„Geltonosios liemenės“ Lietuvoje: būti ar pūti?

Tekstas buvo publikuotas portale inforama.lt

Turbūt jau daugelis žmonių žino apie „geltonųjų liemenių“ neformalų judėjimą Prancūzijoje. Šis protesto judėjimas jau tuoj skaičiuos vienerius metus.

Pirmoji Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ protesto akcija įvyko 2018 metų lapkričio 17 dieną, po to, kai peticija prieš kuro kainų pakėlimą surinko daugiau nei milijoną parašų. Į protestą (kelių blokadą) žmonės buvo pakviesti per Facebook. Taip ir prasidėjo turbūt didžiausias šių laikų liaudies protestas Europoje. Jis vyksta iki dabar.

„Geltonųjų liemenių“ užuomazgos Lietuvoje

Reikia paminėti, jog „geltonųjų liemenių“ idėja paplito už Prancūzijos ribų. Vienokį ar kitokį tokios pakraipos protestą bandė įgyvendinti gal dvidešimtyje valstybių. Lietuva irgi bando neatsilikti.

Lietuvos „geltonųjų liemenių“ Facebook grupė įkurta dar 2018 metų gruodžio 11 dieną, bet pirmuosius aktyvumo ženklus pradėjo rodyti tik šių metų spalį.

Pripažinsiu, kad grupės veiklą stebėjau su nuostaba ir dideliu skepticizmu. Grupė išaugo iki 5000+ narių. Nevyko jokių aiškių siūlymų, o tik kvailoki pasisakymai apie smurtą, molotovo kokteilius bei riaušes.

Nieko nuostabaus, jog grupės administratorius sulaukė policijos vizito (kaip pats teigė) ir labai greitai nurimo. Perdavė grupę kitam žmogui, o jis ją užslaptino ir išjungė nuo galimybės diskutuoti.

Kaip BNS sakė Vilniaus policijos atstovė spaudai Julija Samorokovskaja, reaguodama į pranešimus, kvietusius į protestą prie Seimo antradienį, 16 val., policija įspėjo du asmenis.

„Policija stebi socialinius tinklus, pareigūnai matė tą įrašą, rado to renginio organizatorius ir oficialiai įteikė jiems įspėjimą, kadangi planuojamas renginys nederintas laikantis visų teisės aktų – nei su savivaldybe, nei su policija“, – BNS sakė policijos atstovė.

Ypač įdomiai skamba toks teiginys: „Pasak Policijos departamento, asmenys įspėti „dėl neleistino, priešingo visuomenės interesams elgesio“.“

Tad tema ar funkcionuos vienos ar kitos formos geltonųjų liemenių judėjimas Lietuvoje, pakibo ore.

Pokštas ar žaidimas?

Tiesa, reikia paminėti, jog spalio 15 dieną turėjo vykti protestas prie Seimo, į kurį nebuvo gauta leidimo (o gal jo ir neprašė?) ir jis patyrė fiasko. Į jį atvyko gal 15 žmonių. Vaizdo įrašą galite pažiūrėti čia.

Stebint tokį žaidimą protestais Lietuvoje kirba tik dvi mintys. Arba protestuoti linkę tik nemąstantys žmonės, kurie daro viską, jog nepavyktų. Arba čia kažkoks internetinių „trolių“ žaidimas/pokštas.

Rašyti viešai apie smurtą yra kvaila. Lietuvos internetinė erdvė atidžiai stebima jėgos struktūrų. Tuo tarpu teismai patenkina net 96% prokurorų užklausų dėl telefoninių pokalbių pasiklausymų. Pvz., 2014 metais tokių prašymų buvo 10 272.

Reikia turėti omenyje, jog tie 10 000 iš tiesų tampa daug didesniu skaičiumi, nes pasiklausomas žmogus, tikėtina, bendrauja ne su vienu asmeniu. Tad pasiklausomų asmenų skaičius stipriai išsipučia.

Prancūzų reikalavimai

Kliūna ir nesugebėjimas aiškiai formuluoti reikalavimus. Pavyzdžiui, Prancūzijos „geltonosios liemenės“, nors ir pradėjo savo protestą kaip atsaką į kylančius mokesčius bei kuro kainas, vėliau suformavo gan plačią programą. Pateikiu jų reikalavimų sąrašą:

 „Geltonųjų liemenių“ reikalavimai

Ekonomika ir darbas
1. Sušaukti visaliaudinį susirinkimą mokesčių reformos klausimu. Įstatymais uždrausti mokesčius, viršijančius 25 proc. piliečio turto.
2. Nedelsiant padidinti 40 proc. minimalią algą, pensijas ir pragyvenimo minimumą.
3. Nedelsiant sukurti naujas darbo vietas sveikatos apsaugos, švietimo, visuomeninio transporto, teisėtvarkos ir t.t. srityse, kad būtų užtikrintas reikiamas visų infrastruktūrų funkcionavimas.
4. Nedelsiant pradėti 5 milijonų nebrangių būsto vienetų statybą, tokiu būdu sumažinant nuomos kainas, hipoteką ir sukuriant darbo vietas statybos srityje. Griežtai bausti merijas ir apskrities administracijas, kurios palieka benamius po atviru dangumi.
5. Sumažinti bankų dydį ir padalinti bankų monopolijas, tuo pačiu apsaugoti finansinį sektorių nuo krizės. Uždrausti bankams su indėliais spekuliuoti biržose. Uždrausti „gelbėti“ nelikvidžius bankus mokesčių mokėtojų pinigais.
6. Anuliuoti vidaus skolą kaip fikciją. Tokios skolos nėra, ji jau buvo išmokėta daugybę kartų iš eilės.
Politika
7. Su liaudies parama perrašyti Konstituciją įtvirtinant joje visišką liaudies valdžią. Įteisinti bendrus referendumus, kurie kyla liaudies iniciatyva.
8. Uždrausti lobizmą ir įtakos schemas. Iki gyvos galvos uždrausti žmonėms, turintiems teistumą, užimti rinkimines pareigybes. Uždrausti užimti kelias rinkimines pareigybes tuo pačiu metu.
9. Frexit. Išeiti iš ES, sugrąžinti mūsų politinį, finansinį ir ekonominį suverenitetą (tokia buvo žmonių valia 2005 m. referendume). Atkurti mūsų valiutą, išeinant iš Lisabonos sutarties. Vien tai mums sutaupys 50 milijardų eurų per metus.
10. Sustabdyti bėgimą nuo mokesčių. Grąžinti 80 milijardų eurų, kuriuos 40 stambiausių kompanijų skolingos valstybei, kuri neskuba pareikalauti jų atgal.
11. Nedelsiant sustabdyti tolesnę privatizaciją ir grąžinti valstybinėn nuosavybėn privatizuotą turtą: oro uostus, geležinkelius, autostradas, stovėjimo aikšteles…
12. Nedelsiant pašalinti iš kelių radarus ir stop-kameras. Jie nesustabdo eismo įvykių ir yra ne kas kita, kaip paslėptas mokestis.
13. Nacionalinė švietimo sistema – pašalinti ideologiją iš švietimo ir kritiškai peržiūrėti destruktyvias ir diskredituotas mokymo metodikas.
14. Teisingumo srityje – padidinti biudžetą keturis kartus. Įrašyti įstatymuose didžiausią galimą laukimo laiką atliekant juridines procedūras. Supaprastinti teismų sistemą. Padaryti teisingumą nemokamu ir visiems prieinamu.
15. Žiniasklaida. Padalinti žiniasklaidos monopolijas, pašalinti favoritizmą tarp žiniasklaidos ir politikų. Padaryti žiniasklaidą visiems prieinama ir garantuoti nuomonių įvairovę. Uždrausti redaktoriaus propagandą. Nutraukti žiniasklaidos subsidijavimą – 2 milijardai per metus. Nutraukti nuolaidžiavimą žurnalistams mokesčių srityje.
16. Garantuoti pilietines laisves. Konstituciškai uždrausti kištis valstybei į švietimo, sveikatos apsaugos ir šeimos instituto reikalus.
Gamta ir sveikata
17. Įstatymiškai įpareigoti technikos gamintojus padidinti galiojimo laiką 10 metų mažiausiai. Įpareigoti juos turėti atsargines dalis.
18. Taip greitai, kaip tik įmanoma, uždrausti plastikinės taros ir panašių pakuočių, teršiančių gamtą, gamybą ir apyvartą.
19. Apriboti farmacijos kampanijų įtaką sveikatos apsaugos sistemai. Surengti visaliaudinį suvažiavimą dėl sveikatos apsaugos reformos.
20. Žemės ūkis. Uždrausti GMO, pesticidus, kurie įtariami sukeliant vėžinius susirgimus ir endokrininės sistemos patologiją.
21. Iš naujo industrializuoti šalį, atsisakyti importo, kuris daro didžiausią žalą gamtai.
Geopolitika
22. Nedelsiant išeiti iš NATO. Įstatymiškai uždrausti naudoti Prancūzijos pajėgas agresijose.
23. Prancūzijos ir Afrikos santykiai. Nutraukti plėšikavimo politiką, karinį ir politinį kyšimąsi. Atimti iš diktatorių pinigus ir nuosavybę, kurią jie nesąžiningai įsigijo, ir atiduoti Afrikos liaudžiai. Nedelsiant grąžinti namo Prancūzijos pajėgas.
24. Sustabdyti imigrantų antplūdį – mes neturim lėšų nei juos priimti, nei integruoti. Šis antplūdis sukėlė mūsų šalyje gilią krizę, kuri kelia grėsmę mūsų išgyvenimui.
25. Užsienio politikoje – išskirtinė pagarba tarptautinei teisei ir pasirašytoms sutartims.

Ar Lietuvoje yra žmonių pajėgiančių paruošti tokią programą? Manau, jog taip. Ar Lietuvoje socialinė padėtis yra geresnė už Prancūzijos, kuri jau metai laiko kaip protestuoja? Tikrai ne.

Kokia galima Lietuvos „geltonųjų liemenių“ ateitis?

Lietuvos „geltonosios liemenės“ gali ir turi tapti gan plačiu socialiniu judėjimu, kuris apjungtų įvairias socialines grupes žmonių. Tiek besiruošiančius streikuoti mokytojus, tiek ir policijos pareigūnus.

