Mūsų nemirtingasis pulkas - Lietuviškoji šešioliktoji divizija

Šiandien minime pergalės prieš nacionalsocialistinę Vokietiją dieną. Žuvo begalės įvairių tautų karių, jog laimėtų tą sunkų karą. Vienose šalyse jie sulaukia tinkamo atminimo, kitose - deja ne.

Lietuva yra viena iš tokių šalių milžinų, kuriai 15 000 žuvusių Lietuvos piliečių, jų indėlis kare už pasaulį be sužvėrėjusios nacistinės ideologijos, neturi kažkokios vertės. Tai liūdina ir verčia susimąstyti. Tad, pažymėdamas 74 - asias pergalės metines, trumpai supažindinsiu su Lietuviškąją 16-ąją diviziją ir mūsų nemirtinguoju pulku.

16-oji Lietuviška divizija, Vilnius. 1945 metai

Per visą karą divizijoje kovėsi daugiau kaip dvidešimt tūkstančių karių, keturiolika tūkstančių karių apdovanoti ordinais ir medaliais, dvylikai jų už kovinius žygdarbius suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas.

Knygoje „16-osios lietuviškosios divizijos žuvusiųjų karių ATMINTIS“ (1995 metai) abėcėlės tvarka  surašytos lietuviškosios divizijos kautynėse žuvusiųjų 9350 karių pavardės. Divizijos veteranai P. Eidukas, F. Gaurylius, E. Levitas, V. Lunia, V. Petrauskienė, V. Ragauskas, J. Raliukonis, S. Rudžionis, A. Stankevičius, S. Šimonis, M. Trinkūnaitė, prof. L. Vladimirovas, susibūrę į redakcinę komisiją, jautė šventą pareigą įamžinti žuvusių  bendražygių atminimą. Dėl didelės darbo apimties nevisi komisijos surinkti divizijos žuvusiųjų karių duomenys pateko į knygą. 2006 metais mirusios Monikos Trinkūnaitės dukra perdavė respublikiniam komitetui kartoteką, kurioje yra dar beveik 6000 pavardžių. Dabar galima pakankami tiksliai pasakyti, kad jeigu kovinės parengties diviziją sudaro 10-11 tūkstančių karių, tai Antrojo pasaulinio karo metais žuvo beveik pusantros Lietuviškosios divizijos (~15 000 karių), geriausiųjų Lietuvos vyrų ir moterų.

1943 m. sausio 1 d. iš 10 250 divizijos kareivių ir karininkų apie 7000 buvo lietuviai ar Lietuvos gyventojai.

16-ojoje lietuviškojoje šaulių divizijoje 2-ajame  atsargos batalione, tarnavo 4.5 tūkstančių Lietuvos žydų. Iš jų 1724 žuvo fronte, mirė karo ligoninėse nuo sunkių sužeidimų.

Nuo 1943 metų vasario mėnesio iki karo pabaigos, kaudamiesi su hitleriniais okupantais lietuviškoji šaulių divizija išvadavo 648 gyvenvietes, nukovė ir sužeidė per 34 tūkstančius priešo kareivių ir karininkų, išvedė iš rikiuotės daug technikos: 108 tankus, 50 šarvuočių, 111 minosvaidžių, 769 kulkosvaidžius ir kt.

Nemirtingasis pulkas

Danutė Stanelienė (1922-1994).
1942 m. savanore stojo į Raudonąją Armiją. Baigė kulkosvaidininkų kursus. Fronte nuo 1942 m. gruodžio.

1943 m. gruodžio 16 d. kautynėse pakeitė kulkosvaidžių skyriaus vadą. Po to, kai likę skyriaus kariai buvo sužeisti ar nukauti Stanelienė likusi viena ugnimi palaikė atakuojančius savo pėstininkus. Už tai eilinė Stanelienė buvo apdovanota 3-iojo laipsnio Šlovės ordinu (Nr. 1303).

1944 m. liepos 1-10 d. seržantė Stanelienė netoli Polocko (Baltarusija) kulkosvaidžio ugnimi atrėmė 10 vokiečių kontratakų ir sunaikino apie 40 vokiečių kareivių. Už tai ji buvo apdovanota 2-jo laipsnio Šlovės ordinu (Nr. 3968).

1944 m. spalio 8 d. mūšyje dėl Vainuto (Lietuva) sunaikino vokiečių snaiperį, tris automatininkus ir vieną pėstininką paėmė nelaisvėn. Už tai buvo apdovanota 1-iojo laipsnio Šlovės ordinu (Nr. 38) ir tapo pilnu Šlovės ordino kavalieriumi bei pirmąja moterimi, tapusia tokiu kavalieriumi.

Danutė Stanelienė

Stasys Šeinauskas (1917-1944)

16-osios Lietuviškosios divizijos jaunesnysis seržantas, artileristas. 1942 metais įstojo į komunistų partija.

1944 m. spalio 13 d. 16-osios Lietuviškosios divizijos daliniai judėjo link Nemuno. 18 km į šiaurės vakarus nuo Tilžės (dab. Sovetskas, Rusija) puolančius dalinius kontraatakavo vokiečiai. 167-ojo šaulių pulko kuopos pozicijas, kurias dengė jaunesniojo seržanto S. Šeinausko pabūklas, atakavo 13 tankų su pėstininkais. Prileidęs tankus iki 300–400 m jis ėmė šaudyti tiesioginiu taikymu. Pirmaisiais šūviais pamušė du vidutinius tankus. Pėstininkams atsitraukus Šeinausko pabūklas liko vietoje ir toliau apšaudė tankus. Nuo tankų sviedinių žuvo beveik visa įgula, buvo sudaužytas pabūklo kampamatis. S. Šeinauskas buvo sunkiai sužeistas, bet ir toliau šaudė taikydamas pabūklą pro vamzdį. Spėjo pamušti dar vieną tanką, bet netrukus žuvo nuo greta sprogusio sviedinio skeveldrų.

1945 m. kovo 24 d. S. Šeinauskui po mirties buvo suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas. Jo vardu buvo pavadinta gatvė Rokiškyje.

Stasys Šeinauskas

Vaclovas Bernotėnas (1917-1978)

1943 m. birželio 25 d. pasižymėjo Kursko mūšyje – kaip 156-ojo šaulių pulko pėsčiųjų žvalgų būrio vadas (tuo metu Lietuviškoji divizija priklausė Centrinio fronto 48-ajai armijai) su grupe žvalgų žvalgyboje įsiveržė į vokiečių apkasus ir paėmė 2 belaisvius. Vėlesnėse kautynėse buvo sužeistas. 7 paras be maisto ir vandens sėlino pas savuosius, kol pasiekė savo pulko pozicijas. Už narsą ir didvyriškumą mūšiuose su vokiečių kariuomene 1944 m. birželio 4 d. nutarimu suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas, apdovanotas Lenino ordinu ir Aukso žvaigždės medaliu (Nr. 3662)

Vaclovas Bernotėnas

Kalmanas Šuras (1917-2003)

Prasidėjus Vokietijos-TSRS karui evakuotas į Bucharos sritį Uzbekistane. Nuo 1942 m. buvo 16-osios lietuviškosios divizijos seržantas. Dalyvavo daugelyje mūšių, apdovanotas ordinais ir medaliais, tarp jų ir Raudonosios Vėliavos ordinu.

1944 m. spalio mėn. 12 d. kautynėse dešiniajame Nemuno krante prie Pagėgių atremdamas vokiečių kariuomenės ataką pabūklą išstūmė į atvirą poziciją ir pamušė tanką (Tigrą). Žuvus pabūklo įgulai sužeistas toliau kovėsi ir sunaikino virš dvidešimties vokiečių kareivių bei išlaikė pozicijas.

Už tas kautynes jam suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas.

Kalmanas Šuras

Monika Trinkūnaitė (1924-2006)
Aš į diviziją atėjau savanore, pakeitusi knygą į šautuvą. Man buvo 17 metų. Pirmą savo kovinį „krikštą“ gavau 1943 metų žiemą prie Aleksejevkos. Tai buvo vasario 20, o pirmas mūšis - vasario 24, rytą pusę dešimtos prasidėjo priešo įtvirtinimų ataka. Buvo labai baisu. Praėjo kiek laiko, aš pripratau prie karinių lėktuvų ūžesio, pripratau prie minosvaidžių ir artilerijos šūvių. Mačiau artimųjų, draugų kraują ir jų mirtis. Į perrišimo punktą atnešė sužeistąjį, kuriam buvo peršauta gerklė. Jis nieko negalėjo kalbėti, tik rankomis kažką rodė. Galu gale suvokiau, kad prašė kažką išimti iš kišenės. Ten buvo laiškas ir nuotrauka moters su dviem vaikučiais. Ten buvo parašytas namų adresas. Tą laišką prašė išsiųsti namo tik po mirties.. Sužeistasis greit mirė. Negalėjau sulaikyti ašarų. Paskui dažnai tekdavo akis į akį susidurti su mirtimi. Atsimenu, sykį stojančiam į partiją kariui išrašinėjau nario bilietą. Staigus sprogimas sudrebino namelį, kuriame buvome įsikūrę. Kai atsikvošėjau būsimasis komunistas šalimais gulėjo jau nebegyvas.

