Per artimiausius
10 metų Rusija subyrės, - pareiškė Džordžas Friedmanas (George Friedman),
STRATFOR direktorius, š.m. birželio 15 d. duodamas interviu Polska Times.
Atsakydamas į lenkų
žurnalisto klausimą, jis pasakė: „Rusija ir toliau netenka galios. Sovietų
Sąjungos griūtis buvo ne pabaiga, o naujo etapo pradžia, tačiau dabartinė
Rusija kartoja visas vėlyvojo SSRS laikotarpio klaidas, likdama šalimi, kuri
visiškai priklauso nuo naftos kainų.“ Friedmano nuomone, naftos kainos vaidina
lemtingą vaidmenį: - „Dabartinė Rusija
tapo trečiojo pasaulio šalimi, ji gyvena gamtinių resursų eksporto dėka, kurių
kainos ji nekontroliuoja. Tai reiškia, ji nekontroliuoja savo ateities.“ Anot
Friedmano, Rusijos valdžios institucijos nepajėgia palaikyti tvarkos ir
disciplinos savo valstybėje, jos siekis
sutelkti antiamerikietišką koaliciją neparemtas jokia materialia jėga.
G. Friedmanas
savo knygoje „Ateinantys 100 metų“ (The Next 100 Years) jau yra pateikęs
pasaulio vystymosi geopolitinę prognozę, pagal kurią Rusija nesugebės
išsilaikyti, o po 2020 –ųjų metų subyrės. Tingintiems skaityti pačią knygą,
siūloma susipažinti su trumpu jos turinio aprašymu šiame, dar 2009 metais Lietuvos Ryte paskelbtame straipsnyje.
Galima pagrįstai
teigti, kad G. Friedmano prognozės neprieštarauja „Kapitale“ ir kituose
marksizmo klasikų veikaluose atskleistiems istoriniams, ekonominiams ir
socialiniams civilizacijos vystymosi dėsniams. Natūralus kapitalo telkimo „vienose
rankose“ dėsnis sąlygoja ne tik ekonominės, bet ir politinės bei karinės galios
koncentraciją. Sugriuvus pasaulinei socializmo sistemai, tarptautinės kapitalistinės supermonopolijos
vystymuisi neliko jokių stabdžių. Rusijos valdovų mėginimai stabdyti šį
procesą, bandant primesti, jų žodžiais,
daugiapoliarinio pasaulio modelį JAV valdomai kapitalistinei sistemai pasmerkti
žlugti, nes nepaiso objektyvių kapitalizmo dėsnių. Šios pastangos tik aštrina objektyvius
vidinius kapitalizmo prieštaravimus ir gilina sisteminę kapitalizmo krizę, o
tai prieštarauja globalios kapitalistinės supermonopolijos subjektyviems interesams.
Disponuodami praktiškai neribotais resursais, Vakarų valdovai, naudodami
veiksmingiausias turimas priemones, ne tik lengvai neutralizuoja oligarchinę
Rusiją, bet ir tikisi pereiti į JAV dominuojamo imperializmo epochą anot Zbignevo Bzežinskio, - „ ant Rusijos
nuolaužų ir Rusijos sąskaita“.
Nemenkos Rusijos
vyriausybės pastangos vystyti smulkiu ir vidutiniu verslu grindžiamą vidaus ekonomiką
pagal XIX amžiaus „laisvos konkurencijos“ ir „laisvos rinkos“ kategorijas, yra
daugiau, negu juokingos. Tokia Rusija, kokia ji yra šiuo metu, tikrai
neatlaikys pasaulyje vyraujančio monopolistinio imperializmo ekonominio ir politinio spaudimo.
Vakarų mėginimas ekonominėmis sankcijomis priversti Rusijos oligarchus pereiti
prie modernios monopoliu ir socialiniu kontraktu paramstytos kapitalizmo
sistemos nesulaukė jokio adekvataus atsako. Greičiau atvirkščiai, jie tik dar
stipriau demonstruoja ištikimybę Vakarų „idealams“, toliau slopindami nuosavos
kapitalistinės ekonomikos augimą ir blogindami jos kreditavimo sąlygas, aklai
vykdydami Tarptautinio Valiutos Fondo ir Pasaulio banko nurodymus. Tuo pačiu
stiprindami vidaus separatistines ir visuomenę skaldančias nacionalistines jėgas,
analogiškai vėlyvajam SSRS periodui.
Žinoma,
hipotetiškai galima teigti, kad planinės ekonomikos ir socialistinių visuomenės
gyvenimo organizavimo principų įdiegimas nukreiptų Rusijos piliečius bei
valstybę į progresyvų ir tikros pažangos kelią, neutralizuotų negatyvų
kapitalizmo poveikį ir panaikintų tolesnio byrėjimo priežastis.
Tačiau tam,
kad tokia hipotezė taptų realybe, šiuolaikinėje Rusijoje, ko gero, jau nebėra
nei objektyvių, nei subjektyvių prielaidų. Nėra jokios rimtesnės progresyvios
politinės jėgos „kairėje“, kuri būtų pajėgi pilnai suvokti ir moksliškai
įvertinti šiurkščiausias ne tik teorines, bet ir praktines dar netolimos SSRS klaidas ir nukrypimus
(pvz., kad ir planinės ekonomikos žlugdymo etapai) bei būtų pasirengusi ryžtingai
pakviesti visuomenę atgal į ateitį. Iš „dešinės“ tesklinda visaip skatinamas
nacionalizmas, pereinantis į didžiarusišką šovinizmą, gausu tariamo „antiamerikoniškumo“,
ignoruojami monopolistinio imperializmo vystymosi ekonominiai ir socialiniai
dėsniai, vėl populiarinamos reakcingos feodalinės, religinės ir monarchistinės
„vertybės“...
Atskiri Rusijos
Federacijos subjektai – vieni labiau, kiti mažiau, artėjančiam skaidymui pasirengę
ir praktiškai. Čečėnija (valst.kalbos –
čečėnų, rusų), Tatarstanas (valst.kalbos – totorių ir rusų), Baškirija
(valst.kalbos – baškirų, rusų), Buriatija (valst.kalbos – buriatų, rusų), Tuva
(valst.kalbos – tuvių, rusų), Mordvija (valst. kalbos – mokšų, erzjų, rusų),
Sachos respublika (buv. Jakutija, valst.
kalbos – sacha ir rusų) jau pasirengusios nutraukti politinius saitus su
Rusijos Federacija: renka savo prezidentus, formuoja savas vyriausybes, neretai
vadina viešai save suvereniomis respublikomis, turi konstitucijas ir net
sudarinėja tarpvalstybines sutartis su Maskva (pvz., Tatarstanas)...
Priminęs Polska
Times skaitytojams K. Markso teiginį, kad istorija kartojasi du kartus – pirmą
kartą kaip tragedija, antrą – kaip farsas, G. Friedmanas teigia, jog Rusija yra
kaip tik šioje antroje fazėje. Paradoksas, bet Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė
Respublika 1990 m. birželio 12 d. paskelbdama apie savo nepriklausomybę nuo
Sovietų Sąjungos ir pakeistu Rusijos Federacijos pavadinimu pradėjusi kapitalizmo
restauraciją, dabar turi pripažinti faktą, kad nuo kapitalistinio farso
„Subyrėjimas“ finalo ją galėtų išgelbėti tik Tarybų Federacinė Socialistinė
sistema. Kol dar veikia Sovietų Sąjungos paliktas branduolinis skydas.
P. Girkaitis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą