Apie kapitalizmą ir komunizmą. Atsakymas Lidžitai

Mane džiugina kai žmonės domisi, rašo bei mąsto. Ypač malonu kada bandoma analizuoti visuomeninius, ekonominius ir politinius reiškinius. Be to, tą daro nekonformistiškai. Tačiau bėda kai tas daroma neįsigilinus į tų reiškinių esmę, tad klaidinama. Tiek save, tiek ir skaitytoją.

Rašau apie Lidžitos Kolosauskaitės tekstą „Tariamos komunistės išpažintis: Apie komunizmą, kapitalizmą ir šių reiškinių esmę“. Jei tai būtų kitas asmuo, gal ir nesivarginčiau rašyti patikslinimo, bet, šiuo atveju, neabejoju Lidžitos padorumu bei nuoširdumu, tad noriu padėti komunizmo ir kapitalizmo klausimu:). Nesu dar ypatingas ekspertas, tačiau esu įsigilinęs į šią temą labiau nei statistinis lietuvis.

Tuo labiau, jog save identifikuoju kaip marksistą. Ne komunistą, nes dar nesu vertas vadintis šiuo garbingu vardu. Na, bet pradėkim nuo pradžių! Pažadu, jog stipriai išsiplėsiu.

Paskutiniu metu kaip niekad dažnai girdžiu neva esu komunistė. Kaip suprantu, ši išvada paremta vien tuo, kad gana aštriai kritikuoju kapitalizmą ir pasisakau už socialinį teisingumą (tiek, kiek jis įmanomas).

Išties daugumai žmonių atrodo, kad galima būti komunistu arba kapitalistu. Ir dauguma tiki, kad komunizmas tai jau baisiai blogai, o kapitalizmas net jei ir ne saldainis, bet vis tiek milijoną kartų geriau. (Šiuo šriftu bus perteikiamas Lidžitos tekstas)

Manau neverta gilintis ką kai kurie žmonės tauškia. Labai mažai žmonių žino sąvokų reikšmes, o dar mažiau ką iš tikro reiškia tam tikros ideologinės doktrinos. Tiesiog dauguma renkasi kokią nors eiketę, jog galėtų įvardinti jiems patinkantį/nepatinkantį asmenį ar reiškinį. Tiesiog žmonėms paprasčiau gyventi įvardintame pasaulyje. Nesvarbu, kad klaidingai.

Ar kapitalizmas ir komunizmas turi esminių skirtumų?

Ir čia atsakymas gali būti tiek „taip“, tiek „ne“, priklausomai nuo to, žiūrėsime formos ar turinio.

Pirmiausiai daromas labai staigus šuolis nuo kapitalizmo prie komunizmo pamirštant tarpinę stotį - socializmą. Kodėl socializmas? Todėl, jog komunizmas yra tokia santvarka kai išnyksta klasinė visuomenė, tampa nebereikalinga valstybė kaip prievartos mašina valdančiosios klasės rankose bei nunyksta (apmiršta). Kadangi ekonominis gyvenimas tampa visuomeninis, tad išnyksta žmogaus eksploatacija (išnaudojimas) bei įgyvendinamas garsusis šūkis - „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“.

Tačiau, kaip žinome, santvarkos nekinta spragtelėjus pirštais, tad reikalingas pereinamasis etapas, jog susiformuotų naujas žmogus bei nauja visuomenė. Kaip teigė vienas klasikas:
 

Kokio ilgio būtų tas pereinamasis laikotarpis - niekas nežino. Pavyzdžiui kapitalizmas pasaulyje egzistuoja mažiausiai 500 metų. Tačiau net ir dabar jis totaliai nėra laimėjęs, patyrė begales pralaimėjimų ir atsitraukimų, nors dabar atrodo ir funkcionuoja kaip dominuojanti sistema.

Tačiau ekonomines, o tuo pačiu ir politines formacijas stimuliuoja technologinė pažanga. Kadangi ji stipriai suintensyvėjusi, tad galimi ir greitesni visuomeniniai pokyčiai bei perėjimai prie naujų, labiau kokybiškesnių visuomeninių santykių.

Aišku, galimas ir atkrytis bei visuomenių pasislinkimas nuo kelio link socializmo link fašizmo, kaip radikalesnės kapitalizmo transformacijos. Kas yra fašizmas, socializmas ir kapitalizmas? Kokie jų apibrėžimai?

Fašizmas – atvira teroristinė pačių reakcingiausių ir šovinistiškiausių monopolistinio/bankinio kapitalo elementų diktatūra. Tai paties finansinio kapitalo valdžia. Tai teroristinio susidorojimo su darbininkais, pažangiais valstiečiais ir inteligentais organizavimas. Politikoje fašizmas – tai pačios grubiausios formos šovinizmas, ugdantis zoologinę neapykantą kitoms tautoms ar rasėms. (Anot S. Payne - tai autoritarinis rėžimas, valstybės reguliuojamas ekonominis sektorius, antiliberalizmas, antikomunizmas ir antikonservatyvizmas.)  

Kapitalizmas – visuotinė prekinė gamyba (preke tampa ir žmogaus darbo jėga). Jo pagrindinis dėsnis – vertės dėsnis. Tikslas – pelnas bet kokia kaina. Kapitalistinė prekinė gamyba, kaip pridedamosios vertės gamyba verčia atimti dirbančiųjų laisvą laiką ir riboja kitas laisvo vystymosi sąlygas.

Socializmas – betarpiškai visuomeninis ūkis, jame vyksta ne prekių, o betarpiškai visuomeninių produktų, vartojamųjų verčių gamyba (daugiau apie pagrindinį socializmo ekonomikos dėsnį skaityti čia). Jo pagrindinis dėsnis – vartojamosios vertės dėsnis. Tikslas – visuotinės gerovės užtikrinimas ir laisvas, visapusiškas kiekvieno visuomenės nario vystymasis.

Kaip matome esminis kapitalizmo bei socializmo (o tuo labiau ir komunizmo) esminis skirtumas yra santykis su gamybos priemonėmis. Jų valdymu, jų sukurtos vertės panaudojimu. Augant socialistinės gamybos našumui bei produktyvumui privalo trumpėti ir darbo diena. Kodėl? Nes tikslas ne pelnas o visuotinės gerovės užtikrinimas ir laisvas, visapusiškas kiekvieno visuomenės nario vystymasis.

Ir nors socializmas gimsta iš kapitalizmo (kapitalizmas yra nėščias socializmu, arba jo motina) kaip pažangesnė ekonominė o tuo pačiu ir politinė formacija, kaip produktyvesnė gamyba, vis tik tai kardinaliai priešingos sistemos. Nes socializmas pakerta patį kapitalizmo principą - pridėtinės vertės nusavinimą per samdomą darbą (apie pridėtinę vertę rašiau čia), produkto virtimą preke bei kapitalo koncentraciją siaurose rankose.

O komunizme kapitalizmo liekanos turės atrodyti toks pat anachonizmas kaip dabar atrodo vergovė bei poligamija ar kažkas kas likę iš antikinių laikų kaip tuometinė norma.

Lidžita rašo: Pagal formą tai yra visiškai skirtingos ideologijos, viena kurių propaguoja „privačią nuosavybę“, o kita – „valstybinę“.

Pasimaunama ant tradicinio štampo, prie kurio, šį kartą iš blogosios pusės, prisidėjo sovietmetis. Manau tai buvo priežastis to, jog TSRS byrėjo. 

Socializme, o tuo labiau komunizme, privati nuosavybė tampa visuomeninė o ne valstybinė! T.y. Visos gamybos priemonės, žemė, vandens ištekliai ir kitas materialus bei nematerialus turtas priklauso liaudžiai. Liaudis esi tu, aš ir visi kiti žmonės kurie gyvena tam tikroje teritorijoje, kuria ir veikia tai visuomenei bei joje kaip fiziniai ir/ar kaip kolektyvas.

Aišku, socialistinėje visuomenėje valstybė ir liaudis yra susiję, nes liaudis, darbininkai ir tampa valdytojai tos valstybės, o ne atskiras elitas, kuris gyvena savo „atskirame pasaulėlyje“.

