Rodomi pranešimai su žymėmis pinigai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis pinigai. Rodyti visus pranešimus

2019 m. birželio 25 d., antradienis

Ką reiktų žinoti apie pensijų kaupimą?

 Palengva tiksi laikas iki lemiamo pasirinkimo dienos - birželio 30 - osios. Beje, lemiamas jis yra tik tiems kurie automatiškai prikabinti prie pensijų II pakopos kaupimo. Jeigu iki tos dienos nenutrauks pensijų kaupimo, tai vėliau nebegalės tą padaryti. Tačiau sustabdę, ateityje, kas tris metus iki kol asmeniui sukaks 40 metų, jis/ji vis bus automatiškai prijungiami prie pensijų kaupimo kuriame nors banke (kaupimo paslaugą teikiančią struktūrą galima keisti). Tad eiliniam piliečiui reikia būti budriam ir stebėti kas nuo jo algos vis nuskaičiuoja pinigus.

O nuskaičiuoti pasiruošusių driekiasi eilutė. Tiek bankai tiek ir įvairios tarpininkų firmelės, net susiriesdamos, suokia apie puikią senatvę jeigu pasirinksi jų siūlomą kaupimo paslaugą bei gąsdina visišku skurdu jei pilietis abejoja kaupimo nauda. O abejonių tikrai yra begalės. Pasinaudokime puikiu tinklapio vilniausmiestas.lt paskaičiavimu.

Kaip ilgalaikėje perspektyvoje atrodys kaupimas pensijų fonduose? Ekspertai sutaria, kad kaupimas prasmingas tuomet, kai jis nepertraukiamai trunka ne trumpiau nei 25–30 metų. Tarkime, asmeniui šiandien yra 35 metai. Jam iki pensijos – lygiai trisdešimt metų. Jo mėnesio alga į rankas – 500 eurų. Asmuo iki šiol jau turėjo pensijų kaupimo sutartį su bendrove, kuriai kiekvieną mėnesį pervesdavo po 2 proc. savo algos. Kaip atrodys jo alga ir įmokų dydis kitais metais – galima nesunkiai sužinoti skaičiuoklėje www.kiek.lt. Tad štai ką šiam asmeniui rodo skaičiuoklė. Per mėnesį jis nuo 537 eurų pensijų fondams skirs 3 proc. arba 24 eurus. Reiškia, jam liks 513 eurų. Po 30 metų pensijų fonde sukaupta suma sieks 8,6 tūkst. eurų. Tačiau prie šių lėšų dar reikėtų pridėti valstybės dovaną – 16,4 eurų per mėnesį. Su pagalba per 30 metų sukaupta suma sieks jau 14,5 tūkst.

O visas smagumas slypi tame, kad visi, sukaupę daugiau nei 10 tūkst. eurų, privalės įsigyti pensijų anuitetą. Kitaip tariant, išgryninti sukauptos sumos niekas neleis. Plius, teks sumokėti anuiteto tiekėjui, kuriuo nuo 2020 m. bus „Sodra“, vienkartinį mokestį, kad ši padalintų jūsų sukauptus nuo asmeninės algos pinigus į kasmėnesinius mokėjimus iki mirties. Tas sukauptų lėšų išdalijimas ir išmokėjimas kartą per mėnesį iki mirties ir vadinamas anuitetu. Yra du variantai, kaip atrodys tų 14,5 tūkst. paskirstymas įsigijus anuitetą (net jei neaiški žodžio reikšmė, jį įsigyti sukaupus daugiau nei 10 tūkst pensijų fonde bus privaloma). Pirmas jų – standartinis anuitetas, be garantuoto mokėjimo laikotarpio. Reiškia, pensija bus išmokama kiekvieną mėnesį iki asmens mirties. Šiandien sukaupusiam 14,5 tūkst eurų pensijų fonde sulaukus 65 metų asmeniui, pasirinkusiam standartinį anuitetą, kas mėnesį būtų išmokama 73,24 eurų pensija. Per metus jam būtų išmokėta 878,88 eurų suma. Norint panaudoti visus sukauptus pinigus, bent savo dalį, kuri siekia 8,6 tūkst. eurų, šiam žmogui reikėtų išgyventi bent 10 metų, iki 75-erių. Mirus anksčiau visos sukauptos lėšos liktų pensijų fondui, be teisės paveldėti artimiesiems.

