„Pilietinis“ cirkas prie Seimo

 Šiandien, kovo 15 dieną, prie Seimo vyko Tapino kviestas mitingas - kaltinimas. Be abejo, pats kvietimas labai emocionalus, net patosiškas su pretenzija į masinį piliečių pasipiktinimą ir ... užuominas į naujus Seimo rinkimus. Tiksliau čia ir yra tikroji esmė. Kai kam pabodo laukti 2020 spalio mėnesio.

Manau bet kuris žmogus, kuris daugiau žino apie politines technologijas ir domisi kaip daroma politika, supranta, jog niekada niekas nevyksta iš oro. Dar labiau, per kelias dienas su masiniu žiniasklaidos, pop žvaigdžių ir nuomonių formuotojų palaikymu. Na ir, žmogumi susirūpinusia opozicija.

Ir kur jai nesirūpinti, nes gi planuotus ES pinigus, kurie dar visai smagiu srautuku teka iš minėtosios institucijos fondų, įsisavina ne tie kam reikia. Liūdesys.

Todėl renginys gausus konservatorių, socdemų, liberalų partijų narių aktyvistų. Ne vieną pažinau iš nuotraukų, nes puikiai įsimenu veidus. Aišku, yra ir šiaip pasipiktinusio ir norinčio maištauti plebso. Kas yra absoliučiai normalu. Tačiau visada masė būna panaudojamas kaip svertas mažumos (partijų) vidinėms kovoms. Tuo labiau kai minia palinksminama koncertais ant scenos už neaišku kokius pinigus. O kas paklaus? Miniai neįdomu o pozicija - Gandriukai - atrodo kaip prispausti viščiukai ir bijo spaudimo. Dreba, graudenasi ir pataikauja tiems, kurie juos nuversti nori. Graudus vaizdelis.

Liūdna, nes dauguma už juos balsavo ne dėl to, jog jų yra nuostabi programa. Ar jie patys kažkuo ypatingi. Ne. Dauguma už juos balsavo, nes nenorėjo matyti liberalsocialkonservatorių valdžioje. Jog jie būtų perlaužti. Tačiau to nematyti. Todėl Ramūno vietoje nebūčiau toks užtikrintas savo padėtimi.

Liaudis gan nuvilta, opozicija alkana, babkių naujiems rinkimams nėra (skolos dar iš 2016 metų rinkimų velkasi), na o žiniasklaida bus palanki/nupirkta naujų Seimo rūmų šeimininkų.

Tad ši visa istorija yra puiki pamoka kaip vykdomi parlamentiniai perversmai. Kaip manipuliuojama mase (labai tą primityviai - lozungais - rodė Paluckas ir Gentvilas), idant pasiekti reikiamą rezultatą. Kaip vaikšto juodi pinigai tokiems renginiams.

Tik įdomi tokia perversmo skuba. Taip, ES ir kitokie pinigai, valdžios ir sotesnio gyvenimo poreikis, bet nuojauta kužda, jog yra ir dar kažkas ko mes nežinom.

Na o žmonėms kurie tiki, jog naujas Seimas, kad ir kokia ten partija dominuos, kažką pakeis yra naivios manipuliacijos aukos. Tiesiog pažiūrėkime ką tokiu atveju savo teorija, o ji geležinė, kaip visada.

Beje, įdomu tai, jog šiandien, po vakarykščių mano kritiškų pastabų šio mitingo atžvilgiu, susilaukiau puolimo. Mano Facebook yra masiškai paskųstas kaip netikros asmenybės, tad laikinai išjungtas.
Dar vienas demokratijos mito įrodymas:)

Linkėjimai pažangiai mąstantiems ir visiems tiems, kurie stebėjo šį politinį cirką su kreiva šypsena veide:)

Senimas, jaunimas ir būsimos pensijos

Mane labai stebina, jog pensininkų pensijų reikalas paliekamas tik jiems patiems. Toks jausmas, kad jaunesni žmonės (mano metų, kiek vyresni arba jaunesni) galvoja liksiantys amžinai žvalūs ir darbingi. Keli faktai susimąstymui.

Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.

40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės.

Dabartinis reikalingas darbo stažas ilginamas nuo 30 iki 35 metų.

35 metų stažą jau privalės turėti tie, kurie į pensiją išeis 2027 m

Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis būdami 65-erių.

Mes žinome kaip gyvena dauguma dabartinių pensininkų, kurių, vos ne pusė, gyvena žemiau arba ties skurdo riba. Pamąstykime kaip gyvens būsimi pensininkai. Galioja visiems dar jauniems asmenims.
Jeigu dabar uždirbi 300 eu, gausi 230 eu pensiją. Jeigu 900 (čia viskas „ant popieriaus“), tokią algą gauna, vis tik, maža gyventojų dalis, tai pensijos gausit 400 eu. Dabar įvertinkite infliaciją, demografinius procesus, kurie yra labai nepalankūs šiam Šiaurės Rytų kraštui.

Tačiau ministras, šiomis dienomis (2018 kovo pradžia), nuteikia dar pesimistiškiau.
 

„Santykis tarp darbo užmokesčio ir gaunamos pensijos, ateityje, prognozuojama, mažės iki 20 proc., kai šiuo metu turime 35 proc. pakeitimo normą. Ir patys suvokiame, kokios mažos pensijos yra šiuo metu“, – sakė L. Kukuraitis. Pajamų pakeitimo norma laikomas santykis tarp pensijos dydžio ir iki pensijos gauto atlyginimo. Pvz., jeigu žmogus uždirba 1000 Eur, o sulaukus pensinio amžiaus jam skiriama 500 Eur pensija, tai laikoma, kad jo pajamų pakeitimo norma yra 50 proc.

Remiantis ministro paskaičiavimais, tai tie, kurie dabar uždirba 1000 eu, tai ateityje pensijos tegaus 200 eu. Ministre, ei, ministre, mes gerai jus išgirdome? Nes jei tai tikra tiesa, tai jau laikas kurti revoliucijos laužus.

Arba atsisakyti mokėti mokesčius Sodrai. Kas iš esmės reikštų socialinę revoliuciją.

  Na, o dabar padarykim minties šuolį ir pasvarstykim koks yra standartinis šios dienos jaunuolio gyvenimas. Manau esu kompetentingas apie tai kalbėti, nes pastaraisiais mėnesiais matau begalės jaunų žmonių CV (gyvenimo aprašymus) ir matau standartines jų karjeras.

Dažnas jų, po vidurinės baigimo, stoja į universitetą ir siekia bakalauro. Dažniausiai nedirba iki 22-23 metų. Dalis stoja į magistrą, tad darbo pradžia nusikelia iki 24-26 metų. Tad norint pasiekti 35 metų darbo stažą reiktų dirbti vos ne iki 60 metų.

Dauguma tų jaunuolių pasižymi darbų kaita (įvairūs trumpalaikiai darbai) su pertraukomis. Pajamos – dažnai arba apie 400, arba, geriausiu atveju, kyla iki 700 eu. Tų, kurie visą savo karjeros laikotarpį dirbs už 900 eu „ant popieriaus“ (matuojant šios dienos standartu) bus nedidelė mažuma. Spėju, jog gal mažiau 10%. Tad, gal tik kas dešimtas jaunuolis galės pretenduoti į 400 eu „ant popieriaus“ pensiją. Kuri, greičiausiai, nuvertės dėl infliacijos. Visi kiti (90%) turės tenkintis pensija iki 300 eu. T.y, balansuoti ties skurdo riba. Arba emigruoti į labiau pavykusias valstybes.

Realybė.

 Tiesa, noriu perspėti, jog jos irgi ne guminės. Be to, ten griuvimo procesas irgi vyksta, tik jis pristabdomas vardan tokių šalių kaip Lietuva ar Ukraina (likęs trečiasis pasaulis) apiplėšimų. Tačiau, tai labai ilgai nesitęs.

Kaip matome, didžiajai daliai būsimų pensininkų piešiasi „švelnus“ pyzdakas. Manau dabartiniams pensininkams dar pavydėsim, nes jie bent jau turi savo būstus, kai kas ir sodus. Ar mes tą turėsim? Kai kurie gal ir taip, bet didžioji dalis – ne.

Kokios išeitys? Jas matau dvi.

a) Sunkioji dalis, bet vienintelė reali. Tai dabartinės santvarkos griovimas lyg pamatų. Perėjimas nuo kapitalizmo prie socialistinių principų. Gamybos priemonių, bankų nacionalizacija (išpurtyti privačius pensijų fondus, ten sukasi milijardai). Masinė turčių ekspropriacija ir pereiti prie žmonių valdžios – tiesioginės demokratijos.

b) Kiek lengvesnis, kuris palengvintų sąlygas mums visiems ir kuriuo einama kai kuriose valstybėse. Tai masinis darbas su profsąjungomis, pensininkų ir studentų organizacijomis. Streikų komitetų steigimas, savitarpio pagalbos asociacijų būrimasis. Aišku, su dabartinę lietuvių sąmonę, tai būtų milžiniškas darbas, bet kitose šalyse, tas, daug maž, veikia. Prancūzija, Graikija, ten skirtingos visuomeninės grupės vieną kitą palaiko, nes suvokia, jog viena nuo kitos yra priklausoma. Mes gi negyvename atskirai nuo pensininkų, visur yra jaunų mamų ir tėčių, visi vedam vaikus į mokyklas kuriose moko prastai apmokami mokytojai ir t.t.

Todėl būtinas visaliaudinis judėjimas už visų darbo žmonių interesus (įskaičiuojam ir buvusius – pensininkus, įskaičiuojant ir esamus – moksleivius ir studentus). Jog visi tarpusavyje nesusipeštų (ir suskaldomi) būtina liesti tik darbo, užmokesčio (pajamų) ir darbo sąlygų klausimus.

Štai tokie mano pamąstymai.
Čia galit pasiskaičiuoti savo pensiją:
Pensijų skaičiuoklė
Čia galit pamatyti kaip žmonės reaguoja dėl savo pensijų. Visur panašios bėdos…

Norintys ne tik bambėti ir verkšlenti gali drąsiai man rašyti - mano facebook. Tarsimės.

Ukrainos šoko terapija tęsiasi

Šį tekstą rašiau prieš pusmetį. Situacija nepagerėjo. (Papildyta)

Nors praktiškai vienbalsiai „mūsiškė“ žiniasklaida piešia puikias Ukrainos perspektyvas, tačiau realūs įvykiai ir faktai rodo visai kitas tendencijas. Pradėkime nuo ekonomikos ir deindustrializacijos.

Ukrainos vyriausybė priėmė Tarptautinio valiutos fondo planą naikinti valstybines įmones: valstybės žinioje liks tik 378 įmonės, o likusios 3100 bus likviduotos arba parduotos.

„Valstybė nepajėgi valdyti visų įmonių, kurių dabar yra apie 3500“, – pareiškė Ukrainos premjeras Vladimiras Groismanas.

Vladimiras Groismanas

„Priimtas dokumentas nustato, kurios valstybinės įmonės ilgalaikėje perspektyvoje turi likti valstybės žinioje, o kurios – perduotos koncesijai, privatizuotos ar likviduotos“, – rašoma ministerijos interneto svetainėje.

Šis dokumentas taip pat tapo vienu iš įsipareigojimų, kurį Ukraina prisiėmė susitarimo su TVF rėmuose.

Ukrainos valstybei turi likti 15 ypač svarbių objektų ir 363 objektai, būtini valstybės funkcijų vykdymui. Tai valstybinės monopolijos (НАК „Нафтогаз Украины“, ПАО „Укрзализныця“ ir kitos), taip pat gynybos, medicinos, standartizacijos, metrologijos, socialinės sferos įmonės.

359 objektus ruošiamasi atiduoti koncesijai: aerouostus, miškų ūkius, automobilių kelius. 1255 įmonės turės būti reorganizuotos arba likviduotos, 893 iš jų jau atrinktos likvidavimui.

Tai, kas dabar vykdoma Ukrainoje, savaip, esame išgyvenę ir mes bei kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys. Kaip taikliai visą tą procesą yra įvardinusi žurnalistė Naomi Klein – „Šoko doktrina“ (To pačio pavadinimo savo knygoje). Pradžioje būna šokas (karas, stichinės nelaimės). Ukrainoje tą matome vykusio perversmo ir pilietinio karo fone. Na, o po to, kai gyventojai labiausiai dezorganizuoti, pradedamos plėšikiškos ekonominės reformos. Dalį jų matote aukščiau esančiame tekste. T. y. valstybinio turto, kuris šiaip priklauso liaudžiai, išparceliavimas. Be abejo, svetimšaliams ar saviems plėšikams (kapitalistams).