Tačiau visa nuosavybė priklauso visuomenei, liaudžiai, žmonėms. Ir jeigu valstybinis aparatas, partija ar kas kitas, kuris pradeda kalbėti valstybės vardu, išsigimsta bei veikdami vadovaudamiesi savų klaninių interesų savintis visuomeninį turtą sau, tai liaudis gali siųsti juos po velniu ir gamybos priemones pasilaikyti sau o tokią „valstybę“ ar elitą griauti ir vyti lauk.

TSRS teritorijoje žmonės/darbininkai kažkodėl visą žemę, fabrikus ir kitas gamybos priemones bei turtą laikė valstybine nuosavybe (o save atskyrė nuo valstybės, arba buvo atskirti) todėl praktiškai negynė kai visą tą turtą iš jų atėmė įvairūs sukčiai prisidengdami naujosios valstybės, sistemos ar dar kokio termino vardu. Negynė, nes nesuprato, jog visas materialus turtas yra jų kiekvieno kaip asmens ir jų kaip viso kolektyvo nuosavybė.

Galima daryti išvadą, jog tuometinis kuriamas socializmas buvo tik dalinis socializmas. Jame net knibžėjo kapitalistinio mąstymo štampu. Na o komunizmu net nekvepėjo.

Reziume - komunizme nėra (o tiksliau nebus, nes komunizmo dar niekas nesukūrė) valstybinės nuosavybės, nes pati valstybė nunyks kaip nelabai aktualus mechanizmas.

Tarkim, imkim resursų valdytoją. Komunizme resursų valdytojas yra valstybė (vyriausybė ar pan.), kai tuo tarpu kapitalizme – privatūs asmenys, dažniausiai oligarchai. Sakote, visiškai skirtinga? Nieko bendro? Bet… Kas sudaro vyriausybes? Negi ne… žmonės?

Čia mes pasiekiame tą netikėtą išvadą, kad… Tiek komunizme, tiek kapitalizme resursus valdo kažkokia itin maža bendruomenė. Ji gali būti suprantama kaip valstybės valdžia, arba kaip verslo magnatai, bet tai iš esmės bus nedidelė valstybės gyventojų dalis, įsisavinti… didžiąją visų sukurtų resursų dalį.

Socializme, o tuo labiau komunizme, visas materialus turtas (tiek gamybos priemonės, tiek ir resursai) priklauso liaudžiai. Liaudis, darbo kolektyvai (kooperatyvai) deleguoja iš savęs atstovus į aukštesnes instancijas, jog jie atstovautų jų sektoriaus interesus. Jie, bet kada, gali tą jų deleguotą/rinktą atstovą atšaukti. Beje, čia ne utopija, tokia sistema buvo pradinėje TSRS stadijoje. Jeigu neklystu, tai iki 1936 metų Konstitucijos. Ji žymėjo rinkimų sistemos keitimą iš darbo kolektyvų ir pereita į paremta teritoriniu pagrindu (kaip yra dabar), tad, iš esmės, buvo panaikinta tarybų valdžia. Bet čia jau detalės. Esmė tame, jog visas materialus turtas komunizme turi priklausyti visai liaudžiai.

Tuo tarpu kapitalizmas paremtas privačia nuosavybe kuri turi aiškų savininką. Fizinį arba juridinį asmenį. Taip, jie susiję su valstybe. Tiksliau, stambus kapitalas ir yra valstybės valdytojas. Kaip teigiama teorijoje:

- „Šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus“

- „Buržuazija vis labiau ir labiau naikina gamybos priemonių, nuosavybės ir gyventojų išsiskaidymą. Ji sutankino gyventojus, centralizavo gamybos priemones, sukoncentravo nuosavybę nedaugelio rankose. To būtina pasekmė buvo politinė centralizacija. Nepriklausomos, beveik tik sąjungos santykių tesiejamos sritys su skirtingais interesais, įstatymais, vyriausybėmis ir muitais buvo sujungtos į vieną naciją su viena vyriausybe, su vienais įstatymais, su vienu nacionaliniu klasiniu interesu, su viena muitų siena.“

Beje, šios tezės rašytos dar 1848 metais Markso ir Engelso išleistame „Komunistų partijos manifeste“. Atrodo lyg skaitytume apie šiuos laikus! Jau tada buvo rašoma apie kapitalo koncentracija. Rekomenduoju susipažinti su tuo tekstu.

 Dar toliau kapitalistinio pasaulio koncentravimąsi analizavo Leninas savo kūrinyje „Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija“. Beje, knyga parašyta prieš šimtą metų. Buvo rašoima siaučiant 1 pasauliniui karui.

Ten minimi tokie faktai: „Karteliuose ir trestuose neretai sutelkta septynios —.aštuonios dešimtosios

visos tam tikros pramonės šakos gamybos. Reino—Vestfalijos akmens anglies

sindikatas savo įkūrimo metu, 1893 metais, buvo sukoncentravęs 86,7% visos rajono anglies gamybos, o 1910 metais —jau 95,4%“Apie bankinio, pramoninio kapitalo susiliejimą su politikais: „Bankų „asmeninė unija“ su pramone papildoma vienų ir kitų bendrovių „asmenine unija“ su vyriausybe. „Priežiūros tarybų narių vietos, —rašo Jeidelsas, laisvu noru teikiamos pagarsėjusiems asmenims, taip pat buvusiems valstybinės tarnybos valdininkams, kurie gali gerokai palengvinti (!!)santykius su valdžios organais“... „Stambaus banko priežiūros taryboje paprastai sutinki parlamento narį arba Berlyno miesto valdybos narį.““

Apie tarptautinių monopolijų susidarymą - „Ir štai 1907 metais tarp Amerikos ir Vokietijos trestų; buvo sudaryta sutartis dėl pasaulio dalybų. Konkurencija išnyksta. „Visuot. el. K°“ (G. E. C.) „gauna“Jungtines Valstijas ir Kanadą; „Visuot. el. b-vei“ (A. E. G.) „tenka“ Vokietija, Austrija, Rusija, Olandija, Danija, Šveicarija, Turkija, Balkanai. Atskiros —suprantama, slaptos —sutartys sudarytos dėl „bendrovių-dukterų“, prasiskverbiančių į naujas pramonės šakas ir į „naujas“, formaliai dar nepasidalytas šalis. Nustatytas tarpusavio pasikeitimas išradimais ir patyrimu.Savaime suprantama,kaip sunku konkuruoti su šiuo faktiškai vieningu pasauliniu trestu, kuris valdo kelių milijardų kapitalą ir visuose pasaulio kampuose turi savo „skyrius“, atstovybes, agentūras, ryšius ir t. t. Tačiau, žinoma, pasaulio pasidalijimas tarp dviejų stiprių trestų nereiškia, kad nėra galimas

perdalijimas, jeigu dėl raidos netolygumo, dėl karų, bankrotų ir pan. pasikeičia jėgos santykis.“

Daugiau panašių faktų galima rasti minėtoje knygelėje kurią, praktiškai, galima visą cituoti.

O kaip yra dabar? Dar 2011 metais Šveicarijos Ciuricho federalinio technologinio instituto mokslininkai sudarė nuosavybės ryšių tarp pasaulio kompanijų schemą ir nustebo išvydę, kad prieš ketverius metus (2007 metais) vos 147 didžiausios korporacijos valdė net 40 proc. pasaulio aktyvų.

 Kaip žinoma, 2007 metais startavo nauja kapitalistinė perprodukcijos bei finansų krizė, kuri, tikėtina, dar labiau padėjo monopolizuoti rinką. Kadangi kiekviena tokia krizė apmažina mažesnių skaičių ir labiau pasotina didesnius.

Reziumė. Tavo teiginys, jog kapitalizme resursus, gamybos išteklius bei kitą turtą valdo mažuma, su mažomis išimtimis, yra teisinga. Tačiau dėl komunizmo bus visai kita kalba. Ką turiu omenyje. Kapitalizme vyksta visuomeninė gamyba (nes privačiame sektoriuje dirba eiliniai žmonės), bet sukurtas produktas/paslauga tampa privačiu. Vieno ar kelių žmonių nauda bei pelnu. Tuo tarpu socializme, ir tuo labiau komunizme, gamyba ir toliau bus visuomeninė, tik produktas ar paslauga, jų kuriame vertė bei nauda taps visuomeniniais.

