Ką reiktų žinoti apie pensijų kaupimą?

 Palengva tiksi laikas iki lemiamo pasirinkimo dienos - birželio 30 - osios. Beje, lemiamas jis yra tik tiems kurie automatiškai prikabinti prie pensijų II pakopos kaupimo. Jeigu iki tos dienos nenutrauks pensijų kaupimo, tai vėliau nebegalės tą padaryti. Tačiau sustabdę, ateityje, kas tris metus iki kol asmeniui sukaks 40 metų, jis/ji vis bus automatiškai prijungiami prie pensijų kaupimo kuriame nors banke (kaupimo paslaugą teikiančią struktūrą galima keisti). Tad eiliniam piliečiui reikia būti budriam ir stebėti kas nuo jo algos vis nuskaičiuoja pinigus.

O nuskaičiuoti pasiruošusių driekiasi eilutė. Tiek bankai tiek ir įvairios tarpininkų firmelės, net susiriesdamos, suokia apie puikią senatvę jeigu pasirinksi jų siūlomą kaupimo paslaugą bei gąsdina visišku skurdu jei pilietis abejoja kaupimo nauda. O abejonių tikrai yra begalės. Pasinaudokime puikiu tinklapio vilniausmiestas.lt paskaičiavimu.

Kaip ilgalaikėje perspektyvoje atrodys kaupimas pensijų fonduose? Ekspertai sutaria, kad kaupimas prasmingas tuomet, kai jis nepertraukiamai trunka ne trumpiau nei 25–30 metų. Tarkime, asmeniui šiandien yra 35 metai. Jam iki pensijos – lygiai trisdešimt metų. Jo mėnesio alga į rankas – 500 eurų. Asmuo iki šiol jau turėjo pensijų kaupimo sutartį su bendrove, kuriai kiekvieną mėnesį pervesdavo po 2 proc. savo algos. Kaip atrodys jo alga ir įmokų dydis kitais metais – galima nesunkiai sužinoti skaičiuoklėje www.kiek.lt. Tad štai ką šiam asmeniui rodo skaičiuoklė. Per mėnesį jis nuo 537 eurų pensijų fondams skirs 3 proc. arba 24 eurus. Reiškia, jam liks 513 eurų. Po 30 metų pensijų fonde sukaupta suma sieks 8,6 tūkst. eurų. Tačiau prie šių lėšų dar reikėtų pridėti valstybės dovaną – 16,4 eurų per mėnesį. Su pagalba per 30 metų sukaupta suma sieks jau 14,5 tūkst.

O visas smagumas slypi tame, kad visi, sukaupę daugiau nei 10 tūkst. eurų, privalės įsigyti pensijų anuitetą. Kitaip tariant, išgryninti sukauptos sumos niekas neleis. Plius, teks sumokėti anuiteto tiekėjui, kuriuo nuo 2020 m. bus „Sodra“, vienkartinį mokestį, kad ši padalintų jūsų sukauptus nuo asmeninės algos pinigus į kasmėnesinius mokėjimus iki mirties. Tas sukauptų lėšų išdalijimas ir išmokėjimas kartą per mėnesį iki mirties ir vadinamas anuitetu. Yra du variantai, kaip atrodys tų 14,5 tūkst. paskirstymas įsigijus anuitetą (net jei neaiški žodžio reikšmė, jį įsigyti sukaupus daugiau nei 10 tūkst pensijų fonde bus privaloma). Pirmas jų – standartinis anuitetas, be garantuoto mokėjimo laikotarpio. Reiškia, pensija bus išmokama kiekvieną mėnesį iki asmens mirties. Šiandien sukaupusiam 14,5 tūkst eurų pensijų fonde sulaukus 65 metų asmeniui, pasirinkusiam standartinį anuitetą, kas mėnesį būtų išmokama 73,24 eurų pensija. Per metus jam būtų išmokėta 878,88 eurų suma. Norint panaudoti visus sukauptus pinigus, bent savo dalį, kuri siekia 8,6 tūkst. eurų, šiam žmogui reikėtų išgyventi bent 10 metų, iki 75-erių. Mirus anksčiau visos sukauptos lėšos liktų pensijų fondui, be teisės paveldėti artimiesiems.

