybininkai, kurie bandydavo sukčiauti ar pardavinėti produktus su praėjusiu realizavimo terminu. Tai kontroliuodavo speciali policija.

- Libijos teritorijoje galiojo „sausas įstatymas“.

3. Kadafis atliko didžiausią pasaulio drėkinimo projektą.

Didžiausia drėkinimo sistema pasaulyje, taip pat žinoma kaip puiki dirbtinė upė, buvo sukurta tam, kad vanduo būtų lengvai prieinamas visiems Libijos gyventojams visoje šalyje. Šis projektas buvo finansuojamas Kadafio vyriausybės, pats Kadafis pavadino jį „aštuntuoju pasaulio stebuklu“.

4. Žemės ūkio verslą buvo galima pradėti nemokamai.

Jeigu kuris nors Libijos gyventojas norėjo pradėti žemės ūkio darbus, jam buvo nemokamai suteikiamas namas, žemės ūkio paskirties žemė, net gyvuliai ir sėklos.

- Vienkartinė valstybės parama pradedančiam nuosavą verslą – 20 000 JAV dolerių.

- Dideli mokesčiai ir bet kokios rinkliavos buvo uždraustos M. Kadafio iniciatyva.

5. Motinoms su naujagimiais buvo suteikiamos išmokos.

- Kai moteris Libijoje pagimdydavo kūdikį, jai buvo suteikiama 5000 JAV dolerių savo ir savo vaiko poreikiams.

- Kiekvienas naujagimis gaudavo vienkartinę Libijos valstybės dovaną – 7000 JAV dolerių.

- Daugiavaikės ir neturtingos šeimos galėdavo apsipirkit specialiai jiems įsteigtose parduotuvių tinkluose visoje Libijoje, už simbolinį antkainį pagrindinėms prekėms.

6. Elektros energija buvo nemokama.

Elektra Libijoje buvo nemokama, kas reiškia absoliučiai jokių elektros sąskaitų!

  

7. Pigus kuras.

- Per Kadafio viešpatavimą, benzino kaina Libijoje buvo nukritusi net iki 0, 14 JAV dolerių už litrą.

8. Kadafis pakėlė išsilavinimo lygį.

- Prieš Kadafį tik 25% Libijos gyventojų buvo raštingi. Jis padidino šį skaičių iki 87%, iš jų 25% įgavo aukštąjį išsilavinimą.

 Taip pat, jau minėjau aukščiau, mokslas buvo nemokamas o studijos, norintiems tą daryti užsienyje - kompensuojamos. Dar vienas labai svarbus faktas kaip musulmoniškai valstybei. Tėvai privalėjo leisti mokytis ir savo dukroms.

9. Libija turėjo savo valstybės banką.

Libija buvo vienintelė šalis pasaulyje, kuri turėjo banko nuosavybės teisę, kuri priklausė valstybei. Tai reiškia, kad Libija galėjo suteikti savo piliečiams paskolas su nulio procentų palūkanomis pagal įstatymą ir, be viso to, jie neturėjo išorės skolų.

 2008 metų užsienio prekybos balansas - tai maždaug 40 milijardų dolerių pliuso. Ta suma reiškia už naftą gautus dolerius.

10. Aukso dinaras.

Prieš Tripolio rudenį ir jo priešlaikinę mirtį, Kadafis bandė įvesti vieningą Afrikos valiutą, pagamintą iš aukso. Sekant pėdomis vėlyvojo pradininko Marko Garvey, kuris pirmas pavartojo terminą „Jungtinės Afrikos Tautos“, Kadafis norėjo pristatyti ir prekiauti Afrikos aukso dinarais – šis veiksmas būtų sukėlęs pasaulinio lygio ekonominį chaosą. T. y, pereita nuo atsiskaitymo už resursus kuria nors viena iš rezervinių valiutų (dažniausiai dolerių) prie aukso arba auksinio dinaro.
Verta prisiminti, jog šalys, kurios bandė „atjunkti“ nuo dolerio adatos baigė nekaip. 2000 metais S. Huseinas pradėjo savo naftą pardavinėti už eurus. Sekė sankcijos, invazija ir jo egzekucija. Kaip nutiko su Libija, matysime apačioje. Šiais metais (2018) Iranas atsisakė atsiskaitymų už naftą doleriais. Kas seka spaudą mato koks spaudimas jiems taikomas.

Dinaras buvo plačiai priešinamas šiandienos visuomenės „elito“. Afrikos tautos pagaliau būtų turėjusios teisę išbristi iš skolų ir skurdo bei atsiskaityti tik dinaru. Jie būtų galėję pagaliau pasakyti „ne“ išoriniam išnaudojimui ir prašyti kiek panorėję už šios šalies vertingus išteklius. Buvo sakoma, kad aukso dinaras – tikroji NATO vadovaujamo sukilimo priežastis, kurio tikslas buvo išstumti lyderius.

