Prekariatas

2016 metų Birželio 9-12 dienomis Drezdeno viešbutyje Taschenbergpalais vyko 64 - asis Bilderbergo klubo susitikimas. Susirinkę šį kartą vadovaujant prancūziškos draudimo kompanijos AXA vadovui Henri de Castries, 130 bilderbergiečių nagrinėjo dešimt temų. Greta klasikinių (Kinija, migracijos krizė Europoje, Artimieji Rytai, Rusija, kibernetinis saugumas, JAV rinkimai, energijos ir žaliavų kainų geopolitika) atsirado ir naujos temos – „inovatyvios technologijos“ bei „prekariatas ir vidurinioji klasė“.

Dėl paskutiniosios temos į susitikimą buvo specialiai pakviestas anglų ekonomistas Londono universiteto profesorius Guy Standing, autorius dviejų triukšmą sukėlusių knygų „Prekariatas: nauja pavojinga klasė“ (2011) ir „Prekariato chartija“ (2014).

Terminas „prekariatas“, sudarytas iš žodžių: „précaire“ (nepatikimas) pasirodė dar septyniasdešimtųjų pabaigoje tam, kad įvardinti žmones su žemiausiomis pajamomis, dirbančius ne pilną darbo dieną sezoniniame darbe arba šešėliniame sektoriuje.

Šį mokslinį naujadarą dar būtų galima išversti maždaug taip: prekariatas – tai „į rizikingą situaciją patekęs proletariatas” (žodžių junginys: angl. „precarious” (rizikingas, nesaugus, nepatikimas) + marksistinis terminas „proletariatas”, t.y. darbininkų klasė).

 Šių žmonių padėtis neleidžia tokiems žmonėms aprūpinti save ekonominę ir socialinę nepriklausomybę. Pirmą kartą šį terminą ėmė naudoti prancūzų sociologas Robert Castel, po to jį pritaikė italų ekonomistas Alex Foti, kuris tvirtino, kad prekariatas postindustrinėje firmoje yra tas pats, kuo buvo proletariatas pramonės gamykloje.

 Reikia paminėti, jog būtent nuo to laikotarpio prasidėjo, ir Reigano bei Tečerizmo laikotarpiu įsibėgėjo, pramonės robotizavimas ir/arba perkėlimas į trečio pasaulio šalis taip mažinant kaštus stambiam kapitalui, didinant jo pelnus. Nemažai daliai, iškeltosios pramonės proletarų, teko leistis į lankstesnius darbo santykius, kurie paremti laikinais kontraktais neturint stabilių socialinių garantijų arba migruoti paskui kapitalą. Todėl pradėjo nunykti klasikinis proletariatas, o tuo pačiu smuko ir profsąjungų galia.

Kalbant apie Guy Standing, tai jis sukūrė savo koncepciją, aprašydamas prekariatą kaip naują užgimstančią visuomenės klasę, kurios išskirtiniu bruožu yra tai, kad jos pasiruošimo lygis aukštesnis, negu apmokėjimas jų darbo, kurį jam siūlo darbdavys  kapitalistas. Tai pirmoji „aukštos kvalifikacijos“ klasė, kuriai priklauso trys žmonių kategorijos: viena išėjo iš proletariato, bet niekada nepasieks to, ką turėjo jų tėvai, kita, tai migrantai ir emigrantai, o trečią sudaro išsilavinęs diplomuotas jaunimas, kuris negali surasti juos tenkinančio darbo. Visas šias grupes jungia nepasitikėjimo jausmas, kurį apsprendžia jų padėties neapibrėžtumas, ribotos galimybės gauti socialines išmokas, faktinis nebuvimas socialinės paramos ir kokių nors perspektyvų. Tai daro naują klasę ypač pavojingą šio pasaulio galingiesiems.

Prekariato atsiradimas buvo pasekmė tų gilių pokyčių, kurie vyksta šiandien darbo rinkoje totalios globalizacijos sąlygomis. Kaip nurodo Standing, viena iš to pasekmių – atsiradimas daugiapakopės klasinės struktūros, kuri charakteringa būtent globaliai kapitalistinei ekonomikai. Viršuje yra plutokratija, kurią atstovauja super turtingieji ir tiesiog turtingieji. Tada eina taip vadinamas salariatas – žmonės su ilgalaikėmis užimtumo garantijomis, pensijomis, medicinos draudimu ir kt. Žemiau – senasis proletariatas. Skaičius salariato ir proletariato pastoviai mažėja, tačiau greitai auga stovinti žemiau prekariato klasė, už kurios seka varguomenė – žmonės be sąryšio su visuomene, gyvenantys ir mirštantys gatvėje (liumpenas).

R. Munckas prekariatą linkęs apibūdinti kaip naują ir pavojingą socialinę klasę, pabrėždamas jos panašumus su Viktorijos laikų Didžiosios Britanijos miesto gyventojų klasės susiformavimu.

 Prekariatas žymi ir tam tikrą atotrūkį nuo tradicinės individo karjeros supratimo, kuris neatsiejamas nuo tokių klasikų kaip H. Fordo ar M. Weberio teorijų įgyvendinimo, kai tarp darbuotojų ir organizacijų buvo sukuriami ilgalaikiai, stabilūs santykiai, o efektyviems darbuotojams organizacijos užtikrindavo darbo saugumą ir įvairaus pobūdžio garantijas kaip motyvavimo priemones.

Tačiau dabartiniu laikotarpiu esminėmis darbo vertybėmis tampa ne stabilumas ir nuspėjamumas, o lankstumas, tęstinumo nebuvimas ir didelė rizika, ir darbuotojai privalo patys save motyvuoti. Todėl darbuotojai organizacijose vis dažniau susiduria su disproporciniais galios santykiais, nepagarba ir negatyviu mikroklimatu.

Prekariatas neturi jokios užimtumo garantijos ir priverstas nuolatos keisti darbo rūšį. Dirbdamas pagrinde pagal laikinus kontraktus, jis negali pretenduoti į valstybės pagalbą, pensijas, atostogas, bedarbystės pašalpas, ligos išmokas ir medicinos sąskaitų apmokėjimą. Dar sunkesnėje padėtyje yra tie, kas dirba šešėlinėje ekonomikoje, tai yra be darbo sutarties, neįeidami į juridinius santykius su savo darbdaviu. Šie žmonės neturi jokių garantijų. Todėl prie prekariato sąvokos gali būti priskiriami ir emigrantai (pvz. lietuviai dirbantys Jungtinėje Karalystėje ar JAV).

Europiečių pajamų mažėjimas šiandien vyksta tokiais tempais, kad ženkli gyventojų dalis sparčiai artėja prie skurdo ribos. Kaip matyti iš MGS Oxfam tyrimo, atlikto 2015 metų rudenį, 123 milijonai žmonių Europoje (beveik ketvirtadalis gyventojų) veikiami rizikos tapti skurdžiais (2008 metais jų buvo 116 milijonų). Tai tiesioginė pasekmė augančios nelygybės turto paskirstyme. Pagal Oxfam duomenis, 1% turtingiausių europiečių valdo trečdalį viso turto, tuo metu kai 40% mažiausiai aprūpintų turi viso 1%.

Prekariatas neturi ne tiktai socialinių-ekonominių, bet ir daugelio politinių, kultūrinių teisių, kurias turi kitos gyventojų kategorijos. Tai didina protesto potencialą prekariato terpėje, bet toks protestas paprastai neturi tęsinio. Neigdami senąsias politines partijas, iškritę iš proletariato, virsta socialiniu ramsčiu kaupiantiems jėgą kraštutiniams dešiniesiems nacionalistiniams judėjimams, kurie supriešina juos su migrantais. Pastaruosius, savo ruožtu, prižiūri specialiųjų tarnybų kontroliuojamos radikalios organizacijos, kurios seka, kad jų protestas neįgytų socialinės kovos formą, o liktų tuščio, beprasmio maišto rėmuose. 