Netinka paskutinė sąlyga – galima rinktis atidėtą anuitetą nuo 85 metų. Reiškia, bus mažesnė mėnesinė pensijos dalis, tačiau sukaupto likučio dalį po asmens mirties galės atsiimti jo vaikai, artimieji. Kaip tai atrodytų: asmuo nuo 65 m iki 85 m. gauna periodines išmokas iš sukauptų lėšų. Tiesa, ne visų – 15 proc. jų bus atidedama vėlesniam laikotarpiui, be teisės kam nors šią dalį paveldėti. Šie 15 proc. šiuo atveju sudarytų beveik 2,2 tūkst. eurų. Kasmėnesinė pensijų išmoka šiuo atveju siektų apie 53–60 eurus per mėnesį. Iki 85 metų asmuo panaudotų 12,7–14,4 tūkst. Eurų. Jeigu asmuo mirtų nesulaukęs 85 metų, jo sukauptų pensijų fonde lėšų likutį galėtų paveldėti artimieji. Išgyvenus ilgiau nei 85 metus asmeniui pensija būtų mokama iš tų atidėtų 15 proc.


Kabliukų šiame tekste yra daug, tačiau dauguma pensijų kaupimo pardavėjų akcentuoja tik aritmetinį paaugimą. Pvz: Moki 23 eurus+valstybės prideda 16.4 eu į mėnesį o štai sulaukęs 65 metų gausi 73.24 eu arba 53-60 eu į mėnesį (žiūrint kokį anuitetą pasirinksi). Vienu atžvilgiu gauni gauni apie 2.5 karto didesnį indėlį negu sumoki, o kitu - net tris kartus! Jėga! Lekiam kaupti ir mokam maksimalius procentus (3% yra maksimumas II pensijų pakopos fonde, minėtame pavyzdyje žmogus mokėjo 2%). Tačiau yra keli kabliukai kuriuo turime pastebėti:

1. Sulaukus 65 metų turėsi privalomai pirkti anuitetą.

 Jei asmuo II pakopos fonde bus sukaupęs iki 3.000 Eur, sulaukęs pensinio amžiaus jis galės rinktis periodines išmokas, anuitetą arba paprasčiausiai gauti visas lėšas vienu kartu. Sukaupus nuo 3.000 Eur iki 10.000 Eur, lėšos bus periodiškai išmokamos pačios pensijų bendrovės, taip pat galima rinktis ir anuitetą. Šiuo atveju suma bus paveldima – asmeniui mirus, likusi neišmokėta jos dalis atiteks teisėtiems paveldėtojams.

„Anuitetas yra privalomas sukaupus daugiau nei 10.000 Eur, tačiau yra ir viršutinė riba. Suma, viršijanti 60.000 Eur, dalyviui gali būti išmokama kaip vienkartinė išmoka“

Jei niekas nesikeis, standartiniam anuitetui būtų taikomi 2,5% kaštai nuo visos fonde sukauptos sumos, o atidėtajam – nuo maždaug 10–15% sukauptos sumos (nuo kurios sulaukus 85-erių metų ir bus mokamas anuitetas).  

Tai reiškia, kad, įsigyjant anuitetą, nuo 10.000 Eur būtų mokama 250 Eur, o nuo 60.000 Eur – jau 1.500 Eur. Pasirinkus atidėtąjį anuitetą, jis kainuotų nuo 25 iki 225 Eur. Nuo sukauptos didesnės nei 60.000 Eur sumos fondo dalyvis pirkti anuiteto nebeprivalo, t. y. tą sumą gali atgauti kaip vienkartinę išmoką. 

Renkantis anuitetą reikia būti labai atidžiu, nes tinkamai nepasirinkus bei nepaskaičiavus tavo sąžiningai mokėtus pinigus gali ir nusavinti.

Anuiteto formos, kurias galės rinktis pensijų fondų dalyviai, sukaupę daugiau nei 10.000 Eur, bus dvi: standartinis (kai lėšos nepaveldimos) arba atidėtasis, kuris yra paveldimas. Pensijų anuitetas – tai periodinės pensijos išmokos, mokamos iki gyvenimo pabaigos iš pensijų fonde sukauptų pinigų.

Standartinis anuitetas reiškia, kad už visą sukauptą sumą dalyvis gauna garantiją, kad „Sodra“ nuo pensijų fonde sukauptos sumos mokės jam periodines išmokas iki gyvenimo pabaigos kaip priedą prie senatvės pensijos. Sukaupta suma nėra paveldima – asmeniui mirus, išmokos baigiasi. 

