Gegužės pirmoji. Klasių kovos diena

Kol Lietuvoje dauguma net nesuvokia tos dienos reikšmės, o tik džiaugiasi papildoma laisva diena, verta pasidairyti ką daro kaimynai.

Jeigu gegužės pirmą dieną kas planavo naudotis Lenkijos oro linijos lėktuvais, tai turėjo nustebti susidūręs su jų darbuotojų streiku. Darbininkų reikalavimai gan kuklūs, Vienas iš reikalavimų yra, kad kompanija atstatytų atlyginimus ir priedus prie pensijų iki tokio lygio, koks buvo prieš 8 metus. Nelabai radikalu, bet Lenkijos oro linijų vadovybė „stoja piestu“, kreipėsi į teismą dėl streiko teisėtumo, na o teismas palaikė vadovybę (kaip netikėta), tad streikas bus nelegalus.

Nors oro linijų bendrovė jau rūpinasi naujais samdiniais – streiklaužiais, tačiau, teigiama jog vis tiek darbuotojų trūks, tad numatomi sutrikimai oro linijų darbe. Tuo tarpu darbuotojai ruošiasi antklodes, termosus ir kepti skanią mėsytę prieš pat vadovybės langus.

Štai kokia intriguojančia, ir pasirinkus simbolinę dieną, nata pradeda mūsų kaimynai bei broliai, lenkų dirbantieji. Kokia kova, net ir dėl santykinai nedidelių pagerinimų. Tiksliau gražinimo ankstesnių sąlygų, nors našumas bei gamybos priemonių išsivystymas, kaip ir auga....

Turbūt daug kas žinot tokią įmonę pavadinimu „Amazon“, tai tokia pasaulinė masto elektroninė parduotuvė. Galima įsigyti begales skirtingų prekių ir toje platformoje apsilanko milijonai žmonių kasdien.

I šių metų ketvirtį kompanijos grynasis pelnas siekė 1,63 mlrd. USD, o prieš metus jis sudarė 724 mln. USD. „Amazon“ pajamos padidėjo 43% ir pasiekė 51 mlrd. USD.

Prie analitikų lūkesčius pranokusių rezultatų  stipriai prisidėjo bendrovės debesų kompiuterijos verslas „Amazon Web Services“, iš kurio gaunamos pajamos augo 49%.  Reklamos ploto internete pardavimo paslaugos ir kompanijos elektroninės komercijos verslas taip pat tvirtai augo.

Planuojama, jog jau antrą šių metų ketvirtį įmonės grynasis pelnas išaugs net iki 1,9 mlrd. USD. Na o po finansinių rezultatų paskelbimo kompanijos akcijų vertė šoktelėjo 7%, tai jos įkūrėjo ir vadovo Jeffo Bezoso turtą padidino maždaug 8 mlrd. USD. Ponas Bezosas praėjusiais metais aplenkė kitos milžinės „Microsoft“ įkūrėją ir tapo turtingiausiu pasaulio gyventoju. Dabar jo turtas siekia apie 134 mlrd. USD.

Skaičiai įspūdingi. Tai turbūt, koks naivesnis žmogelis pamanytų, jog ši inovatoriška įvaizdį ir į „Vakarų vertybes“ orientuota įmonė turėtų duoti uždirbti savo darbuotojams bei sudaryti puikiai darbo sąlygas. Juk toks pelnas, galimybių tam tikrai yra. Optimistai.

Jungtinėje karalystėje (UK) vyko įdomus eksperimentas. Į „Amazon“ sandėlius Stafordšyre anonimiškai įsidarbimo žurnalistas James Bloodworth ir savo įspūdžius sudėjo į knygą pavadinimu„Hired: Six Months Undercover in Low-Wage Britain“. 

Ten aprašomi neįtikėtini dalykai. Vis tik veiksmas vyksta ne kokioje nustekentoje trečiojo pasaulio kolonijoje, bet kapitalizmo širdyje - Jungtinėje karalystėje.Knygoje teigiama, jog darbuotojai šlapinasi į buteliukus, nes tuoletai yra per toli o dirbantieji bijo gaišdami laiką prarasti savo darbo vietas bei uždarbį. Tokiu darbuotojų yra net 74%.