Lietuvos komunistai buvo auklėjami bolševikų pavyzdžiu. 16-oji lietuviškoji šaulių divizija buvo daugianacionalinė. Daugelis kovotojų kautynių metu paduodavo pareiškimus, prašydami juos priimti į komunistų partiją. Ypatingai daug pareiškimų su prašymu priimti į partiją kariai paduodavo sunkių kautynių metu.

1943 metų liepos mėnesio kautynių metu į partiją buvo priimta 200 komjaunuolių, gauti 163 pareiškimai priimti į komunistų partijos narius ir 439 pareiškimai priimti kandidatais į TSKP narius. Tuo metu dirbau 16-osios divizijos politiniame skyriuje, šimtams kareivių ir karininkų savo ranka išrašiau partinius bilietus. Mūsų kariai, eidami į kautynių lauką, norėjo kautis su priešu būdami komunistais.

Kiek daug prisiminimų susieta su Oriolo žeme. Čia mūsų 16-oji lietuviškoji šaulių divizija gavo pirmą kovos krikštą. Vaduodami kiekvieną žemės sklypelį, mes jautėme, jog artėjame prie mums brangios Lietuvos. Kovodami Oriolo žemėje, mes vienas kitą geriau pažinome, buvome pasiruošę atiduoti už Tėvynę savo gyvybę.

Monika Trinkūnaitė

Greta vyrų lietuviškoje divizijoje, nuo pat pirmųjų dienų, kautynėse dalyvavo ir lietuvės moterys. Ryšininkė Birutė Karosienė buvo sužeista, bet nepasitraukė iš pareigų. Pamačius, kad dėl sustiprėjusios priešo ugnies dalinio karių puolimas susilpnėjo, ji pirmoji puolė vokiečių apkasus. Jos pavyzdžio paveikti, pakilo ir kiti kovotojai. Tačiau antroji priešo kulka mirtinai pervėrė Birutę Karosienę. Ryšininkė Aldona Paškevičiūtė buvo nepaprastai kukli, bet kartu didelės drąsos ir ištvermės mergina. Kautynių laiku ji sutaisė priešo sviedinių suardytą telefono ryšį, bet, grįždama atgal, buvo mirtinai sužeista ir nuo žaizdų mirė. 

Sanitarė Zosė Dieninaitė iš kovos lauko išnešė 62 sužeistus karius. Tą darė 36 valandas, be poilsio, vykstant apšaudymui. Ji žuvo, mūšio metu metu tvarstydama eilinį J. Daunį. 249- ojo šaulių pulko sanitaras Mičas  išnešė 39 sužeistuosius kartu su jų ginklais. 156 šaulių pulko vado pavaduotojas kapitonas P. Gužauskas, pakėlęs karius į ataką, žuvo pakirstas kulkos.

-----------------------------------------------------------------------------------------------

Informacija buvo pateikta remiantis viešai prieinamais šaltiniais. Daugelis faktų buvo paimta iš kareivių atsiminimų knygos „Šešioliktoji lietuviškoji“ (2008 metų leidimo). Ateityje iš ten perpublikuosiu ir daugiau karių atsiminimų.

Pabaigai citatos iš karių atsiminimų:

Solomonas Atamukas
1943 metų liepos 18 dieną, dvizijai persidilokuojant į naujas pozicijas, vokiečių snaiperio kulka pataikė broliui į galvą. Moisėjus žuvo nesulaukęs dvidešimto rudens. Paskutiniame liepos 10 d. Laiške jis guodė ir ramino motiną. Žuvo ir mano svainis leitenantas Nachmanas Birgeris. Lietuvoje žuvo tarybinis partizanas Aleksandras Jacovskis, svainio Jevsėjaus Jacovskio vyresnysis brolis.