T.y. Jeigu dabar kokia Avulio kompanija samdo darbininkus kurie dirbdami jam statys būstus, kuriuos jis parduos bei gaus naudą. Tai socializme bei komunizme tie patys darbininkai statys namus sau, savo šeimai, savo miestui, savo tautai ir apskritai - žmonėms. Aišku, tuos namus gaus tik tie kurie patys, savo darbu, kuria kitą vertę kitiems žmonėms. Taip gaunasi, jog būtų kuriama visuomeninė vertė visuomenei.

Tokioje visuomenėje nėra įmanoma turto koncentracija siaurame ratelyje, nes visuomeninės gamybos kuriama vertė netampa privačia. Ji tampa visuomeninė.

„Monopolijų arba oligopolijų įsitvirtinimas kartu lemia tai, kad eilinis pirkėjas arba darbuotojas (sąmoningai nevartoju žodžio „vartotojas“) praranda derybines galias tam tikroje rinkoje, pabrėžiu – tiek darbo, tiek prekių ar paslaugų rinkoje.“

Žmogus praranda galią tik tada kai neturi žinių bei nesugeba veikti kolektyviškai. Taip, tokius tikrai galima daug sėkmingiau eksploatuoti. Žmonės, kurie turi teorinį pasiruošimą, kurie supranta kaip atsiranda kapitalas ir kaip kuriama vertė gali pasirinkti sėkmingus pasipriešinimo metodus.

Asmuo gali:
a) Nedirbti (įvairios streiko formos);
b) Nevartoti - boikotuoti. Bet kokia gamyba ar paslauga susidurs su didelėmis problemomis jeigu vevartojimo-boikotavimo mastas išaugtų.

Yra begales sėkmingų šių taktikų pavyzdžių. Pateiksiu maisto produktų boikoto pavyzdį iš Izraelio (čia nuoroda).

„Savo namai“ svarbūs ne tik dėl apsaugos nuo aplinkos poveikio ir galimybės susidėti daiktus (tą galima daryti ir svetimame, pvz. valstybiniame būste). Kur kas svarbesnis yra psichologinis efektas – čia yra mano teritorija ir aš čia nustatau taisykles.

Dar vienas grubus mitas apie nuosavybę komunizme. Socializme/komunizme suvisuomeninama yra ta nuosavybė kurią galima laikyti kaip gamybos priemonę ir/arba jos pagalba eksploatuoti kito žmogaus darbo jėgą. T.y. žemės ūkio paskirties žemė, gamyklos ir panašiai.

Gali būt suvisuomeninti ir butai jeigu jų turi kokius 5 ir jais spekuliuoji arba juos nuomoji. Tos pajamos ateitų ne iš darbo, o iš naudojimosi kito žmogaus neturto. kapitalizme tai norma, socializme - ne. Tačiau niekur socializme ar komunizme nėra teigiama, kad žmogus neturi nuosavybės teisių į savo gyvenamąjį būstą. Visa tai ką tu sisikūrei savo sąžiningu darbu arba gavai iš visuomenės ir yra tavo.

Taip, TSRS laikais buvo gausi praktika visuomeninių/kooperatinių būstų, įvairių bendrabučių, tačiau reikia nepamirįti, kad tuo metu vyko labai didelio masto industrializacija ir urbanizacija, tad statė paskubomis, jog turėtų kur apgyvendinti miesto darbininkus. Beje, net tuometinėje Konstitucijo buvo įtvirtinta žmogaus teisę į būstą. manau tau aiškinti, jog to dabartinėje Konstitucijoje nėra nereikia:)

Taip vyksta todėl, kad net gyvūnai turi savo „vietą“ ir neturėjimas jokio būsto, jokios savo „teritorijos“ prieštarauja žmogaus prigimčiai. Kad ir kokie būtų įstatymai, žmogus bandys turėti ką nors „savo“ – nors ir labiausiai nušiurusį kambarėlį.

Beje, nėra tokio dalyko kaip nuolatinė, amžina ir nekintanti žmogaus prigimtis. Žmogus, jo elgsena, poreikia ir įpročiai kinta nuo besikeičiančių aplinkybių, santykio su gamybos priemonėmis ir panašiai. Tiek žmonės, tiek ir gyvūnai ne visada turi „savo vietą“. Kai kurios gyvūnų rūšys klajoja, žmonės taip pat. Praeityje, begale amžių, žmonių protėviai gyveno medžiuose arba kolektyviškai olose. Neaišku kaip bus ateityje, tad tai kas dabar atrodo kaip „prigimtinis“, ateityje atrodys kaip „anachronizmas“.

Na ir pabaigai.

Taigi, ar aš… esu komunistė?

Tikrai ne. Net ir mane negalima įvardinti šiuo titulu. Komunizmas yra ne tik ateities santvarkos vizija, tai ir dvasinė būsena. Kada vardan geresnės ir teisingesnės visuomenės esi pasiruošęs paaukoti viską. Save, savo gyvenimą, savo šeimą. Puikus palyginimas yra Jono Biliūno apsakymas „Laimės žiburys“. Tad šiuo momentu Lietuvoje komunistai dar neužderėjo. Jeigu kas tave įvardins kaip komuniste, tai gali drąsiai padėkoti už aukštą įvertinimą:)

Marius Jonaitis

Visa tiesa apie Libiją ir Kadafį

Muamaras Kadafis

Libija yra dykumų apgobtas Šiaurės Afrikos kraštas. Iki pat 1951 metų ji buvo Osmanų imperijos, Italijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos kolonija. 1951 metais Libija įgavo dabartinį teritorinį pavidalą bei pavadinimą - Libijos jungtinė karalystė.

1969 metais, vadovaujant jaunam, tik 27 metus turinčiam, karininkui Muamarui Kadafiui šalyje buvo įvykdytas perversmas (karalius tuo metu gydėsi Turkijoje).

Naujoji valdžia ryžtingai ir kietai ėmė reikalus už ragų. Pirmiausia buvo likviduotos užsienio šalių karinės bazės – anglų, amerikiečių ir italų.

Tada atėjo ekonominių permainų metas: 1969-71 m. buvo nacionalizuoti užsienio bankai, italams priklausiusios žemės valdos, užsienio naftos kompanijų turtas. Kitos naftos kompanijos nacionalizuotos 51%.

Perėmęs libiams priklausančius gamtinius išteklius Kadafis galėjo įvykdyti kai kurias savo socialines programas.

Ar žinojote, kad iki 2011 metų NATO agresijos ir organizuoto perversmo:

 - Libijoje buvo tikra tiesioginė demokratija.  „Kaip yra valdoma Libija? Ten nėra jokių partijų. Nėra mums įprastų rinkimų. Ten pats žemiausias lygis - gatvės komitetas. Toje gatvėje gyvenantys žmonės išsirenka atstovus į gatvės komitetą. Gatvės komitetas renka atstovus į miesto komitetą. Taip eina iki Generalinio Liaudies Kongreso, kuris ir yra pagrindinis įstatymų leidėjas, Vyriausybės planuotojas ir pan. Kitaip sakant, visiška demokratija.“

- BVP kiekvienam Libijos gyventojui siekė 14 192 JAV dolerių.

- Valstybė kiekvieną pilietį, nepriklausomai nuo jo amžiaus, lyties ir pajamų, per metus dotavo 1000 JAV dolerių suma.

- Bedarbio pašalpa siekė apie 730 JAV dolerių į mėnesį.

- Vidutinė senatvės pensija siekė apie 500 JAV dolerių į mėnesį.

 - Perkant naują automobilį pusę jo sumos dengė Valstybė (Kariai gaudavo 65 procentų automobilio kainos dotaciją).

 Toliau paminėsiu 10 punktų, kuriuos M. Kadafis pasiekė per 42 metų savo valdymą.

1. Libijoje namai buvo laikomi natūralia žmogaus teise.

Kadafis savo Žaliojoje knygoje (knygą lietuviškai galite perskaityti čia) teigia: „Namai yra pagrindinis poreikis tiek individui, tiek šeimai, todėl namai neturėtų priklausyti kitiems.“ M. Kadafio Žalioji knyga yra lyderio politinė filosofija, ji pirmą kartą buvo paskelbta 1975 metais ir buvo skirta skaityti visiems Libijos gyventojams, ji net buvo įtraukta į nacionalinę programą.

- Jaunavedžiai gauna iš Libijos vyriausybės 64 000 JAV dolerių dovaną būstui pirkti.

- Būsto nuomos nėra. Ją apmoka Libijos vyriausybė.