Netinka paskutinė sąlyga – galima rinktis atidėtą anuitetą nuo 85 metų. Reiškia, bus mažesnė mėnesinė pensijos dalis, tačiau sukaupto likučio dalį po asmens mirties galės atsiimti jo vaikai, artimieji. Kaip tai atrodytų: asmuo nuo 65 m iki 85 m. gauna periodines išmokas iš sukauptų lėšų. Tiesa, ne visų – 15 proc. jų bus atidedama vėlesniam laikotarpiui, be teisės kam nors šią dalį paveldėti. Šie 15 proc. šiuo atveju sudarytų beveik 2,2 tūkst. eurų. Kasmėnesinė pensijų išmoka šiuo atveju siektų apie 53–60 eurus per mėnesį. Iki 85 metų asmuo panaudotų 12,7–14,4 tūkst. Eurų. Jeigu asmuo mirtų nesulaukęs 85 metų, jo sukauptų pensijų fonde lėšų likutį galėtų paveldėti artimieji. Išgyvenus ilgiau nei 85 metus asmeniui pensija būtų mokama iš tų atidėtų 15 proc.

Kabliukų šiame tekste yra daug, tačiau dauguma pensijų kaupimo pardavėjų akcentuoja tik aritmetinį paaugimą. Pvz: Moki 23 eurus+valstybės prideda 16.4 eu į mėnesį o štai sulaukęs 65 metų gausi 73.24 eu arba 53-60 eu į mėnesį (žiūrint kokį anuitetą pasirinksi). Vienu atžvilgiu gauni gauni apie 2.5 karto didesnį indėlį negu sumoki, o kitu - net tris kartus! Jėga! Lekiam kaupti ir mokam maksimalius procentus (3% yra maksimumas II pensijų pakopos fonde, minėtame pavyzdyje žmogus mokėjo 2%). Tačiau yra keli kabliukai kuriuo turime pastebėti:

1. Sulaukus 65 metų turėsi privalomai pirkti anuitetą.

 Jei asmuo II pakopos fonde bus sukaupęs iki 3.000 Eur, sulaukęs pensinio amžiaus jis galės rinktis periodines išmokas, anuitetą arba paprasčiausiai gauti visas lėšas vienu kartu. Sukaupus nuo 3.000 Eur iki 10.000 Eur, lėšos bus periodiškai išmokamos pačios pensijų bendrovės, taip pat galima rinktis ir anuitetą. Šiuo atveju suma bus paveldima – asmeniui mirus, likusi neišmokėta jos dalis atiteks teisėtiems paveldėtojams.

„Anuitetas yra privalomas sukaupus daugiau nei 10.000 Eur, tačiau yra ir viršutinė riba. Suma, viršijanti 60.000 Eur, dalyviui gali būti išmokama kaip vienkartinė išmoka“

Jei niekas nesikeis, standartiniam anuitetui būtų taikomi 2,5% kaštai nuo visos fonde sukauptos sumos, o atidėtajam – nuo maždaug 10–15% sukauptos sumos (nuo kurios sulaukus 85-erių metų ir bus mokamas anuitetas).  

Tai reiškia, kad, įsigyjant anuitetą, nuo 10.000 Eur būtų mokama 250 Eur, o nuo 60.000 Eur – jau 1.500 Eur. Pasirinkus atidėtąjį anuitetą, jis kainuotų nuo 25 iki 225 Eur. Nuo sukauptos didesnės nei 60.000 Eur sumos fondo dalyvis pirkti anuiteto nebeprivalo, t. y. tą sumą gali atgauti kaip vienkartinę išmoką. 

Renkantis anuitetą reikia būti labai atidžiu, nes tinkamai nepasirinkus bei nepaskaičiavus tavo sąžiningai mokėtus pinigus gali ir nusavinti.

Anuiteto formos, kurias galės rinktis pensijų fondų dalyviai, sukaupę daugiau nei 10.000 Eur, bus dvi: standartinis (kai lėšos nepaveldimos) arba atidėtasis, kuris yra paveldimas. Pensijų anuitetas – tai periodinės pensijos išmokos, mokamos iki gyvenimo pabaigos iš pensijų fonde sukauptų pinigų.

Standartinis anuitetas reiškia, kad už visą sukauptą sumą dalyvis gauna garantiją, kad „Sodra“ nuo pensijų fonde sukauptos sumos mokės jam periodines išmokas iki gyvenimo pabaigos kaip priedą prie senatvės pensijos. Sukaupta suma nėra paveldima – asmeniui mirus, išmokos baigiasi. 

Pasirinkus atidėtąjį anuitetą, jam įsigyti skiriama apie 10–15% sukauptų lėšų. Didžioji jų dalis, 85–90%, lieka pensijų fonde. Šie pinigai toliau investuojami pagal konservatyvią turto išsaugojimo strategiją, o dalyviui pensijų bendrovė visą sumą išmoka periodinėmis išmokomis, kol jam sukanka 85 metai. Ši lėšų dalis išlieka asmens nuosavybė, todėl yra paveldima. 

Atidėtojo anuiteto atveju sukaupta suma paskirstoma į dvi dalis. 85–90% sukauptos sumos skiriama periodinių išmokų mokėjimui nuo pensijos amžiaus iki 85-erių. Ši pinigų dalis yra paveldima. Tačiau 10–15% sukauptos sumos skiriama atidėtojo anuiteto mokėjimui nuo 85-erių. Ši lėšų dalis nėra paveldima.

Atrodo, kad anuitetai nebus indeksuojami infliacijos dydžiu, kaip tai kasmet daroma su „Sodros“ pensijomis nuo 2018 m., siekiant išlaikyti senatvės išmokos perkamąją galią.  

„Remiantis Pensijų kaupimo įstatymu, anuitetai nebus indeksuojami. Indeksuojamos (bus kas 5 metai) nustatytos sumos, apibrėžiančios, nuo kada galima gauti vienkartinę, periodinę išmokas ar įsigyti anuitetą (t. y. 3.000, 10.000, 60.000 Eur). Kalbant apie konkrečias anuitetų išmokų sąlygas, jas apibrėžianti tvarka dar yra rengiama“, – komentavo Dalia Kolmatsui, „INVL Asset Management“ pensijų fondų ir mažmeninių pardavimų padalinio vadovė.

2. Infliacija bei kiti politiniai/ekonominiai veiksniai.

Infliacija yra procentinis dydis, kuriuo padidėja prekių bei paslaugų krepšelio kainos. Galima sakyti, kad infliacija taipogi yra dydis, kuriuo nuvertėja pinigai, nes brangstant prekėms ir paslaugoms mažėja pinigų perkamoji galia. Pavyzdžiui, jei 9 metus laikytųsi 8 proc. metinė infliacija (visas rodiklis per šį laikotarpį sudarytų 100 proc.), tuomet po 9 devynerių metų už tą pačią sumą pinigų būtų galima nusipirkti per pus mažiau prekių nei laikotarpio pradžioje.

Lietuvoje infliacijos dydis yra kintantis reiškinys. Kiek jis augs kelių metų eigoje yra sudėtinga numatyti. Vis tik esame globalioje rinkoje, nuo jos priklausomi, tad kaupiami pinigai, jeigu tik jie nėra indeksuojami (o jie nėra) turi šansų nuvertėti.

* Šaltinis: Statistikos departamentas. Duomenys: vartotojų kainų pokyčiai, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu. 

Šioje vietoje privačių pensijų fondų apologetai apeliuotų į tai, jog kaupiami pinigai yra investuojami ir taip gali tik augti o ne mažėti (t.y. augimas gali būti didesnis už infliacija). Kai kuriais atvejais jie gali būti teisūs. Pastaruosius 14 metų investicijų graža buvo apie 4% (aišku, kiekvienas pensijų kaupimo fondas turi atskirą savo istoriją, čia tik vidurkis), tačiau jau 2018 metais beveik visi pensijų fondai Lietuvoje turėjo minusinius metus. Tai reiškia, jog jie ne tik nekompensavo infliacijos suvalgomos pinigų vertės, bet net ir degino kasmėnesines įmokas. Priminsiu, jog niekas pensijų kaupimo fonduose esančių pinigų ne tik neindeksuoja, bet ir nedraužia nuo nesėkmingų investavimų. Pažiūrėkime ką rašo SEB bankas (jis pasirinktas atsitiktinai, taisyklės analogiškos ir kituose pensijų kaupimu užsiimančiose organizacijose):

Pensijų kaupimo bendrovė negarantuoja pensijų fondų pelningumo. Praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Investicijų vertė gali kilti ir kristi. Jūs galite atgauti mažiau, negu būsite investavę.