Pasirinkus atidėtąjį anuitetą, jam įsigyti skiriama apie 10–15% sukauptų lėšų. Didžioji jų dalis, 85–90%, lieka pensijų fonde. Šie pinigai toliau investuojami pagal konservatyvią turto išsaugojimo strategiją, o dalyviui pensijų bendrovė visą sumą išmoka periodinėmis išmokomis, kol jam sukanka 85 metai. Ši lėšų dalis išlieka asmens nuosavybė, todėl yra paveldima. 

Atidėtojo anuiteto atveju sukaupta suma paskirstoma į dvi dalis. 85–90% sukauptos sumos skiriama periodinių išmokų mokėjimui nuo pensijos amžiaus iki 85-erių. Ši pinigų dalis yra paveldima. Tačiau 10–15% sukauptos sumos skiriama atidėtojo anuiteto mokėjimui nuo 85-erių. Ši lėšų dalis nėra paveldima.

Atrodo, kad anuitetai nebus indeksuojami infliacijos dydžiu, kaip tai kasmet daroma su „Sodros“ pensijomis nuo 2018 m., siekiant išlaikyti senatvės išmokos perkamąją galią.  

„Remiantis Pensijų kaupimo įstatymu, anuitetai nebus indeksuojami. Indeksuojamos (bus kas 5 metai) nustatytos sumos, apibrėžiančios, nuo kada galima gauti vienkartinę, periodinę išmokas ar įsigyti anuitetą (t. y. 3.000, 10.000, 60.000 Eur). Kalbant apie konkrečias anuitetų išmokų sąlygas, jas apibrėžianti tvarka dar yra rengiama“, – komentavo Dalia Kolmatsui, „INVL Asset Management“ pensijų fondų ir mažmeninių pardavimų padalinio vadovė.
2. Infliacija bei kiti politiniai/ekonominiai veiksniai.

Infliacija yra procentinis dydis, kuriuo padidėja prekių bei paslaugų krepšelio kainos. Galima sakyti, kad infliacija taipogi yra dydis, kuriuo nuvertėja pinigai, nes brangstant prekėms ir paslaugoms mažėja pinigų perkamoji galia. Pavyzdžiui, jei 9 metus laikytųsi 8 proc. metinė infliacija (visas rodiklis per šį laikotarpį sudarytų 100 proc.), tuomet po 9 devynerių metų už tą pačią sumą pinigų būtų galima nusipirkti per pus mažiau prekių nei laikotarpio pradžioje.

Lietuvoje infliacijos dydis yra kintantis reiškinys. Kiek jis augs kelių metų eigoje yra sudėtinga numatyti. Vis tik esame globalioje rinkoje, nuo jos priklausomi, tad kaupiami pinigai, jeigu tik jie nėra indeksuojami (o jie nėra) turi šansų nuvertėti.
* Šaltinis: Statistikos departamentas. Duomenys: vartotojų kainų pokyčiai, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu. 
Šioje vietoje privačių pensijų fondų apologetai apeliuotų į tai, jog kaupiami pinigai yra investuojami ir taip gali tik augti o ne mažėti (t.y. augimas gali būti didesnis už infliacija). Kai kuriais atvejais jie gali būti teisūs. Pastaruosius 14 metų investicijų graža buvo apie 4% (aišku, kiekvienas pensijų kaupimo fondas turi atskirą savo istoriją, čia tik vidurkis), tačiau jau 2018 metais beveik visi pensijų fondai Lietuvoje turėjo minusinius metus. Tai reiškia, jog jie ne tik nekompensavo infliacijos suvalgomos pinigų vertės, bet net ir degino kasmėnesines įmokas. Priminsiu, jog niekas pensijų kaupimo fonduose esančių pinigų ne tik neindeksuoja, bet ir nedraužia nuo nesėkmingų investavimų. Pažiūrėkime ką rašo SEB bankas (jis pasirinktas atsitiktinai, taisyklės analogiškos ir kituose pensijų kaupimu užsiimančiose organizacijose):

Pensijų kaupimo bendrovė negarantuoja pensijų fondų pelningumo. Praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Investicijų vertė gali kilti ir kristi. Jūs galite atgauti mažiau, negu būsite investavę.

