Pensijų sistema: Ką mes turėjome, turime ir kas lauks ateityje

Marius Jonaitis

Pensijų sistema Lietuvoje nėra kažkas seno ir įprasto nuo amžių. 1922 m. rugpjūčio 21 d. priimtas „Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymas“, aprūpinęs pensijomis ir vienkartinėmis pašalpomis, mokėtomis iš valstybės biudžeto, Lietuvos kariuomenės invalidus, jų šeimas bei žuvusiųjų karių šeimas. Toliau, iki pat 1939 metų visa pensijų sistema buvo orientuota tik į karius bei valstybės tarnautojus, tad pensininkų kiekis buvo labai mažas.

1939 m. valstybinės pensijos mokėtos 834 rusų kariuomenės invalidams ir 1000 Lietuvos kariuomenės invalidų. Tais pačiais metais karių pensijų fondas mokėjo pensijas 408 pensininkams.

Tokia pensijų sistema, prie kurios esame pripratę startavo tik 1956 metais pensijų įstatymų. Pagrindinėms gyventojų grupėms: Darbininkams -1956 m, inteligentams - 1959 m., kolūkiečiams -1964 metų įstatymais.  Tam tikroms kitų pajamų neturinčioms gyventojų grupėms buvo mokamos socialinės pensijos. Apačioje matote lentelę su Pagrindinėmis sovietų senatvės pensijų sistemos charakteristikomis 1989 m.

1990 m. vasario 13 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“.  Nurodoma iš Tarybų Sąjungai pavaldžių Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion.  To pasekmes matote žemiau esančioje lentelėje.

1993 metais Lietuvoje gyvenantys pensininkai turėjo tik ketvirtį tos perkamosios galios kurią turėjo 1989 metais. Na o po dešimties metų - 2003 metais, jie turėjo tik 57% perkamosios pensijų galios lyginant su 1989 metais.

Toliau su pensijomis susiję skaičiukai:

Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.

40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės.
Dabartinis reikalingas darbo stažas ilginamas nuo 30 iki 35 metų.
35 metų stažą jau privalės turėti tie, kurie į pensiją išeis 2027 m
Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis būdami 65-erių.

Kadangi turime skaičius iš dviejų skirtingų santvarkų tad galime palyginti.

1989 metais vyras galėjo išeiti į pensiją sulaukęs 60 metų ir turėdamas 25 metų būtiną darbo stažą. 2027 metais, tas pats hipotetinis vyras, į pensiją galės išeiti 65 metų ir turėdamas 35 metų būtiną darbo stažą. Tad pensija nutolinama 5 metams, o būtinas stažas ištęsiamas net 10 metų.
1989 metais moteris galėjo išeiti į pensiją sulaukusi 55 metų, jai užteko 20 metų būtino darbo stažo. 2027 metais, ta pati hipotetinė moteris, į pensija galės išeiti 65 metų ir turėdama 35 metų būtiną darbo stažą. Mūsų „silpnąjąi lyčiai“ pensija nutolinama net 10 metų o būtinas stažas ištęsiamas net 15 metų. Klausimas, kaip moteriai sukaupti reikiamą stažą bei gimdyti ir auginti vaikus?

Lyginant 1989 ir 2018 metus galime matyti akivaizdžią gamybos priemonių ir technologijų pažangą. Jau vien kompiuterizacijos, išmanių technologijų šuolis stipriai pakeitė visuomenę. Kokia pažanga įvyks iki 2027 metų, galime tik pasvajoti, bet tikėtina, jog ji nemažins apsukų. Tad, logiškai mąstant, turėtų keisti darbo santykiai, lengvėti gyvenimas žmonėms, tačiau matome augantį būtiną darbo stažą, tolinama pensijinį amžių. Na niekaip nesueina galai.

Pasakos apie demografiją irgi yra niekinė. Auga efektyvumas, robotizacija, susidomėjimas dirbtiniu intelektu (ypač Kinijoje). Dar daugiau, bendras Lietuvos BVP tai auga, tad akivaizdu, jog Lietuvos teritorijoje sukuriama vis daugiau produkto. Aišku, jis nusėda tikrai ne eilinių žmogelių kišenėje, o tas kas nusėda valstybėje - paskirstoma kitoms reikmėms. Pavyzdžiui per keturis metus finansavimas gynybos sektoriui išaugo 2.62 kartus, nuo 367 milijonų iki 963 milijonų eurų. Beveik 600 milijonų eurų per metus! Bet apie tai mes nekalbėsim, nes mus gi puola ir turime gintis.