Net 55 proc. apklaustųjų prisipažino, kad, pradėję dirbti „Amazon“, susirgo depresija. Ir dar vienas iškalbingas skaičius – daugiau nei 80 proc. respondentų sako už jokius pinigus vėl nesidarbintų „Amazon“.

Iškalbingas pavyzdys: „Darbe mane ištiko priepuolis, buvau nuvežtas į ligoninę. Kitą dieną man kažkas paskambino ir paklausė, kodėl aš ne darbe, paaiškinau, kas nutiko, bet vis tiek mano liga buvo įvardyta kaip pravaikšta“, – teigia „Amazon“ darbuotojas iš kito bendrovės sandėlio.

Turbūt nereikia stebėtis, jog tokia įmonės politika susilaukia pasipriešinimo. Štai, šių metų (2018m) kovo mėnesį streike dalyvavo net 98 proc. (iš 2000 darbuotojų) San Fernando de Henarese netoli Madrido esančio sandėlio darbuotojų.

Profesinė sąjunga nurodė, kad „Amazon“ nori kelti atlyginimus mažiau už fiksuojamą infliaciją, o taip pat nori mažinti apmokėjimą už naktinį darbą ir viršvalandžius. CCOO skelbia, kad darbuotojams San Fernando de Henareso logistikos centre atlyginimai nebuvo didinami nuo 2016 metų. 

 2017 metų pabaigoje reikalaudami didesnių atlyginimų streikavo vieno platinimo centro Italijoje ir šešių „Amazon“ objektų Vokietijoje darbuotojai.

Įdomus kontrastas. Milžiniškais tempais augantis įmonės grynasis pelnas, kuris padeda kapitalistui Jeff Bezos tapti turtingiausiu žmogumi planetoje, bei masinis išnaudojimas (ir gan grubia, ciniška forma) tų kurie jam tą pelną sunešė. Beje be „Amazon“, p. Bezosui priklauso kosmoso bendrovė „Blue Origin“ ir dienraštis „The Washington Post“.

Kodėl taip paryškinau būtent „Amazon“ atvejį? Nes elektroninė komercija, o šalia jos siuntų, sandėliavimo ir rūšiavimo cehai yra auganti industrija ir tas matosi Forbes turtingiausių kapitalistų sąraše. Štai, kinų „Alibaba“ savininkas Jack Ma yra 20 vietoje (pakilo iš 53 vietos) su 39 milijardų JAV dolerių turtu. Štai tau ir „socialistinė“ Kinija.

O kur daug tokios pratformos kaip „Ebay“, „Aliexpress“ (Kinų Amazon verija, labai populiari tarp spekuliuojančių lietuvių) ir t.t.

Iš kur gaunamas toks pelnas? Pagrindinė jo esmė - mažesnė prekės savikaina. Kodėl ji mažesnė? Nes jai pagaminti reikėjo skirti mažiau sąnaudų, tad galima, vardan to, jog suvalgyti konkurentus numušti kainą. O kas įeina į prekės sąnaudas? Ištekliai ir darbo jėga.  Mums čia aktualiausias yra darbo jėgos apmokėjimas (arba nedamokėjimas). 

Kapitalistui, tai gerai. Kuo mažiau moka darbuotojui - tuo didesnis pelnas, tuo didesnė pridėtinė vertė. Kas yra pridėtinė vertė? Tai skirtumas tarp kreditan parduotos darbo jėgos kainos ir gamybos procese sukurtos vertės. Darbo jėgos vertė ir ta vertė, kurią darbo jega sukuria darbo procese, yra du skirtingi dydžiai. Kapitalistas pirkdamas darbo jėgą, visada turi galvoje šį skirtumą tarp jų. Ji yra vienintelis ir išimtinis šaltinis iš kurio kyla pelnas.

