Nekovosi – negyvensi

Užrašai iš asmeninės patirties. Veiksmas vyko 2009 metų vasario – gegužės mėnesiais.

2008 metų pradžioje, ekonominio pakilimo laikais, įsidarbinu knygų leidyklos sandėliuose. Įmonei skubiai reikia darbuotojų, tad pavyksta suderėti didesnį nei vidutinį atlyginimą, kas kai kuriuos firmos senbūvius labai nustebina. Iki pat 2008 metų vėlyvo rudens buvo darbų pikas, atsiskaitymai nevėlavo, o darbo santykiai – dalykiški.

Panašiai atrodė tuometinė darbo vieta

Atėjus kriziniam periodui prasidėjo nemalonumai. Krizė į įmonę įslinkusi netyčiomis ir labiau išryškėjo 2009 metų pradžioje, kai pradėjo vėluoti atlyginimai (tiesa, ne ilgiau nei 5 – 7 dienas). Bet prasidėjo taupymas, kuris vietomis buvo absurdiškas: net iki pirštinių ir palečių apklijavimo plėvelės. Įmonės vadovai, kai tik iškildavo darbinių nesusipratimų, pradėjo naudoti garsiąją frazę „Nepatinka – galite išeiti, už vartų laukia šimtai į jūsų darbo vietą“ bei nuolat reikalaudavo daugiau ir sparčiau dirbti, net jei ir darbo nebūdavo, tada prasidėdavo komedija su absurdiškais darbais. Knygų lentynų lyginimas, dulkių valymai ir t.t.

Knygų mugė, kuri vyko vasario pabaigoje, buvo svarbiausias metų renginys, per kurį firma sugeneruodavo didelį pelną bei puikiai pasireklamuodavo, tad siųsdavo ten geriausius „darbinius arklius“, į tą tarpą patekau ir aš. Tos keturios mugės dienos buvo kupinos juodo darbo, tekdavo keltis 5 ryto ir 7 ryto būti Vilniuje (iš Kauno), mugė vykdavo iki 19 arba 21 valandos, apsitvarkius dar tekdavo grįžti į Kauną. Savaime suprantama, nei žadėtų priedų prie algos, nei laisvų darbo dienų nebuvo suteikta.

Iškart po knygų mugės prasidėjo kvietimai į direktoriaus kabinetą ir apdorojimai žmonių, jog nutrauktų darbo sutartį savo noru. Pirmi septyni darbuotojai trumpai pasispyrioję sutiko nutraukti darbo sutartį, be jokių išeitinių kompensacijų ir tą pačią dieną palikti darbo vietą. Praktiškai eiti į darbo rinką tuo metu, kai kasdien buvo atleidžiama šimtai žmonių visoje Lietuvoje.

Atėjo kvietimas ir man bei mano pusbroliui (mes dirbome kartu) apsilankyti direktoriaus kabinete. Pokalbio scenarijus tapo aiškus nuo pat pradžių, bet nustebino argumentacija: teks atsisveikinti, nes jūs labai blogi darbuotojai, viską darote blogai, nebegalima kentėti ir pakęsti jūsų blogo darbo. Nors dar kelios dienos prieš tai, ypač knygų mugės metu, buvo visai kitokia kalba. Apie jokius įspėjimus apie atleidimą, jog būtų laiko pasieškoti kitos darbo vietos, o tuo labiau išeitines kompensacijas nebuvo jokios kalbos. Buvo reikalaujama, jog išeitume tuoj pat. Mes atsisakėme tai padaryti ir išėjome iš kabineto.

Buvo aišku, jog reikia ruoštis karui, nes tai buvo beprecedentinis atvejis, kadangi kiti darbuotojai nesipriešindavo, nes visus slėgė didelės įmonės statusas, neva, „ką mes maži žmogeliai galim prieš juos padaryti – vis tiek mus sudoros“. Man toks mąstymas buvo nepriimtinas, tad kova tapo principo reikalu. Pusbrolis jau kitą dieną apsirgo ir „pasirgęs“ savaitėlę sutiko išeiti iš darbo, tad kariauti teko vienam.

Grįžus namo visą naktį studijavau darbo kodeksą ir supratau, jog mano reikalavimai yra absoliučiai teisėti, netgi per kuklūs su tuo, ką galiu išsikovoti vadovaudamasis darbo kodeksu, t.y. įspėti apie atleidimą iš darbo turi pranešti likus mėnesiui iki atleidimo bei (man, kaip pradirbusiam metus laiko) sumokėti dviejų mėnesių atlyginimo dydžio išeitinę kompensaciją.

Kitą dieną teko sandėlio vadovui pacituoti DK 129 ir 130 straipsnius, kai buvo bandoma vėl neadekvačiai prikibti ir paspausti greičiau išeiti iš darbo. Vadovas net išraudo iš netikėtumo. Prasidėjo raštiški įspėjimai dėl to, jog 3 minutėm per ilgai, pertraukėlės metu, gėriau arbatą. Taktika paprasta: įspėjimas – papeikimas – atleidimas iš darbo. Pamatęs, jog prasideda teisiniai reikalai, įstojau į tada dar senelio vadovaujamą profesinę sąjungą ir konsultavausi su jų teisininku. Jis patarė į kiekvieną jų raštą rašyti kontrraštą, kuriame paneigti kaltinimus. Taip savaitę laiko bendravome raštais.

Buvo įjungti ir kiti darbuotojai, nors didžioji dauguma palaikė mano pusę šiame konflikte, bet buvo keli buržujų patikėtiniai, kurių tikslas buvo stebėti mano daromas klaidas ir pranešti, o prireikus ir paliudyti. Tai atsiskleidė, kai reikėjo mano parašo, jog susipažinau su papeikimu, o jie pasišaukė liudininkus, jei aš spyriočiausi ir nepasirašyčiau. Teko pasirašyti, nors tas papeikimas ir buvo niekinis.

Bandė keisti mano darbines pareigas, idant aš nesusitvarkyčiau su jomis ir būtų priežastis mane atleisti. Nepavyko, nes su naujomis pareigomis susitvarkiau. Tada bandė įvesti laiko limitą, per kurį turėčiau įvykdyti darbinę užduotį, bet tas bandymas nieko naudingo jiems neatnešė, kadangi jis buvo diskriminuojantis, t.y. man buvo nustatyti išskirtiniai, pasunkinti darbo standartai, kurie kitiems nebuvo taikomi.

Tiesioginio vadovo kantrybė pradėjo sekti, nesusitvardydami keldavo balsą, grasindavo, jog vis tiek „išės“ iš darbo, krypdavo į asmeniškumus, tuo tik parodydami savo silpnumą ir beviltiškumą. O kolegos, pradžioje žiūrėję skeptiškai ir netikėję kovos tikslingumu, vėliau pradėjo gerbti ir visapusiškai padėti: pataisydavo mano klaidas, informuodavo, morališkai palaikydavo ir pastoviai drąsino.

Vadovybės reakcija vėl pakito: prasidėjo ignoravimas, ėjo mėnesiai ir konfliktas perėjo į štilio būseną. Aš dirbau sau, manęs nekontroliavo ir stengėsi nematyti, o aš ir nelindau į akis, tiesiog dirbau tą, ką reikia, bet nė minutės ilgiau ar trumpiau. Jautėsi, jog administracija pasimetusi, nes išsėmė visas savo puolimo galimybes ir laukia, kol man pabos būti nepageidaujamu darbe. Bet aš nejaučiau jokio diskomforto, kadangi kolektyvas buvo draugiškas, darbas nesunkus, o ir alga nebevėluodavo.