Jeigu manote, jog čia pabaiga, tai klystate. Visa tai ką parašiau dar nėra blogiausia. Štai 2018 metų bieželio 1 dieną pasirodė Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gedimino Šimkaus pranešimas. Jo teigimu, „sprendimai dėl pensijos amžiaus ilginimo galėtų būti priimti per dešimt metų, o blogiausiu atveju, nereformavus sistemos ir neužtikrinus pakankamo lygio kaupimo, šis amžius galėtų ilgėti dar 7-8 metais.“


Žinoma, pats Lietuvos banko atstovas pripažįsta, jog tai drastiškas sprendimas ir būtinas, jeigu nebus reformuota sistema bei kaupimas.

2018 metų kovo 2 dieną mus „nudžiugino“ socialinės apsaugos ir darboministras Linas Kukuraitis teigdamas, kad „santykis tarp darbo užmokesčio ir gaunamos pensijos, ateityje, prognozuojama, mažės iki 20 proc., kai šiuo metu turime 35 proc. pakeitimo normą. Ir patys suvokiame, kokios mažos pensijos yra šiuo metu“, – sakė L. Kukuraitis.

Populiariai tariant, jeigu tavo pajamos siekia 1000 eurų, tai pensijos gausi tik 200 eu. Šviečiasi labai ori senatvė. Nors ministras teigia, kad tai tolimesnė, kelių dešimtmečių perspektyva, bet dabartinis jaunimas irgi bus pensininkai, tad kaip jie gyvens? Ar bus spėję išsimokėti savo būstų paskolas? jeigu jų negaus arba džiaugsis tik tėvų ar senelių palikimu - griūvančiu 1960-1990 metų tarybinės statybos namu? Dalis jų ir dabar nėra puikios formos, o kaip jie atrodys dar po 20-30 metų?

Įvairūs liberalų apologetai išsigelbėjimą žada pensijų fonduose. Tačiau man sunku įsivaizduoti, jog privatūs pensijų fondai, net ir po 30-40 metų funkcionuos ir suteiks atitinkamą naudą. Man 34, per mano gyvenimą keitėsi 4 pinigai ir dvi ekonominės-politinės santvarkos. O kur dar finansinės bei politinės - geopolitinės krizės. Ar daug yra žmonių, kurie mano, jog infliacija ar kokie kiti sukrėtimai nesuvalgys tuose pensijų fonduose kaupiamų euriukų?

Tikiuosi, jog mano tekstas sukels diskusijas (labai pageidaučiau jaunimo balso). O taip pat laukčiau informacijos bei paskaičiavimų kokią perkamąją galią turėjo 1989 metų rublis ir 2018 metų euras Lietuvos teritorijoje. Būčiau labai dėkingas, siųskit mariusjonaitis1984@gmail.com

Gegužės pirmoji. Klasių kovos diena

Kol Lietuvoje dauguma net nesuvokia tos dienos reikšmės, o tik džiaugiasi papildoma laisva diena, verta pasidairyti ką daro kaimynai.

Jeigu gegužės pirmą dieną kas planavo naudotis Lenkijos oro linijos lėktuvais, tai turėjo nustebti susidūręs su jų darbuotojų streiku. Darbininkų reikalavimai gan kuklūs, Vienas iš reikalavimų yra, kad kompanija atstatytų atlyginimus ir priedus prie pensijų iki tokio lygio, koks buvo prieš 8 metus. Nelabai radikalu, bet Lenkijos oro linijų vadovybė „stoja piestu“, kreipėsi į teismą dėl streiko teisėtumo, na o teismas palaikė vadovybę (kaip netikėta), tad streikas bus nelegalus.

Nors oro linijų bendrovė jau rūpinasi naujais samdiniais – streiklaužiais, tačiau, teigiama jog vis tiek darbuotojų trūks, tad numatomi sutrikimai oro linijų darbe. Tuo tarpu darbuotojai ruošiasi antklodes, termosus ir kepti skanią mėsytę prieš pat vadovybės langus.

Štai kokia intriguojančia, ir pasirinkus simbolinę dieną, nata pradeda mūsų kaimynai bei broliai, lenkų dirbantieji. Kokia kova, net ir dėl santykinai nedidelių pagerinimų. Tiksliau gražinimo ankstesnių sąlygų, nors našumas bei gamybos priemonių išsivystymas, kaip ir auga....

Turbūt daug kas žinot tokią įmonę pavadinimu „Amazon“, tai tokia pasaulinė masto elektroninė parduotuvė. Galima įsigyti begales skirtingų prekių ir toje platformoje apsilanko milijonai žmonių kasdien.

I šių metų ketvirtį kompanijos grynasis pelnas siekė 1,63 mlrd. USD, o prieš metus jis sudarė 724 mln. USD. „Amazon“ pajamos padidėjo 43% ir pasiekė 51 mlrd. USD.

Prie analitikų lūkesčius pranokusių rezultatų  stipriai prisidėjo bendrovės debesų kompiuterijos verslas „Amazon Web Services“, iš kurio gaunamos pajamos augo 49%.  Reklamos ploto internete pardavimo paslaugos ir kompanijos elektroninės komercijos verslas taip pat tvirtai augo.