Vincas Ragauskas
Antradienis, 1943 m. Birželio 8.
Šiandien su reikalu buvau užnugaryje, sanitarijos kuopoje. Atvykau aplankyti draugą, o jis jau miręs.
Pakėliau palapinsiaustę, kurią pridengtas. Jo veidas melsvai pilkas, ant galvos matosi raudonos kraujo žymės, galva subintuota, akys užgriuvusios, o viena pravira, lyg sako:
- Netiesa, aš gyvas, tik pavargau ir ilsiuosi ištiesęs kojas, tiesą sakau, netiki?
Aš priklaupęs ir netikėdamas savimi pajudinau už peties, bet jis jau sustingęs, atšalęs.
Guli Antanas Lukošius, mano geras draugas, ir mirties sukaustė jo lūpas ir sąnarius.
Jo veide plieninė valia laimėti. Žiūriu ir netikiu, prieš kelias dienas buvo gyvas, o šiandien užkas... Stovėjau nuleidęs galvą prie žuvusio draugo, ir neapykanta virė priešui.

Ketvirtadienis, 1943 m. Birželio 26.
Jis guli uždengtas palapinsiauste, ramus ir abejingas viskam, kas dedasi aplinkui. Jis jau atsikariavo. Pakeliu kraštą palapinsiaustės. Jo veidas pilkai tamsus ir man taip matytas, tik pavardės jo neatsimenu. Žinau, kad jis kulkosvaidininkas ir išdaigininkas.
Išblyškęs, sudubęs veidas ir ištiestos prie šonų rankos verčia jaudintis. Ir kažkoks šaltas, ledinis jausmas užgula sielą. Buvo judrus vaikinas, o gal ir savo šeimą turėjo – ir štai finalas... Mirtis atėjo iš karto ir kentėti nereikėjo. Prislėgs jį žemelė, tolimo Oriolo, o jo motina vargu ar sužinos kur jis palaidotas. Liūdnos mintys lenda į galvą.

Jonas Gureckis

Po antskrydžio atsivėrė baisus vaizdas. Lavonai, sužeistųjų riksmas, aimanos, kur guli galva, kur koja, kur tik pusė žmogaus. Nutrūko ryšys. Paėmęs laidą į ranką, bėgu, kol surandu nutraukto laido galą. Sujungiu – vėl ryšys yra. Ryšių punkte budinti Vološinaitė praneša man, kad žuvo seržantas Jonas Rutkauskas, mano draugas. Vėliau sužinojau, jog jie dviese išsikasė didelį platų apkasą. Netoliese sprogo bomba – oro banga užmušė abu.

Kitą rytą netoli tos vietos, kur budėjo Viktoras, mūsų kariai rado jo lavoną. Sužeistą Viktorą fašistai paėmė į nelaisvę. Norėdami išgauti žinių apie mūsų gynybą, jį žiauriai kankino, nukapojo rankas ir kojas, degino pakabinę virš laužo. Viktoras mirė didvyrio mirtimi. Trečią dieną mūsų ryšininkas Mazinteris, neutralioje žemėje ieškodamas sužeistųjų, rado mūsų draugą Povilą Buroką. Jis dar spėjo pasakyti, jog išliko gyvas, nes apsimetė mirusiu, ir vokiečiai jo nelietė. Deja, mūsų draugas mirė benešant į medicinos punktą.

Vienuolika dienų ir naktų virė pragariškas mūšis. Pagaliau mūsų kariuomenė  pralaužė priešo gynybos linija, ėmė pulti. Įsakyta ir mums ruoštis žygiui. V.Valaitis surinko komunistus ir komjaunuolius. Kalbėjo jaunesnysis leitenantas P. Kanišauskas, komjaunimo organizacijos sekretorius Zamšteigmanas ir kiti. Viskas aišku – komunistai ir komjanuoliai turi būti priekyje.

Iš mūsų kuopos man pranešė, jog žuvo Pranas Kanišauskas. Pasirodo, vos tik mes atsiskyrėme, sprogo sviedinys ir jam nutraukė abi kojas. Ten pat jis ir mirė. Gaila gero, protingo vyro.