 Tad iš kur tas beprotiškai augantis Amazon ar kokio kito kapitalisto pelnas? Elementaru, nuo to kiek jie nusavina dirbančio žmogaus sukurtos vertės. Jeigu žmogus per dieną sukuria vertės už 500 eu, o jam sumoki 50 eu, tai nusavini 450 eu to žmogaus sukurtos vertės, t.y. 90%, o jam palieka varganus 10%, jog palaikytų savo gyvastį ir kažkiek daugintųsi. Tai yra pagrindas ant kurio stovi visa kapitalistinė ekonomika, o su ja ir politika, teisė, filosofija ir t.t. Paprasčiausiai tariant - ant eksploatacijos ir vagystės. Mažuma apvogia daugumą.

Ne išimtis ir lietuviškas kapitalistas. 2016 m. bendras 500 Lietuvos kapitalistų turtas (oficialus) siekė 15,78 mlrd. Eurų (minimalus turtas patekimui į sąrašą – 2,1 mln. Eurų). T.y., per pirmuosius 26 atkurtos buržuazinės Lietuvos metus jie vidutiniškai kasmet turtėjo 60,69 mln. Eurų (arba 200,28 mln. Litų. T.y. įsidėdavo į kišenę po pusę mln. litų kasdien). O kažkas gavo bei vis dar gauna vergetiškus atlyginimus.

Tas atotrūkis ir toliau augs jeigu nesikeis ekonominė sistema. Tarkim Lietuvoje, „Sodros“ duomenimis, pernai metų pabaigoje pas Lietuvos darbdavius dirbo ir gavo darbo užmokestį 12 tūkst. iš trečiųjų (ne ES) šalių atvykusių žmonių, turinčių darbo vizas (kuriems nėra suteiktas leidimas gyventi). Per metus šis skaičius išaugo maždaug 60 procentų. Kaip matome, motyvuojant darbo jėgos trūkumų Lietuvoje, o iš tiesu norint nusavinti daugiau pridėtinės vertės į Lietuvą atvykstančių užsieniečių (neslėpkim, jog tai ukrainiečiai), kurie dirba už mažesnį atlygį, sąskaita. Kapitalistui tai garantuos didesnį pelną.

Tad ką gegužės pirmoji simbolizuoja? Ji simbolizuoja amžiną (kapitalizmo sąntvarkoje) kovą dėl dirbančiųjų darbo sąlygų bei mažesnio jų apvogimo. Būtent mažesnio, nes visiškas apvogimas niekada neišnyks kol bus visuotinis kapitalizmas, nes jis ir paremtas prodėtinės vertės nusavinimo principu. Tą reikia žinoti ir kitiems kalti į galvas.

Gegužės pirma yra simbolinė diena, tačiau kova turi vykti kiekvieną dieną. Jį, didesniu ar mažesniu mastu ir vyksta. Tą mes matome Prancuzijoje, Vokietijoje (apie tuos atvejus rašiau savo ankstesniame įraše), Lenkijoje, Ispanijoje ir t.t ir t.t. Kažkiek bruzdesio vyksta ir Lietuvoje. Medikų ir mokytojų protestai, stichiniai pasipriešinimai kituose sektoriuose, tačiau dar trūksta solidarumo, o jo nebus kol dirbantieji nesuvoks savo klasinio intereso.

Norint pakelti dirbančiųjų klasinį susipratimą reikia laiko bei organizuotų pastangų. Puikiai tam tinka profsąjunginė ir ekonominė kova, tačiau iki jos dar niekaip neužaugam. Palinkėkime sau, jog kita gegužės pirma Lietuvoje būtų daug solidesnė ir gyva bei matoma gatvėje, ne tik karštose širdyse ir tekstuose:)

Pabaigai šių metų minėjimai iš Azijos, kur gyvena milijardas proletariato.