Reziumė - pensijų kaupimas yra gan ilgas procesas galintis trukti net 30-40 metų. Dar prieš 30 metų buvome Sovietų Sąjungoje. Per 30 metų Lietuvoje pasikeitė tris valiutos (turim ketvirtą) bei ekonominė kryptis, tad tikėtis, jog visą laiką investicinė graža bus didesnė nei infliacija ir neištiks perprodukcijos ar finansų krizės yra nelogiška.

3. Administraciniai mokesčiai

Dažnai nutylimas toks nedidelis faktukas, jog bankai dar nuskaičiuoja ir administracinius mokesčius. Tiesa, tų mokesčių nuskaičiavimas labai chytras - bankai nuskaičiuoja tam tikrą procentinę dalį nuo visų pensijų fonduose esančių lėšų! Kaip tai atrodo ir kaip patikrinama, pripažinsiu, neturiu supratimo. Klausiau ir vienos banko darbuotojos, bet ji tik numykė. Tiesa, galim pasidžiaugti, jog tie mokesčiai palengva mažės.

Taikomi Pensijų kaupimo įstatyme nustatyti maksimalūs pensijų fondų atskaitymai nuo valdomo turto: 2019 m. – 0,8 proc., 2020 m. 0,65 proc., 2021 m. ir vėliau – 0,5 proc. per metus.

Nors ir sunku pasakyti konkrečią sumą kiek iš viso ar kiek kiekvienas atskirai susimoka bankams administracinių mokesčių į metus nuo savo būsimos pensijos, tačiau akivaizdu, kad bankai pelnu nesiskundžia :)

4. Prievartinis kaupimas kaip aukščiausia finansinės laisvės ir demokratijos forma.

Sudaryta II pakopos pensijų kaupimo sutartis negali būti nutraukta, išskyrus atvejus, kai ši sutartis sudaryta pirmą kartą, todėl dalyvis turi teisę ją vienašališkai nutraukti per 30 kalendorinių dienų nuo sudarymo, apie tai raštu pranešęs pensijų kaupimo bendrovei. II pakopos pensijų kaupimo sistemos dalyviai, sudarę pensijų kaupimo sutartį iki 2019 m., turi teisę nutraukti pensijų kaupimo sutartį tik iki 2019 m. birželio 30 d. Šių asmenų pensijos sąskaitoje sukauptos lėšos pervedamos į „Sodros“ biudžetą arba lieka nekaupiamos ankstesniame pensijų kaupimo fonde.

Kodėl žmogus ateityje negalės nutraukti pensijų kaupimo sutarties - niekaip nesuprantu.

Dar vienas įdomus niuansas, jog palengva bus keliamas asmens kaupimo (nurašymo nuo algos) procentas iki 3%.

Aišku, galima jau ir nuo šiandien kaupti 3%, bet 2023 metais, nori ar nenori, kaupsi mažiausiai 3% nuo savo mėnesinės algos.

Išvados

Pensijų kaupimo tema yra labai plati ir tikrai gan painoka. Ypač kai pirmą kartą bandai į tai gilintis. Daugelis žmonių dažniausiai nesiglina ir gyvena pagal tas taisykles kurias nustato bankas ir valstybė. Ar jie iš to išloš? Sunku pasakyti. Priklauso nuo daug faktorių, tačiau aš esu skeptiškas privačių pensijų fondų atžvilgiu ir pats susistabdžiau savo pensijų kaupimą. Kodėl?

Nors ir daugelis laidoja Sodra, tačiau, ironiška, bet vidutinė „Sodros“ pensija vidutiniškai augo apie 8% per metus. Kitaip tariant, pensijos augo dvigubai greičiau nei investicijos pensijų fonduose. 

Didžioji dalis mūsų pensijų, akivaizdu, vis tiek ateis iš Sodros, tad kyla klausimas, kam dar pervedinėti savo uždirbtus pinigus į privačias struktūras, kurios jais maitinsis? O gal juos pervesti į Sodrą ir taip didinti jos finansinį pajėgumą?

Antras klausimas, kodėl privačiuose pensijų fonduose kaupiamas žmonių lėšas remia valstybė? 2023 metais valstybė skirs 1.5% šalia žmogaus skiriamų 3% (tas 1.5% bus indeksuojamas, nes skaičiuojamas nuo tuomet šalyje esančios vidutinės algos). Kyla klausimas, kodėl tos lėšos nekeliauja į Sodrą? Kodėl remiami privatūs pensijų fondai nuo kurių privačios struktūros nurašo administracinius mokesčius, kurie neapsaugoti nuo nesėkmingų investicijų?