Reziumė - pensijų kaupimas yra gan ilgas procesas galintis trukti net 30-40 metų. Dar prieš 30 metų buvome Sovietų Sąjungoje. Per 30 metų Lietuvoje pasikeitė tris valiutos (turim ketvirtą) bei ekonominė kryptis, tad tikėtis, jog visą laiką investicinė graža bus didesnė nei infliacija ir neištiks perprodukcijos ar finansų krizės yra nelogiška.

3. Administraciniai mokesčiai

Dažnai nutylimas toks nedidelis faktukas, jog bankai dar nuskaičiuoja ir administracinius mokesčius. Tiesa, tų mokesčių nuskaičiavimas labai chytras - bankai nuskaičiuoja tam tikrą procentinę dalį nuo visų pensijų fonduose esančių lėšų! Kaip tai atrodo ir kaip patikrinama, pripažinsiu, neturiu supratimo. Klausiau ir vienos banko darbuotojos, bet ji tik numykė. Tiesa, galim pasidžiaugti, jog tie mokesčiai palengva mažės.

Taikomi Pensijų kaupimo įstatyme nustatyti maksimalūs pensijų fondų atskaitymai nuo valdomo turto: 2019 m. – 0,8 proc., 2020 m. 0,65 proc., 2021 m. ir vėliau – 0,5 proc. per metus.

Nors ir sunku pasakyti konkrečią sumą kiek iš viso ar kiek kiekvienas atskirai susimoka bankams administracinių mokesčių į metus nuo savo būsimos pensijos, tačiau akivaizdu, kad bankai pelnu nesiskundžia :)

4. Prievartinis kaupimas kaip aukščiausia finansinės laisvės ir demokratijos forma.

Sudaryta II pakopos pensijų kaupimo sutartis negali būti nutraukta, išskyrus atvejus, kai ši sutartis sudaryta pirmą kartą, todėl dalyvis turi teisę ją vienašališkai nutraukti per 30 kalendorinių dienų nuo sudarymo, apie tai raštu pranešęs pensijų kaupimo bendrovei. II pakopos pensijų kaupimo sistemos dalyviai, sudarę pensijų kaupimo sutartį iki 2019 m., turi teisę nutraukti pensijų kaupimo sutartį tik iki 2019 m. birželio 30 d. Šių asmenų pensijos sąskaitoje sukauptos lėšos pervedamos į „Sodros“ biudžetą arba lieka nekaupiamos ankstesniame pensijų kaupimo fonde.

Kodėl žmogus ateityje negalės nutraukti pensijų kaupimo sutarties - niekaip nesuprantu.

Dar vienas įdomus niuansas, jog palengva bus keliamas asmens kaupimo (nurašymo nuo algos) procentas iki 3%.

Aišku, galima jau ir nuo šiandien kaupti 3%, bet 2023 metais, nori ar nenori, kaupsi mažiausiai 3% nuo savo mėnesinės algos.

Išvados

Pensijų kaupimo tema yra labai plati ir tikrai gan painoka. Ypač kai pirmą kartą bandai į tai gilintis. Daugelis žmonių dažniausiai nesiglina ir gyvena pagal tas taisykles kurias nustato bankas ir valstybė. Ar jie iš to išloš? Sunku pasakyti. Priklauso nuo daug faktorių, tačiau aš esu skeptiškas privačių pensijų fondų atžvilgiu ir pats susistabdžiau savo pensijų kaupimą. Kodėl?

Nors ir daugelis laidoja Sodra, tačiau, ironiška, bet vidutinė „Sodros“ pensija vidutiniškai augo apie 8% per metus. Kitaip tariant, pensijos augo dvigubai greičiau nei investicijos pensijų fonduose. 

Didžioji dalis mūsų pensijų, akivaizdu, vis tiek ateis iš Sodros, tad kyla klausimas, kam dar pervedinėti savo uždirbtus pinigus į privačias struktūras, kurios jais maitinsis? O gal juos pervesti į Sodrą ir taip didinti jos finansinį pajėgumą?

Antras klausimas, kodėl privačiuose pensijų fonduose kaupiamas žmonių lėšas remia valstybė? 2023 metais valstybė skirs 1.5% šalia žmogaus skiriamų 3% (tas 1.5% bus indeksuojamas, nes skaičiuojamas nuo tuomet šalyje esančios vidutinės algos). Kyla klausimas, kodėl tos lėšos nekeliauja į Sodrą? Kodėl remiami privatūs pensijų fondai nuo kurių privačios struktūros nurašo administracinius mokesčius, kurie neapsaugoti nuo nesėkmingų investicijų?