Nieko nuostabaus, jog tokia politika (teisybės dėlei reikia paminėti, jog degradacijos procesas neprasidėjo nuo perversmo ir pilietinio karo 2014 metais. Puvimo procesas vyko ir anksčiau, nuo 1990 metų, tiesiog dabar daug labiau pagreitėjo tempai ir įgavo kruvinas formas) lemia ir demografinę bei socialinę krizes.

1992 m. Ukrainoje gyveno per 52 mln. žmonių, o kaimyninėje Lenkijoje apie 38 milijonus. Šiandien situacija pasikeitusi: Lenkijoje ir dabar maždaug 38 mln., o Ukrainoje jau tik 42 milijonai. Tokiais sparčiais tempais netenkant gyventojų, tarptautinės organizacijos prognozuoja, kad 2050 m. Ukrainoje gyvens 25–30 mln., tačiau ir tokie skaičiai gali būti per daug optimistiniai.

Ekspertai prognozuoja, kad šalis ateityje susidurs ir su demografine krize. Ukrainos ekstremizmo tyrimų instituto direktorius Olegas Zarubinskis su savo kolegomis pastebėjo, kad 2013–2015 metais šalyje sumažėjo gimstamumas.

Demografijos ir socialinių studijų instituto direktorė Ela Libanova nusiteikusi dar pesimistiškiau. „Šaliai gresia demografinė krizė. Šiandien turime daugiau 75-erių sulaukusių moterų nei penkerių metų mergaičių“, – tvirtino E. Libanova. („Fox News“, „Ukraine Today“, LR)

Ukraina užima antrą vietą pasaulyje pagal mirčių skaičių tūkstančiui gyventojų. Tokias šalis kaip Kanadą, Liuksemburgą ar Norvegiją ukrainiečiai lenkia du kartus. Kaip pagrindines to priežastis galima nurodyti labai didelį mirtingumą nuo širdies ligų (2 pasaulyje), nuo alkoholio (5 pasaulyje), rūkymo sukeltų ligų (net 49 proc. vyrų rūko).

Esant dideliam mirtingumui, negalima tikėtis ir ilgos gyvenimo trukmės. Vyrai vidutiniškai gyvena vos 66 metus. Tai tik 130 vieta pasaulyje, Ukraina reitinge yra greta tokių šalių kaip Laosas ir Mongolija.

Ir iki karo rytuose Ukrainoje buvo fiksuojamas labai žemas gimstamumo lygis. Dabar situacija dar pablogėjo. Luhansko ar Donecko srityse mirčių skaičius gimimus lenkia beveik 3 kartus, o apskritai trijų ketvirčių duomenys rodo, kad per šiuos metus valstybėje gimstamumo lygis smuko dar 12 procentų. Vien dėl neigiamo mirčių ir gimimų balanso šalis per mėnesį netenka apie 10 tūkst. gyventojų.

Valstybėje susidarius sudėtingai ekonominei situacijai, smarkiai išaugo emigracija. Per dieną iš Ukrainos emigruoja maždaug 110 žmonių. 2015 m. liepą vykdyta apklausa parodė, kad 34 proc. gyventojų neatmeta galimybės vykti dirbti į užsienį, o 8 proc. planuoja tai daryti artimiausioje ateityje. Tai 3 mln. žmonių! Izraelis neseniai paskelbė, kad šiemet žydų iš Ukrainos atvyksta beveik dukart daugiau nei pernai. Estijoje ar Čekijoje ukrainiečiai tapo gausiausia grupe, prašančia prieglobsčio.

Lenkija sudarė palankias sąlygas norintiems dirbti ukrainiečiams (pigi darbo jėga): jie turi užsiregistruoti ir gauti leidimą dirbti, o kapitalistai turėti laisvą darbo vietą. Skaičiuojama, kad visoje šalyje taip gyvena ir dirba apie 400 tūkst. ukrainiečių, daugiausia iš Galicijos.