Planuojama, jog jau antrą šių metų ketvirtį įmonės grynasis pelnas išaugs net iki 1,9 mlrd. USD. Na o po finansinių rezultatų paskelbimo kompanijos akcijų vertė šoktelėjo 7%, tai jos įkūrėjo ir vadovo Jeffo Bezoso turtą padidino maždaug 8 mlrd. USD. Ponas Bezosas praėjusiais metais aplenkė kitos milžinės „Microsoft“ įkūrėją ir tapo turtingiausiu pasaulio gyventoju. Dabar jo turtas siekia apie 134 mlrd. USD.

Skaičiai įspūdingi. Tai turbūt, koks naivesnis žmogelis pamanytų, jog ši inovatoriška įvaizdį ir į „Vakarų vertybes“ orientuota įmonė turėtų duoti uždirbti savo darbuotojams bei sudaryti puikiai darbo sąlygas. Juk toks pelnas, galimybių tam tikrai yra. Optimistai.

Jungtinėje karalystėje (UK) vyko įdomus eksperimentas. Į „Amazon“ sandėlius Stafordšyre anonimiškai įsidarbimo žurnalistas James Bloodworth ir savo įspūdžius sudėjo į knygą pavadinimu„Hired: Six Months Undercover in Low-Wage Britain“. 

Ten aprašomi neįtikėtini dalykai. Vis tik veiksmas vyksta ne kokioje nustekentoje trečiojo pasaulio kolonijoje, bet kapitalizmo širdyje - Jungtinėje karalystėje.Knygoje teigiama, jog darbuotojai šlapinasi į buteliukus, nes tuoletai yra per toli o dirbantieji bijo gaišdami laiką prarasti savo darbo vietas bei uždarbį. Tokiu darbuotojų yra net 74%.

Net 55 proc. apklaustųjų prisipažino, kad, pradėję dirbti „Amazon“, susirgo depresija. Ir dar vienas iškalbingas skaičius – daugiau nei 80 proc. respondentų sako už jokius pinigus vėl nesidarbintų „Amazon“.

Iškalbingas pavyzdys: „Darbe mane ištiko priepuolis, buvau nuvežtas į ligoninę. Kitą dieną man kažkas paskambino ir paklausė, kodėl aš ne darbe, paaiškinau, kas nutiko, bet vis tiek mano liga buvo įvardyta kaip pravaikšta“, – teigia „Amazon“ darbuotojas iš kito bendrovės sandėlio.

Turbūt nereikia stebėtis, jog tokia įmonės politika susilaukia pasipriešinimo. Štai, šių metų (2018m) kovo mėnesį streike dalyvavo net 98 proc. (iš 2000 darbuotojų) San Fernando de Henarese netoli Madrido esančio sandėlio darbuotojų.

Profesinė sąjunga nurodė, kad „Amazon“ nori kelti atlyginimus mažiau už fiksuojamą infliaciją, o taip pat nori mažinti apmokėjimą už naktinį darbą ir viršvalandžius. CCOO skelbia, kad darbuotojams San Fernando de Henareso logistikos centre atlyginimai nebuvo didinami nuo 2016 metų. 

 2017 metų pabaigoje reikalaudami didesnių atlyginimų streikavo vieno platinimo centro Italijoje ir šešių „Amazon“ objektų Vokietijoje darbuotojai.

Įdomus kontrastas. Milžiniškais tempais augantis įmonės grynasis pelnas, kuris padeda kapitalistui Jeff Bezos tapti turtingiausiu žmogumi planetoje, bei masinis išnaudojimas (ir gan grubia, ciniška forma) tų kurie jam tą pelną sunešė. Beje be „Amazon“, p. Bezosui priklauso kosmoso bendrovė „Blue Origin“ ir dienraštis „The Washington Post“.

Kodėl taip paryškinau būtent „Amazon“ atvejį? Nes elektroninė komercija, o šalia jos siuntų, sandėliavimo ir rūšiavimo cehai yra auganti industrija ir tas matosi Forbes turtingiausių kapitalistų sąraše. Štai, kinų „Alibaba“ savininkas Jack Ma yra 20 vietoje (pakilo iš 53 vietos) su 39 milijardų JAV dolerių turtu. Štai tau ir „socialistinė“ Kinija.

O kur daug tokios pratformos kaip „Ebay“, „Aliexpress“ (Kinų Amazon verija, labai populiari tarp spekuliuojančių lietuvių) ir t.t.