Norintys bendrauti gyvai, arba bent susirašinėti, rašykite - mariusjonaitis1984@gmail.com

Protestuojantys Vakarai (Prancūzija ir Vokietija)

Geležinkeliečių streikas Prancūzijoje

„Tai tikrai katastrofiška. Kažką reikia daryti, mes esame aukos, nieko nepadarėme. Mums reikia važiuoti į darbą, kaip ir visiems kitiems“, – sakė 56 metų keleivė Aziza Fleris.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Pasaulis/streikai-prancuzijoje-sukele-chaosa/263020
© Lietuvos žinios

„Tai tikrai katastrofiška. Kažką reikia daryti, mes esame aukos, nieko nepadarėme. Mums reikia važiuoti į darbą, kaip ir visiems kitiems“, – sakė 56 metų keleivė Aziza Fleris.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Pasaulis/streikai-prancuzijoje-sukele-chaosa/263020
© Lietuvos žinios

„Tai tikrai katastrofiška. Kažką reikia daryti, mes esame aukos, nieko nepadarėme. Mums reikia važiuoti į darbą, kaip ir visiems kitiems“, – sakė 56 metų keleivė Aziza Fleris. „Šį rytą tikrai buvau pozityviai nusiteikusi, bet dabar ... Reikėjo matyti, kas nutiko traukinyje. Kai kurie žmonės pasijuto blogai, moterys verkė. Vaikai. Tai nenormalu“, – pridūrė ji.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Pasaulis/streikai-prancuzijoje-sukele-chaosa/263020
© Lietuvos žinios

„Tai tikrai katastrofiška. Kažką reikia daryti, mes esame aukos, nieko nepadarėme. Mums reikia važiuoti į darbą, kaip ir visiems kitiems“, – sakė 56 metų keleivė Aziza Fleris. „Šį rytą tikrai buvau pozityviai nusiteikusi, bet dabar ... Reikėjo matyti, kas nutiko traukinyje. Kai kurie žmonės pasijuto blogai, moterys verkė. Vaikai. Tai nenormalu“, – pridūrė ji.

Šios ašaringos ir smulkiaburžuazinės raudos (ak, kokie nedori tie streikuotojai, nepagalvojo apie pozityvios ponios Fleris nuotaikos išsaugojimą!) fone prasidėjo Prancūzijos geležinkelio darbuotojų streikas. Jį organizuoja Prancūzijos valstybinių geležinkelių (SNCF) profsąjunga.

 

Reikia paminėti, jog tai nėra vienas didžiulis ir visaapimantis streikas. Ne, tai daug streikų, kurie, planuojama, turėtų tęstis iki 3 mėnesių. Tai yra, profsąjungos streikuos po dvi dienas iš penkių kiekvieną savaitę. Pavyzdžiui prieš savaitę (balandžio trečią dieną) vykusio streiko metu važinėjo tik apie 12% traukinių. Natūralu, jog tai buvo gan skausminga priemonė.

Planuojama, jog streikai vyks tarp balandžio ir birželio mėnesio. Iš viso 36 dienas. Palies apie 4.5 milijono žmonių ir kainuos apie 720 milijonų eurų.

Streikuoti taip pat pasirengę šiukšlių išvėžėjai, elektros ir energetikos sektoriaus darbuotojai. Prie jų prisijungė ir Prancūzijos avialinijų „Air France“ darbuotojai. Na, o studentai blokuoja universitetų miestelius taip protestuodami prieš planus pradėti atrankas į valstybinius universitetus.

Šiuo metu valstybinės Prancūzijos geležinkelių kompanijos darbuotojai turi nemažai privilegijų: automatinį kasmetinį atlyginimo augimą, ankstyvą išėjimą į pensiją, garantiją nebūti atleistam, nemokamus bilietus šeimų nariams ir kitas. Turbūt dažnam tautiečiui tai nesuvokiamos lengvatos, tačiau normaliai dirbanti profesinė sąjunga ir turi siekti bei pasiekti tokių rezultatų.

Prezidento Macrono vyriausybė siekia atsisakyti išskirtinių sąlygų SNCF darbuotojams, sudarant naujas darbo sutartis, kurios nesiskirtų nuo kitų sektorių darbuotojų. Tolimesnis prezidento tikslas – 2023-aisiais liberalizuoti sektorių ir atverti jį konkurencijos sąlygoms, kaip to reikalauja ES. Iš esmės -  pasiruošimas geležinkelių privatizacijai.