Lietuvos „geltonųjų liemenių“ judėjimas gali formuotis aplink tris (pradžiai) kertinius klausimus:
1. Darbo atlygis. Jo augimas bei kasmetinis indeksavimas bent +3% negu tais metais augs infliacija.
2. Darbo sąlygos. Darbo dienos trumpinimas nuo 8 iki 6 valandų darbo dienos paliekant 8 valandų darbo užmokestį bei jį didinant atsižvelgiant į pirmu klausimu iškeltus reikalavimus.
3. Daugiau demokratijos. Leidimų panaikinimas norint surengti protestą.

Kategoriškai viešojoje erdvėje negalima minėti smurtinių veiksmų. Tuo labiau, jog jie neefektyvūs ir tik silpnintų potencialų judėjimą. Yra daug puikių nesmurtinio pasipriešinimo technologijų, kurios puikiai veikia. Tad rekomenduojama pradžiai susipažinti su Gene Sharp darbais.

 Gene Sharpas „Pilietinė gynyba“

Mūsų nemirtingasis pulkas - Lietuviškoji šešioliktoji divizija

Šiandien minime pergalės prieš nacionalsocialistinę Vokietiją dieną. Žuvo begalės įvairių tautų karių, jog laimėtų tą sunkų karą. Vienose šalyse jie sulaukia tinkamo atminimo, kitose - deja ne.

Lietuva yra viena iš tokių šalių milžinų, kuriai 15 000 žuvusių Lietuvos piliečių, jų indėlis kare už pasaulį be sužvėrėjusios nacistinės ideologijos, neturi kažkokios vertės. Tai liūdina ir verčia susimąstyti. Tad, pažymėdamas 74 - asias pergalės metines, trumpai supažindinsiu su Lietuviškąją 16-ąją diviziją ir mūsų nemirtinguoju pulku.

16-oji Lietuviška divizija, Vilnius. 1945 metai

Per visą karą divizijoje kovėsi daugiau kaip dvidešimt tūkstančių karių, keturiolika tūkstančių karių apdovanoti ordinais ir medaliais, dvylikai jų už kovinius žygdarbius suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas.

Knygoje „16-osios lietuviškosios divizijos žuvusiųjų karių ATMINTIS“ (1995 metai) abėcėlės tvarka  surašytos lietuviškosios divizijos kautynėse žuvusiųjų 9350 karių pavardės. Divizijos veteranai P. Eidukas, F. Gaurylius, E. Levitas, V. Lunia, V. Petrauskienė, V. Ragauskas, J. Raliukonis, S. Rudžionis, A. Stankevičius, S. Šimonis, M. Trinkūnaitė, prof. L. Vladimirovas, susibūrę į redakcinę komisiją, jautė šventą pareigą įamžinti žuvusių  bendražygių atminimą. Dėl didelės darbo apimties nevisi komisijos surinkti divizijos žuvusiųjų karių duomenys pateko į knygą. 2006 metais mirusios Monikos Trinkūnaitės dukra perdavė respublikiniam komitetui kartoteką, kurioje yra dar beveik 6000 pavardžių. Dabar galima pakankami tiksliai pasakyti, kad jeigu kovinės parengties diviziją sudaro 10-11 tūkstančių karių, tai Antrojo pasaulinio karo metais žuvo beveik pusantros Lietuviškosios divizijos (~15 000 karių), geriausiųjų Lietuvos vyrų ir moterų.

1943 m. sausio 1 d. iš 10 250 divizijos kareivių ir karininkų apie 7000 buvo lietuviai ar Lietuvos gyventojai.

16-ojoje lietuviškojoje šaulių divizijoje 2-ajame  atsargos batalione, tarnavo 4.5 tūkstančių Lietuvos žydų. Iš jų 1724 žuvo fronte, mirė karo ligoninėse nuo sunkių sužeidimų.

Nuo 1943 metų vasario mėnesio iki karo pabaigos, kaudamiesi su hitleriniais okupantais lietuviškoji šaulių divizija išvadavo 648 gyvenvietes, nukovė ir sužeidė per 34 tūkstančius priešo kareivių ir karininkų, išvedė iš rikiuotės daug technikos: 108 tankus, 50 šarvuočių, 111 minosvaidžių, 769 kulkosvaidžius ir kt.

Nemirtingasis pulkas

Danutė Stanelienė (1922-1994).
1942 m. savanore stojo į Raudonąją Armiją. Baigė kulkosvaidininkų kursus. Fronte nuo 1942 m. gruodžio.

1943 m. gruodžio 16 d. kautynėse pakeitė kulkosvaidžių skyriaus vadą. Po to, kai likę skyriaus kariai buvo sužeisti ar nukauti Stanelienė likusi viena ugnimi palaikė atakuojančius savo pėstininkus. Už tai eilinė Stanelienė buvo apdovanota 3-iojo laipsnio Šlovės ordinu (Nr. 1303).

1944 m. liepos 1-10 d. seržantė Stanelienė netoli Polocko (Baltarusija) kulkosvaidžio ugnimi atrėmė 10 vokiečių kontratakų ir sunaikino apie 40 vokiečių kareivių. Už tai ji buvo apdovanota 2-jo laipsnio Šlovės ordinu (Nr. 3968).

1944 m. spalio 8 d. mūšyje dėl Vainuto (Lietuva) sunaikino vokiečių snaiperį, tris automatininkus ir vieną pėstininką paėmė nelaisvėn. Už tai buvo apdovanota 1-iojo laipsnio Šlovės ordinu (Nr. 38) ir tapo pilnu Šlovės ordino kavalieriumi bei pirmąja moterimi, tapusia tokiu kavalieriumi.

Danutė Stanelienė

Stasys Šeinauskas (1917-1944)

16-osios Lietuviškosios divizijos jaunesnysis seržantas, artileristas. 1942 metais įstojo į komunistų partija.

1944 m. spalio 13 d. 16-osios Lietuviškosios divizijos daliniai judėjo link Nemuno. 18 km į šiaurės vakarus nuo Tilžės (dab. Sovetskas, Rusija) puolančius dalinius kontraatakavo vokiečiai. 167-ojo šaulių pulko kuopos pozicijas, kurias dengė jaunesniojo seržanto S. Šeinausko pabūklas, atakavo 13 tankų su pėstininkais. Prileidęs tankus iki 300–400 m jis ėmė šaudyti tiesioginiu taikymu. Pirmaisiais šūviais pamušė du vidutinius tankus. Pėstininkams atsitraukus Šeinausko pabūklas liko vietoje ir toliau apšaudė tankus. Nuo tankų sviedinių žuvo beveik visa įgula, buvo sudaužytas pabūklo kampamatis. S. Šeinauskas buvo sunkiai sužeistas, bet ir toliau šaudė taikydamas pabūklą pro vamzdį. Spėjo pamušti dar vieną tanką, bet netrukus žuvo nuo greta sprogusio sviedinio skeveldrų.

1945 m. kovo 24 d. S. Šeinauskui po mirties buvo suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas. Jo vardu buvo pavadinta gatvė Rokiškyje.

Stasys Šeinauskas

Vaclovas Bernotėnas (1917-1978)

1943 m. birželio 25 d. pasižymėjo Kursko mūšyje – kaip 156-ojo šaulių pulko pėsčiųjų žvalgų būrio vadas (tuo metu Lietuviškoji divizija priklausė Centrinio fronto 48-ajai armijai) su grupe žvalgų žvalgyboje įsiveržė į vokiečių apkasus ir paėmė 2 belaisvius. Vėlesnėse kautynėse buvo sužeistas. 7 paras be maisto ir vandens sėlino pas savuosius, kol pasiekė savo pulko pozicijas. Už narsą ir didvyriškumą mūšiuose su vokiečių kariuomene 1944 m. birželio 4 d. nutarimu suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas, apdovanotas Lenino ordinu ir Aukso žvaigždės medaliu (Nr. 3662)

Vaclovas Bernotėnas

Kalmanas Šuras (1917-2003)

Prasidėjus Vokietijos-TSRS karui evakuotas į Bucharos sritį Uzbekistane. Nuo 1942 m. buvo 16-osios lietuviškosios divizijos seržantas. Dalyvavo daugelyje mūšių, apdovanotas ordinais ir medaliais, tarp jų ir Raudonosios Vėliavos ordinu.

1944 m. spalio mėn. 12 d. kautynėse dešiniajame Nemuno krante prie Pagėgių atremdamas vokiečių kariuomenės ataką pabūklą išstūmė į atvirą poziciją ir pamušė tanką (Tigrą). Žuvus pabūklo įgulai sužeistas toliau kovėsi ir sunaikino virš dvidešimties vokiečių kareivių bei išlaikė pozicijas.

Už tas kautynes jam suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas.

Kalmanas Šuras

Monika Trinkūnaitė (1924-2006)
Aš į diviziją atėjau savanore, pakeitusi knygą į šautuvą. Man buvo 17 metų. Pirmą savo kovinį „krikštą“ gavau 1943 metų žiemą prie Aleksejevkos. Tai buvo vasario 20, o pirmas mūšis - vasario 24, rytą pusę dešimtos prasidėjo priešo įtvirtinimų ataka. Buvo labai baisu. Praėjo kiek laiko, aš pripratau prie karinių lėktuvų ūžesio, pripratau prie minosvaidžių ir artilerijos šūvių. Mačiau artimųjų, draugų kraują ir jų mirtis. Į perrišimo punktą atnešė sužeistąjį, kuriam buvo peršauta gerklė. Jis nieko negalėjo kalbėti, tik rankomis kažką rodė. Galu gale suvokiau, kad prašė kažką išimti iš kišenės. Ten buvo laiškas ir nuotrauka moters su dviem vaikučiais. Ten buvo parašytas namų adresas. Tą laišką prašė išsiųsti namo tik po mirties.. Sužeistasis greit mirė. Negalėjau sulaikyti ašarų. Paskui dažnai tekdavo akis į akį susidurti su mirtimi. Atsimenu, sykį stojančiam į partiją kariui išrašinėjau nario bilietą. Staigus sprogimas sudrebino namelį, kuriame buvome įsikūrę. Kai atsikvošėjau būsimasis komunistas šalimais gulėjo jau nebegyvas.

Lietuvos komunistai buvo auklėjami bolševikų pavyzdžiu. 16-oji lietuviškoji šaulių divizija buvo daugianacionalinė. Daugelis kovotojų kautynių metu paduodavo pareiškimus, prašydami juos priimti į komunistų partiją. Ypatingai daug pareiškimų su prašymu priimti į partiją kariai paduodavo sunkių kautynių metu.