O gal čia kyšo finansinio kapitalo lobizmo ausytės?

II pensijų kaupimo fonde, per 15 metų, įvyko net 10 įvairiausių pakeitimų. Nėra jokių garantijų, jog reformos pasibaigs, tad kyla klausimas, kurlink jos nuves?

O gal tikslingiausia būtų likti prie I (sodros) ir III (savanoriško kaupimo privačiuose struktūrose) pakopų ir nebandyti prievarta paveikti žmones kaupti lėšas?

Kalbas apie demografines duobes, apie mirštančią pensijų sistemą galima palikti tiems kurie žiūri ir TIKI tuo ką rodo televizorius. Realiai, su dabartine technologine pažanga, galima išspręsti šiuos klausimus. Tačiau tai paliksiu ateities straipsniams.

O tuos eurus, kuriuos jums nurašo nuo algos ir perveda į privačius pensijų kaupimo fondus siūlyčiau panaudoti geriau - nusipirkti knygą, nueiti į teatrą ar skirti vaikų lavinimui.

Surinko ir gražiai aprašė:
Marius Jonaitis


2018 m. balandžio 10 d., antradienis

Protestuojantys Vakarai (Prancūzija ir Vokietija)

Geležinkeliečių streikas Prancūzijoje
„Tai tikrai katastrofiška. Kažką reikia daryti, mes esame aukos, nieko nepadarėme. Mums reikia važiuoti į darbą, kaip ir visiems kitiems“, – sakė 56 metų keleivė Aziza Fleris.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Pasaulis/streikai-prancuzijoje-sukele-chaosa/263020
© Lietuvos žinios
„Tai tikrai katastrofiška. Kažką reikia daryti, mes esame aukos, nieko nepadarėme. Mums reikia važiuoti į darbą, kaip ir visiems kitiems“, – sakė 56 metų keleivė Aziza Fleris.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Pasaulis/streikai-prancuzijoje-sukele-chaosa/263020
© Lietuvos žinios
„Tai tikrai katastrofiška. Kažką reikia daryti, mes esame aukos, nieko nepadarėme. Mums reikia važiuoti į darbą, kaip ir visiems kitiems“, – sakė 56 metų keleivė Aziza Fleris. „Šį rytą tikrai buvau pozityviai nusiteikusi, bet dabar ... Reikėjo matyti, kas nutiko traukinyje. Kai kurie žmonės pasijuto blogai, moterys verkė. Vaikai. Tai nenormalu“, – pridūrė ji.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Pasaulis/streikai-prancuzijoje-sukele-chaosa/263020
© Lietuvos žinios


„Tai tikrai katastrofiška. Kažką reikia daryti, mes esame aukos, nieko nepadarėme. Mums reikia važiuoti į darbą, kaip ir visiems kitiems“, – sakė 56 metų keleivė Aziza Fleris. „Šį rytą tikrai buvau pozityviai nusiteikusi, bet dabar ... Reikėjo matyti, kas nutiko traukinyje. Kai kurie žmonės pasijuto blogai, moterys verkė. Vaikai. Tai nenormalu“, – pridūrė ji.


Šios ašaringos ir smulkiaburžuazinės raudos (ak, kokie nedori tie streikuotojai, nepagalvojo apie pozityvios ponios Fleris nuotaikos išsaugojimą!) fone prasidėjo Prancūzijos geležinkelio darbuotojų streikas. Jį organizuoja Prancūzijos valstybinių geležinkelių (SNCF) profsąjunga.

 

Reikia paminėti, jog tai nėra vienas didžiulis ir visaapimantis streikas. Ne, tai daug streikų, kurie, planuojama, turėtų tęstis iki 3 mėnesių. Tai yra, profsąjungos streikuos po dvi dienas iš penkių kiekvieną savaitę. Pavyzdžiui prieš savaitę (balandžio trečią dieną) vykusio streiko metu važinėjo tik apie 12% traukinių. Natūralu, jog tai buvo gan skausminga priemonė.



Planuojama, jog streikai vyks tarp balandžio ir birželio mėnesio. Iš viso 36 dienas. Palies apie 4.5 milijono žmonių ir kainuos apie 720 milijonų eurų.