- Perkant išsimokėtinai automobilį ar būstą kreditus apmoka valstybė.

- Tarpininkavimas prekyboje nekilnojamu turtu buvo uždraustas. Galimi tik tiesioginiai pirkėjo – pardavėjo santykiai.

2. Švietimas ir medicininė pagalba buvo nemokama.

Kadafio vedama Libija galėjo pasigirti vienomis iš geriausių sveikatos priežiūros paslaugomis arabų ir Afrikos kraštuose. Taip pat, jei Libijos pilietis negalėjo patekti į norimą mokymo kursą ar būti teisingai gydomas Libijoje, jis buvo finansuojamas, kad galėtų vykti į užsienį.

- Medicinos sesers alga – 1000 JAV dolerių į mėnesį.

- Mokytojo alga – 3000 JAV dolerių per mėnesį .

- Mokslas ir sveikatos apsauga – nemokami.

- Mokslas ir stažuotės užsienyje pilnai apmokamos Libijos vyriausybės.

- Dalis vaistų gyventojams teikiami nemokami. Už vaistų falsifikavimą skiriama mirties bausmė.

 - Ypatingai buvo baudžiami tie prekybininkai, kurie bandydavo sukčiauti ar pardavinėti produktus su praėjusiu realizavimo terminu. Tai kontroliuodavo speciali policija.

- Libijos teritorijoje galiojo „sausas įstatymas“.

3. Kadafis atliko didžiausią pasaulio drėkinimo projektą.

Didžiausia drėkinimo sistema pasaulyje, taip pat žinoma kaip puiki dirbtinė upė, buvo sukurta tam, kad vanduo būtų lengvai prieinamas visiems Libijos gyventojams visoje šalyje. Šis projektas buvo finansuojamas Kadafio vyriausybės, pats Kadafis pavadino jį „aštuntuoju pasaulio stebuklu“.

4. Žemės ūkio verslą buvo galima pradėti nemokamai.

Jeigu kuris nors Libijos gyventojas norėjo pradėti žemės ūkio darbus, jam buvo nemokamai suteikiamas namas, žemės ūkio paskirties žemė, net gyvuliai ir sėklos.

- Vienkartinė valstybės parama pradedančiam nuosavą verslą – 20 000 JAV dolerių.

- Dideli mokesčiai ir bet kokios rinkliavos buvo uždraustos M. Kadafio iniciatyva.

5. Motinoms su naujagimiais buvo suteikiamos išmokos.

- Kai moteris Libijoje pagimdydavo kūdikį, jai buvo suteikiama 5000 JAV dolerių savo ir savo vaiko poreikiams.

- Kiekvienas naujagimis gaudavo vienkartinę Libijos valstybės dovaną – 7000 JAV dolerių.

- Daugiavaikės ir neturtingos šeimos galėdavo apsipirkit specialiai jiems įsteigtose parduotuvių tinkluose visoje Libijoje, už simbolinį antkainį pagrindinėms prekėms.

6. Elektros energija buvo nemokama.

Elektra Libijoje buvo nemokama, kas reiškia absoliučiai jokių elektros sąskaitų!

  

7. Pigus kuras.

- Per Kadafio viešpatavimą, benzino kaina Libijoje buvo nukritusi net iki 0, 14 JAV dolerių už litrą.

8. Kadafis pakėlė išsilavinimo lygį.

- Prieš Kadafį tik 25% Libijos gyventojų buvo raštingi. Jis padidino šį skaičių iki 87%, iš jų 25% įgavo aukštąjį išsilavinimą.

 Taip pat, jau minėjau aukščiau, mokslas buvo nemokamas o studijos, norintiems tą daryti užsienyje - kompensuojamos. Dar vienas labai svarbus faktas kaip musulmoniškai valstybei. Tėvai privalėjo leisti mokytis ir savo dukroms.

9. Libija turėjo savo valstybės banką.

Libija buvo vienintelė šalis pasaulyje, kuri turėjo banko nuosavybės teisę, kuri priklausė valstybei. Tai reiškia, kad Libija galėjo suteikti savo piliečiams paskolas su nulio procentų palūkanomis pagal įstatymą ir, be viso to, jie neturėjo išorės skolų.

 2008 metų užsienio prekybos balansas - tai maždaug 40 milijardų dolerių pliuso. Ta suma reiškia už naftą gautus dolerius.

10. Aukso dinaras.

Prieš Tripolio rudenį ir jo priešlaikinę mirtį, Kadafis bandė įvesti vieningą Afrikos valiutą, pagamintą iš aukso. Sekant pėdomis vėlyvojo pradininko Marko Garvey, kuris pirmas pavartojo terminą „Jungtinės Afrikos Tautos“, Kadafis norėjo pristatyti ir prekiauti Afrikos aukso dinarais – šis veiksmas būtų sukėlęs pasaulinio lygio ekonominį chaosą. T. y, pereita nuo atsiskaitymo už resursus kuria nors viena iš rezervinių valiutų (dažniausiai dolerių) prie aukso arba auksinio dinaro.
Verta prisiminti, jog šalys, kurios bandė „atjunkti“ nuo dolerio adatos baigė nekaip. 2000 metais S. Huseinas pradėjo savo naftą pardavinėti už eurus. Sekė sankcijos, invazija ir jo egzekucija. Kaip nutiko su Libija, matysime apačioje. Šiais metais (2018) Iranas atsisakė atsiskaitymų už naftą doleriais. Kas seka spaudą mato koks spaudimas jiems taikomas.

Dinaras buvo plačiai priešinamas šiandienos visuomenės „elito“. Afrikos tautos pagaliau būtų turėjusios teisę išbristi iš skolų ir skurdo bei atsiskaityti tik dinaru. Jie būtų galėję pagaliau pasakyti „ne“ išoriniam išnaudojimui ir prašyti kiek panorėję už šios šalies vertingus išteklius. Buvo sakoma, kad aukso dinaras – tikroji NATO vadovaujamo sukilimo priežastis, kurio tikslas buvo išstumti lyderius.

 2011 metų vasarį Libijoje atsirado ginkluota „opozicija“. Kai Libijos valdžia bandė šalyje užtikrinti tvarką tuoj Vakarų spauda pradėjo rašyti apie susikompromitavusį tiromą Kadafį. Virš Libijos Prancūzija su D. Britanija paskelbė neskraidymo zoną, sunaikino Libijos prielėktuvinę gynybą ir bombardavo karinius objektus.

Tuo tarpu ginkluota „opozicija“ užiminėjo miestus kol galiausiai aptiko besitraukiantį Kadafį. Užmušė jo apsaugą, jį patį kankino ir šaukdami „Dievas Didis“ nužudė. Kūną išniekino. Kam rūpi detalės, gali internete rasti video ir nuotraukų. Aš tą mačiau, buvo bjauru, to nenoriu dėti į šį tinklapį.

Galit pamatyti Hilari Klinton, yuometinės valstybės sekretorės o vėliau ir kandidatės į JAV prezidentus, reakciją po to kai sužinojo apie Kadafio mirtį. 

 Beje, verta pastebėti, jog prasidėjus neramumams Libijoje, daug ką nustebino ten dirbančių specialistų iš Europos bei aplinkinių valstybių gausa. Sausumos sienos perėjimo punktai buvo tiesiog užsikimšę bėgančių nuo „revoliucijos“ žmonių srautais. Teigiama, jog Libijoje dirbo apie vieną milijoną užsienio šalių piliečių. Nuo ukrainiečių iki vokiečių.

 Kaip pasikeitė šalis po Kadafio? Kardinaliai į blogąją pusę. Nerandu informacijos kur dingo gausios tos šalies aukso atsargos bei kas dabar valdo jų naftos grežinius. Jei kas rasit - parašykit. Šalyje chaosas. Siaučia islamo radikalai. Per šią šalį keliauja pabėgelių tranzitas (iki tol Kadafis kontroliavo situaciją). O didžiausia bomba tapo žinia, to nepajėgė nuslėpti net Lietuvos spauda, jog Libijoje veikia prekybos vergais aukcionai!

Dar vienas video kurie puikiai nusako situacija po Kadafio. Deja, bet jo neina įkelti kaip ankstesnių, tad norintys pamatyti spauskite čia.

