2018 m. vasario 20 d., antradienis

Dalis Lietuvos pramonės istorijos. Tauragės keramikos gamykla (sunaikinta)


Tauragės keramikos gamyklos kompleksas
Turbūt daugelis Tauragės gyventojų pamena veikusią „Tauragės keramikos“ plytų gamybos įmonę. Kodėl veikusią? Nes nuo 2008 metų ši įmonė yra sunaikinta. Kaip ir daugelis stambių gamybos priemonių, kurios klestėjo iki 1990 metų (dabartinę jos būklę galite pamatyti šiame reportaže). Kuo pasižymėjo „Tauragės keramika“?

Geriausiais laikais joje dirbo apie 1500 darbininkų. Pokario metais įmonė sparčiai įsitvirtino rinkoje, nes sugriautiems pastatams reikėjo daug plytų. 1949 m. per dviejų pamainų darbo dieną buvo pagaminama 30 000 plytų. 1960 m. tapo ištisus metus veikiančia įmone.

1961 m. pradėjo veikti pirmoji tunelinė krosnis. Tauragės keramika buvo pirmoji įmonė Tarybų Sąjungoje, kurioje drenažo vamzdžiai pradėti išdegti tunelinėse krosnyse. 1965 m. pradėtas eksploatuoti keramikos cechas, kurio pajėgumas dvigubai viršijo iki tol veikusios įmonės pajėgumus. Ilgainiui plytų „apyvarta“ išaugo iki 40 mln., o drenažo vamzdžių – iki 150 mln. sąlyginių vienetų.

 Nuo 1973 metų pastatytuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose buvo suteikiami butai darbuotojams, 1971 metais netoli Rambyno kalno atidaryta gamyklos poilsio stovykla ,,Bitutė“, pastatytos poilsio bazės Kaliningrado srityje Zelenogradske, Juodkrantėje. 1980 metais prie gamyklos atidarytas sporto-sveikatingumo kompleksas, kuriame darbuotojai sportavo, stiprino sveikatą. Darbuotojams taip pat buvo sudaromos puikiausios sąlygos dalyvauti saviveikloje.
  
Keramikos pastatų kompleksą sudarė administracinės, buitinės, gamybinės, sandėliavimo ir kitos paskirties patalpos. Sovietmečiu gamykla buvo garsi ir turtinga: jai priklausė trylika pirčių, šeši baseinai, profilaktoriumas, sporto ir šokių salės, laisvalaikio klubas, kavinė, ketveri poilsio namai.

,,Tauragės keramikos“ gamykla nuolat tapdavo sąjunginių ir respublikinių konkursų nugalėtoja. Produkcija buvo tiekiama ne tik Lietuvos, tuometinės Tarybos Sąjungos, bet ir Lenkijos, Suomijos, Švedijos, Vengrijos rinkoms.

Dauguma šių pasiekimų siejami su jau a.a (1936-2015) Voldemaru Daujotu, kuris buvo gamyklos direktorius nuo 1969 iki 1986 metų.

Yra išlikęs įdomus interviu su juo, kuris buvo nufilmuotas 2009 metais, o pasirodė tik praėjus metams po jo mirties (2016 m.)
Labai įdomus pasakojimas apie tai kaip buvo organizuojamas darbininkų gerbūvio didinimas. Apie tai kaip buvo įvestas nemokamas maitinimas įmonėje, tačiau, vėliau teko įvesti simbolinį mokestį. Apie griežtus papeikimus už iniciatyvą ir darbininkų savaitgalines talkas statant sau poilsio namus.

Nors a.a. Daujotas prieš kamerą viešai teigia, jog netikėjo komunizmu, tačiau, sprendžiant iš jo žodžiu ir požiūrio į darbą, darbininkus bei vizijas, tai jis vienareikšmiškai didesnis komunistas nei didžioji dalis kompartijos narių, kurie, pasikeitus aplinkybėms, viešai parodė savo supuvimą.

„Mano sąžinė švari. Neidealizuoju tų laikų, kuriais teko dirbti, tačiau tenka išgirsti, kokiomis sąlygomis žmonės dirba šiandien. Daugeliu atvejų paprastas darbininkas yra tapęs šeimininko vergu, pelno nešėju, tarpstama iš jo kruvino darbo, o jo gerove mažai tesirūpinama. Visada maniau, kad direktorius esu ne tam, kad direktoriaučiau, o tam, kad rūpinčiausi. Kad gerbtų norėjau, – tuomet žurnalistams kalbėjo V.Daujotas. 

Gan atvirus atsiliepimus apie įmonę galima rasti šiame ir šiame tekstuose.
Ačiū, jog skaitote ir dalinatės. Renku informaciją apie Lietuvoje veikusią pramonę. Mielai lauksiu informacijos apie jūsų mieste (ar kaime) veikusią ir dabar sunaikintą gamyklą.

3 komentarai:

  1. Buvo vykdoma nusikalstami veiksmai. žlugdant pramonę Lietuvoje. Pasinaudota tuo, kad Rusijai nebereikia tų produkcijų, o apie perorientavimą...buvo palikta privačioms iniciatyvoms. O kas gavosi, visi žinom. O ir tautoje Petrikas ko gero vertinamas geriau nei Lubys. Sujauktos mintys, sujaukti likimai.....

    AtsakytiPanaikinti