Vienok, kam vis tik Standing buvo pakviestas į Bilderbergo klubą? Priežastis, matomai, tame, kad jis yra „garantuotų minimalių pajamų“ koncepcijos šalininkas – garantuoto piniginio minimumo kiekvienam piliečiui, nepriklausomai nuo poreikio, bet apspręsto tam tikru aktyvumu, kurio laukia iš piliečio (dalyvavimo rinkimuose ir panašiai). 2016 metais tokia pašalpą bandė įteisinti Šveicarijoje, bet siūlymas nebuvo priimtas: referendume šių metų birželio 5 dieną, prieš garantuotas pagrindines pajamas balsavo 76,9% dalyvavusiųjų Šveicarijos piliečių. Idėja gali sukelti kaip minimum degradaciją darbo etikos, į kurią remiasi organizuota visuomenė. Nepaisant to eksperimentai su žmonėmis tęsiasi, dabar programa garantuotų minimalių pajamų bus pradėta Utrechte Olandijoje.

Faktiškai – tai socialinė apsauga be tradicinės, į socialines rizikas orientuotos socialinės apsaugos. Taip, ne iš karto šiuo Guy Standingo pasiūlymu buvo susidomėta, nes jis skaičiuoja jau pora dešimtmečių. Taip, bazinės pajamos buvo referendumu atmestos Šveicarijoje, tačiau jos jau prasiskynė kelią Suomijoje (eksperimentas baigėsi 2018 metais, nuspręsta jo nebetęsti), kur yra išbandomos dviejų tūkstančių gavėjų, atrodo, kad tai pasiseks ir Nyderlanduose, Utrechto provincijoje. Žodžiu, pasiūlymas skinasi kelią. Bent jau bandoma eksperimentuoti.

Guy Standingas prekariato padėtį visuomenėje dažnai apibūdina ne kaip piliečių (angl. citizens), bet kaip natūralizavusių svetimšalių (angl. denizens). Prekariatas – tai priešingybė tirpstančiai vidutinei salariato (salary – angl. atlyginimas) klasei su pastoviomis darbo ir socialinėmis teisėmis. Prekariatas – taip pat priešingybė darbininkijos klasei, kuri traukiasi dėl pramonės dalies mažėjimo ekonomikos struktūroje (kalbama apie „auksinio milijardo“ šalis. Gamyba migruoja į pigesnės darbo jėgos šalis), dėl robotizacijos ir pan.

 Guy Standingas teigia, kad greta prekariato ir salariato būtina paminėti ir aukščiausiose globaliose socialinėse struktūrose esantį finansinį elitą – tai, ką jis vadina „super piliečiais“ (angl. super-citizens), kurių rankose sukoncentruota didžiausia finansinė galia.

 Dažniausiai šie „super piliečiai“ apibūdinami kaip 1 proc. turtingųjų, kuriems priklauso daugiau turto nei likusiems 99 proc. pasaulio gyventojams, o būtent neoliberalizmo projektas, valstybinio reguliavimo mažinimas, privatizacijos procesai ir „gerovės valstybės“ koncepcijos transformacijos reikšmingai prisidėjo prie jų finansinės gerovės augimo.

 Taip, prekariatas – ne varguomenė, kurią atstovauja žmonės be ryšio su visuomene, gyvenantys ir mirštantys gatvėje. Tačiau prekariato atstovai turi kur kas didesnes galimybes tapti varguomenės, o ne darbininkijos ar salariato dalimi, ir, pagal savo supratimą, daryti įtaką politiniame lygmenyje. Tokią prekariato įtaką politiškai pilnai atskleidė „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje ir Trumpo išrinkimas JAV prezidentu, kai būtent prekariato balsai nulėmė šiuos pasirinkimus. Akivaizdu, kad prekariate susilieja skirtingo išsilavinimo žmonės – nuo viešbučių valytojų iki jaunų laikinų darbuotojų, vadinamosios kūrybinės klasės, kurią gausiai iliustruoja vadybos vadovėliai.