1943 metų liepos mėnesio kautynių metu į partiją buvo priimta 200 komjaunuolių, gauti 163 pareiškimai priimti į komunistų partijos narius ir 439 pareiškimai priimti kandidatais į TSKP narius. Tuo metu dirbau 16-osios divizijos politiniame skyriuje, šimtams kareivių ir karininkų savo ranka išrašiau partinius bilietus. Mūsų kariai, eidami į kautynių lauką, norėjo kautis su priešu būdami komunistais.

Kiek daug prisiminimų susieta su Oriolo žeme. Čia mūsų 16-oji lietuviškoji šaulių divizija gavo pirmą kovos krikštą. Vaduodami kiekvieną žemės sklypelį, mes jautėme, jog artėjame prie mums brangios Lietuvos. Kovodami Oriolo žemėje, mes vienas kitą geriau pažinome, buvome pasiruošę atiduoti už Tėvynę savo gyvybę.

Monika Trinkūnaitė

Greta vyrų lietuviškoje divizijoje, nuo pat pirmųjų dienų, kautynėse dalyvavo ir lietuvės moterys. Ryšininkė Birutė Karosienė buvo sužeista, bet nepasitraukė iš pareigų. Pamačius, kad dėl sustiprėjusios priešo ugnies dalinio karių puolimas susilpnėjo, ji pirmoji puolė vokiečių apkasus. Jos pavyzdžio paveikti, pakilo ir kiti kovotojai. Tačiau antroji priešo kulka mirtinai pervėrė Birutę Karosienę. Ryšininkė Aldona Paškevičiūtė buvo nepaprastai kukli, bet kartu didelės drąsos ir ištvermės mergina. Kautynių laiku ji sutaisė priešo sviedinių suardytą telefono ryšį, bet, grįždama atgal, buvo mirtinai sužeista ir nuo žaizdų mirė. 

Sanitarė Zosė Dieninaitė iš kovos lauko išnešė 62 sužeistus karius. Tą darė 36 valandas, be poilsio, vykstant apšaudymui. Ji žuvo, mūšio metu metu tvarstydama eilinį J. Daunį. 249- ojo šaulių pulko sanitaras Mičas  išnešė 39 sužeistuosius kartu su jų ginklais. 156 šaulių pulko vado pavaduotojas kapitonas P. Gužauskas, pakėlęs karius į ataką, žuvo pakirstas kulkos.

-----------------------------------------------------------------------------------------------

Informacija buvo pateikta remiantis viešai prieinamais šaltiniais. Daugelis faktų buvo paimta iš kareivių atsiminimų knygos „Šešioliktoji lietuviškoji“ (2008 metų leidimo). Ateityje iš ten perpublikuosiu ir daugiau karių atsiminimų.

Pabaigai citatos iš karių atsiminimų:

Solomonas Atamukas
1943 metų liepos 18 dieną, dvizijai persidilokuojant į naujas pozicijas, vokiečių snaiperio kulka pataikė broliui į galvą. Moisėjus žuvo nesulaukęs dvidešimto rudens. Paskutiniame liepos 10 d. Laiške jis guodė ir ramino motiną. Žuvo ir mano svainis leitenantas Nachmanas Birgeris. Lietuvoje žuvo tarybinis partizanas Aleksandras Jacovskis, svainio Jevsėjaus Jacovskio vyresnysis brolis.

Vincas Ragauskas
Antradienis, 1943 m. Birželio 8.
Šiandien su reikalu buvau užnugaryje, sanitarijos kuopoje. Atvykau aplankyti draugą, o jis jau miręs.
Pakėliau palapinsiaustę, kurią pridengtas. Jo veidas melsvai pilkas, ant galvos matosi raudonos kraujo žymės, galva subintuota, akys užgriuvusios, o viena pravira, lyg sako:
- Netiesa, aš gyvas, tik pavargau ir ilsiuosi ištiesęs kojas, tiesą sakau, netiki?
Aš priklaupęs ir netikėdamas savimi pajudinau už peties, bet jis jau sustingęs, atšalęs.
Guli Antanas Lukošius, mano geras draugas, ir mirties sukaustė jo lūpas ir sąnarius.
Jo veide plieninė valia laimėti. Žiūriu ir netikiu, prieš kelias dienas buvo gyvas, o šiandien užkas... Stovėjau nuleidęs galvą prie žuvusio draugo, ir neapykanta virė priešui.

Ketvirtadienis, 1943 m. Birželio 26.
Jis guli uždengtas palapinsiauste, ramus ir abejingas viskam, kas dedasi aplinkui. Jis jau atsikariavo. Pakeliu kraštą palapinsiaustės. Jo veidas pilkai tamsus ir man taip matytas, tik pavardės jo neatsimenu. Žinau, kad jis kulkosvaidininkas ir išdaigininkas.
Išblyškęs, sudubęs veidas ir ištiestos prie šonų rankos verčia jaudintis. Ir kažkoks šaltas, ledinis jausmas užgula sielą. Buvo judrus vaikinas, o gal ir savo šeimą turėjo – ir štai finalas... Mirtis atėjo iš karto ir kentėti nereikėjo. Prislėgs jį žemelė, tolimo Oriolo, o jo motina vargu ar sužinos kur jis palaidotas. Liūdnos mintys lenda į galvą.

Jonas Gureckis

Po antskrydžio atsivėrė baisus vaizdas. Lavonai, sužeistųjų riksmas, aimanos, kur guli galva, kur koja, kur tik pusė žmogaus. Nutrūko ryšys. Paėmęs laidą į ranką, bėgu, kol surandu nutraukto laido galą. Sujungiu – vėl ryšys yra. Ryšių punkte budinti Vološinaitė praneša man, kad žuvo seržantas Jonas Rutkauskas, mano draugas. Vėliau sužinojau, jog jie dviese išsikasė didelį platų apkasą. Netoliese sprogo bomba – oro banga užmušė abu.

Kitą rytą netoli tos vietos, kur budėjo Viktoras, mūsų kariai rado jo lavoną. Sužeistą Viktorą fašistai paėmė į nelaisvę. Norėdami išgauti žinių apie mūsų gynybą, jį žiauriai kankino, nukapojo rankas ir kojas, degino pakabinę virš laužo. Viktoras mirė didvyrio mirtimi. Trečią dieną mūsų ryšininkas Mazinteris, neutralioje žemėje ieškodamas sužeistųjų, rado mūsų draugą Povilą Buroką. Jis dar spėjo pasakyti, jog išliko gyvas, nes apsimetė mirusiu, ir vokiečiai jo nelietė. Deja, mūsų draugas mirė benešant į medicinos punktą.

Vienuolika dienų ir naktų virė pragariškas mūšis. Pagaliau mūsų kariuomenė  pralaužė priešo gynybos linija, ėmė pulti. Įsakyta ir mums ruoštis žygiui. V.Valaitis surinko komunistus ir komjaunuolius. Kalbėjo jaunesnysis leitenantas P. Kanišauskas, komjaunimo organizacijos sekretorius Zamšteigmanas ir kiti. Viskas aišku – komunistai ir komjanuoliai turi būti priekyje.

Iš mūsų kuopos man pranešė, jog žuvo Pranas Kanišauskas. Pasirodo, vos tik mes atsiskyrėme, sprogo sviedinys ir jam nutraukė abi kojas. Ten pat jis ir mirė. Gaila gero, protingo vyro.

Lionginas Vaicekauskas
1943 vasario 24 diena.
Pirmyn veržtis vėl kliudė priešo kulkosvaidis ir snaiperiai. Už kokių 50 metrų, aukštumos viršunėje, matėme juodojančias priešo dzotų angas. Jų buvo daug ir visos ėmė spjaudyti ugnimi. Kulkų trasos matomos plika akimi.
- Aš jus gyvates nutildysiu. – riktelėjo Kazys Vasiliauskas ir smarkiai apšaudoma lyguma ėmė šliaužti kulkosvaidžio pusėn.
Mirtis užklupo jį pusiaukelėje. Kiek pamenu iš Vasiliausko pasakojimų, kažkur Kaune, Šančiuose ar Panemunėje, gyveno jo motina.

...Kova truko akimirką. Išsigandę Hitlerininkai, kaip pelės palinko prie sniego kauburėlių, pabėgo. J. Astratovas pirmas šoko juos persekioti. Jis pakilo visu ūgiu iš priedangos ir jau taikėsi į begančių  hitlerininkų grandinę. Staiga, iš kažkur tarkštelėjo pasislėpusio hitlerininko automatas. Švino kruša palietė J. Astratovo krūtinę. Mano mielas, neišskiriamas žygių draugas susmuko neištaręs nė žodžio.
Kelioms minutėms lieku vienas. Greta – trys kritusieji draugai. Priglūdau prie J. Astratovo krūtinės – gal dar kvėpuoja, gal tik sužeistas. Bet jis jau buvo atšalęs. Astratovas minėjo savo tėviškę kažkur Rokiškio apskrityje...

1943 kovo 1 diena.
Mūsų kuopa ilsėjosi Aleksejevkos centre. Kareivių „telefonas“ pranešė: kaimo šiaurės pakraštyje stovi 249 – asis šaulių pulkas. O jo žvalgų būryje tarnavo mano kaimo vaikinas Jonas Vilkelis. Abu traukėmės į Rytus, gyvenome gretimuose kolūkiuose. Kariuomenėje tik susirašinėjome, susitikti nepavyko. Šįkart nutariau jį surasti. Gavau vado leidimą ir išvykau. Už cerkvės stovėjo didžiulės haubicos ir retkarčiais šaudė. Toliau - sodai, reti krūmai. Juose fanerinės landynės, palapinės. Ten ir buvo stovykla. Suradau žvalgų būrį, o Jono neradau. Jis su draugais vykdė žvalgybines užduotis ir kovo 3 žuvo. Jis palaidotas Kurakino kaimo kapinaitėse. Apie žūtį sužinojau daug vėliau.

Jonas Kličius

1945 metų sausio 28 dieną, 9 valandą visas Klaipėdos miestas buvo išvaduotas iš vokiškųjų okupantų. Tarybinės armijos kariai lietuviai pasiekė Kuršių marias. Už marių, Kuršių nerijoje, dar buvo vokiečiai, bet jie iš ten skubiai nešdinosi.
1945 metų sausio 28 dienos rytą išsipildė ilgametis lietuvių tautos troškimas – turėti savo uostą, turėti langą į jūrą. Ko nepajėgė atlaikyti mūsų bočiai, ką buvo lietuvių tautai praradusi smetoninė vyriausybė, tas buvo atgauta 1945 metų sausio 28 dieną geriausiųjų lietuvių tautos sūnų gyvybe ir krauju, jiems kartu kovojant su kitų tarybinių tautų sūnumis. Tik šitaip mes, Lietuviškosios divizijos kariai, galėjome atlikti savo pareigą: gražinti savo Tėvynei vieną svarbiausiųjų miestų – Klaipėdą su jos puikiuoju uostu, tiesa, okupantų žvėriškai sugriautu.