Na, o pabaigai sudėjau citatas tų kurie dalyvavo verčiant Kadafį. Vis tik smalsu žinoti kaip kito jų požiūris matant kas gavosi iš jų „revoliucijos“.

„„Buvo geriau, kai valdė Gaddafi, – teigia jaunas Libijos studentas, kuris šiuo metu gyvena Tunise ir ten apmąsto revoliuciją, kuri sunaikino Muammaro Gaddafi režimą. – Aš niekada nemaniau, kad ištarsiu šiuos žodžius, aš jo nekenčiau, tačiau prie jo buvo geriau gyventi. Bent jau jautėmės saugūs“. Niekas nebesidžiaugė revoliucijos metinėmis, kai per jas Egipto oro pajėgos bombardavo šalies rytuose įsikūrusios Islamo valstybės pozicijas, kadangi ISIS nariai nukirto galvas 21 Egipto krikščioniui. Prieš ketverius metus studentas griebėsi ginklų ir prisijungė prie sukilėlių, tačiau dabar gailisi savo sprendimo ir tikina, kad geriau būtų likęs namuose.

„Jei galėčiau atsukti laiką atgal, aš nebūčiau jungęsis prie sukilėlių“ – teigia jis. Kaip ir daugelis jo bendraminčių, jis paliko savo gimtąją šalį ir nesutiko atskleisti savo tikrojo vardo ir pavardės, kad nepakenktų ten likusiai šeimai.

„Praėjusiais metais mes švęstume revoliucijos metines, tačiau ne dabar, – pasakojo žurnalistas Ashrafas Abdul-Wahabas – Daugelis žmonių pasakytų, kad buvo geriau gyventi valdant Gaddafi ir kad revoliucija buvo klaida. Jie turi galvoje, kad situacija dabar blogesnė nei buvo“.“

Viena aišku, kad regresas yra didžiulis: nors M.Gaddafi buvo kritikuojamas dėl Libijos režimo, net Jungtinės Tautos pripažino, jog, tarkime, moterų teisių požiūriu Libija buvo viena pažangiausių Afrikos šalių, įskaitant įstatymus, draudžiančius moterims mokėti mažesnius atlyginimus už tokį patį darbą, ar potvarkius, pagal kuriuos mergaitės privalėjo eiti į mokyklą, nors jų tėvams atrodytų, kad tai nereikalinga.

Dabar situacija visiškai kitokia: naujieji lyderiai moterų teises vadina „Vakarų iškrypimu“, o anksčiau valstybę jėga vienijusį diktatoriaus garbinimą keičia lygiai toks pat represinis religinis fanatizmas.

Medžiagą surinko ir paruošė: Marius Jonaitis

Pabaigai palieku jus susipažinti su Muamaro Kadafio kalba Jungtinių tautų suvažiavime. Likus dvejiems metams iki jo nužudymo.

Visa tiesa apie Kubą

Kas ta Kuba? Daugeliui tai tiesiog sala kažkur netoli JAV. Dar kitiems, tai asocijuojasi su neseniai mirusiu Fideliu Kastro ir Čegevara. Tretiems, tai cigarai ir turistinis rojus. O kai kam, tai prakeiktas socializmas.

Teisybės čia nerasim. Manau ten visko galima rasti po truputį. Na o aš pasistengsiu pateikti kai kuriuos faktus, jog žmones patys galėtų susidaryti vaizdą.

- Dar prieš Fideliui ateinant į valdžią (1953 metais) Kuboje 43% gyventojų buvo neraštingi, o net 60%  žmonių gyveno lūšnose. Šiuo metu neraštingumas yra praktiškai likviduotas. Kuba turi 99.8% raštingumo lygį.

-Nors daug kalbama apie iš Kubos bėgančius žmones (nėra tikslios statistikos), tačiau gyventojų skaičius nuo 1961 metų paaugo 4 milijonais.

- Naujagimių mirtingumo lygis toks pat kaip ir Didžiojoje Britanijoje (išsivysčiusios Vakarų šalies) ir maženis negu JAV.

- Kubos vidutinė gyvenimo trukmė yra 78.8 metai. Pasaulyje užima 57 vietą. Tuo tarpu Lietuva su 75 metų vidutine gyvenimo trukme užima 112 vietą pasaulio reitinge.

- Kuba sveikatos apsaugai skiria 11,1% nuo BVP ir užima labai aukštą - 12 vietą - pasauliniame reitinge. Lietuva, skiria 6.60% ir užima 89 vietą. Duomenys 2014 metų.

- Neįtikėtini skaičiai yra švietimo sistemoje. Kuba tam skiria 12.8% nuo BVP ir užima antrą vietą pasaulyje! Tuo tarpu Lietuva skiria 5.60% ir rikiuojasi 61 vietoje. Duomenys 2010 metų.

- Kuboje jaunimo nedarbo lygis (15-24 metų) yra tik 6.1% . Ji lenkia visą Vakarų pasaulį. Pavyzdžiui Italijoje jaunimo nedarbo lygis siekia 40%

- Oficialus, bendras, nedarbo lygis siekia 2.2%. Šalis užima 17 vietą pasaulyje.

- Odontologo paslaugos, medikamentai ir netgi gydytojų vizitai į namus yra finansuojami. Kuboje 150 pacientų tenka vienas gydytojas, tai pranoksta daugelį išsivysčiusių šalių. Pavyzdžiui Jungtinėje Karalystėje tūkstančiui pacientų vidutiniškai tenka 2.8 gydytojo.

- Sala kasmet siūlo šimtus stipendijų užsienio studentams, kurie kilę iš mažai pajamų gaunančių šeimų ir negali sau leisti studijuoti medicinos mokslų.

- „Kubos sveikatos apsauga man suteikė galimybę studijuoti mediciną nemokamai, kol daugelis mano kolegų, lankydami medicinos mokyklas JAV, yra joms skolingi tūkstančius dolerių. Ši sistema užtikrina, kad atvira širdies operacija neprivers įsiskolinti visam gyvenimui. Ji sukūrė globaliai konkurencingas biotechnologijų ir farmacijos pramones. Ji neatstumia žmonių dėl jų žemo socioekonominio statuso. Tai sistema sukurta žmonėms. Tiesa, ji turi savų trūkumų ir iššūkių, kuriuos reikia išspręsti, bet tai tikrai ne propagandos įrankis“, - įsitikinęs Kuboje studijavęs dr. R. Warner.

Geri šios salos gyventojų sveikatos rodikliai įrodo, jog sistema veikia beveik be priekaištų. Ne veltui Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki - Moon negaili pagyrimų Kubos sveikatos sistemai: „Tai pavyzdys daugeliui šalių“.

- Kubos mokslininkams prireikė daugiau nei 15 metų, kad sukurtų vakciną nuo plaučių vėžio.
Išvados įtikino Japoniją ir kai kurias Europos šalis pritarti klinikinėms „Cimavax“ studijoms. Vakcina buvo išmėginta Kuboje tūkstančiams pacientų ir jokio šalutinio poveikio nepastebėta. Vėžinių ligų tyrėjai „Cimavax“ laiko labai patikima vakcija. Mokslininkai mano, kad ši vakcina galėtų būti pasitelkta ir gydant kitas vėžines ligas.

- Kuba pirmoji pasaulio šalis sugebėjusi pasiekti, jog ŽIV arba Sifiliu serganti nėščia motina negalėtų to perduoti savo vaikui. Pasaulio sveikatos organizacijos vadovės Margaret Chan teigimu, tai yra vienas didžiausių medicinos pasiekimų.

- 2014 metais daugiau nei 450 Kubos gydytojų dirbo Afrikos šalyse. Kai vieną iš tų daktarų pakalbino žurnalistai jis atsakė „Mes žinome kas gali atsitikti (tuo metu ten buvo Ebolos virusas, vietinių konfliktai). Mes žinome, jog vykstam į priešišką aplinką. Bet tai mūsų pareiga. Mes taip išmokyti“

-  Visa tai pasiekta veikiant milžiniškos ekonominės blokados sąlygomis. Paskaičiuota, kad per pusę amžiaus trukusio JAV prekybos embargo Kubai, ji neteko apie 1.1 trilijono JAV dolerių. Tai dideli pinigai. Dar daugiau lėšų Kubai atsirastų jeigu nereiktų skirti net 3% nuo BVP savo karinėms pajėgoms, tačiau prisiminus JAV organizuotą invaziją, tenka mesti didelius pinigus ir gynybai. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis Kuba sugeba pasiekti to ko nepasiekia kapitalistinės šalys.