Lionginas Vaicekauskas
1943 vasario 24 diena.
Pirmyn veržtis vėl kliudė priešo kulkosvaidis ir snaiperiai. Už kokių 50 metrų, aukštumos viršunėje, matėme juodojančias priešo dzotų angas. Jų buvo daug ir visos ėmė spjaudyti ugnimi. Kulkų trasos matomos plika akimi.
- Aš jus gyvates nutildysiu. – riktelėjo Kazys Vasiliauskas ir smarkiai apšaudoma lyguma ėmė šliaužti kulkosvaidžio pusėn.
Mirtis užklupo jį pusiaukelėje. Kiek pamenu iš Vasiliausko pasakojimų, kažkur Kaune, Šančiuose ar Panemunėje, gyveno jo motina.

...Kova truko akimirką. Išsigandę Hitlerininkai, kaip pelės palinko prie sniego kauburėlių, pabėgo. J. Astratovas pirmas šoko juos persekioti. Jis pakilo visu ūgiu iš priedangos ir jau taikėsi į begančių  hitlerininkų grandinę. Staiga, iš kažkur tarkštelėjo pasislėpusio hitlerininko automatas. Švino kruša palietė J. Astratovo krūtinę. Mano mielas, neišskiriamas žygių draugas susmuko neištaręs nė žodžio.
Kelioms minutėms lieku vienas. Greta – trys kritusieji draugai. Priglūdau prie J. Astratovo krūtinės – gal dar kvėpuoja, gal tik sužeistas. Bet jis jau buvo atšalęs. Astratovas minėjo savo tėviškę kažkur Rokiškio apskrityje...

1943 kovo 1 diena.
Mūsų kuopa ilsėjosi Aleksejevkos centre. Kareivių „telefonas“ pranešė: kaimo šiaurės pakraštyje stovi 249 – asis šaulių pulkas. O jo žvalgų būryje tarnavo mano kaimo vaikinas Jonas Vilkelis. Abu traukėmės į Rytus, gyvenome gretimuose kolūkiuose. Kariuomenėje tik susirašinėjome, susitikti nepavyko. Šįkart nutariau jį surasti. Gavau vado leidimą ir išvykau. Už cerkvės stovėjo didžiulės haubicos ir retkarčiais šaudė. Toliau - sodai, reti krūmai. Juose fanerinės landynės, palapinės. Ten ir buvo stovykla. Suradau žvalgų būrį, o Jono neradau. Jis su draugais vykdė žvalgybines užduotis ir kovo 3 žuvo. Jis palaidotas Kurakino kaimo kapinaitėse. Apie žūtį sužinojau daug vėliau.

Jonas Kličius

1945 metų sausio 28 dieną, 9 valandą visas Klaipėdos miestas buvo išvaduotas iš vokiškųjų okupantų. Tarybinės armijos kariai lietuviai pasiekė Kuršių marias. Už marių, Kuršių nerijoje, dar buvo vokiečiai, bet jie iš ten skubiai nešdinosi.
1945 metų sausio 28 dienos rytą išsipildė ilgametis lietuvių tautos troškimas – turėti savo uostą, turėti langą į jūrą. Ko nepajėgė atlaikyti mūsų bočiai, ką buvo lietuvių tautai praradusi smetoninė vyriausybė, tas buvo atgauta 1945 metų sausio 28 dieną geriausiųjų lietuvių tautos sūnų gyvybe ir krauju, jiems kartu kovojant su kitų tarybinių tautų sūnumis. Tik šitaip mes, Lietuviškosios divizijos kariai, galėjome atlikti savo pareigą: gražinti savo Tėvynei vieną svarbiausiųjų miestų – Klaipėdą su jos puikiuoju uostu, tiesa, okupantų žvėriškai sugriautu.

Apie kitokius „Miško brolius“

  Lietuvos istorija yra nuolatinėje perrašymo arba nutylėjimo fazėje. Kiekvienai naujai santvarkai įsigalėjant, kaip mat, būna ištrinama kas jai nepalanku. Tiek vertybiškai, tiek ir ideologiškai bei geopolitiškai. Ką turiu omenyje? Mane ilgą laiką neramino mintis, jog Vokietijos kaizerinės kariuomenės okupacijos metu Lietuvoje atrodytų lyg ir nevyko joks gyventojų pasipriešinimas. Apie pačią okupaciją irgi nerašoma nieko blogo. Atrodo lyg nieko baisaus nevyko. Apskritai nieko nevyko kol 1918 metais buvo paskelbta nepriklausomybė (vokiečiams geranoriškai ir kilniai leidžiant), po jos sekė kovos dėl jos ir vadinamasis tarpukario periodas.