 2011 metų vasarį Libijoje atsirado ginkluota „opozicija“. Kai Libijos valdžia bandė šalyje užtikrinti tvarką tuoj Vakarų spauda pradėjo rašyti apie susikompromitavusį tiromą Kadafį. Virš Libijos Prancūzija su D. Britanija paskelbė neskraidymo zoną, sunaikino Libijos prielėktuvinę gynybą ir bombardavo karinius objektus.

Tuo tarpu ginkluota „opozicija“ užiminėjo miestus kol galiausiai aptiko besitraukiantį Kadafį. Užmušė jo apsaugą, jį patį kankino ir šaukdami „Dievas Didis“ nužudė. Kūną išniekino. Kam rūpi detalės, gali internete rasti video ir nuotraukų. Aš tą mačiau, buvo bjauru, to nenoriu dėti į šį tinklapį.

Galit pamatyti Hilari Klinton, yuometinės valstybės sekretorės o vėliau ir kandidatės į JAV prezidentus, reakciją po to kai sužinojo apie Kadafio mirtį. 

 Beje, verta pastebėti, jog prasidėjus neramumams Libijoje, daug ką nustebino ten dirbančių specialistų iš Europos bei aplinkinių valstybių gausa. Sausumos sienos perėjimo punktai buvo tiesiog užsikimšę bėgančių nuo „revoliucijos“ žmonių srautais. Teigiama, jog Libijoje dirbo apie vieną milijoną užsienio šalių piliečių. Nuo ukrainiečių iki vokiečių.

 Kaip pasikeitė šalis po Kadafio? Kardinaliai į blogąją pusę. Nerandu informacijos kur dingo gausios tos šalies aukso atsargos bei kas dabar valdo jų naftos grežinius. Jei kas rasit - parašykit. Šalyje chaosas. Siaučia islamo radikalai. Per šią šalį keliauja pabėgelių tranzitas (iki tol Kadafis kontroliavo situaciją). O didžiausia bomba tapo žinia, to nepajėgė nuslėpti net Lietuvos spauda, jog Libijoje veikia prekybos vergais aukcionai!

Dar vienas video kurie puikiai nusako situacija po Kadafio. Deja, bet jo neina įkelti kaip ankstesnių, tad norintys pamatyti spauskite čia.

Na, o pabaigai sudėjau citatas tų kurie dalyvavo verčiant Kadafį. Vis tik smalsu žinoti kaip kito jų požiūris matant kas gavosi iš jų „revoliucijos“.

„„Buvo geriau, kai valdė Gaddafi, – teigia jaunas Libijos studentas, kuris šiuo metu gyvena Tunise ir ten apmąsto revoliuciją, kuri sunaikino Muammaro Gaddafi režimą. – Aš niekada nemaniau, kad ištarsiu šiuos žodžius, aš jo nekenčiau, tačiau prie jo buvo geriau gyventi. Bent jau jautėmės saugūs“. Niekas nebesidžiaugė revoliucijos metinėmis, kai per jas Egipto oro pajėgos bombardavo šalies rytuose įsikūrusios Islamo valstybės pozicijas, kadangi ISIS nariai nukirto galvas 21 Egipto krikščioniui. Prieš ketverius metus studentas griebėsi ginklų ir prisijungė prie sukilėlių, tačiau dabar gailisi savo sprendimo ir tikina, kad geriau būtų likęs namuose.

„Jei galėčiau atsukti laiką atgal, aš nebūčiau jungęsis prie sukilėlių“ – teigia jis. Kaip ir daugelis jo bendraminčių, jis paliko savo gimtąją šalį ir nesutiko atskleisti savo tikrojo vardo ir pavardės, kad nepakenktų ten likusiai šeimai.

„Praėjusiais metais mes švęstume revoliucijos metines, tačiau ne dabar, – pasakojo žurnalistas Ashrafas Abdul-Wahabas – Daugelis žmonių pasakytų, kad buvo geriau gyventi valdant Gaddafi ir kad revoliucija buvo klaida. Jie turi galvoje, kad situacija dabar blogesnė nei buvo“.“

Viena aišku, kad regresas yra didžiulis: nors M.Gaddafi buvo kritikuojamas dėl Libijos režimo, net Jungtinės Tautos pripažino, jog, tarkime, moterų teisių požiūriu Libija buvo viena pažangiausių Afrikos šalių, įskaitant įstatymus, draudžiančius moterims mokėti mažesnius atlyginimus už tokį patį darbą, ar potvarkius, pagal kuriuos mergaitės privalėjo eiti į mokyklą, nors jų tėvams atrodytų, kad tai nereikalinga.

Dabar situacija visiškai kitokia: naujieji lyderiai moterų teises vadina „Vakarų iškrypimu“, o anksčiau valstybę jėga vienijusį diktatoriaus garbinimą keičia lygiai toks pat represinis religinis fanatizmas.

Medžiagą surinko ir paruošė: Marius Jonaitis

Pabaigai palieku jus susipažinti su Muamaro Kadafio kalba Jungtinių tautų suvažiavime. Likus dvejiems metams iki jo nužudymo.