 Prekariatas, neturėdamas tvirtų saitų su valstybe, organizacijomis ir likusia visuomenės dalimi, savo politinę poziciją dažnai linkęs išreikšti remiantis trumpalaikėmis ir intensyviomis emocijomis, o ne racionaliais argumentais ir įrodymais. Prekariatas nori greitų sprendimų čia ir dabar. Todėl jo įtaka gali reikšmingai paveikti ir ateities Europos politinius scenarijus – prezidento rinkimus Prancūzijoje, Nyderlanduose bei kitose šalyse.

 Prekariato problemos supratimui jo tyrėją Guy Standingą pasaulio galingieji 2016 metais pakvietė ne tik į Davoso, bet ir į Bilderbergo klubo susitikimą Drezdene. Visa, ką jie išgirdo, buvo faktai apie tai, kaip sparčiai pasaulyje, taip pat ir išsivysčiusiame, auga prekariato eilės. Prekariato Japonijoje sociologai priskaičiuoja iki virš 50 proc., Ispanijoje ir Italijoje – 40 proc. ir pan.

Prekariato klasei priklauso net 15 procentų suaugusių britų. Tipiško šios grupės atstovo metinė alga atskaičius mokesčius siekia vos 8250 svarų, triskart mažiau nei vidutinis atlyginimas šalyje, jis dirba valytoju, slaugu ar prekių išvežiotoju.

 Prekariatas neturi savo namų: net 80 procentų šios klasės atstovų nuomojasi būstą. Kultūriniai šios klasės atstovo interesai yra siauri ir jis linkęs bendrauti tik su kitais savo sluoksnio nariais. Žemiausios klasės atstovų itin gausu poindustriniuose Šiaurės Anglijos miestuose.

Prekariškumas yra tokia žmogaus padėtis, kurioje dingsta patikimumas ir saugumas, materialinė ir psichologinė gerovė. Ši sąvoka konkrečiai pritaikoma arba kalbant apie laikinus darbus (arba galimybes užsidirbti), arba platesne prasme – apie nepatikimo darbo ir prekariškos egzistencijos ryšį. Po neoliberalų įvykdytų darbo rinkos reformų postindustrinėse visuomenėse padaugėjo laikinų, atsitiktinių darbų, jų grafikas tapo lankstesnis. Darbas ir socialinis gyvenimas, gamyba ir reprodukcija daugiau nebegali būti atskirti; taigi prekarizaciją galima plačiau apibrėžti kaip visišką materialinių ir nematerialinių gyvenimo ir darbo sąlygų neužtikrintumą šiuolaikiniame kapitalizme. Didelė visuomenės dalis pajungiama lanksčiam išnaudojimui (angl. – flexploitation – žemiems atlyginimams, galimybei šantažuoti, nepastovioms pajamoms) ir egzistenciniam nesaugumui (didelė rizika patirti socialinę atskirtį, kadangi pajamos mažos, socialinis aprūpinimas nutraukiamas, pragyvenimo kaštai dideli). Prekariškas darbas apibrėžia visus įmanomus nepatikimos, negarantuotos, lanksčios eksploatacijos formas: nuo nelegalaus, sezoninio ir laikino įsidarbinimo iki darbo, kurį laikinai, be nustatyto grafiko namuose dirba laisvai samdomi darbuotojai ar taip vadinami laisvi darbuotojai.