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

paskaičiuota, kad per pusę amžiaus konfrontacijos dėl prekybos embargo, kurį taikė JAV, Kuba neteko apie 1,1 trilijono JAV dolerių
Visą straipsnį galite rasti https://www.tv3.lt/naujiena/uzsienis/822836/kuba-ir-jos-geopolitine-reiksme

 Šaltiniai laisvai prieinami internete. Statistikos gausiai radau CŽV faktų knygoje.
Marius Jonaitis

Pridėtinė vertė, jos nusavinimas ir kaip gimsta oligarchai

Yra lietuvių liaudyje tokia patarlė „nuo darbo nebūsi bagotas o tik kuprotas“. Ji kiek ironiška, bet gan neblogai nusako kapitalistinius santykius. Santykius, kurie dominuoja tiek Lietuvoje tiek ir beveik visame pasaulyje. Ką turiu omenyje? Ogi tą, jog jeigu tau nepriklauso gamybos priemonės o pats esi samdomas darbuotojas, tai visada uždirbsi/gausi mažiau iš savo sukurto darbo negu tave samdęs, ir tavo darbo jėgos sukurtą vertę nusavinęs,  žmogus.

Pavyzdžiui, jeigu dirbi fabrike ar šiaip gamyboje ir per dieną sukuri vertės už 500 eu, o tau už dieną moka 50 eu, tai tave samdančiam žmogui palieki 450 eu savo darbo sukurtos vertės. O tau lieka tik 10% tavo sukurto darbo vertės, 90% paima žmogus, kuris, galbūt, ilsėjosi kurorte ir neturi nieko bendro su gamyba. Tik tai, jog yra savininkas (nupirko, paveldėjo, pavogė/prichvatizavo gamybos priemones).

Beje, mano pavyzdyje paminėti skaičiai yra realūs, dažnai skirtumas būna net didesnis. Bet būkim prie to pačio pavyzdžio, nes jis lengvai įsimenamas todėl ir patogus. Tau lieka 50 eu nuo tavo sukurtos 500 eu vertės, o 450 eu keliauja į kito kišenę. Kaip tai vadinama? Tai vadinama pridėtinės vertės nusavinimu (ant to laikosi bet koks kapitalistinis verslas). Kas yra ta pridėtinė vertė?

Pridedamoji vertė – tai skirtumas tarp kreditan parduotos darbo jėgos kainos ir gamybos procese sukurtos vertės. Darbo jėgos vertė ir ta vertė, kurią darbo jėga sukuria darbo procese, yra du skirtingi dydžiai. Kapitalistas, pirkdamas darbo jėgą, visada turi galvoje šį skirtumą tarp jų. Ji yra vienintelis ir išimtinis šaltinis, iš kurio kyla pelnas.

Kaip matome, samdomi darbuotojai, o tokių yra didžioji dauguma tiek Lietuvoje, tiek ir likusiame pasaulyje, kiekvieną dieną kuria pridėtinę vertę (kurios negauna valdyti) savo vadovams. Tai vyksta diena iš dienos, mėnuo po mėnesio ir metai iš metų. Kaip mano minimu pavyzdžiu, tai žmogus per mėnesį (jeigu dirba 20 dienų į mėnesį) gauna 1000 eu, na o įmonei lieka 9000 eu to darbuotojo sukurto darbo vertės. Per metus gaunasi jau 108 000 eurų įmonės naudai, kai tuo tarpu visos vertės kūrėjas tenkinasi 12 000 eu į metus.

Ką kapitalistas daro su ta sukaupta verte? Jeigu protingesnis, tai deda į gamybą, ją plečia ir užkariauja rinką išstumdydamas silpnesnius. Po to sukauptą kapitalą merkia į politiką, jog arba pats patektų prie valdžios arba paremtų tuos kurie vykdys jo valią ir atstovaus kapitalisto ekonominius interesus. Jei kvailesnis, tai taško jachtoms ir blondinėms. Bet kuriuo atveju tie pinigai, tikrojo kūrėjo, darbininko, nepasiekia.

Aš jau matau kaip šį straipsnį skaitantis kapitalistas, arba dar blogiau - juos ginantis kvailys ironiškai šypsosi ir purkštauja bei ant stalo meta du argumentus:
a) Pats kurk savo verslą ir elkis kaip nori!
b) Dirbkit efektyviau savo darbe ir darbdavys/kapitalistas mokės tau daugiau!

Pradėkime nuo A. Taip, gali žmogui pasisekti ir jis išvystys savo verslą ir taip taps iš samdomo darbuotojo (proletaro) kapitalistu. Arba įsteigs kooperatyvą ir kartu, su dirbančiaisiais, valdys gamybos priemones (kooperatyvai atskira tema, kuri Lietuvoje dar nesunokusi, bet reikės vėliau apie tai rašyti). Tačiau atkreipkime dėmesį į statistiką. Kiek Lietuvoje verslų bankrutuoja? Statistika žiauri - bankrotų skaičius Lietuvoje auga (žiūrėti šią lentelę). 2012 metais buvo pradėta 1401 bankroto procedūra, o 2016 metais jau 2728. 2012 metais buvo baigti 1382 bankroto procesai, kai tuo tarpu 2016 metais tokių turėjome jau 2203.

Statistikos departamento duomenimis, per praėjusį dvidešimtetį (1993–2014 metais) bankrotas buvo paskelbtas 16 220 įmonių ir 16 bankų. Buvo vykdomi 15 707 įmonių teisminiai, 513 – neteisminiai bankroto procesai. 12 098 įmonių (74,6 proc.visų įmonių, kurioms pradėtas bankroto procesas) ir 14 bankų bankroto procesai jau baigti. Iš jų 11 767 įmonės likviduotos, 3 – reorganizuotos, 17 – sanuota,o likusiose 311 įmonių bankroto procesai nutraukti arba sudarytos taikos sutartys.

Tarp bankrutavusių įmonių dominuoja jaunos įmonėlės, kurios dar tik bando pradėti verslą. Tad patarimas darbininkui pradėti verslą tik skamba gudriai, realiai panašu į pasiūlymą pažaisti rusišką ruletę - gal pavyks - išgyvensi.

B variantas irgi mėgstamas mūsų kapitalistų. Jie nuolat graudenasi, kad lietuviai nepakankamai našiai dirba (kalbant žmonių kalba, tai per mažai pridėtinės vertės jiems lieka, neužtenka to 90% procento kaip mano pavyzdyje), baksnoja į užsienį, jog žiūrėkit kaip ten našiai dirba vokiečiai. Aišku, pamiršta paminėti, kad ten ir uždarbiai labiau motyvuojantys. Be abejo, ten situacija irgi nėra tokia puiki, bet mums atrodo gera, nes pas mus dar blogiau nei Vakaruose. Panašiai kaip ir ukrainiečiams dabar Lietuva atrodo puiki:), bet apie tai vėliau.

Kalbant apie darbo našumą, jo auginimą, reikia nepamiršti, jog kapitalistas visada siekia tik naudos sau, todėl, kad ir kaip našiau dirbsi jis visada skaičiuos kaip tau mokėti mažiau o sau pasilikti daugiau. Pažiūrėkite į dvi lenteles kurios rodo „Svajonių šalies“ JAV situaciją.

Lentelėse mes matome kaip augant darbo našumui „augo“ ir darbininko alga. Jeigu ji kažkiek ir paaugdavo, tai ją kaip mat surydavo ir toks reiškinys kaip infliacija. Kas ji yra? Infliacija – bendrojo kainų lygio kėlimas. Jos dėka kapitalistai pasisavina didesnę darbo jėgos sukurtos pridedamosios vertės dalį.

Dirbi daug, vis našiau, bet alga kaip neauga, taip neauga. Jeigu kam ir pakyla, tai auganti infliacija -  produktų, paslaugų kainos - ją suvalgo. Tad jeigu kam teko bendrauti su JAV gyvenančiais žmonėmis, tai tikrai išgirsit pasakojimus kaip 1960-1970 metais dirbantis vyras galėjo išlaikyti šeimą (žmonai nereikėjo dirbti), įsigyti būstą ir reikiamų daiktų, kai tuo tarpu dabar reikia, jog abu suaugę dirbtų ir dar tenka skolintis. Tikra amerikietiška svajonė. 