 Kas Lietuvoje vyko tarp 1915 - 1918 metų atrodo lyg niekam nerūpėtų. O be reikalo. Labiau pakapsčius matomas ne toks gražus vokiškas vaizdelis.

Bausmė už atitinkamos pagarbos nerodymą

 

 

 

1915 m. liepą Vokietijos kariuomenė atėmė dabartinė Lietuvos teritorijos dalį iš Carinės Rusijos ir suformavo administracinė vienetą - Oberostą.

Oberoste nuo 1916 m. birželio teismuose vartojama tik vokiečių kalba, vietos gyventojams drausta dalyvauti administracinių įstaigų darbe, atimtos politinės teisės bei laisvės, suvaržyta teisė į nekilnojamąjį turtą. Valstiečiams nustatytos didelės maisto produktų pristatymo normos, įvestas pagalvės mokestis 15–60 metų gyventojams, žemės mokestis valstiečiams, taip pat degtukų, druskos, sacharino, šunų, tiltų ir kiti mokesčiai – netiesioginiai mokesčiai 4 kartus viršijo tiesioginius. Lietuvos ūkiu buvo remiama Vokietijos ekonomika, išlaikoma Rytų fronto kariuomenė.

Okupacijos metu padaugėjo infekcijų, padidėjo mirtingumas, nemažai vyrų suvaryta į priverčiamųjų darbų batalionus, dalis išvežta į Vokietiją. Masiškai buvo kertami miškai, pramonė dirbo tik vokiečių reikmėms, pradėtas gyventojų vokietinimas. Už pasipriešinimą okupantams ir įsakymų nevykdymą gyventojai buvo baudžiami mirties bausme, kalėjimu, piniginėmis baudomis.

 Natūralu, jog toks elgesys su vietiniais žmonėmis turėtų iššaukti vietinių nepasitenkinimą. Taip ir buvo, tik apie tai labai sunku rasti informacijos.

1916 m. pradžioje Lietuvoje pasirodė pirmieji „miško brolių“ būriai. Kas gi ėjo į šiuos būrius? „Miško brolių“ būriuose telkėsi iš vokiečių nelaisvės pabėgę rusų karo belaisviai, besislapstantieji nuo priverčiamųjų darbų arba pabėgę iš darbo batalionų vietos gyventojai, daugiausia bado spiriami beturčiai, žmonės vienaip ar kitaip nukentėję nuo okupantų savivalės. Be to, šiuose būriuose buvo, tiesa, nedaug vokiečių kariuomenės dezertyrų.

Asociatyvinė nuotrauka iš to laikmečio. Labai laukčiau „miško brolių“ nuotraukų.

„Miško brolių“ nacionalinė sudėtis buvo gana įvairi — lietuviai, rusai, lenkai, vokiečiai. Ko buvo daugiau, vietos gyventojų ar rusų karo belaisvių, nesant tikslių duomenų, sunku pasakyti. Aišku viena — kiekvienais metais vietos gyventojų daugėjo, o paskutiniais, 1917—1918 okupacijos metais, jų buvo aiškiai daugiau.

Tarp „miško brolių“ buvo ir degradavusio elemento. Tačiau vertinti šį judėjimą kaip banditizmą, kaip svetimo turto plėšimą — būtų neteisinga. „Tai ne plėšikai, tai keršytojai,— rašė V. Kapsukas „Tiesoje“,— kurie kitokio kelio neberasdami ir nenusimanydami, juo pradeda eiti... Gyvenimo aplinkybės nuvarė juos į mišką“. „Miško brolių“ judėjimas, nurodė V. Kapsukas, turėjo klasinės ir net revoliucinės kovos elementų.

Gausūs keršytojų būriai nuolat įvarydavo baimės prispaudėjams — vokiečių okupantams ir jų vietiniams pagalbininkams. Jie buvo „aukščiausias liaudies teismas“, ginantis pavergtuosius ir išnaudojamuosius nuo „visagalinčių“ svetimų ir savų išnaudotojų.