Prasidėjus karui Donbase, į Lenkiją patraukė dar daugiau migrantų. Varšuvoje buvo įsteigta speciali organizacija „Ukrainiečių pasaulis“ padėti migrantams. Per dieną jos informaciniame centre sostinėje apsilanko per 100 žmonių.

Dabar vidutinė alga Ukrainoje siekia tik 175 eurus, todėl daug net dirbančių žmonių negali sau leisti jokių papildomų išlaidų.

Ukrainos gyventojų skaičius jau nukrito iki 1960 m. lygio ir situacija toliau blogėja. Smarkiai mažėja jaunų ir darbingų žmonių, o daugėja pagyvenusių. Šalies viduje gyventojai migruoja į miestus, todėl provincijoje didėja socialinė atskirtis, tampa sunku išlaikyti infrastruktūrą.

Mažėjantis gyventojų skaičius ir kintanti struktūra kelia nerimą ne tik Ukrainos politikams, bet ir tarptautinėms organizacijoms. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas nurodo, kad 2015 m. gruodį Kijevo skola pasiekė 100 proc. BVP, todėl ateities kartoms bus dar sunkiau grąžinti skolą ir užtikrinti tvarią ūkio plėtrą.

Koks Ukrainos valdžios atsakas? „Gynybos saugumo bendradarbiavimo agentūra (DSCA) nurodė, kad Ukraina prašė JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) administracijos leidimo įsigyti 210 raketų ir 37 jų leidimo įrenginius už maždaug 47 mln. dolerių (38,6 mln. eurų).“ Be abejo, visa tai jie gaus.

Visa tai vyksta šalyje, kurios 75% žemės – derlingos lygumos. Ją galima drąsiai vadinti Europos javų aruodu. Apskaičiuota, jog 5 proc. pasaulio mineralų išteklių stūkso Ukrainoje. Ši šalis turi didžiausius mangano ir titano klodus, o pagal geležies rūdos išteklius užima trečią vietą pasaulyje.

Rytų Ukrainoje gausu geležies rūdos, akmens anglies, dujų, naftos, todėl Ukraina tapo vienu didžiausių plieno gamintojų pasaulyje. Plieno aukštakrosnės ir geležies liejyklos – neatskiriama šalies kraštovaizdžio dalis. Ukrainoje gaminama kalnakasybos ir transporto mašinos, sunkvežimiai, automobiliai, lokomotyvai, laivai bei turbinos.

Tačiau akivaizdu, jog neužtenka turėti idealiai vystymuisi tinkančią teritoriją, reikia turėti ir veiksmingą teoriją, jog būtų galima apginti savo resursus, nepriklausomybę ir savo šalies žmones.

Tokią teoriją šalis turėjo iki 1990 (kad ir su savais trūkumais), todėl Ukrainos vystymasis buvo pliusinis. Dabar, kaip matote iš aukščiau pateiktų skaičių, degraduoja. Degradacija prasidėjo ne nuo 2014 metų, nuo tų metų ji tik suintensyvėjo. Peršasi išvada, jog 2013-2014 metų politiniai ir socialiniai procesai buvo tyčia inspiruoti, jog būtų galima greičiau išgrobstyti Ukrainos turtus bei jų žmones paversti kapitalistiniu darbo rezervu (mūsų emigrantai irgi tokio pačio statuso).

Ką pamoko Ukrainos, o tuo pačiu ir mūsų tragedija? Jog mes esam maistas, kuris atitolina Vakarų kapitalizmo žlugimą. Kuris palaiko jų dabartinio ekonominio lygio išlaikymą bei visos kapitalistinės sistemos egzistavimą.

Nepakeitus sistemos iš mūsų liks tik pavadinimas, tad vienybė tarp lietuvių ir ukrainiečių įmanoma. Tik ne tuo formatu, kurį mums bando įpiršti valdžiukė, ne – vienybė įmanoma klasiniu pagrindu. Su tikslu atsiimti kapitalą į savo rankas ir išvyti parazitus.

Nekovosi – negyvensi

Užrašai iš asmeninės patirties. Veiksmas vyko 2009 metų vasario – gegužės mėnesiais.