Referendumas kaip tiesioginės demokratijos instrumentas: kritinis požiūris

 Pradedu straipsnių ciklą apie referendumus Lietuvoje. Šie straipsniai paremti mano Viešosios politikos studijų bakalauriniu darbu tik jis pateiktas populiaria forma, be jokių priedų ir stipriai sumažinus teorinę dalį kuri būtų per daug sausa ir nelabai aktuali..

Darbe bus apžvelgta referendumų Lietuvoje istorija bei trys atvejai. Gero skaitymo ;)

Referendumas (lot. tai, kas turi būti pranešta) – „Tiesioginis piliečių balsavimas, kuriuo išreiškiama pozicija dėl tam tikrų, dažniausiai ypač svarbių dalykų; tiesioginės demokratijos ir tautos suvereniteto išraiškos forma. [...] Nuo paprastų rinkimų skiriasi tuo, kad dalyviai turi galimybę tiesiogiai dalyvauti priimant politinį sprendimą.“ (Politikos mokslų enciklopedinis žodynas, 2007) Referendumo objektas yra konkretus referendumui teikiamas klausimas. Į jį piliečiai gali atsakyti „taip“ arba „ne“. 

Referendumo rezultatai paremti mažoritariniu (pranc. majorité – dauguma) principu, t. y. sprendimas priimamas atsižvelgiant į daugumos nuomonę. Pirmasis referendumas buvo surengtas 1439 m. Šveicarijoje. Iki 20 a. referendumai buvo  rengiami tik šioje šalyje, JAV ir Australijoje, o dabar jie rengiami gana dažnai įvairiose šalyse. Pvz., „JAV valstijų ir vietos valdžios lygmenyse gyventojai savo nuomonę kasmet reiškia net 12 000-15 000 kartų“ (Povilaitis ir Kaminskas, 2010, p. 15). Taigi, mastai yra pakankamai dideli.

Lietuvoje istorinės referendumo instituto šaknys buvo įtvirtintos dar 1922 metų Lietuvos Konstitucijoje. Vėliau jo rengimo galimybė buvo numatyta ir 1928 metų Lietuvos Konstitucijoje. Bet tuo tarpu 1938 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje referendumo institucija, kaip valdymo įrankis, nebuvo paminėta išvis. Tiesa, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog 1922 ir 1928 metų Lietuvos Konstitucijose nebuvo minima paties referendumo sąvoka, tačiau buvo naudojami sulietuvinti atitikmenys, tokie kaip „Tautos visuotinis balsavimas“ (1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija) bei „Tautos atsiklausimas“ (1928 m. Lietuvos valstybės Konstitucija).

Tuometinių referendumų kartelė buvo daug mažesnė negu XXI a.. Dabar, norint inicijuoti referendumą, reikia surinkti daugiau negu 300 000 Lietuvos Respublikos piliečių parašų per 6 mėnesius. Neseniai parašų surinkimo laikas buvo prailgintas, seniau daugiau negu 300 000 Lietuvos Respublikos piliečių parašų buvo privaloma surinkti per 3 mėnesius. Tuo tarpu pagal 1922 ir 1928 metų Lietuvos Konstitucijas, užteko vos 50 000 balsavimo teisę turinčių piliečių sprendimo. Be to referendumo inicijavimo teises, be piliečių, turėjo ne tik Seimas, bet ir Prezidentas, o nuo 1928 metų ir Vyriausybė (Normantas, 2001, p. 654-673)

Taigi, galima teigti, jog laikui bėgant referendumų taisyklės Lietuvos Respublikoje griežtėjo. Žinant  demografinę padėtį ir aukštą emigracijos lygį, 300 000 balsavimo teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių parašų per 6 mėnesius surinkimas gali būti laikomas gan probleminiu aspektu, tačiau kol kas neketinama mažinti reikalingų parašų kiekio, norint surengti referendumą.

Referendumai kaip politinės manipuliacijos įrankis

Nepaisant to, jog referendumai turėtų būti tiesioginės demokratijos, piliečių galimybės laisvai dalyvauti svarbiausiuose šalies apsisprendimo atvejuose pavyzdžiu, referendumai taip pat gali tapti ir masių manipuliavimo įrankiais, kuriais sėkmingai pasinaudoja politinės įtakos darymą išmanantys politikai. Kaip pastebi Mažylis (2004, p. 156), „elito konsensusas įgalino radikalias įstatymines, dažnai ir konstitucines pataisas, įteisinančias referendumų konstitucingumą, sklandų jų vyksmą, o dažnai – ir palengvinančias teiginio TAIP priėmimą. Toks reiškinys neturėjo precedento nei vienoje ligšiolinėje ES plėtros bangoje. Kita vertus, analitikų pastebėjimai apie elito manipuliavimą referendumų taisyklėmis nėra nauji, o Vidurio Rytų Europos referendumai juos itin reljefiškai iliustruoja.“ Kitaip tariant, Mažylis atkreipia dėmesį į tai, jog referendumai iš tiesų pasitarnauja visuomenės manipuliavimui, kuriuo naudojasi politikai.

Politikai Lietuvos viešojoje politikoje nevengia rengti referendumus, net ir nesiekiant jų laimėti, vien dėl papildomos galimybės mobilizuoti elektoratą rinkimams ar gauti viešumo visuomeninėse ar privačiose žiniasklaidos priemonėse. Kaip pažymi Krupavičius (1998, p. 230), „nors referendumo mechanizmas yra tradicinė politinio elgesio forma, tuo pat metu jis buvo panaudotas vidaus politiniams konfliktams spręsti ir prisidėjo prie protesto subkultūros gilinimo“. Autorius šia savo citata komentuoja politinį vyksmą Lietuvos politikoje nuo 1992 ir 1996 metų kaip opozicijoje tuo metu buvę iš pradžių Sąjūdžio likučiai, o vėliau iš to susiformavusi Tėvynės Sąjunga, rengdama referendumus auginosi savo politinį kapitalą.

Tą pačią temą Krupavičius vystė ir tolimesniuose savo darbuose. Pavyzdžiui teigdamas, kad „Lietuvos vidaus politikoje referendumai nuo 1992 m. Akivaizdžiai buvo daugiau politinio oponavimo priemonė nei įstatymo priėmimo ar konsultacijų dėl jų instrumentas“ (Krupavičius, 2004, p. 228). Kitaip tariant, politikai naudojasi referendumais savo nuomonei išsakyti, didinti savo populiarumą, paveikti masių nuomonę.

Dar kitų mokslininkų teigimu, kurie tyrinėjo referendumus post-sovietinėse šalyse,  ši tiesioginės demokratijos išraiška dažnai yra naudojama valdančiojo elito, kaip priemonė legitimizuoti teises siekti jiems reikalingų pokyčių (Walker, 2003, p. 102).

Referendumas kaip tiesioginės demokratijos įrankis

Viena iš pagrindinių formų, kuria tiesioginė demokratija gali būti realizuojama, yra referendumai. Tiesa, šio įrankio kaip demokratijos raiškos ir įtvirtinimo mechanizmu tiki ne visi. Šalininkai teigia, kad referendumas yra aukščiausia tiesioginės demokratijos išraiška (Beetham ir Boyle, 1997, p. 65). Tuo tarpu oponentai teigia, jog referendumo procesu, kaip minios manipuliavimo priemone, žaidžia politinis elitas arba kontrelitas (Zinkus, 2004, p. 232). Dar kiti mokslininkai teigia, jog tiesioginė demokratija gerai veikti gali tik mažos demografijos šalyse (Norkus, 2008, p. 318), bei teigia, jog atstovaujamoji demokratija yra daug pažangesnis reiškinys (Navickas, 2014, p. 142). Tuo tarpu trečioji pusė teigia, jog daugelis žmonių išvis skirtingai supranta demokratiją kaip sąvoką, tad ne visada būtų galima susitarti kuri jos forma labiausiai atitinka jų interesus (Ramonaitė ir Vinogradnaitė, 2006, p. 244).

Vertinant Lietuvos situaciją, 2012 metais darytos 6 – osios bangos Europos socialinio tyrimo metu gauta informacija, jog lietuviai norėtų priimti daugiau sprendimų referendumo keliu. Piliečiai dabartinę situaciją įvertino 4,3 (dešimtbalėje sistemoje), o pačios tiesioginės demokratijos svarbos įvertinimas buvo 8,3 (Krupavičius ir Šarkutė, 2017, p. 14).

Kiti mokslininkai tik patvirtina faktą, jog rinkėjai nebesitenkina periodiniu balsavimu išrenkant atstovus, tačiau nori labiau dalyvauti sprendimų priėmimuose (Spurga, 2012, p. 171). Visa tai sąlygojo net bendrų, Europos Sąjungos mastu, referendumų-įstatymų projektų svarstymą (Kaufmann ir Waters, 2004, p. 136).

Vis tik, Lietuvoje, vis dar sunkiausiai, vertinant Europos mastu, surengti referendumą patiems piliečiams. O iš atstovaujamos valdžios institucijų referendumą gali inicijuoti tik Seimas. Prezidentas tokios galios neturi, kaip negali kreiptis ir į Konstitucinį teismą, nors gali paskirti tris šio teismo teisėjus (Rubavičius, 2010, p. 58).

Galima teigti, jog valdančioji klasė dažnai vengia referendumo kaip tiesioginės demokratijos ir teisinio įrankio, jog jis nebūtų panaudojamas prieš juos kaip kerštas.  Vis tik Europos Sąjungoje buvo tokių atvejų, kai elitui nepavyko legitimizuoti savo sprendimų per referendumą (minimas Europos sąjungos Konstitucijos atmetimas per balsavimus Prancūzijoje ir Nyderlanduose) (Birch, 2007, p. 157). Nors pilietinės asociacijos, kurios gali susiburti organizuodamos ir vykdydamos referendumą prisideda prie demokratijos ir valdymo stabilumo (Putnam, 2001, p. 123), tačiau didžioji dalis valdančiosios klasės yra linkusios riboti tokį piliečių galios augimą (Roper, 2013, p. 236).