Turbūt nieko nuostabaus, jog Vakarų jaunimas vis labiau kairėja. 2016 m. Harvardo universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad 51 proc. 18–29 metų amerikiečių atmeta kapitalizmo sistemą, o trečdalis palaiko socializmo idėjas.

Pirmalaikiuose Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose 63 proc. 18–34 metų jaunuolių balsavo už leiboristų, pasisakančių už mokesčių kėlimą ir švelnias „Brexit“ derybas, kandidatus. JAV prezidento rinkimuose jaunimas palaikė demokratų kandidatę Hillary Clinton. Visgi, jei jauni žmonės būtų galėjęs rinktis, demokratams būtų atstovavęs socialistinių pažiūrų Bernie Sandersas. Jis sulaukė didesnio 18–29 metų rinkėjų palaikymo nei abu antrojo turo kandidatai. Panašiai scenarijus susiklostė Prancūzijoje: kairiųjų kandidatas Jeanas Lucas Mélenchonas gavo 30 proc. 18–24 metų rinkėjų balsų.

Na o topinis, kuris pravirkė lietuvišką žiniasklaidą: „Komunizmo aukų atminties centras vykdė apklausą, kurios rezultatai gerokai nustebino. Apklausti jauni amerikiečiai iki 35 metų gana teigiamai atsiliepė apie komunizmą ir socializmą, o kai kurie manė, kad komunistiniai lyderiai – tikri herojai. Apklausa šokiravo, nes beveik pusė apklaustų jaunų žmonių pareiškė, kad jie mielai gyventų socializmo ar komunizmo sąlygomis, esą kapitalizmas juos slegia.“

Kaip matome kapitalistinis gamybos ir sukurto produkto pasidalinimo būdas slegia ne tik mus - Šiaurės vakarų krašto gyventojus, bet ir tokias, lyg ir, neblogai gyvenančias valstybes. Jų dirbančiuosius.

Kokios išeitys? Jų yra nemažai. Gamybos priemonių suvisuomeninimas, kooperacija, bet apie tai kituose tekstuose. O dabar, kiekvieną kartą eidami į darbą, dirbdami bei po darbo grįždami namo atminkit, jog savo darbu kuriat šviesų rytojų ne sau o kapitalistui. Kiekvienas pasiskaičiuokit kiek realiai sukuriat vertės ir kiek gaunat jos algos pavidalu:)

Su komunistiniais linkėjimais.
Draugas Marius.

Po 2020 metų Rusija subyrės

 Straipsnis ne mano rašytas, bet manau, jog yra įdomus, aktualus, todėl vertas patekimui į platesnius ratelius. Marius Jonaitis.

Per artimiausius 10 metų Rusija subyrės, - pareiškė Džordžas Friedmanas (George Friedman), STRATFOR direktorius, š.m. birželio 15 d. duodamas interviu Polska Times. 

Atsakydamas į lenkų žurnalisto klausimą, jis pasakė: „Rusija ir toliau netenka galios. Sovietų Sąjungos griūtis buvo ne pabaiga, o naujo etapo pradžia, tačiau dabartinė Rusija kartoja visas vėlyvojo SSRS laikotarpio klaidas, likdama šalimi, kuri visiškai priklauso nuo naftos kainų.“ Friedmano nuomone, naftos kainos vaidina lemtingą vaidmenį: -  „Dabartinė Rusija tapo trečiojo pasaulio šalimi, ji gyvena gamtinių resursų eksporto dėka, kurių kainos ji nekontroliuoja. Tai reiškia, ji nekontroliuoja savo ateities.“ Anot Friedmano, Rusijos valdžios institucijos nepajėgia palaikyti tvarkos ir disciplinos savo valstybėje, jos  siekis sutelkti antiamerikietišką koaliciją neparemtas jokia materialia jėga.

G. Friedmanas savo knygoje „Ateinantys 100 metų“ (The Next 100 Years) jau yra pateikęs pasaulio vystymosi geopolitinę prognozę, pagal kurią Rusija nesugebės išsilaikyti, o po 2020 –ųjų metų subyrės. Tingintiems skaityti pačią knygą, siūloma susipažinti su trumpu jos turinio aprašymu šiame, dar 2009 metais Lietuvos Ryte paskelbtame straipsnyje.

Galima pagrįstai teigti, kad G. Friedmano prognozės neprieštarauja „Kapitale“ ir kituose marksizmo klasikų veikaluose atskleistiems istoriniams, ekonominiams ir socialiniams civilizacijos vystymosi dėsniams. Natūralus kapitalo telkimo „vienose rankose“ dėsnis sąlygoja ne tik ekonominės, bet ir politinės bei karinės galios koncentraciją. Sugriuvus pasaulinei socializmo sistemai,  tarptautinės kapitalistinės supermonopolijos vystymuisi neliko jokių stabdžių. Rusijos valdovų mėginimai stabdyti šį procesą, bandant primesti, jų žodžiais,  daugiapoliarinio pasaulio modelį JAV valdomai kapitalistinei sistemai pasmerkti žlugti, nes nepaiso objektyvių kapitalizmo dėsnių. Šios pastangos tik aštrina objektyvius vidinius kapitalizmo prieštaravimus ir gilina sisteminę kapitalizmo krizę, o tai prieštarauja globalios kapitalistinės supermonopolijos subjektyviems interesams. Disponuodami praktiškai neribotais resursais, Vakarų valdovai, naudodami veiksmingiausias turimas priemones, ne tik lengvai neutralizuoja oligarchinę Rusiją, bet ir tikisi pereiti į JAV dominuojamo imperializmo epochą  anot Zbignevo Bzežinskio, - „ ant Rusijos nuolaužų ir Rusijos sąskaita“.  

Nemenkos Rusijos vyriausybės pastangos vystyti smulkiu ir vidutiniu verslu grindžiamą vidaus ekonomiką pagal XIX amžiaus „laisvos konkurencijos“ ir „laisvos rinkos“ kategorijas, yra daugiau, negu juokingos. Tokia Rusija, kokia ji yra šiuo metu, tikrai neatlaikys pasaulyje vyraujančio monopolistinio imperializmo ekonominio ir politinio spaudimo. Vakarų mėginimas ekonominėmis sankcijomis priversti Rusijos oligarchus pereiti prie modernios monopoliu ir socialiniu kontraktu paramstytos kapitalizmo sistemos nesulaukė jokio adekvataus atsako. Greičiau atvirkščiai, jie tik dar stipriau demonstruoja ištikimybę Vakarų „idealams“, toliau slopindami nuosavos kapitalistinės ekonomikos augimą ir blogindami jos kreditavimo sąlygas, aklai vykdydami Tarptautinio Valiutos Fondo ir Pasaulio banko nurodymus. Tuo pačiu stiprindami vidaus separatistines ir visuomenę skaldančias nacionalistines jėgas, analogiškai vėlyvajam SSRS periodui.

Žinoma, hipotetiškai galima teigti, kad planinės ekonomikos ir socialistinių visuomenės gyvenimo organizavimo principų įdiegimas nukreiptų Rusijos piliečius bei valstybę į progresyvų ir tikros pažangos kelią, neutralizuotų negatyvų kapitalizmo poveikį ir panaikintų tolesnio byrėjimo priežastis.

Tačiau tam, kad tokia hipotezė taptų realybe, šiuolaikinėje Rusijoje, ko gero, jau nebėra nei objektyvių, nei subjektyvių prielaidų. Nėra jokios rimtesnės progresyvios politinės jėgos „kairėje“, kuri būtų pajėgi pilnai suvokti ir moksliškai įvertinti šiurkščiausias ne tik teorines, bet ir praktines  dar netolimos SSRS klaidas ir nukrypimus (pvz., kad ir planinės ekonomikos žlugdymo etapai) bei būtų pasirengusi ryžtingai pakviesti visuomenę atgal į ateitį. Iš „dešinės“ tesklinda visaip skatinamas nacionalizmas, pereinantis į didžiarusišką šovinizmą, gausu tariamo „antiamerikoniškumo“, ignoruojami monopolistinio imperializmo vystymosi ekonominiai ir socialiniai dėsniai, vėl populiarinamos reakcingos feodalinės, religinės ir monarchistinės „vertybės“...