O gal čia kyšo finansinio kapitalo lobizmo ausytės?

II pensijų kaupimo fonde, per 15 metų, įvyko net 10 įvairiausių pakeitimų. Nėra jokių garantijų, jog reformos pasibaigs, tad kyla klausimas, kurlink jos nuves?

O gal tikslingiausia būtų likti prie I (sodros) ir III (savanoriško kaupimo privačiuose struktūrose) pakopų ir nebandyti prievarta paveikti žmones kaupti lėšas?

Kalbas apie demografines duobes, apie mirštančią pensijų sistemą galima palikti tiems kurie žiūri ir TIKI tuo ką rodo televizorius. Realiai, su dabartine technologine pažanga, galima išspręsti šiuos klausimus. Tačiau tai paliksiu ateities straipsniams.

O tuos eurus, kuriuos jums nurašo nuo algos ir perveda į privačius pensijų kaupimo fondus siūlyčiau panaudoti geriau - nusipirkti knygą, nueiti į teatrą ar skirti vaikų lavinimui.

Surinko ir gražiai aprašė:
Marius Jonaitis

Pensijų sistema: Ką mes turėjome, turime ir kas lauks ateityje

Marius Jonaitis

Pensijų sistema Lietuvoje nėra kažkas seno ir įprasto nuo amžių. 1922 m. rugpjūčio 21 d. priimtas „Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymas“, aprūpinęs pensijomis ir vienkartinėmis pašalpomis, mokėtomis iš valstybės biudžeto, Lietuvos kariuomenės invalidus, jų šeimas bei žuvusiųjų karių šeimas. Toliau, iki pat 1939 metų visa pensijų sistema buvo orientuota tik į karius bei valstybės tarnautojus, tad pensininkų kiekis buvo labai mažas.

1939 m. valstybinės pensijos mokėtos 834 rusų kariuomenės invalidams ir 1000 Lietuvos kariuomenės invalidų. Tais pačiais metais karių pensijų fondas mokėjo pensijas 408 pensininkams.

Tokia pensijų sistema, prie kurios esame pripratę startavo tik 1956 metais pensijų įstatymų. Pagrindinėms gyventojų grupėms: Darbininkams -1956 m, inteligentams - 1959 m., kolūkiečiams -1964 metų įstatymais.  Tam tikroms kitų pajamų neturinčioms gyventojų grupėms buvo mokamos socialinės pensijos. Apačioje matote lentelę su Pagrindinėmis sovietų senatvės pensijų sistemos charakteristikomis 1989 m.

1990 m. vasario 13 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“.  Nurodoma iš Tarybų Sąjungai pavaldžių Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion.  To pasekmes matote žemiau esančioje lentelėje.

1993 metais Lietuvoje gyvenantys pensininkai turėjo tik ketvirtį tos perkamosios galios kurią turėjo 1989 metais. Na o po dešimties metų - 2003 metais, jie turėjo tik 57% perkamosios pensijų galios lyginant su 1989 metais.

Toliau su pensijomis susiję skaičiukai:

Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.

40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės.
Dabartinis reikalingas darbo stažas ilginamas nuo 30 iki 35 metų.
35 metų stažą jau privalės turėti tie, kurie į pensiją išeis 2027 m
Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis būdami 65-erių.

Kadangi turime skaičius iš dviejų skirtingų santvarkų tad galime palyginti.

1989 metais vyras galėjo išeiti į pensiją sulaukęs 60 metų ir turėdamas 25 metų būtiną darbo stažą. 2027 metais, tas pats hipotetinis vyras, į pensiją galės išeiti 65 metų ir turėdamas 35 metų būtiną darbo stažą. Tad pensija nutolinama 5 metams, o būtinas stažas ištęsiamas net 10 metų.
1989 metais moteris galėjo išeiti į pensiją sulaukusi 55 metų, jai užteko 20 metų būtino darbo stažo. 2027 metais, ta pati hipotetinė moteris, į pensija galės išeiti 65 metų ir turėdama 35 metų būtiną darbo stažą. Mūsų „silpnąjąi lyčiai“ pensija nutolinama net 10 metų o būtinas stažas ištęsiamas net 15 metų. Klausimas, kaip moteriai sukaupti reikiamą stažą bei gimdyti ir auginti vaikus?