Gegužės pradžioje, po beveik trijų mėnesių konflikto, vadovybė, pagaliau, sutiko eiti į kompromisą. Sutiko sumokėti išeitinę kompensaciją, visą priklausančią algą ir nepanaudotus atostoginius (visą darbo laikotarpį nėjau atostogų), kas bendroje sumoje sudarė pusės metų algą, bet turėjau išeiti jau nuo kitos dienos. Savaime suprantama, nes savo maištu rodžiau „blogą“ pavyzdį kitiems darbuotojams ir silpninau vadovybės autoritetą. Aš sutikau ir taip konfliktas buvo nutrauktas.

Šiame pastate kapitalistas pasidavė:)

Ši konfliktinė situacija tikrai nebuvo maloni ir pradžioje buvo psichologiškai sunku ir reikėjo nemažai valios pastangų, jog nesirinkčiau lengviausio kelio – bėgti viską metant. Esmė buvo ne vien pinigai, kurie man priklausė pagal LR Darbo kodeksą, bet ir principinis reikalas – elementarios pagarbos stoka įmonės darbuotojams. Pinigų įmonei tikrai nestigo, nes per patį darbuotojų atleidinėjimo piką sugebėjo įsigyti vieną knygynų tinklą už 50 milijonų litų, tad pataupyti sumanė ant tų, kurie yra finansiškai silpniausi, bet kurie ir sukuria jiems didesnius pelnus. Mane sumanė atleisti, nes mano alga buvo keliais šimtais litų didesnė nei mano kolegų.
Kas buvo pasiekta:
– 3 mėnesius dar turėjau darbą bei išsikovojau finansinį pagrindą, todėl galėjau ramiai ieškoti kito darbo.
– Konflikto metu (beveik 3 mėnesius) buvo sustabdytas darbuotojų atleidinėjimas. Nenorėjo plėsti konflikto masto, nes kiti atleidžiamieji galėjo konsultuotis su manimi, steigti savo profesinę sąjungą arba prieiti iki streiko.
– Po mano išėjimo, visiems atleidžiamiems darbuotojams buvo išmokamos išeitinės kompensacijos. T.y. sukuriamas precedentas, kurio laikomąsi.
– Laimėta psichologinė pergalė, kuri įkvepia, jog viskas priklauso tik nuo tavęs paties bei tavo sugebėjimo valdyti konfliktines situacijas.

P.S: Mielai padėčiau Kaune gyvenantiems darbuotojams organizuotis į profsąjungas. Juos konsultuočiau ir suvesčiau su bendraminčiais. Drąsiai man rašykit.

Skersvėjis pasaulinėje finansų rinkoje

AFP/„Scanpix“ nuotr. / Niujorko vertybinių popierių birža

Aktualiausia šios savaitės finansų sektoriaus naujiena buvo JAV prasidėjęs akcijų kritimas.

Indeksas „Dow Jones Industrial Average“ pirmadienį prarado daugiausiai punktų per vieną prekybos sesiją istorijoje ir smuko 4,6 proc. iki 24345,75 punkto. Vienu metu šis rodiklis buvo smukęs beveik 1600 punktų iki 23923,88 punkto.
 Antradienį nuo sesijos pradžios Tokijo akcijų biržos indeksas „Nikkei 225“ krito 5,6 proc. „Topix“ indeksas smuktelėjo 5,1 proc. Honkongo „Hang Seng“ prarado 4,1 proc., Šanchajaus „Shanghai Composite“ – 2,3 proc. Pietų Korėjos KOSPI – 1,8 proc.
 „Investuotojai greitai keičia pozicijas, baimindamasi infliacijos augimo ir JAV ekonominės padėties pablogėjimo bei per didelio JAV iždo obligacijų pajamingumo augimo, – agentūra „Bloomberg“ cituoja „SMBC Nikko Securities“ analitiką Toshihiko Matsuno. – Nerimas dėl Amerikos ekonomikos gali smarkiai paveikti Japonijos ekonomiką, ir tai yra labai blogai Japonijos akcijų rinkai.“
Japonijos akcijų rinkos smukimą dar padidino ir brangstanti jena, kuri yra laikoma saugia valiuta, lyginant su JAV doleriu.
 Antradienį Tokijuje daugiausia pigo eksportuotojų akcijos. „Sony“ akcijos atpigo 5,4 proc., „Panasonic“ – 3,9 proc., „Canon“ – 4,5 proc., „Toyota“ – 4 proc., o „Honda“ – 5,4 proc. „Tai tiesiog beprotybė. Didelė dalis investuotojų tiesiog nesupranta, kaip tai galėjo įvykti“, – sakė IG analitikas Melburne Chrisas Westonas.

Dėl kintamumo šuolio bendra pasaulio akcijų rinkos kapitalizacija per dvi savaites sumažėjo 5,2 trln. JAV dolerių, arba maždaug 6 proc., apskaičiavo „S&P Dow Jones Indices“ vyresnysis indeksų analitikas Howardas Silverblattas

Įvairūs finansiniai analitikai ramina, jog čia tik laikinas reiškinys, viskas taip ir turėjo kažkada nutikti. Yra bandymų viską nurašyti žmogiškajam faktoriui. Galbūt. Tačiau kažką panašaus matėme ir 2007 metais. Vėlesnes pasekmes žino jau daugelis. Gal net savo kailiu patyrė.

Sunku teigti kaip viskas pasisuks, bet verta atkreipti dėmesį į tai, jog krito žaliavų kainos, ypač naftos, kurios pastaraisiais mėnesiais augo. Vėlgi, yra tam tikro gamybinio sektoriaus kuriam tai naudinga, na ir geopolitiniai akcentai.

Bet kuriuo atveju situaciją reikia sekti ir ruoštis linksmybėms. Kad ir kaip pasisuks procesas aš labiausiai noriu pasijuokti iš į vidinę Lietuvos rinką orientuotą „ekspertų“ teksto. Pradedam.

„Ekonomistai mano, kad Jungtinių Valstijų, Azijos bei Europos rinkų akcijų kritimas nepaveiks Lietuvos ekonomikos, nes joje nėra burbulų požymių.“

Ar tikrai? O kaip su nekilnojamuoju turtu? Visoje Lietuvoje, o ypač Vilniuje, jau senokai nekilnojamojo turto kaina (tiek perkant, tiek ir nuomojant) pasiekusi nerealias aukštumas. Ar tai nepanašu į 2007 metų lygio burbulus?

„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė teigia, kad JAV, Europos ir Azijos akcijų biržų kritimas smarkiai nepalies Lietuvos gyventojų santaupų, nes jie investuoja konservatyviai.

 O kaip mūsų privatūs pensijų fondai? Kur jie investuoti? Ar tik ne į JAV, Azijos ir Europos fondus? O bankai, kurie veikia mūsuose, nėra globalūs?

Gan keisti bankų ekonomistų teiginiai, kad Lietuvos, kurios ekonominis egzistavimas yra paremtas eksportu ir susietas su ES ekonomika, nepaveiks globaliniai finansiniai procesai. Skersvėjis JAV ar Kinijoje Lietuvoje gali virsti sloga.

Tačiau ekspertai ramina, Tą patį darė ir 2007, ir net 2008 metais. Todėl rekomenduočiau perskaityti Stasio Jakeliūno (buržuazinis ekonomistas, dabar yra Seimo narys, tačiau parašė gerą knygą) „Lietuvos krizės anatomija“. 

Krizė (lūšnoms, ne dvarams) tikrai ateis. Laiką ir mąstą prognozuoti tikrai sunku, bet galima jai ruoštis. Koks būtų pirmas žingsnis? Suburti savo darbovietėse profsąjungas ir taip, per krizes, išsaugoti savo darbo vietas.