Beje, jeigu manote, kad tai tik Prancūzijos bėda, tai labai klystate. Lietuvoje šis procesas jau seniai įsibėgėjęs. Cituoju: „Nuo šių metų (2017, informacija paskelbta 2017.09.14) pra­džios darbuotojų skai­čius valstybės valdomos AB „Lie­tu­vos geležinkeliai“ (LG) grupėje sumažėjo be­veik dešimtadaliu (1082 darbuotojais). Gele­žinkelininkus vienijanti pro­fesinė sąjunga vadovams dėl pertvarkos priekaištų neturi.“

Bet grįžkime prie Prancūzijos.


E. Macrono vyriausybė sako, kad globalizuota ir vis labiau automatizuojama šiandienos ekonomika teikia pirmenybę lankstesnei darbo jėgai. Be to, Europos Sąjungos taisyklės reikalauja, kad visos narės atvertų valstybinius geležinkelius konkurencijai, tad Prancūzijos vyriausybė įrodinėja, kad dėl darbuotojų specialaus statuso SNCF bus prastesnėje padėtyje nei potencialūs privatūs konkurentai. 

Įdomi susisiekimo ministrės Elisabeth Borne taktika. Ji teigia, jog dabartiniai geležinkelio darbuotojai išsaugotų turimas sąlygas. Neva tai, naujas planas skirtas naujiems darbuotojams. Ką tai reiškia? Tiesiog elementarus dirbančiųjų skaldymas. Vieni, kurie labiau organizuoti, gauna kažkiek privilegijų ir tampa/išlieka „Darbininkų aristokratija“, t.y. nusiperkama dalinė ramybė kapitalui. Idant darbuotojai neapsivienytų o tik kiekviena grupė saugotų savo turimas privilegijas. Ar ši taktika suveiks Prancūzijoje? Iš dalies ji veikia iš anksčiau, ne veltui geležinkeliečiai turi tokias sąlygas. Nes geležinkeliai, ir tik jie, yra ir dar labai ilgai bus pagrindinė priemonė pervežti kapitalui ir iš dalies darbo jėgai.

Todėl bet koks geležinkelių darbo sutrikimas yra peilis kapitalui. Todėl geležinkelių darbuotojai yra, bent jau Prancūzijoje, „Darbininkų aristokratijos“ atstovai. O dabar yra kėsinamasi į jų išskirtinį vaidmenį darbo jėgos pardavimo procese. Tad bus ypač įdomu stebėti ar p. Borne taktika suveiks. Ar pas juos likusi tik asmeninė ar yra dar ir klasinės sąmonės.

Na, o kapitalo (ir jo marionečių) interesas čia aiškus:
a) Panaikinti sunkiai iškovotas, šiuo atveju geležinkelio darbuotojų, darbo sąlygas;
b) Atverti kelią į tas struktūras pigiai darbo jėgai iš kitų šalių, kuri dirbs už mažiau, tačiau džiaugsis, kad uždirbs daugiau negu savo gimtinėse;
c) Tuo pačiu pakirs geležinkelių profsąjungos jėgą. Suskaldys ir padarys mažas, neįtakingas o gal ir kišenines;
d) Tada geležinkeliai bus paruošti privatizavimui kaip gardus kasnelis;
e) Žmonėms kils paslaugų kainos (D.Britanijos pavyzdys).

Ar prancūzai atsilaikys? Sunku pasakyti. Pasak buržuazinės spaudos, tai dabartinį protestą teigiamai vertina 46% visuomenės. Teigiama, jog tai mažesnis palaikymas nei anksčiau. Prancūzijos profesines sąjungos vienija tik 11% dirbančiųjų. Labai maži skaičiai. Blogai, jog streikas nėra ištisinis - be laisvų dienų - o tik sąlyginis. Na, bet ne mums čia aborigenams iš Šiaurės Rytų krašto mokinti. Prancūzai bent jau tokį rezultatą pasiekia.