Kauno apskrityje ilgą laiką sėkmingai veikė „Aleksandro“ vadovaujamas būrys. Ypač aktyviai jis reiškėsi 1917 m. vasarą. Vieno susirėmimo metu buvo nukauti žandarai Krabelis ir Preisas. „Organizuoti antpuoliai su gaudynėmis,— rašė 1917 m. liepos 2 d. Kauno apskrities viršininkas,— išskyrus gaujos vado „Aleksandro“ sušaudymą, iki šiol nebuvo sėkmingi dėl neįžengiamų miškų ir gerų ryšių“. Kovai prieš „miško brolius“ apskrities karinė valdžia reikalavo skubiai prisiųsti pastiprinimą — 50—60 kavaleristų ilgesniam laikui.

Lekėčių ir Plokščių miškuose 1917 m. pabaigoje — 1918 m. pradžioje veikė Adomaičio būrys. Be kitų, jame telkėsi daug pabėgusių iš Lentvario ir Kazlų Rūdos darbo batalionų lietuvių vyrų. Keršytojai užmušinėdavo pakelėse vokiečių žandarus, užpuldinėdavo žandarų buveines, atimdavo ginklus ir jų turtą.

„Miško broliai“, remiami vietos gyventojų, buvo beveik nepagaunami. Jie sėkmingai pasitraukdavo nuo pranašesnių okupantų karinių jėgų, dažnai pereidavo iš apskrities į apskritį. Toks keršytojų būrys veikė Kupiškio, Utenos ir Ukmergės apskrityse. 1917 m. liepos 29 d. Kupiškio apskrities viršininkas rašė, kad vis dar netvarką kelia buvusio kavalerijos puskarininkio Judzo būrys Raguvos ir Troškūnų apylinkėse. Sis būrys smarkiai susirėmė su žandarais 1917 m. spalio 9 d. prie Skuradžių, 1917 m. gruodžio 1 d. — Barsukų ir Prūsalės kaimuose. Didelių keršytojų grupių, skundėsi Kupiškio apskrities viršininkas, nepavyko sunaikinti. „Tik atskiri dalyviai papuldavo j vokiečių rankas ir tik seniūnų ir vietos gyventojų išdavystės dėka“. Apskrities valdžia prašė pagalbos — padidinti žandarų skaičių ne mažiau kaip tris kartus. Karinės paramos reikalavo Šeduvos apskrities valdžios organai.

1916—1917 m. „miško broliai“ aktyviai veikė Raseinių ir Jurbarko apskrityse. Čia jiems buvo labai patogios vietos: miškai, krūmai, balos, blogi keliai. „Už 5 kilometrų į šiaurę nuo Nemuno prasidedanti ir einanti nuo Dubysos į rytus 15 kilometrų pločio ir apie 30 kilometrų ilgio vietovė,— rašė okupacinės valdžios organai,— yra tiesiog ideali vieta partizanams.

Lygi, daugelio upelių ir pelkių, tankių krūmų ir atžalynų išmarginta vietovė buvo didelių partizanų grupių neprieinama prieglauda ir susitelkimo centras“1916 m. pradžioje čia prasidėjo pirmieji ginkluoti susirėmimai su „miško broliais“. 1916 m. balandžio 9 d. Raseinių apskrities viršininkas pranešė Lietuvos karinei valdybai: „Prieš kelias dienas žandaras Kupreitas... ilgai šaudėsi su plėšikais... šioje vietoje bastosi didelės ginkluotų ordų masės“. 1916 m. rugpjūčio mėn. prie Klopotynės dienos metu buvo užmuštas Nemuno apsaugos seržantas. Žandarai, eiguliai, derliaus nuėmimo komandų kareiviai ir okupantams lojalūs gyventojai gaudavo grasinimus, kad jie būsią sunaikinti, o derlius — sudegintas. Faktiškai „miško broliai“ čia šeimininkavo.

1916 m. lapkričio mėn. miško ruošos darbai buvo nutraukti, žandarai ir kareiviai galėjo pasirodyti tik dieną ir didelėmis grupėmis; ir tai juos dažnai užpuldavo ginkluoti keršytojai. 1916 m. pabaigoje buvo užpultas ir nuginkluotas Nemuno komandos puskarininkio vadovaujamas 5 kareivių patrulis. Kaip praneša okupantų agentai, „miško broliai“ rengėsi užpulti apskrities centrą Raseinius. „Padėtis darosi tokia nepakenčiama, kad bet kuriuo atveju gali būti paralyžuotas visas valdymas“,-— aliarmuodamas rašė Raseinių apskrities viršininkas.