Atskiri Rusijos Federacijos subjektai – vieni labiau, kiti mažiau, artėjančiam skaidymui pasirengę ir praktiškai.  Čečėnija (valst.kalbos – čečėnų, rusų), Tatarstanas (valst.kalbos – totorių ir rusų), Baškirija (valst.kalbos – baškirų, rusų), Buriatija (valst.kalbos – buriatų, rusų), Tuva (valst.kalbos – tuvių, rusų), Mordvija (valst. kalbos – mokšų, erzjų, rusų), Sachos  respublika (buv. Jakutija, valst. kalbos – sacha ir rusų) jau pasirengusios nutraukti politinius saitus su Rusijos Federacija: renka savo prezidentus, formuoja savas vyriausybes, neretai vadina viešai save suvereniomis respublikomis, turi konstitucijas ir net sudarinėja tarpvalstybines sutartis su Maskva (pvz., Tatarstanas)...   

Priminęs Polska Times skaitytojams K. Markso teiginį, kad istorija kartojasi du kartus – pirmą kartą kaip tragedija, antrą – kaip farsas, G. Friedmanas teigia, jog Rusija yra kaip tik šioje antroje fazėje. Paradoksas, bet Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika 1990 m. birželio 12 d. paskelbdama apie savo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos ir pakeistu Rusijos Federacijos pavadinimu pradėjusi kapitalizmo restauraciją, dabar turi pripažinti faktą, kad nuo kapitalistinio farso „Subyrėjimas“ finalo ją galėtų išgelbėti tik Tarybų Federacinė Socialistinė sistema. Kol dar veikia Sovietų Sąjungos paliktas branduolinis skydas.  

P. Girkaitis

Be teorijos - kaip tamsoje be šviesos

Gintaras Lunskis ir Antanas Andziulis

 Prieš kelias savaites, Kazimiero Juraičio vaizdo kanale, aptikau diskusiją pavadinimu „ Kapitalizmas, socializmas ar kažkas lietuviško? Pressjazz studija. 2018 04 16“.

Bežiūrėdamas supratau, jog ramiai pažiūrėti nepavyks, tad surašiau kai kurias pastabas tame video kalbantiems asmenims.

Pirmiausiai šie puikūs vyrai šneka apie dvi skirtingas ekonomines - socialines (o tuo pačiu ir politines) formacijas (kapitalizmą bei socializmą), tačiau nežino/nesusitaria dėl sąvokų ir terminologijos. Todėl, elementariai, susikalbėjimas yra neišvengiamas.

Antra, jeigu norima suprasti kapitalizmą, o tai dabar vyraujanti ekonominė - socialinė (o tuo pačiu ir politinė) sistema, o po to ir socializmą (kuris dialektiškai susijęs su kapitalizmu), na, tiesiog neišvengiamai reikia skaityti Marksą.

Aišku, galima bandyti kapstytis po po tokius politinės ekonomikos mokslininkus kaip Rikardą ar Smitą, tačiau, nenorint sugaišti daug laiko yra rekomenduojama eiti tiesiai prie Markso su Engelsu, nes tai labiau moksliškai pagrįsta ir išsamesnė/teisingesnė teorija.

Vyrai ginčijasi kas yra privatinė nuosavybė. Atsakau, privati nuosavybė yra ta, kurios pagrindu galima gauti pelną, t.y. gamybos priemonės. Žemė, fabrikai, technika bei kiti mechanizmai ar daiktai, kurių pagrindu galima eksploatuoti kito žmogaus darbo jėgą, tai yra privatinė nuosavybė  Socializme ją reikia suvisuomeninti ir jos pagalba sukurtus turtus skirti liaudies gerovei.

Asmeninė nuosavybė yra žmogaus asmeninės paskirties daiktai (rūbai, butas, automobilis ir t.t.) bei tai ką pats susikuri arba įsigyji naudodamas savo darbom jėgą (fizinę ar protine),

tačiau neeksploatuodamos kito. Prano marškiniai yra jo asmeninė nuosavybė, nes, spėju, jis juos įsigyjo pardavęs savo darbo jėgą. Asmeninės nuosavybės nusavinti negalima, nes tai būtų vagystė ir žmogaus apiplėšimas.

Dabar apie patį kapitalizmą. Jis atsirado ir gyvavo ne tik gamyboje. Kapitalizmas be produkto virtimo preke, kurią pardavus galima gausinti savo pelną, neturi jokios prasmės. Nes neneš pelną. Todėl kapitalizmas iš principo negali gyvuoti tik gamyboje nesuprekinus produkcijos.

Toliau Pranas daro klaidą vertindamas kapitalizmą Lietuvoje ir Vakaruose (arba Skandinavijoje). Nepamirškim, jog kapitalistinių šalių centrai VISADA gyvens geriau nei periferiją. Na o mes esam kapitalistinio pasaulio periferija, didesnių jo žaidėjų kolonija bei pigios darbo jėgos eksportuotoja.

Išnaudojimas ir gyvenimo lygio kritimas egzistuoja ir Vakaruose, tiesiog  ten, kaip kapitalizmo širdyje, vardan šventos ramybės, paliktas kiek aukštesnis gyvenimo standartas. Galima kiek brangiau parduoti savo darbo jėgą. Tačiau tendencija Vakaruose irgi veda link didesnio atotrūkio ir pragyvenimo lygio kritimo.

Kalbant apie Rusiją, tai Gintaras neteisus teigdamas, jog Rusija yra išeitis mums. Keliant šį teiginį reiktų pirmiausiai suprasti apie KOKIĄ Rusiją mes kalbame. Jeigu kalbame apie sovietų Rusija, tai dar galimas būtų sutikti. Jeigu kalbame apie kapitalistinę ir oligarchinę Rusiją, kokia ji yra dabar, tai nieko gero iš to nebus. Koks man arba kitam lietuviui skirtumas, jog vietoje plėšikaujančio Vakariečio čia plėšikaus rusas?

Vyrai susiginčijo dėl fašizmo ir nacionalsocializmo. Tarp jų yra tam tikrų skirtumų. Nacionalsocializmas nuolat pabrėždavo rasinę teoriją, vokiečių tautos išskirtinumą. Tuo tarpu Italijos fašizmas daugiau akcentavosi į naujosios Romos imperijos reankarnacija. Bet kuriuo atveju, tos dvi srovės, buvo kapitalizmo reakcija į socializmo plitimą. Ne veltui jos atsirado, nes tiek Vokietija tiek ir Italija, tik per plauką netapo raudonomis.

Visada nusijuokiu kai Antanas panaudoja „luomų sąveikos“ terminą. Tipo turi būti įvairovė bei draugystė (aka status ąuo išlaikymas?) tarp vilko ir ėriuko? Antanai, ar nori būti sąveikoje su žudiku? Su apsivogusiais liberalais ar kitais Lietuvos naikintojais? Su kapitalistu, kuris moka minimalią algą darbininkui o sau perka prašmatnią vilą? Kaip gali būti sąveika tarp žmonių kurie turi absoliučiai skirtingus interesus ir siekius? Klasių kova vyko ir vyks kol egzistuos netolygus visuomeninio turto pasiskirstymas. Ir marksistų nereikia kaltinti, jog jie veda klasių kovą. Ne, jie atvirkščiai veda link beklasės visuomenės, kurioje nebus eksploatatoriaus.

Beje, pats skirstymasis į luomus yra feodalinės visuomenės reiškinys. Tai mes, vietoje to, jog išaugtume kapitalizmo marškinėlius ir eitume toliau turime ristis iki feodalizmo? :)

O dėl lygybės. Niekur neteigiama, kad lygybė  turi būti dirbtina. Be abejo, žmonės skirtingi, tad visada bus ir skirtingas jų statusas visuomenėje. Tiesiog socialistinėje visuomenėje žmonių vertinimas skirsis totaliai. Ne pagal jų turimus daiktinius turtus, o pagal jų indėlį į visuomeninio gerbūvio augimą, kultūros ir mokslo pažangą bei t.t.

Marksizmas skelbia lygybę, paskirstant visuomeniniu darbu sukurtus produktus. Ir laisvę nuo išnaudojimo. Argi tai nėra puikios idėjos?

Gero vakaro, ir tikiuosi, jog kitose diskusijose būsit atsižvelgę į mano kuklias ir draugiškas pastabas :)