Taigi, apibendrinant galima teigti, jog referendumas – svarbus tiesioginės demokratijos įrankis, kuris skirstomas į kelias skirtingas rūšis. Tačiau jo svarba labiausiai priklauso ne tik nuo galiojančių įstatymų, bet ir nuo politikų, kadangi manipuliuodami rinkėjais politikai gali trukdyti tiesioginės demokratijos veikimui.

Bus daugiau...
Marius Jonaitis
Kūlgrinda

Apie kapitalizmą ir komunizmą. Atsakymas Lidžitai

Mane džiugina kai žmonės domisi, rašo bei mąsto. Ypač malonu kada bandoma analizuoti visuomeninius, ekonominius ir politinius reiškinius. Be to, tą daro nekonformistiškai. Tačiau bėda kai tas daroma neįsigilinus į tų reiškinių esmę, tad klaidinama. Tiek save, tiek ir skaitytoją.

Rašau apie Lidžitos Kolosauskaitės tekstą „Tariamos komunistės išpažintis: Apie komunizmą, kapitalizmą ir šių reiškinių esmę“. Jei tai būtų kitas asmuo, gal ir nesivarginčiau rašyti patikslinimo, bet, šiuo atveju, neabejoju Lidžitos padorumu bei nuoširdumu, tad noriu padėti komunizmo ir kapitalizmo klausimu:). Nesu dar ypatingas ekspertas, tačiau esu įsigilinęs į šią temą labiau nei statistinis lietuvis.

Tuo labiau, jog save identifikuoju kaip marksistą. Ne komunistą, nes dar nesu vertas vadintis šiuo garbingu vardu. Na, bet pradėkim nuo pradžių! Pažadu, jog stipriai išsiplėsiu.

Paskutiniu metu kaip niekad dažnai girdžiu neva esu komunistė. Kaip suprantu, ši išvada paremta vien tuo, kad gana aštriai kritikuoju kapitalizmą ir pasisakau už socialinį teisingumą (tiek, kiek jis įmanomas).

Išties daugumai žmonių atrodo, kad galima būti komunistu arba kapitalistu. Ir dauguma tiki, kad komunizmas tai jau baisiai blogai, o kapitalizmas net jei ir ne saldainis, bet vis tiek milijoną kartų geriau. (Šiuo šriftu bus perteikiamas Lidžitos tekstas)

Manau neverta gilintis ką kai kurie žmonės tauškia. Labai mažai žmonių žino sąvokų reikšmes, o dar mažiau ką iš tikro reiškia tam tikros ideologinės doktrinos. Tiesiog dauguma renkasi kokią nors eiketę, jog galėtų įvardinti jiems patinkantį/nepatinkantį asmenį ar reiškinį. Tiesiog žmonėms paprasčiau gyventi įvardintame pasaulyje. Nesvarbu, kad klaidingai.

Ar kapitalizmas ir komunizmas turi esminių skirtumų?

Ir čia atsakymas gali būti tiek „taip“, tiek „ne“, priklausomai nuo to, žiūrėsime formos ar turinio.

Pirmiausiai daromas labai staigus šuolis nuo kapitalizmo prie komunizmo pamirštant tarpinę stotį - socializmą. Kodėl socializmas? Todėl, jog komunizmas yra tokia santvarka kai išnyksta klasinė visuomenė, tampa nebereikalinga valstybė kaip prievartos mašina valdančiosios klasės rankose bei nunyksta (apmiršta). Kadangi ekonominis gyvenimas tampa visuomeninis, tad išnyksta žmogaus eksploatacija (išnaudojimas) bei įgyvendinamas garsusis šūkis - „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“.

Tačiau, kaip žinome, santvarkos nekinta spragtelėjus pirštais, tad reikalingas pereinamasis etapas, jog susiformuotų naujas žmogus bei nauja visuomenė. Kaip teigė vienas klasikas:
 

Kokio ilgio būtų tas pereinamasis laikotarpis - niekas nežino. Pavyzdžiui kapitalizmas pasaulyje egzistuoja mažiausiai 500 metų. Tačiau net ir dabar jis totaliai nėra laimėjęs, patyrė begales pralaimėjimų ir atsitraukimų, nors dabar atrodo ir funkcionuoja kaip dominuojanti sistema.

Tačiau ekonomines, o tuo pačiu ir politines formacijas stimuliuoja technologinė pažanga. Kadangi ji stipriai suintensyvėjusi, tad galimi ir greitesni visuomeniniai pokyčiai bei perėjimai prie naujų, labiau kokybiškesnių visuomeninių santykių.

Aišku, galimas ir atkrytis bei visuomenių pasislinkimas nuo kelio link socializmo link fašizmo, kaip radikalesnės kapitalizmo transformacijos. Kas yra fašizmas, socializmas ir kapitalizmas? Kokie jų apibrėžimai?

Fašizmas – atvira teroristinė pačių reakcingiausių ir šovinistiškiausių monopolistinio/bankinio kapitalo elementų diktatūra. Tai paties finansinio kapitalo valdžia. Tai teroristinio susidorojimo su darbininkais, pažangiais valstiečiais ir inteligentais organizavimas. Politikoje fašizmas – tai pačios grubiausios formos šovinizmas, ugdantis zoologinę neapykantą kitoms tautoms ar rasėms. (Anot S. Payne - tai autoritarinis rėžimas, valstybės reguliuojamas ekonominis sektorius, antiliberalizmas, antikomunizmas ir antikonservatyvizmas.)  

Kapitalizmas – visuotinė prekinė gamyba (preke tampa ir žmogaus darbo jėga). Jo pagrindinis dėsnis – vertės dėsnis. Tikslas – pelnas bet kokia kaina. Kapitalistinė prekinė gamyba, kaip pridedamosios vertės gamyba verčia atimti dirbančiųjų laisvą laiką ir riboja kitas laisvo vystymosi sąlygas.

Socializmas – betarpiškai visuomeninis ūkis, jame vyksta ne prekių, o betarpiškai visuomeninių produktų, vartojamųjų verčių gamyba (daugiau apie pagrindinį socializmo ekonomikos dėsnį skaityti čia). Jo pagrindinis dėsnis – vartojamosios vertės dėsnis. Tikslas – visuotinės gerovės užtikrinimas ir laisvas, visapusiškas kiekvieno visuomenės nario vystymasis.

Kaip matome esminis kapitalizmo bei socializmo (o tuo labiau ir komunizmo) esminis skirtumas yra santykis su gamybos priemonėmis. Jų valdymu, jų sukurtos vertės panaudojimu. Augant socialistinės gamybos našumui bei produktyvumui privalo trumpėti ir darbo diena. Kodėl? Nes tikslas ne pelnas o visuotinės gerovės užtikrinimas ir laisvas, visapusiškas kiekvieno visuomenės nario vystymasis.

Ir nors socializmas gimsta iš kapitalizmo (kapitalizmas yra nėščias socializmu, arba jo motina) kaip pažangesnė ekonominė o tuo pačiu ir politinė formacija, kaip produktyvesnė gamyba, vis tik tai kardinaliai priešingos sistemos. Nes socializmas pakerta patį kapitalizmo principą - pridėtinės vertės nusavinimą per samdomą darbą (apie pridėtinę vertę rašiau čia), produkto virtimą preke bei kapitalo koncentraciją siaurose rankose.

O komunizme kapitalizmo liekanos turės atrodyti toks pat anachonizmas kaip dabar atrodo vergovė bei poligamija ar kažkas kas likę iš antikinių laikų kaip tuometinė norma.

Lidžita rašo: Pagal formą tai yra visiškai skirtingos ideologijos, viena kurių propaguoja „privačią nuosavybę“, o kita – „valstybinę“.

Pasimaunama ant tradicinio štampo, prie kurio, šį kartą iš blogosios pusės, prisidėjo sovietmetis. Manau tai buvo priežastis to, jog TSRS byrėjo. 

Socializme, o tuo labiau komunizme, privati nuosavybė tampa visuomeninė o ne valstybinė! T.y. Visos gamybos priemonės, žemė, vandens ištekliai ir kitas materialus bei nematerialus turtas priklauso liaudžiai. Liaudis esi tu, aš ir visi kiti žmonės kurie gyvena tam tikroje teritorijoje, kuria ir veikia tai visuomenei bei joje kaip fiziniai ir/ar kaip kolektyvas.

Aišku, socialistinėje visuomenėje valstybė ir liaudis yra susiję, nes liaudis, darbininkai ir tampa valdytojai tos valstybės, o ne atskiras elitas, kuris gyvena savo „atskirame pasaulėlyje“.

Tačiau visa nuosavybė priklauso visuomenei, liaudžiai, žmonėms. Ir jeigu valstybinis aparatas, partija ar kas kitas, kuris pradeda kalbėti valstybės vardu, išsigimsta bei veikdami vadovaudamiesi savų klaninių interesų savintis visuomeninį turtą sau, tai liaudis gali siųsti juos po velniu ir gamybos priemones pasilaikyti sau o tokią „valstybę“ ar elitą griauti ir vyti lauk.

TSRS teritorijoje žmonės/darbininkai kažkodėl visą žemę, fabrikus ir kitas gamybos priemones bei turtą laikė valstybine nuosavybe (o save atskyrė nuo valstybės, arba buvo atskirti) todėl praktiškai negynė kai visą tą turtą iš jų atėmė įvairūs sukčiai prisidengdami naujosios valstybės, sistemos ar dar kokio termino vardu. Negynė, nes nesuprato, jog visas materialus turtas yra jų kiekvieno kaip asmens ir jų kaip viso kolektyvo nuosavybė.

Galima daryti išvadą, jog tuometinis kuriamas socializmas buvo tik dalinis socializmas. Jame net knibžėjo kapitalistinio mąstymo štampu. Na o komunizmu net nekvepėjo.

Reziume - komunizme nėra (o tiksliau nebus, nes komunizmo dar niekas nesukūrė) valstybinės nuosavybės, nes pati valstybė nunyks kaip nelabai aktualus mechanizmas.

Tarkim, imkim resursų valdytoją. Komunizme resursų valdytojas yra valstybė (vyriausybė ar pan.), kai tuo tarpu kapitalizme – privatūs asmenys, dažniausiai oligarchai. Sakote, visiškai skirtinga? Nieko bendro? Bet… Kas sudaro vyriausybes? Negi ne… žmonės?

Čia mes pasiekiame tą netikėtą išvadą, kad… Tiek komunizme, tiek kapitalizme resursus valdo kažkokia itin maža bendruomenė. Ji gali būti suprantama kaip valstybės valdžia, arba kaip verslo magnatai, bet tai iš esmės bus nedidelė valstybės gyventojų dalis, įsisavinti… didžiąją visų sukurtų resursų dalį.