Vokiečių karinė valdžia — 8-osios armijos etapo inspekcija kartu su Lietuvos karinės valdybos policijos ir žandarų jėgomis nutarė organizuoti stambų karinį žygį prieš keršytojų būrius. Tam tikslui okupacinės kariuomenės generolo majoro barono fon Rioderio, vadovavusio šiai operacijai, dispozicijon buvo sutelkti 1079 kareiviai ir karininkai. Be to, į pagalbą kariuomenei buvo atsiųstos Raseinių, Jurbarko ir Jonavos apskričių žandarų ir policijos jėgos.

Ši stambi karinė operacija prieš „miško brolius“ truko nuo 1916 m. lapkričio 19 d. iki gruodžio 13 d. Visa teritorija buvo padalyta į 6 ruožus, po juos išskirstyti kariniai daliniai. Karinės vadovybės įsakymu buvo numatyta, kaip kariuomenė turi veikti: „prašukuoti“ vietoves, atidžiai apžiūrėti atskiras sodybas, klojimus, šieno ir šiaudų kūgius, patikrinti pasus, sulaikyti įtariamus asmenis ir t.t. Tačiau baudžiamosios operacijos rezultatai buvo gana menki: suimti 62 žmonės, tarp jų 18 rusų belaisvių, 1 žmogus, bandęs pabėgti, buvo nušautas. Ataskaitoje, kur pažymimi operacijos rezultatai, generolas majoras fon Rioderis buvo priverstas pripažinti, kad kartu su buvusiais rusų armijos kareiviais veiksmuose prieš okupantus dalyvauja vietos gyventojai, ypač jaunimas. „Dažnai įsilauždavo civiliai žmonės; jų darbai tuojau buvo laikomi rusų kareivių darbais“,— pastebėjo jis.

Verta atkreipti dėmesį į aprašomo įvykio ir paskelbimo datas. O taip pat, jog įvardinti rusų kareiviai (arba internacionalus „miško brolių“ būrys) buvo globojami vietinių gyventojų.

Šį būdingą reiškinį pažymėjo ir Raseinių apskrities viršininkas. 1917 m. birželio 30 d. ataskaitoje jis rašė: „Paskutiniu metu paaiškėjo, kad procentas, kurį sudarė pabėgę karo belaisviai, mažėja“; jų gretas papildo vietos gyventojai, kurie ne tik aktyviai priešinasi, bet ir visokeriopai remia keršytojus, ypač padėdami užmegzti ryšius. Kaip tik pasirodo kariuomenė, rašė Rioderis, tuoj apie tai sužino besibastantieji. Tada jie pasitraukia iš tos vietos, slepiasi atskirose slėptuvėse arba išsiskirsto j visas puses: pereina į kaimynines Šiaulių, Skaudvilės, Jonavos apskritis.

Po nenusisekusios baudžiamosios ekspedicijos Raseinių apskrities viršininkas, turėdamas galvoje, kad gyventojai remia „miško brolius“, siūlė: nedelsiant nubausti ištisus apskrities kaimus ir sudaryti apskrityje nuolatinius žandarų ir policijos postus.

Kiek iš viso buvo „miško brolių“,— sunku pasakyti. Reikia pritarti nuomonei, kad istorinėje literatūroje pateiktas skaičius — 20 tūkstančių keršytojų, veikusių 1917 m. Kauno gubernijoje, yra kiek perdėtas. Tačiau gausūs pasipriešinimo faktai (žandarų, seniūnų, agentų užmušinėjimai, buožynių padeginėjimai, atskirų vokiečių kareivių ir net grupių užpuldinėjimai ir kt.) rodo, jog „miško brolių“ judėjimas buvo plataus užmojo. Jau vien iš to, kad Lietuvoje, t. y. fronto užnugaryje, 1917 m. antroje pusėje buvo dislokuotos 64 pėstininkų kuopos, 5 raitųjų šaulių, 6 dragūnų eskadronai, taip pat policija ir žandarų korpusas, matyti, kad su šiuo judėjimu okupantai buvo priversti skaitytis. Be to, baudžiamosioms ekspedicijoms vokiečių karinė vadovybė sudarydavo laikinus kariuomenės junginius. 1917 m. rudenį Lietuvoje buvo 4 tokie junginiai, veikę Kėdainių, Šiaulių, Joniškėlio, Panevėžio rajonuose.