Lyginant 1989 ir 2018 metus galime matyti akivaizdžią gamybos priemonių ir technologijų pažangą. Jau vien kompiuterizacijos, išmanių technologijų šuolis stipriai pakeitė visuomenę. Kokia pažanga įvyks iki 2027 metų, galime tik pasvajoti, bet tikėtina, jog ji nemažins apsukų. Tad, logiškai mąstant, turėtų keisti darbo santykiai, lengvėti gyvenimas žmonėms, tačiau matome augantį būtiną darbo stažą, tolinama pensijinį amžių. Na niekaip nesueina galai.

Pasakos apie demografiją irgi yra niekinė. Auga efektyvumas, robotizacija, susidomėjimas dirbtiniu intelektu (ypač Kinijoje). Dar daugiau, bendras Lietuvos BVP tai auga, tad akivaizdu, jog Lietuvos teritorijoje sukuriama vis daugiau produkto. Aišku, jis nusėda tikrai ne eilinių žmogelių kišenėje, o tas kas nusėda valstybėje - paskirstoma kitoms reikmėms. Pavyzdžiui per keturis metus finansavimas gynybos sektoriui išaugo 2.62 kartus, nuo 367 milijonų iki 963 milijonų eurų. Beveik 600 milijonų eurų per metus! Bet apie tai mes nekalbėsim, nes mus gi puola ir turime gintis.

Jeigu manote, jog čia pabaiga, tai klystate. Visa tai ką parašiau dar nėra blogiausia. Štai 2018 metų bieželio 1 dieną pasirodė Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gedimino Šimkaus pranešimas. Jo teigimu, „sprendimai dėl pensijos amžiaus ilginimo galėtų būti priimti per dešimt metų, o blogiausiu atveju, nereformavus sistemos ir neužtikrinus pakankamo lygio kaupimo, šis amžius galėtų ilgėti dar 7-8 metais.“


Žinoma, pats Lietuvos banko atstovas pripažįsta, jog tai drastiškas sprendimas ir būtinas, jeigu nebus reformuota sistema bei kaupimas.

2018 metų kovo 2 dieną mus „nudžiugino“ socialinės apsaugos ir darboministras Linas Kukuraitis teigdamas, kad „santykis tarp darbo užmokesčio ir gaunamos pensijos, ateityje, prognozuojama, mažės iki 20 proc., kai šiuo metu turime 35 proc. pakeitimo normą. Ir patys suvokiame, kokios mažos pensijos yra šiuo metu“, – sakė L. Kukuraitis.

Populiariai tariant, jeigu tavo pajamos siekia 1000 eurų, tai pensijos gausi tik 200 eu. Šviečiasi labai ori senatvė. Nors ministras teigia, kad tai tolimesnė, kelių dešimtmečių perspektyva, bet dabartinis jaunimas irgi bus pensininkai, tad kaip jie gyvens? Ar bus spėję išsimokėti savo būstų paskolas? jeigu jų negaus arba džiaugsis tik tėvų ar senelių palikimu - griūvančiu 1960-1990 metų tarybinės statybos namu? Dalis jų ir dabar nėra puikios formos, o kaip jie atrodys dar po 20-30 metų?

Įvairūs liberalų apologetai išsigelbėjimą žada pensijų fonduose. Tačiau man sunku įsivaizduoti, jog privatūs pensijų fondai, net ir po 30-40 metų funkcionuos ir suteiks atitinkamą naudą. Man 34, per mano gyvenimą keitėsi 4 pinigai ir dvi ekonominės-politinės santvarkos. O kur dar finansinės bei politinės - geopolitinės krizės. Ar daug yra žmonių, kurie mano, jog infliacija ar kokie kiti sukrėtimai nesuvalgys tuose pensijų fonduose kaupiamų euriukų?

Tikiuosi, jog mano tekstas sukels diskusijas (labai pageidaučiau jaunimo balso). O taip pat laukčiau informacijos bei paskaičiavimų kokią perkamąją galią turėjo 1989 metų rublis ir 2018 metų euras Lietuvos teritorijoje. Būčiau labai dėkingas, siųskit mariusjonaitis1984@gmail.com