Išvados. Prekariatas Lietuvoje

Labai sunku apibrėžti kas yra prekariatas Lietuvoje. Tiksliau niekas to dar nebandė daryti. Realiai į jį galima įtraukti gan plačią žmonių grupę. Dažnas jų net nelaiko save tos klasės atstovu. Tarkim prekariatu laisvai gali būti įvardintas bedarbis arba dirbantis atsitiktinius bei sezoninius darbus. Tačiau, kuo puikiausiai į prekariatus telpa ir universitetų dėstytojai, kurie turi laikinas darbo sutartis bei jokių garantijų, jog jos bus pratęstos. Be abejo, į nestabilių atlyginimų ir socialinių garantijų sferą patenka ir gan gausėjantis „Freelancer“ arba „Laisvai samdomų“ kūrėjų būrys, kurie atlieka gan įvairų kūrybinį ir aptarnaujantį darbą. Tik didžioji bėda, kad jie save interpretuoja kai vidurinę klase yra apimti buržuazinio mąstymo bei gyvena socialifinio lifto idėjomis, kuris dabarties kapitalizmo sąlygomis yra kiek pastrigęs.

Savo darbe esu atlikęs mažiausiai tūkstantį darbo pokalbių (atrenku pardavimo vadybininkus). Matęs tūkstančius CV todėl galiu susidaryti bendrą vaizdą. Matytuose CV dominuoja jaunesnio amžiaus lietuviai. Dauguma jų mokosi arba yra baigę bakalaurą. Kai kurie ir magistrą. Amžius jų tarp 18 - 40 metų. Didžioji dalis jų dažnai migruoja iš darbovietės į darbovietę, tad matyti žmogų, kuris pradirbo metus ar ilgiau vienoje įstatigoje - retenybė. Formalus jų išsilavinimas nėra blogas, dalis jų  moka bendrauti, tačiau neranda savo vietos. Uždirbamos pajamos nuo kelių šimtų iki 800 eurų. Dažniausiai siekia apie minimumą. Be abejo, didžioji jų dalis buvo emigravę arba ketina tą daryti ateityje.

Savaime suprantama, kad labai didelė dalis Lietuvos prekariato nusėdo populiariausias emigrantų šalis (D. Britanija, Skandinavų šalys, Ispanija, JAV ir t.t). Staigus emigrantų susigrąžinimas Lietuvą galėtų staigiai gravituoti į socialinių neramumų krečiamą šalį, todėl neabejotina, jog valdančiosios klasės tikslas yra, jog emigrantai negrįžtų. Todėl koncentruojamasi į pigią darbo jėgą iš Rytų slavų kraštų.

Prekariatas neturi klasinės sąmonės. Nuo tradicinio proletariato skiriasi, būtent silpnu savo vaidmens suvokimu (arba jį suvokia klaidingai) ir dažnai atitolimu nuo fizinių daiktų gamybos. Taip, dalis prekariatų dirba klasikinį proletarišką darbą gamyboje, bet didžioji dalis nusėda aptarnavime, pardavimuose bei kitokiuose tolesnės materialinės gamybos realizavimo procesuose.

Įgyjusi klasinę sąmonę gausėjanti prekariato minia gali tapti pavojingu ginklu. Ne veltui apie ją dabar taip kalbama. Ne veltui bandoma prastumti bazinių pajamų įdėją, taip nuraminant potencialius neramumus. Prekariatas dažnai yra įgyjęs gan neblogą išsilavinimą, bet jo pajamos neatitinka lūkesčių, todėl jis apimtas neurozių, todėl jis vis ieško papildomų pajamų šaltinių. Lietuvoje gausu istorijų apie mokslininkus kurie dirba statybose ar teikia pavežėjimo paslaugas.

Dabartinis Lietuvos prekariatas yra mobilizuojamas tokių demagogų kaip Užkalnis ir Tapinas. Jie mulkinami, jiems į galvas kemša bevertes įdėjas, juos bando parodyti kaip buržuazijos atstovus, tačiau realybė yra kitokia. Tų žmonių ateitis miglota. Jie gyvena nuomojamuose būstuose, turi atsitiktines pajamas, greitai kintančius asmeninius santykius ir liūdną senatvės perspektyvą, nes neaišku kas ateityje liks iš pensijos sistemos.

Prekariatas yra mobilus, kosmopolitiškas, todėl prekariatinis judėjimas turi visas įmanomas sąlygas peržengti nacionalinius barjerus ir tapti tarptautiniu susivienijimu. Todėl marksistiniui judėjimui būtų pats laikas nubusti iš praeities sapno, persvarstyti teoriją ir kibti į darbus.