Socializme, o tuo labiau komunizme, visas materialus turtas (tiek gamybos priemonės, tiek ir resursai) priklauso liaudžiai. Liaudis, darbo kolektyvai (kooperatyvai) deleguoja iš savęs atstovus į aukštesnes instancijas, jog jie atstovautų jų sektoriaus interesus. Jie, bet kada, gali tą jų deleguotą/rinktą atstovą atšaukti. Beje, čia ne utopija, tokia sistema buvo pradinėje TSRS stadijoje. Jeigu neklystu, tai iki 1936 metų Konstitucijos. Ji žymėjo rinkimų sistemos keitimą iš darbo kolektyvų ir pereita į paremta teritoriniu pagrindu (kaip yra dabar), tad, iš esmės, buvo panaikinta tarybų valdžia. Bet čia jau detalės. Esmė tame, jog visas materialus turtas komunizme turi priklausyti visai liaudžiai.

Tuo tarpu kapitalizmas paremtas privačia nuosavybe kuri turi aiškų savininką. Fizinį arba juridinį asmenį. Taip, jie susiję su valstybe. Tiksliau, stambus kapitalas ir yra valstybės valdytojas. Kaip teigiama teorijoje:

- „Šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus“

- „Buržuazija vis labiau ir labiau naikina gamybos priemonių, nuosavybės ir gyventojų išsiskaidymą. Ji sutankino gyventojus, centralizavo gamybos priemones, sukoncentravo nuosavybę nedaugelio rankose. To būtina pasekmė buvo politinė centralizacija. Nepriklausomos, beveik tik sąjungos santykių tesiejamos sritys su skirtingais interesais, įstatymais, vyriausybėmis ir muitais buvo sujungtos į vieną naciją su viena vyriausybe, su vienais įstatymais, su vienu nacionaliniu klasiniu interesu, su viena muitų siena.“

Beje, šios tezės rašytos dar 1848 metais Markso ir Engelso išleistame „Komunistų partijos manifeste“. Atrodo lyg skaitytume apie šiuos laikus! Jau tada buvo rašoma apie kapitalo koncentracija. Rekomenduoju susipažinti su tuo tekstu.

 Dar toliau kapitalistinio pasaulio koncentravimąsi analizavo Leninas savo kūrinyje „Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija“. Beje, knyga parašyta prieš šimtą metų. Buvo rašoima siaučiant 1 pasauliniui karui.

Ten minimi tokie faktai: „Karteliuose ir trestuose neretai sutelkta septynios —.aštuonios dešimtosios

visos tam tikros pramonės šakos gamybos. Reino—Vestfalijos akmens anglies

sindikatas savo įkūrimo metu, 1893 metais, buvo sukoncentravęs 86,7% visos rajono anglies gamybos, o 1910 metais —jau 95,4%“Apie bankinio, pramoninio kapitalo susiliejimą su politikais: „Bankų „asmeninė unija“ su pramone papildoma vienų ir kitų bendrovių „asmenine unija“ su vyriausybe. „Priežiūros tarybų narių vietos, —rašo Jeidelsas, laisvu noru teikiamos pagarsėjusiems asmenims, taip pat buvusiems valstybinės tarnybos valdininkams, kurie gali gerokai palengvinti (!!)santykius su valdžios organais“... „Stambaus banko priežiūros taryboje paprastai sutinki parlamento narį arba Berlyno miesto valdybos narį.““

Apie tarptautinių monopolijų susidarymą - „Ir štai 1907 metais tarp Amerikos ir Vokietijos trestų; buvo sudaryta sutartis dėl pasaulio dalybų. Konkurencija išnyksta. „Visuot. el. K°“ (G. E. C.) „gauna“Jungtines Valstijas ir Kanadą; „Visuot. el. b-vei“ (A. E. G.) „tenka“ Vokietija, Austrija, Rusija, Olandija, Danija, Šveicarija, Turkija, Balkanai. Atskiros —suprantama, slaptos —sutartys sudarytos dėl „bendrovių-dukterų“, prasiskverbiančių į naujas pramonės šakas ir į „naujas“, formaliai dar nepasidalytas šalis. Nustatytas tarpusavio pasikeitimas išradimais ir patyrimu.Savaime suprantama,kaip sunku konkuruoti su šiuo faktiškai vieningu pasauliniu trestu, kuris valdo kelių milijardų kapitalą ir visuose pasaulio kampuose turi savo „skyrius“, atstovybes, agentūras, ryšius ir t. t. Tačiau, žinoma, pasaulio pasidalijimas tarp dviejų stiprių trestų nereiškia, kad nėra galimas

perdalijimas, jeigu dėl raidos netolygumo, dėl karų, bankrotų ir pan. pasikeičia jėgos santykis.“

Daugiau panašių faktų galima rasti minėtoje knygelėje kurią, praktiškai, galima visą cituoti.

O kaip yra dabar? Dar 2011 metais Šveicarijos Ciuricho federalinio technologinio instituto mokslininkai sudarė nuosavybės ryšių tarp pasaulio kompanijų schemą ir nustebo išvydę, kad prieš ketverius metus (2007 metais) vos 147 didžiausios korporacijos valdė net 40 proc. pasaulio aktyvų.

 Kaip žinoma, 2007 metais startavo nauja kapitalistinė perprodukcijos bei finansų krizė, kuri, tikėtina, dar labiau padėjo monopolizuoti rinką. Kadangi kiekviena tokia krizė apmažina mažesnių skaičių ir labiau pasotina didesnius.

Reziumė. Tavo teiginys, jog kapitalizme resursus, gamybos išteklius bei kitą turtą valdo mažuma, su mažomis išimtimis, yra teisinga. Tačiau dėl komunizmo bus visai kita kalba. Ką turiu omenyje. Kapitalizme vyksta visuomeninė gamyba (nes privačiame sektoriuje dirba eiliniai žmonės), bet sukurtas produktas/paslauga tampa privačiu. Vieno ar kelių žmonių nauda bei pelnu. Tuo tarpu socializme, ir tuo labiau komunizme, gamyba ir toliau bus visuomeninė, tik produktas ar paslauga, jų kuriame vertė bei nauda taps visuomeniniais.

T.y. Jeigu dabar kokia Avulio kompanija samdo darbininkus kurie dirbdami jam statys būstus, kuriuos jis parduos bei gaus naudą. Tai socializme bei komunizme tie patys darbininkai statys namus sau, savo šeimai, savo miestui, savo tautai ir apskritai - žmonėms. Aišku, tuos namus gaus tik tie kurie patys, savo darbu, kuria kitą vertę kitiems žmonėms. Taip gaunasi, jog būtų kuriama visuomeninė vertė visuomenei.

Tokioje visuomenėje nėra įmanoma turto koncentracija siaurame ratelyje, nes visuomeninės gamybos kuriama vertė netampa privačia. Ji tampa visuomeninė.

„Monopolijų arba oligopolijų įsitvirtinimas kartu lemia tai, kad eilinis pirkėjas arba darbuotojas (sąmoningai nevartoju žodžio „vartotojas“) praranda derybines galias tam tikroje rinkoje, pabrėžiu – tiek darbo, tiek prekių ar paslaugų rinkoje.“

Žmogus praranda galią tik tada kai neturi žinių bei nesugeba veikti kolektyviškai. Taip, tokius tikrai galima daug sėkmingiau eksploatuoti. Žmonės, kurie turi teorinį pasiruošimą, kurie supranta kaip atsiranda kapitalas ir kaip kuriama vertė gali pasirinkti sėkmingus pasipriešinimo metodus.

Asmuo gali:
a) Nedirbti (įvairios streiko formos);
b) Nevartoti - boikotuoti. Bet kokia gamyba ar paslauga susidurs su didelėmis problemomis jeigu vevartojimo-boikotavimo mastas išaugtų.

Yra begales sėkmingų šių taktikų pavyzdžių. Pateiksiu maisto produktų boikoto pavyzdį iš Izraelio (čia nuoroda).

„Savo namai“ svarbūs ne tik dėl apsaugos nuo aplinkos poveikio ir galimybės susidėti daiktus (tą galima daryti ir svetimame, pvz. valstybiniame būste). Kur kas svarbesnis yra psichologinis efektas – čia yra mano teritorija ir aš čia nustatau taisykles.

Dar vienas grubus mitas apie nuosavybę komunizme. Socializme/komunizme suvisuomeninama yra ta nuosavybė kurią galima laikyti kaip gamybos priemonę ir/arba jos pagalba eksploatuoti kito žmogaus darbo jėgą. T.y. žemės ūkio paskirties žemė, gamyklos ir panašiai.

Gali būt suvisuomeninti ir butai jeigu jų turi kokius 5 ir jais spekuliuoji arba juos nuomoji. Tos pajamos ateitų ne iš darbo, o iš naudojimosi kito žmogaus neturto. kapitalizme tai norma, socializme - ne. Tačiau niekur socializme ar komunizme nėra teigiama, kad žmogus neturi nuosavybės teisių į savo gyvenamąjį būstą. Visa tai ką tu sisikūrei savo sąžiningu darbu arba gavai iš visuomenės ir yra tavo.

Taip, TSRS laikais buvo gausi praktika visuomeninių/kooperatinių būstų, įvairių bendrabučių, tačiau reikia nepamirįti, kad tuo metu vyko labai didelio masto industrializacija ir urbanizacija, tad statė paskubomis, jog turėtų kur apgyvendinti miesto darbininkus. Beje, net tuometinėje Konstitucijo buvo įtvirtinta žmogaus teisę į būstą. manau tau aiškinti, jog to dabartinėje Konstitucijoje nėra nereikia:)

Taip vyksta todėl, kad net gyvūnai turi savo „vietą“ ir neturėjimas jokio būsto, jokios savo „teritorijos“ prieštarauja žmogaus prigimčiai. Kad ir kokie būtų įstatymai, žmogus bandys turėti ką nors „savo“ – nors ir labiausiai nušiurusį kambarėlį.

Beje, nėra tokio dalyko kaip nuolatinė, amžina ir nekintanti žmogaus prigimtis. Žmogus, jo elgsena, poreikia ir įpročiai kinta nuo besikeičiančių aplinkybių, santykio su gamybos priemonėmis ir panašiai. Tiek žmonės, tiek ir gyvūnai ne visada turi „savo vietą“. Kai kurios gyvūnų rūšys klajoja, žmonės taip pat. Praeityje, begale amžių, žmonių protėviai gyveno medžiuose arba kolektyviškai olose. Neaišku kaip bus ateityje, tad tai kas dabar atrodo kaip „prigimtinis“, ateityje atrodys kaip „anachronizmas“.