Streikuoti taip pat pasirengę šiukšlių išvėžėjai, elektros ir energetikos sektoriaus darbuotojai. Prie jų prisijungė ir Prancūzijos avialinijų „Air France“ darbuotojai. Na, o studentai blokuoja universitetų miestelius taip protestuodami prieš planus pradėti atrankas į valstybinius universitetus.





Šiuo metu valstybinės Prancūzijos geležinkelių kompanijos darbuotojai turi nemažai privilegijų: automatinį kasmetinį atlyginimo augimą, ankstyvą išėjimą į pensiją, garantiją nebūti atleistam, nemokamus bilietus šeimų nariams ir kitas. Turbūt dažnam tautiečiui tai nesuvokiamos lengvatos, tačiau normaliai dirbanti profesinė sąjunga ir turi siekti bei pasiekti tokių rezultatų.

Prezidento Macrono vyriausybė siekia atsisakyti išskirtinių sąlygų SNCF darbuotojams, sudarant naujas darbo sutartis, kurios nesiskirtų nuo kitų sektorių darbuotojų. Tolimesnis prezidento tikslas – 2023-aisiais liberalizuoti sektorių ir atverti jį konkurencijos sąlygoms, kaip to reikalauja ES. Iš esmės -  pasiruošimas geležinkelių privatizacijai.





Bet grįžkime prie Prancūzijos.


E. Macrono vyriausybė sako, kad globalizuota ir vis labiau automatizuojama šiandienos ekonomika teikia pirmenybę lankstesnei darbo jėgai. Be to, Europos Sąjungos taisyklės reikalauja, kad visos narės atvertų valstybinius geležinkelius konkurencijai, tad Prancūzijos vyriausybė įrodinėja, kad dėl darbuotojų specialaus statuso SNCF bus prastesnėje padėtyje nei potencialūs privatūs konkurentai

Įdomi susisiekimo ministrės Elisabeth Borne taktika. Ji teigia, jog dabartiniai geležinkelio darbuotojai išsaugotų turimas sąlygas. Neva tai, naujas planas skirtas naujiems darbuotojams. Ką tai reiškia? Tiesiog elementarus dirbančiųjų skaldymas. Vieni, kurie labiau organizuoti, gauna kažkiek privilegijų ir tampa/išlieka „Darbininkų aristokratija“, t.y. nusiperkama dalinė ramybė kapitalui. Idant darbuotojai neapsivienytų o tik kiekviena grupė saugotų savo turimas privilegijas. Ar ši taktika suveiks Prancūzijoje? Iš dalies ji veikia iš anksčiau, ne veltui geležinkeliečiai turi tokias sąlygas. Nes geležinkeliai, ir tik jie, yra ir dar labai ilgai bus pagrindinė priemonė pervežti kapitalui ir iš dalies darbo jėgai.

Todėl bet koks geležinkelių darbo sutrikimas yra peilis kapitalui. Todėl geležinkelių darbuotojai yra, bent jau Prancūzijoje, „Darbininkų aristokratijos“ atstovai. O dabar yra kėsinamasi į jų išskirtinį vaidmenį darbo jėgos pardavimo procese. Tad bus ypač įdomu stebėti ar p. Borne taktika suveiks. Ar pas juos likusi tik asmeninė ar yra dar ir klasinės sąmonės.

Na, o kapitalo (ir jo marionečių) interesas čia aiškus:
a) Panaikinti sunkiai iškovotas, šiuo atveju geležinkelio darbuotojų, darbo sąlygas;
b) Atverti kelią į tas struktūras pigiai darbo jėgai iš kitų šalių, kuri dirbs už mažiau, tačiau džiaugsis, kad uždirbs daugiau negu savo gimtinėse;
c) Tuo pačiu pakirs geležinkelių profsąjungos jėgą. Suskaldys ir padarys mažas, neįtakingas o gal ir kišenines;
d) Tada geležinkeliai bus paruošti privatizavimui kaip gardus kasnelis;
e) Žmonėms kils paslaugų kainos (D.Britanijos pavyzdys).