Iš kur gaunamas toks pelnas? Pagrindinė jo esmė - mažesnė prekės savikaina. Kodėl ji mažesnė? Nes jai pagaminti reikėjo skirti mažiau sąnaudų, tad galima, vardan to, jog suvalgyti konkurentus numušti kainą. O kas įeina į prekės sąnaudas? Ištekliai ir darbo jėga.  Mums čia aktualiausias yra darbo jėgos apmokėjimas (arba nedamokėjimas). 

Kapitalistui, tai gerai. Kuo mažiau moka darbuotojui - tuo didesnis pelnas, tuo didesnė pridėtinė vertė. Kas yra pridėtinė vertė? Tai skirtumas tarp kreditan parduotos darbo jėgos kainos ir gamybos procese sukurtos vertės. Darbo jėgos vertė ir ta vertė, kurią darbo jega sukuria darbo procese, yra du skirtingi dydžiai. Kapitalistas pirkdamas darbo jėgą, visada turi galvoje šį skirtumą tarp jų. Ji yra vienintelis ir išimtinis šaltinis iš kurio kyla pelnas.

 Tad iš kur tas beprotiškai augantis Amazon ar kokio kito kapitalisto pelnas? Elementaru, nuo to kiek jie nusavina dirbančio žmogaus sukurtos vertės. Jeigu žmogus per dieną sukuria vertės už 500 eu, o jam sumoki 50 eu, tai nusavini 450 eu to žmogaus sukurtos vertės, t.y. 90%, o jam palieka varganus 10%, jog palaikytų savo gyvastį ir kažkiek daugintųsi. Tai yra pagrindas ant kurio stovi visa kapitalistinė ekonomika, o su ja ir politika, teisė, filosofija ir t.t. Paprasčiausiai tariant - ant eksploatacijos ir vagystės. Mažuma apvogia daugumą.

Ne išimtis ir lietuviškas kapitalistas. 2016 m. bendras 500 Lietuvos kapitalistų turtas (oficialus) siekė 15,78 mlrd. Eurų (minimalus turtas patekimui į sąrašą – 2,1 mln. Eurų). T.y., per pirmuosius 26 atkurtos buržuazinės Lietuvos metus jie vidutiniškai kasmet turtėjo 60,69 mln. Eurų (arba 200,28 mln. Litų. T.y. įsidėdavo į kišenę po pusę mln. litų kasdien). O kažkas gavo bei vis dar gauna vergetiškus atlyginimus.

Tas atotrūkis ir toliau augs jeigu nesikeis ekonominė sistema. Tarkim Lietuvoje, „Sodros“ duomenimis, pernai metų pabaigoje pas Lietuvos darbdavius dirbo ir gavo darbo užmokestį 12 tūkst. iš trečiųjų (ne ES) šalių atvykusių žmonių, turinčių darbo vizas (kuriems nėra suteiktas leidimas gyventi). Per metus šis skaičius išaugo maždaug 60 procentų. Kaip matome, motyvuojant darbo jėgos trūkumų Lietuvoje, o iš tiesu norint nusavinti daugiau pridėtinės vertės į Lietuvą atvykstančių užsieniečių (neslėpkim, jog tai ukrainiečiai), kurie dirba už mažesnį atlygį, sąskaita. Kapitalistui tai garantuos didesnį pelną.

Tad ką gegužės pirmoji simbolizuoja? Ji simbolizuoja amžiną (kapitalizmo sąntvarkoje) kovą dėl dirbančiųjų darbo sąlygų bei mažesnio jų apvogimo. Būtent mažesnio, nes visiškas apvogimas niekada neišnyks kol bus visuotinis kapitalizmas, nes jis ir paremtas prodėtinės vertės nusavinimo principu. Tą reikia žinoti ir kitiems kalti į galvas.

Gegužės pirma yra simbolinė diena, tačiau kova turi vykti kiekvieną dieną. Jį, didesniu ar mažesniu mastu ir vyksta. Tą mes matome Prancuzijoje, Vokietijoje (apie tuos atvejus rašiau savo ankstesniame įraše), Lenkijoje, Ispanijoje ir t.t ir t.t. Kažkiek bruzdesio vyksta ir Lietuvoje. Medikų ir mokytojų protestai, stichiniai pasipriešinimai kituose sektoriuose, tačiau dar trūksta solidarumo, o jo nebus kol dirbantieji nesuvoks savo klasinio intereso.

Norint pakelti dirbančiųjų klasinį susipratimą reikia laiko bei organizuotų pastangų. Puikiai tam tinka profsąjunginė ir ekonominė kova, tačiau iki jos dar niekaip neužaugam. Palinkėkime sau, jog kita gegužės pirma Lietuvoje būtų daug solidesnė ir gyva bei matoma gatvėje, ne tik karštose širdyse ir tekstuose:)

Pabaigai šių metų minėjimai iš Azijos, kur gyvena milijardas proletariato.

Norintys bendrauti gyvai, arba bent susirašinėti, rašykite - mariusjonaitis1984@gmail.com