Kokie mūsų ateities tikslai? Labiau išanalizuoti prekariato klasę, aiškiau išskirti kas Lietuvoje gali būti prie jos priskirta. Kokie jų lūkesčiai? Koks organizacinis potencialas ir socialinio protesto galimybė? Kaip naujausios gamybos priemonės, jų išsivystymas, keičia reprodukciją bei žmonių santykius? Kaip paveikė proletariatą ir prekariatą kompiuterių, kaip potencialios gamybos priemonės, atsiradimas? Kaip keičia santykius ir gamybą internetas? Na ir, savaime suprantama, būtina siekti, jog žmonės save teisingai apsibrėžtų o ne skendėtų iliuzinėse viduriniosios ir aukštesnės klasės viltyse.

Surinko ir apibendrino - Marius Jonaitis

Šaltiniai

1. Mykolo Romerio universiteto profesorius Arvydas Guogis ir doktorantas Adomas Vincas Rakšnys, publikacijoje „Dėmesio, ateina prekariatas“.
2. Filosofijos mokslų daktaras Kasparas Pocius „Atsargiai, prekariatas!“
3. Ольга Четверикова „Бильдерберг-2016. Всевластие «элит» и бесправие «плебса»“

Senimas, jaunimas ir būsimos pensijos

Mane labai stebina, jog pensininkų pensijų reikalas paliekamas tik jiems patiems. Toks jausmas, kad jaunesni žmonės (mano metų, kiek vyresni arba jaunesni) galvoja liksiantys amžinai žvalūs ir darbingi. Keli faktai susimąstymui.

Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.

40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės.

Dabartinis reikalingas darbo stažas ilginamas nuo 30 iki 35 metų.

35 metų stažą jau privalės turėti tie, kurie į pensiją išeis 2027 m

Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis būdami 65-erių.

Mes žinome kaip gyvena dauguma dabartinių pensininkų, kurių, vos ne pusė, gyvena žemiau arba ties skurdo riba. Pamąstykime kaip gyvens būsimi pensininkai. Galioja visiems dar jauniems asmenims.
Jeigu dabar uždirbi 300 eu, gausi 230 eu pensiją. Jeigu 900 (čia viskas „ant popieriaus“), tokią algą gauna, vis tik, maža gyventojų dalis, tai pensijos gausit 400 eu. Dabar įvertinkite infliaciją, demografinius procesus, kurie yra labai nepalankūs šiam Šiaurės Rytų kraštui.

Tačiau ministras, šiomis dienomis (2018 kovo pradžia), nuteikia dar pesimistiškiau.
 

„Santykis tarp darbo užmokesčio ir gaunamos pensijos, ateityje, prognozuojama, mažės iki 20 proc., kai šiuo metu turime 35 proc. pakeitimo normą. Ir patys suvokiame, kokios mažos pensijos yra šiuo metu“, – sakė L. Kukuraitis. Pajamų pakeitimo norma laikomas santykis tarp pensijos dydžio ir iki pensijos gauto atlyginimo. Pvz., jeigu žmogus uždirba 1000 Eur, o sulaukus pensinio amžiaus jam skiriama 500 Eur pensija, tai laikoma, kad jo pajamų pakeitimo norma yra 50 proc.

Remiantis ministro paskaičiavimais, tai tie, kurie dabar uždirba 1000 eu, tai ateityje pensijos tegaus 200 eu. Ministre, ei, ministre, mes gerai jus išgirdome? Nes jei tai tikra tiesa, tai jau laikas kurti revoliucijos laužus.

Arba atsisakyti mokėti mokesčius Sodrai. Kas iš esmės reikštų socialinę revoliuciją.

  Na, o dabar padarykim minties šuolį ir pasvarstykim koks yra standartinis šios dienos jaunuolio gyvenimas. Manau esu kompetentingas apie tai kalbėti, nes pastaraisiais mėnesiais matau begalės jaunų žmonių CV (gyvenimo aprašymus) ir matau standartines jų karjeras.