Na ir pabaigai.

Taigi, ar aš… esu komunistė?

Tikrai ne. Net ir mane negalima įvardinti šiuo titulu. Komunizmas yra ne tik ateities santvarkos vizija, tai ir dvasinė būsena. Kada vardan geresnės ir teisingesnės visuomenės esi pasiruošęs paaukoti viską. Save, savo gyvenimą, savo šeimą. Puikus palyginimas yra Jono Biliūno apsakymas „Laimės žiburys“. Tad šiuo momentu Lietuvoje komunistai dar neužderėjo. Jeigu kas tave įvardins kaip komuniste, tai gali drąsiai padėkoti už aukštą įvertinimą:)

Marius Jonaitis

Liepos 6 diena. Ar reikia tokios šventės?

Mindaugas

Jau tampa tradicija iš Liepos 6 dienos daryti didelę šventę. Tą dieną nereikia dirbti, vyksta renginiai, giedama tautinė giesmė. Atrodo puiku, lietuviai turi šaunią šventę vasaros metu. Tačiau ar daug kas gilinasi į liepos 6 dienos ištakas?

1253 metais liepos 6 dieną įvyko Mindaugo karūnavimas. Kodėl būtent ši data? Cituoju istoriką Edvardą Gudavičių: „XIII amžiuje karalių karūnavimo ceremonijos buvo griežtai reglamentuotos, būsimieji valdovai prieš vainikavimą turėjo griežtai pasninkauti, karūną priimti tik sekmadienį. Karūnavimas – tarsi sakramentas, karalius – Dievo vietininkas žemėje, ir vainikavimas yra tarsi šventimai.
 Ieškodamas datos pasižiūrėjau, kokie sekmadieniai buvo 1253 metais liepos pirmoje pusėje. Radau dvi datas: liepos 6-ąją ir 13-ąją. Tą aktą, kuriame minimas karūnavimas (žemės dovanojimo aktas, kuriuo karalius Mindaugas perleidžia dalį savo žemių Livonijos ordinui), popiežius patvirtino rugpjūčio 21 dieną. Dokumentą reikėjo nuvežti, o tos kelionės trukdavo apie pusantro mėnesio. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, padariau išvadą, kad karūnavimas vyko liepos 6 dieną.“

Specialiai pažymėjau žemių dovanojimo aktą. Kas įvyko? Vardan karūnos Mindaugas atiduoda valstybines žemes savo priešui - Livonijos ordinui. Kokios tai žemės? Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę Dainavos, 1255 m. spalį – visą Lietuvos valdytą Sėlos dalį, o 1259 m. rugpjūčio 7 d. – visą tuometinę Žemaitiją (beveik iki Šventosios rytuose), visą Skalvą ir beveik visą Dainavą.

To laikmečio žemėlapis

To laikmečio žemėlapis

 Gal tais laikais tokia praktika buvo normali, tačiau liepos 6 diena, kaip valstybės šventė, paskelbta mūsų dienomis. Kaip tai atrodo žvelgiant logiškai? Vienas iš Lietuvos kunigaikščių (nes Mindaugas nebuvo toks absoliutus valdovas kaip visi galvojo), vardan karūnos, atidavė savo tautiečių žemes pikčiausiam priešui. Vardan karūnos ir pripažinimo Vakaruose (Popiežiaus).

Be abejo, tai gal jam ir buvo naudinga vidaus kovoje su kitais Lietuvos kunigaikščiais dėl valdžios. Bet kokią žinią siunčia šiai dienai?

Mes švenčiame Lietuvos regionų atidavimą savo pikčiausiam priešui vardan vieno monarcho tapimo pripažintu Vakarų Europoje? Tai valstybė = vienas Mindaugas? O gal tai mūsų „sirgimu Vakarais“ pasekmė? Vardan jų pripažinimo pasiruošę atiduoti viską, net savo tautiečių žemes.

Kodėl valstybės diena negali būti Liepos 15 diena kada jungtinės Rytų Europos pajėgos įveikė kryžiuočius? Kodėl ta diena kažkaip patraukiama į šešėlį? Nes tai neparanku provakarietiškam sapnui?

Kokia prasmė šitos šventės ir kokią žinutę ji siunčia?

Paruošė: Marius Jonaitis

Spąstai jaunam idealistui.

Asociatyvinė nuotrauka:)

Pastebėjau kiek netikėtą diskusiją Tapino įkurtoje „Laisvės TV“ platformoje. Dalyvavo Adomas Bužinskas, buvęs Jaunujų Konservatorių lygos pirmininkas o dabar Vilniaus tarybos narys bei Vytautas Vyšniauskas, Vilniaus universiteto filosofijos magistrantas, Pro Patria aktyvistas. Laidą vedė Liudas Dapkus, buvęs Lietuvos Ryto redaktorius.

Iš pažiūros Vyšniauskas ir Bužinskas atstovauja skirtingas Lietuvas, skirtingas sėkmės istorijas. Vienas sėkmingai įsiliejo į vieną didžiausių Lietuvos partijų, daro politinę karjerą, aplink jį irgi panašūs žmonės. Kitas, marginalaus judėjimo narys, iš mažo miestelio, nėra jo aplinkoje įtakingų žmonių kurie tinkamai pasuktų jo politinę karjerą. Lyg ir absoliučiai skirtingi žmonės.

Abu nuoširdūs. Adomui viskas atrodo gerai, nes ir jam gerai. Jo aplinkos žmonėms irgi gerai, todėl jis nuoširdžiai nesupranta tų kuriems negerai. Kažkas su jais netvarkoje, jais gali pasinaudoti Lietuvai priešiškos jėgos. Tą patį globėjišku tonu patvirtino ir laidos vedantysis. Jaunuolis ginasi, teisinasi, jam nesmagu būti įrašomam prie marginalų ir priešiškų Lietuvai, nes jis toks nėra. Jokiais būdais nenori tokiu būti.

Vytautas nuoširdus. Labai primena mane kai tapau politiškai aktyvus. Stojau į Tautininkų sąjungą, į šaulius. Buvau pilnas patriotinio entuziazmo, pagarbos vėliavai ir noro savo veiksmais pagerinti mūsų šalies kasdienybę. Man, taip pat kaip ir Vytautui, plekšnojo per petį ir pagyras žarstė signatarai. Žavėjosi mano kalbomis (tiesa, tokio eterio kaip Vytautas niekada nebuvau gavęs).

Aišku, kuo labiau pereidinėjau prie rimtesnių klausimų, tuo retėjo giriančių eilės. Retės ir Vytautui, jeigu jis iki galo liks nuoširdus ir kapstys giliau. Jei atitrūks nuo jį žemyn traukiančių realybės jausmą pametusių diedukų. Bet grįžkim prie video.

Vytautas ir Adomas yra skirtingo kapitalizmo atstovai. Bužinskas yra globalios, kosmopolitinės, neoliberalios krypties atstovas. Kodėl? Nes dabar taip naudinga jo klasės asmenims. Keisis bendra kryptis - keisis ir jo pažiūros. Tuo tarpu Vyšniauskas atstovauja protautinę/nacionalinę buržuazijos pusę (nors realiai mąstant jis dar pats neindentifikuoja savęs prie kažko, o elgiasi nuoširdžiai, taip kaip jam atrodo). Abi pusės turi tą patį tėvą - kapitalizmą. Tačiau yra skirtingi ir vienas kitą neigiantys broliai. Vytautas atstovauja praeitą etapą o Adomas dabartinį - vyraujantį.

Adomas yra protingesnis ir sėkmingesnis. Aplink jį finansai, galimybė ir laikmečio dvasia. Jis savimi pasitiki, triumfuoja bei puola. Bando, su vedančiojo pagalbą, atvęsti į protą paklydėlį. Vytautas nuoširdus, pateikia statistiską, remiasi Juozaičio ir Radžvilo mintimis (jo įtaka akivaizdi) ir dėl to pralaimi. Pralaimi, nes remiasi Sąjūdžio pralaimėtojų negatyvu. Faktai fiksuojami teisingai, daug minčių neblogų, tačiau viskas piešiama niūriai ir nerodomas pozityvus kelias, kurį, remiantis jų ideologija, galima pasiekti. Šioje vietoje Bužinskas ir kiti juos sumala, nes jų požiūris siūlo pozityvą. Nors ir ne visada realų.

Tuo tarpu Vyšniauskas teisinasi: „Kolūkiai blogai, Vakarai gerai, išvykę į užsienį nėra vergai, jie vergautų ir Lietuvoje jeigu tik truputį daugiau pamokėtų... “ ir kitas kapituliuojantis bullshit. Galutiniame variante, net gavo pagyrų, jog nėra toks radikalus. Toks patapšnojantis per žandą gestas (iš senų filmų apie italų mafija) „good kid“.

Nežinau kas Vytautą ruošė laidai. O gal ir niekas to nedarė, nes į politinę veiklą nežiūri rimtai. Tačiau iš radikalią realybę pranašaujančio jaunuolio jiems pavyko padaryti besiteisinantį mandagų berniuką. Gal močiutėms ir patiks, bet ar čia ta auditorija? Pliusą jis gaus tik dėl to, jog moderatorius buvo akivaizdžiai šališkas (neprofesionalu), o Adomas arogantiškas ir didesnei dabartinės visuomenės daliai, nelabai suprantamas.

O Vyšniauskas turėjo suprasti, arba jam patarti, jog šioje laidoje yra tik dėl to, kad savo kalboje, kuri tapo labai populiari ir palaikoma, jis pasakė tiesą. Pats yra jaunas, nuoširdus, todėl tapo pavojingas. Jį puola. Todėl atėjęs į laidą turėjo pulti ir jis. Mandagiai, besiremdamas faktais, tačiau ne teisintis o atakuoti ir kaltinti. Paneigti dabartinę realybę ir siūlyti kitą - teisingesnę.

Tačiau to negalėjo padaryti, nes vadovaujasi buržuaziniais mitais bei sąmonę. Todėl jam sunku įvardinti tikrąsias blogybių priežastis, nes tada nebūtų „ne toks ir radikalus“ pasak Bužinsko. Taptų radikaliu, nepageidaujamu, priešu, tačiau teisiu ir dar labiau pavojingesniu.

