Senimas, jaunimas ir būsimos pensijos

Mane labai stebina, jog pensininkų pensijų reikalas paliekamas tik jiems patiems. Toks jausmas, kad jaunesni žmonės (mano metų, kiek vyresni arba jaunesni) galvoja liksiantys amžinai žvalūs ir darbingi. Keli faktai susimąstymui.

Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.

40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės.

Dabartinis reikalingas darbo stažas ilginamas nuo 30 iki 35 metų.

35 metų stažą jau privalės turėti tie, kurie į pensiją išeis 2027 m

Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis būdami 65-erių.

Mes žinome kaip gyvena dauguma dabartinių pensininkų, kurių, vos ne pusė, gyvena žemiau arba ties skurdo riba. Pamąstykime kaip gyvens būsimi pensininkai. Galioja visiems dar jauniems asmenims.
Jeigu dabar uždirbi 300 eu, gausi 230 eu pensiją. Jeigu 900 (čia viskas „ant popieriaus“), tokią algą gauna, vis tik, maža gyventojų dalis, tai pensijos gausit 400 eu. Dabar įvertinkite infliaciją, demografinius procesus, kurie yra labai nepalankūs šiam Šiaurės Rytų kraštui.

Tačiau ministras, šiomis dienomis (2018 kovo pradžia), nuteikia dar pesimistiškiau.
 

„Santykis tarp darbo užmokesčio ir gaunamos pensijos, ateityje, prognozuojama, mažės iki 20 proc., kai šiuo metu turime 35 proc. pakeitimo normą. Ir patys suvokiame, kokios mažos pensijos yra šiuo metu“, – sakė L. Kukuraitis. Pajamų pakeitimo norma laikomas santykis tarp pensijos dydžio ir iki pensijos gauto atlyginimo. Pvz., jeigu žmogus uždirba 1000 Eur, o sulaukus pensinio amžiaus jam skiriama 500 Eur pensija, tai laikoma, kad jo pajamų pakeitimo norma yra 50 proc.

Remiantis ministro paskaičiavimais, tai tie, kurie dabar uždirba 1000 eu, tai ateityje pensijos tegaus 200 eu. Ministre, ei, ministre, mes gerai jus išgirdome? Nes jei tai tikra tiesa, tai jau laikas kurti revoliucijos laužus.

Arba atsisakyti mokėti mokesčius Sodrai. Kas iš esmės reikštų socialinę revoliuciją.

  Na, o dabar padarykim minties šuolį ir pasvarstykim koks yra standartinis šios dienos jaunuolio gyvenimas. Manau esu kompetentingas apie tai kalbėti, nes pastaraisiais mėnesiais matau begalės jaunų žmonių CV (gyvenimo aprašymus) ir matau standartines jų karjeras.

Dažnas jų, po vidurinės baigimo, stoja į universitetą ir siekia bakalauro. Dažniausiai nedirba iki 22-23 metų. Dalis stoja į magistrą, tad darbo pradžia nusikelia iki 24-26 metų. Tad norint pasiekti 35 metų darbo stažą reiktų dirbti vos ne iki 60 metų.

Dauguma tų jaunuolių pasižymi darbų kaita (įvairūs trumpalaikiai darbai) su pertraukomis. Pajamos – dažnai arba apie 400, arba, geriausiu atveju, kyla iki 700 eu. Tų, kurie visą savo karjeros laikotarpį dirbs už 900 eu „ant popieriaus“ (matuojant šios dienos standartu) bus nedidelė mažuma. Spėju, jog gal mažiau 10%. Tad, gal tik kas dešimtas jaunuolis galės pretenduoti į 400 eu „ant popieriaus“ pensiją. Kuri, greičiausiai, nuvertės dėl infliacijos. Visi kiti (90%) turės tenkintis pensija iki 300 eu. T.y, balansuoti ties skurdo riba. Arba emigruoti į labiau pavykusias valstybes.

Realybė.

 Tiesa, noriu perspėti, jog jos irgi ne guminės. Be to, ten griuvimo procesas irgi vyksta, tik jis pristabdomas vardan tokių šalių kaip Lietuva ar Ukraina (likęs trečiasis pasaulis) apiplėšimų. Tačiau, tai labai ilgai nesitęs.

Kaip matome, didžiajai daliai būsimų pensininkų piešiasi „švelnus“ pyzdakas. Manau dabartiniams pensininkams dar pavydėsim, nes jie bent jau turi savo būstus, kai kas ir sodus. Ar mes tą turėsim? Kai kurie gal ir taip, bet didžioji dalis – ne.

Kokios išeitys? Jas matau dvi.

a) Sunkioji dalis, bet vienintelė reali. Tai dabartinės santvarkos griovimas lyg pamatų. Perėjimas nuo kapitalizmo prie socialistinių principų. Gamybos priemonių, bankų nacionalizacija (išpurtyti privačius pensijų fondus, ten sukasi milijardai). Masinė turčių ekspropriacija ir pereiti prie žmonių valdžios – tiesioginės demokratijos.

b) Kiek lengvesnis, kuris palengvintų sąlygas mums visiems ir kuriuo einama kai kuriose valstybėse. Tai masinis darbas su profsąjungomis, pensininkų ir studentų organizacijomis. Streikų komitetų steigimas, savitarpio pagalbos asociacijų būrimasis. Aišku, su dabartinę lietuvių sąmonę, tai būtų milžiniškas darbas, bet kitose šalyse, tas, daug maž, veikia. Prancūzija, Graikija, ten skirtingos visuomeninės grupės vieną kitą palaiko, nes suvokia, jog viena nuo kitos yra priklausoma. Mes gi negyvename atskirai nuo pensininkų, visur yra jaunų mamų ir tėčių, visi vedam vaikus į mokyklas kuriose moko prastai apmokami mokytojai ir t.t.

Todėl būtinas visaliaudinis judėjimas už visų darbo žmonių interesus (įskaičiuojam ir buvusius – pensininkus, įskaičiuojant ir esamus – moksleivius ir studentus). Jog visi tarpusavyje nesusipeštų (ir suskaldomi) būtina liesti tik darbo, užmokesčio (pajamų) ir darbo sąlygų klausimus.

Štai tokie mano pamąstymai.
Čia galit pasiskaičiuoti savo pensiją:
Pensijų skaičiuoklė
Čia galit pamatyti kaip žmonės reaguoja dėl savo pensijų. Visur panašios bėdos…

Norintys ne tik bambėti ir verkšlenti gali drąsiai man rašyti - mano facebook. Tarsimės.