Dar vertėtų atkreipti dėmesį į panašų veiksmą Vokietijoje. Šiandien (balandžio 10 dieną) prasidėjo Vokietijos avialinijų streikas. Lygiagrečiai pradėjo protestuoti bei streikuoti ir kitos viešojo sektoriaus grupės. Jos reikalauja, jog 2,3 milijonams to sektoriaus darbuotojų atlyginimai kiltų 6%, mažiausiai 200 eu. Daugiau apie streikų bangą Vokietijoje galite perskaityti čia.

Įdomu, jeigu 6% yra, tarkim, 200 eu, tai tų darbuotojų algos siekia mažiausiai 3300-3400 eu. Atrodytų, kaip ir neblogai, ko čia tie vokiečiai nerimsta? Paklaustų tūlas lietuvis kasydamasis pakaušį. Tačiau vokiečiai, jų profsąjungos, suvokia, jog yra toks reiškinys kaip infliacija kuri suvalgo jų turimų algų vertę, todėl, jeigu nuolat nereikalausi atitinkamo algų kylimo, tai tų dirbančiųjų perkamoji ir vartojamoji galia menks. Arba liaudiškai tariant - biednės.

Todėl, visame pasaulyje, kur dar gaji klasinė o ne prekariatinė sąmonė, vyksta kova dėl savo gyvenimo standarto, bent jau, išlaikymo. Ta kova sunki, nes rimtesnių socialistinių valstybių, kurios būtų pajėgios padėti tiek finansiškai, tiek savo būvimo faktu, nėra. Tikėtina, jog artimiausiu metu situacija nekis. Todėl tenka kovoti remiantis vidiniais ištekliais. Ta kova vyksta visur, ne tik Vakaruose. Atidžiau paieškojus galima rasti ne tik kovos ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis (streikais), bet ir kovinėmis (Azija, P. Amerika).

O kas vyksta Lietuvoje? Manau situacija puikiai  detalizuoja šios dienos straipsnio „Verslo žinių“ portale pavadinimas - „Lietuvoje darbuotojo atleidimas atpigo – pagalšį rodiklį šalis tapo vidutiniokė“. Protestai dėl to nevyksta. Kaip ir nebuvo ėjimo Va Bank prieš naująjį darbo kodeksą. Liūdna, tačiau klasinė sąmonė Lietuvoje dar/jau embriono stadijoje. Bėgimas į užsienį, ten kiek brangiau parduoti savo darbo jėgą, gali būti išeitis, tačiau trumpalaikė. Kaip jau pastebėjote iš šio teksto, ten situacija irgi nestabili. Vietiniai dirbantieji turi kruvinais nagais kovoti už status quo išlaikymą. Būtent, kalbu apie išlaikymą o ne pagerinimą. Nėra jokių garantijų, jog gyvenimo kokybė ten nekris. Todėl kova už teisę būti žmogumi turi būti pradedama ten kur gyvenam ir dirbam.

Na ir pabaigai noriu pacituoti trumpą atkarpėlę iš naujojo darbo kodekso. Vis tik jame, bent jau kol kas, yra dalelė vilties. Priklauso kaip mes išmoksime tuo pasinaudoti. Cituoju: „Streikas – kraštutinė priemonė ginti savo teises. Dabar tokia galimybė supaprastinta: norint paskelbti streiką, reikia gauti ketvirtadalio profsąjungos narių sutikimą. Anksčiau buvo būtina, kad streikui pritartų daugiau profsąjungos narių. O įspėjamajam streikui surengti nereikia rinkti jokių profsąjungos narių parašų. Pakanka profsąjungos viduje, su vadovybe, sutarti, kad toks bus, ir jį paskelbti. Pagrindinė priežastis streikui skelbti – darbdavio atsisakymas dalyvauti derybose su darbuotojais, vadinasi, vengimas susitarti“.
Daugiau apie tai galite paskaityti čia. 

Ačiū, jog skaitėte. Jei patiko - dalinkitės.
Norintys kontaktuoti rašykite: mariusjonaitis1984@gmail.com