Ar prancūzai atsilaikys? Sunku pasakyti. Pasak buržuazinės spaudos, tai dabartinį protestą teigiamai vertina 46% visuomenės. Teigiama, jog tai mažesnis palaikymas nei anksčiau. Prancūzijos profesines sąjungos vienija tik 11% dirbančiųjų. Labai maži skaičiai. Blogai, jog streikas nėra ištisinis - be laisvų dienų - o tik sąlyginis. Na, bet ne mums čia aborigenams iš Šiaurės Rytų krašto mokinti. Prancūzai bent jau tokį rezultatą pasiekia.

Dar vertėtų atkreipti dėmesį į panašų veiksmą Vokietijoje. Šiandien (balandžio 10 dieną) prasidėjo Vokietijos avialinijų streikas. Lygiagrečiai pradėjo protestuoti bei streikuoti ir kitos viešojo sektoriaus grupės. Jos reikalauja, jog 2,3 milijonams to sektoriaus darbuotojų atlyginimai kiltų 6%, mažiausiai 200 eu. Daugiau apie streikų bangą Vokietijoje galite perskaityti čia.

Įdomu, jeigu 6% yra, tarkim, 200 eu, tai tų darbuotojų algos siekia mažiausiai 3300-3400 eu. Atrodytų, kaip ir neblogai, ko čia tie vokiečiai nerimsta? Paklaustų tūlas lietuvis kasydamasis pakaušį. Tačiau vokiečiai, jų profsąjungos, suvokia, jog yra toks reiškinys kaip infliacija kuri suvalgo jų turimų algų vertę, todėl, jeigu nuolat nereikalausi atitinkamo algų kylimo, tai tų dirbančiųjų perkamoji ir vartojamoji galia menks. Arba liaudiškai tariant - biednės.

Todėl, visame pasaulyje, kur dar gaji klasinė o ne prekariatinė sąmonė, vyksta kova dėl savo gyvenimo standarto, bent jau, išlaikymo. Ta kova sunki, nes rimtesnių socialistinių valstybių, kurios būtų pajėgios padėti tiek finansiškai, tiek savo būvimo faktu, nėra. Tikėtina, jog artimiausiu metu situacija nekis. Todėl tenka kovoti remiantis vidiniais ištekliais. Ta kova vyksta visur, ne tik Vakaruose. Atidžiau paieškojus galima rasti ne tik kovos ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis (streikais), bet ir kovinėmis (Azija, P. Amerika).

O kas vyksta Lietuvoje? Manau situacija puikiai  detalizuoja šios dienos straipsnio „Verslo žinių“ portale pavadinimas - Lietuvoje darbuotojo atleidimas atpigo – pagalšį rodiklį šalis tapo vidutiniokė“. Protestai dėl to nevyksta. Kaip ir nebuvo ėjimo Va Bank prieš naująjį darbo kodeksą. Liūdna, tačiau klasinė sąmonė Lietuvoje dar/jau embriono stadijoje. Bėgimas į užsienį, ten kiek brangiau parduoti savo darbo jėgą, gali būti išeitis, tačiau trumpalaikė. Kaip jau pastebėjote iš šio teksto, ten situacija irgi nestabili. Vietiniai dirbantieji turi kruvinais nagais kovoti už status quo išlaikymą. Būtent, kalbu apie išlaikymą o ne pagerinimą. Nėra jokių garantijų, jog gyvenimo kokybė ten nekris. Todėl kova už teisę būti žmogumi turi būti pradedama ten kur gyvenam ir dirbam.

Na ir pabaigai noriu pacituoti trumpą atkarpėlę iš naujojo darbo kodekso. Vis tik jame, bent jau kol kas, yra dalelė vilties. Priklauso kaip mes išmoksime tuo pasinaudoti. Cituoju: Streikas – kraštutinė priemonė ginti savo teises. Dabar tokia galimybė supaprastinta: norint paskelbti streiką, reikia gauti ketvirtadalio profsąjungos narių sutikimą. Anksčiau buvo būtina, kad streikui pritartų daugiau profsąjungos narių. O įspėjamajam streikui surengti nereikia rinkti jokių profsąjungos narių parašų. Pakanka profsąjungos viduje, su vadovybe, sutarti, kad toks bus, ir jį paskelbti. Pagrindinė priežastis streikui skelbti – darbdavio atsisakymas dalyvauti derybose su darbuotojais, vadinasi, vengimas susitarti“.
Daugiau apie tai galite paskaityti čia. 

Ačiū, jog skaitėte. Jei patiko - dalinkitės.
Norintys kontaktuoti rašykite: mariusjonaitis1984@gmail.com