Kokį kelią Vytautas pasirinks - jo reikalas. Jeigu norės normalaus palaikymo ar patarimo - galės drąsiai man rašyti. Nors ir nebėra mano facebook drauguose (anksčiau buvo), tačiau aš nesu pagiežingas:) Teisingesnė Lietuva yra svarbiau negu myliu-nemyliu, noriu- nenoriu.

Parašė: Marius Jonaitis

Pridėtinė vertė, jos nusavinimas ir kaip gimsta oligarchai

Yra lietuvių liaudyje tokia patarlė „nuo darbo nebūsi bagotas o tik kuprotas“. Ji kiek ironiška, bet gan neblogai nusako kapitalistinius santykius. Santykius, kurie dominuoja tiek Lietuvoje tiek ir beveik visame pasaulyje. Ką turiu omenyje? Ogi tą, jog jeigu tau nepriklauso gamybos priemonės o pats esi samdomas darbuotojas, tai visada uždirbsi/gausi mažiau iš savo sukurto darbo negu tave samdęs, ir tavo darbo jėgos sukurtą vertę nusavinęs,  žmogus.

Pavyzdžiui, jeigu dirbi fabrike ar šiaip gamyboje ir per dieną sukuri vertės už 500 eu, o tau už dieną moka 50 eu, tai tave samdančiam žmogui palieki 450 eu savo darbo sukurtos vertės. O tau lieka tik 10% tavo sukurto darbo vertės, 90% paima žmogus, kuris, galbūt, ilsėjosi kurorte ir neturi nieko bendro su gamyba. Tik tai, jog yra savininkas (nupirko, paveldėjo, pavogė/prichvatizavo gamybos priemones).

Beje, mano pavyzdyje paminėti skaičiai yra realūs, dažnai skirtumas būna net didesnis. Bet būkim prie to pačio pavyzdžio, nes jis lengvai įsimenamas todėl ir patogus. Tau lieka 50 eu nuo tavo sukurtos 500 eu vertės, o 450 eu keliauja į kito kišenę. Kaip tai vadinama? Tai vadinama pridėtinės vertės nusavinimu (ant to laikosi bet koks kapitalistinis verslas). Kas yra ta pridėtinė vertė?

Pridedamoji vertė – tai skirtumas tarp kreditan parduotos darbo jėgos kainos ir gamybos procese sukurtos vertės. Darbo jėgos vertė ir ta vertė, kurią darbo jėga sukuria darbo procese, yra du skirtingi dydžiai. Kapitalistas, pirkdamas darbo jėgą, visada turi galvoje šį skirtumą tarp jų. Ji yra vienintelis ir išimtinis šaltinis, iš kurio kyla pelnas.

Kaip matome, samdomi darbuotojai, o tokių yra didžioji dauguma tiek Lietuvoje, tiek ir likusiame pasaulyje, kiekvieną dieną kuria pridėtinę vertę (kurios negauna valdyti) savo vadovams. Tai vyksta diena iš dienos, mėnuo po mėnesio ir metai iš metų. Kaip mano minimu pavyzdžiu, tai žmogus per mėnesį (jeigu dirba 20 dienų į mėnesį) gauna 1000 eu, na o įmonei lieka 9000 eu to darbuotojo sukurto darbo vertės. Per metus gaunasi jau 108 000 eurų įmonės naudai, kai tuo tarpu visos vertės kūrėjas tenkinasi 12 000 eu į metus.

Ką kapitalistas daro su ta sukaupta verte? Jeigu protingesnis, tai deda į gamybą, ją plečia ir užkariauja rinką išstumdydamas silpnesnius. Po to sukauptą kapitalą merkia į politiką, jog arba pats patektų prie valdžios arba paremtų tuos kurie vykdys jo valią ir atstovaus kapitalisto ekonominius interesus. Jei kvailesnis, tai taško jachtoms ir blondinėms. Bet kuriuo atveju tie pinigai, tikrojo kūrėjo, darbininko, nepasiekia.

Aš jau matau kaip šį straipsnį skaitantis kapitalistas, arba dar blogiau - juos ginantis kvailys ironiškai šypsosi ir purkštauja bei ant stalo meta du argumentus:
a) Pats kurk savo verslą ir elkis kaip nori!
b) Dirbkit efektyviau savo darbe ir darbdavys/kapitalistas mokės tau daugiau!

Pradėkime nuo A. Taip, gali žmogui pasisekti ir jis išvystys savo verslą ir taip taps iš samdomo darbuotojo (proletaro) kapitalistu. Arba įsteigs kooperatyvą ir kartu, su dirbančiaisiais, valdys gamybos priemones (kooperatyvai atskira tema, kuri Lietuvoje dar nesunokusi, bet reikės vėliau apie tai rašyti). Tačiau atkreipkime dėmesį į statistiką. Kiek Lietuvoje verslų bankrutuoja? Statistika žiauri - bankrotų skaičius Lietuvoje auga (žiūrėti šią lentelę). 2012 metais buvo pradėta 1401 bankroto procedūra, o 2016 metais jau 2728. 2012 metais buvo baigti 1382 bankroto procesai, kai tuo tarpu 2016 metais tokių turėjome jau 2203.

Statistikos departamento duomenimis, per praėjusį dvidešimtetį (1993–2014 metais) bankrotas buvo paskelbtas 16 220 įmonių ir 16 bankų. Buvo vykdomi 15 707 įmonių teisminiai, 513 – neteisminiai bankroto procesai. 12 098 įmonių (74,6 proc.visų įmonių, kurioms pradėtas bankroto procesas) ir 14 bankų bankroto procesai jau baigti. Iš jų 11 767 įmonės likviduotos, 3 – reorganizuotos, 17 – sanuota,o likusiose 311 įmonių bankroto procesai nutraukti arba sudarytos taikos sutartys.

Tarp bankrutavusių įmonių dominuoja jaunos įmonėlės, kurios dar tik bando pradėti verslą. Tad patarimas darbininkui pradėti verslą tik skamba gudriai, realiai panašu į pasiūlymą pažaisti rusišką ruletę - gal pavyks - išgyvensi.

B variantas irgi mėgstamas mūsų kapitalistų. Jie nuolat graudenasi, kad lietuviai nepakankamai našiai dirba (kalbant žmonių kalba, tai per mažai pridėtinės vertės jiems lieka, neužtenka to 90% procento kaip mano pavyzdyje), baksnoja į užsienį, jog žiūrėkit kaip ten našiai dirba vokiečiai. Aišku, pamiršta paminėti, kad ten ir uždarbiai labiau motyvuojantys. Be abejo, ten situacija irgi nėra tokia puiki, bet mums atrodo gera, nes pas mus dar blogiau nei Vakaruose. Panašiai kaip ir ukrainiečiams dabar Lietuva atrodo puiki:), bet apie tai vėliau.

Kalbant apie darbo našumą, jo auginimą, reikia nepamiršti, jog kapitalistas visada siekia tik naudos sau, todėl, kad ir kaip našiau dirbsi jis visada skaičiuos kaip tau mokėti mažiau o sau pasilikti daugiau. Pažiūrėkite į dvi lenteles kurios rodo „Svajonių šalies“ JAV situaciją.

Lentelėse mes matome kaip augant darbo našumui „augo“ ir darbininko alga. Jeigu ji kažkiek ir paaugdavo, tai ją kaip mat surydavo ir toks reiškinys kaip infliacija. Kas ji yra? Infliacija – bendrojo kainų lygio kėlimas. Jos dėka kapitalistai pasisavina didesnę darbo jėgos sukurtos pridedamosios vertės dalį.

Dirbi daug, vis našiau, bet alga kaip neauga, taip neauga. Jeigu kam ir pakyla, tai auganti infliacija -  produktų, paslaugų kainos - ją suvalgo. Tad jeigu kam teko bendrauti su JAV gyvenančiais žmonėmis, tai tikrai išgirsit pasakojimus kaip 1960-1970 metais dirbantis vyras galėjo išlaikyti šeimą (žmonai nereikėjo dirbti), įsigyti būstą ir reikiamų daiktų, kai tuo tarpu dabar reikia, jog abu suaugę dirbtų ir dar tenka skolintis. Tikra amerikietiška svajonė. 

Turbūt nieko nuostabaus, jog Vakarų jaunimas vis labiau kairėja. 2016 m. Harvardo universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad 51 proc. 18–29 metų amerikiečių atmeta kapitalizmo sistemą, o trečdalis palaiko socializmo idėjas.

Pirmalaikiuose Jungtinės Karalystės parlamento rinkimuose 63 proc. 18–34 metų jaunuolių balsavo už leiboristų, pasisakančių už mokesčių kėlimą ir švelnias „Brexit“ derybas, kandidatus. JAV prezidento rinkimuose jaunimas palaikė demokratų kandidatę Hillary Clinton. Visgi, jei jauni žmonės būtų galėjęs rinktis, demokratams būtų atstovavęs socialistinių pažiūrų Bernie Sandersas. Jis sulaukė didesnio 18–29 metų rinkėjų palaikymo nei abu antrojo turo kandidatai. Panašiai scenarijus susiklostė Prancūzijoje: kairiųjų kandidatas Jeanas Lucas Mélenchonas gavo 30 proc. 18–24 metų rinkėjų balsų.

Na o topinis, kuris pravirkė lietuvišką žiniasklaidą: „Komunizmo aukų atminties centras vykdė apklausą, kurios rezultatai gerokai nustebino. Apklausti jauni amerikiečiai iki 35 metų gana teigiamai atsiliepė apie komunizmą ir socializmą, o kai kurie manė, kad komunistiniai lyderiai – tikri herojai. Apklausa šokiravo, nes beveik pusė apklaustų jaunų žmonių pareiškė, kad jie mielai gyventų socializmo ar komunizmo sąlygomis, esą kapitalizmas juos slegia.“

Kaip matome kapitalistinis gamybos ir sukurto produkto pasidalinimo būdas slegia ne tik mus - Šiaurės vakarų krašto gyventojus, bet ir tokias, lyg ir, neblogai gyvenančias valstybes. Jų dirbančiuosius.

Kokios išeitys? Jų yra nemažai. Gamybos priemonių suvisuomeninimas, kooperacija, bet apie tai kituose tekstuose. O dabar, kiekvieną kartą eidami į darbą, dirbdami bei po darbo grįždami namo atminkit, jog savo darbu kuriat šviesų rytojų ne sau o kapitalistui. Kiekvienas pasiskaičiuokit kiek realiai sukuriat vertės ir kiek gaunat jos algos pavidalu:)

Su komunistiniais linkėjimais.
Draugas Marius.