Dažnas jų, po vidurinės baigimo, stoja į universitetą ir siekia bakalauro. Dažniausiai nedirba iki 22-23 metų. Dalis stoja į magistrą, tad darbo pradžia nusikelia iki 24-26 metų. Tad norint pasiekti 35 metų darbo stažą reiktų dirbti vos ne iki 60 metų.

Dauguma tų jaunuolių pasižymi darbų kaita (įvairūs trumpalaikiai darbai) su pertraukomis. Pajamos – dažnai arba apie 400, arba, geriausiu atveju, kyla iki 700 eu. Tų, kurie visą savo karjeros laikotarpį dirbs už 900 eu „ant popieriaus“ (matuojant šios dienos standartu) bus nedidelė mažuma. Spėju, jog gal mažiau 10%. Tad, gal tik kas dešimtas jaunuolis galės pretenduoti į 400 eu „ant popieriaus“ pensiją. Kuri, greičiausiai, nuvertės dėl infliacijos. Visi kiti (90%) turės tenkintis pensija iki 300 eu. T.y, balansuoti ties skurdo riba. Arba emigruoti į labiau pavykusias valstybes.

Realybė.

 Tiesa, noriu perspėti, jog jos irgi ne guminės. Be to, ten griuvimo procesas irgi vyksta, tik jis pristabdomas vardan tokių šalių kaip Lietuva ar Ukraina (likęs trečiasis pasaulis) apiplėšimų. Tačiau, tai labai ilgai nesitęs.

Kaip matome, didžiajai daliai būsimų pensininkų piešiasi „švelnus“ pyzdakas. Manau dabartiniams pensininkams dar pavydėsim, nes jie bent jau turi savo būstus, kai kas ir sodus. Ar mes tą turėsim? Kai kurie gal ir taip, bet didžioji dalis – ne.

Kokios išeitys? Jas matau dvi.

a) Sunkioji dalis, bet vienintelė reali. Tai dabartinės santvarkos griovimas lyg pamatų. Perėjimas nuo kapitalizmo prie socialistinių principų. Gamybos priemonių, bankų nacionalizacija (išpurtyti privačius pensijų fondus, ten sukasi milijardai). Masinė turčių ekspropriacija ir pereiti prie žmonių valdžios – tiesioginės demokratijos.

b) Kiek lengvesnis, kuris palengvintų sąlygas mums visiems ir kuriuo einama kai kuriose valstybėse. Tai masinis darbas su profsąjungomis, pensininkų ir studentų organizacijomis. Streikų komitetų steigimas, savitarpio pagalbos asociacijų būrimasis. Aišku, su dabartinę lietuvių sąmonę, tai būtų milžiniškas darbas, bet kitose šalyse, tas, daug maž, veikia. Prancūzija, Graikija, ten skirtingos visuomeninės grupės vieną kitą palaiko, nes suvokia, jog viena nuo kitos yra priklausoma. Mes gi negyvename atskirai nuo pensininkų, visur yra jaunų mamų ir tėčių, visi vedam vaikus į mokyklas kuriose moko prastai apmokami mokytojai ir t.t.

Todėl būtinas visaliaudinis judėjimas už visų darbo žmonių interesus (įskaičiuojam ir buvusius – pensininkus, įskaičiuojant ir esamus – moksleivius ir studentus). Jog visi tarpusavyje nesusipeštų (ir suskaldomi) būtina liesti tik darbo, užmokesčio (pajamų) ir darbo sąlygų klausimus.

Štai tokie mano pamąstymai.
Čia galit pasiskaičiuoti savo pensiją:
Pensijų skaičiuoklė
Čia galit pamatyti kaip žmonės reaguoja dėl savo pensijų. Visur panašios bėdos…

Norintys ne tik bambėti ir verkšlenti gali drąsiai man rašyti - mano facebook. Tarsimės.