2008 metų pradžioje, ekonominio pakilimo laikais, įsidarbinu knygų leidyklos sandėliuose. Įmonei skubiai reikia darbuotojų, tad pavyksta suderėti didesnį nei vidutinį atlyginimą, kas kai kuriuos firmos senbūvius labai nustebina. Iki pat 2008 metų vėlyvo rudens buvo darbų pikas, atsiskaitymai nevėlavo, o darbo santykiai – dalykiški.

Panašiai atrodė tuometinė darbo vieta

Atėjus kriziniam periodui prasidėjo nemalonumai. Krizė į įmonę įslinkusi netyčiomis ir labiau išryškėjo 2009 metų pradžioje, kai pradėjo vėluoti atlyginimai (tiesa, ne ilgiau nei 5 – 7 dienas). Bet prasidėjo taupymas, kuris vietomis buvo absurdiškas: net iki pirštinių ir palečių apklijavimo plėvelės. Įmonės vadovai, kai tik iškildavo darbinių nesusipratimų, pradėjo naudoti garsiąją frazę „Nepatinka – galite išeiti, už vartų laukia šimtai į jūsų darbo vietą“ bei nuolat reikalaudavo daugiau ir sparčiau dirbti, net jei ir darbo nebūdavo, tada prasidėdavo komedija su absurdiškais darbais. Knygų lentynų lyginimas, dulkių valymai ir t.t.

Knygų mugė, kuri vyko vasario pabaigoje, buvo svarbiausias metų renginys, per kurį firma sugeneruodavo didelį pelną bei puikiai pasireklamuodavo, tad siųsdavo ten geriausius „darbinius arklius“, į tą tarpą patekau ir aš. Tos keturios mugės dienos buvo kupinos juodo darbo, tekdavo keltis 5 ryto ir 7 ryto būti Vilniuje (iš Kauno), mugė vykdavo iki 19 arba 21 valandos, apsitvarkius dar tekdavo grįžti į Kauną. Savaime suprantama, nei žadėtų priedų prie algos, nei laisvų darbo dienų nebuvo suteikta.

Iškart po knygų mugės prasidėjo kvietimai į direktoriaus kabinetą ir apdorojimai žmonių, jog nutrauktų darbo sutartį savo noru. Pirmi septyni darbuotojai trumpai pasispyrioję sutiko nutraukti darbo sutartį, be jokių išeitinių kompensacijų ir tą pačią dieną palikti darbo vietą. Praktiškai eiti į darbo rinką tuo metu, kai kasdien buvo atleidžiama šimtai žmonių visoje Lietuvoje.

Atėjo kvietimas ir man bei mano pusbroliui (mes dirbome kartu) apsilankyti direktoriaus kabinete. Pokalbio scenarijus tapo aiškus nuo pat pradžių, bet nustebino argumentacija: teks atsisveikinti, nes jūs labai blogi darbuotojai, viską darote blogai, nebegalima kentėti ir pakęsti jūsų blogo darbo. Nors dar kelios dienos prieš tai, ypač knygų mugės metu, buvo visai kitokia kalba. Apie jokius įspėjimus apie atleidimą, jog būtų laiko pasieškoti kitos darbo vietos, o tuo labiau išeitines kompensacijas nebuvo jokios kalbos. Buvo reikalaujama, jog išeitume tuoj pat. Mes atsisakėme tai padaryti ir išėjome iš kabineto.

Buvo aišku, jog reikia ruoštis karui, nes tai buvo beprecedentinis atvejis, kadangi kiti darbuotojai nesipriešindavo, nes visus slėgė didelės įmonės statusas, neva, „ką mes maži žmogeliai galim prieš juos padaryti – vis tiek mus sudoros“. Man toks mąstymas buvo nepriimtinas, tad kova tapo principo reikalu. Pusbrolis jau kitą dieną apsirgo ir „pasirgęs“ savaitėlę sutiko išeiti iš darbo, tad kariauti teko vienam.

Grįžus namo visą naktį studijavau darbo kodeksą ir supratau, jog mano reikalavimai yra absoliučiai teisėti, netgi per kuklūs su tuo, ką galiu išsikovoti vadovaudamasis darbo kodeksu, t.y. įspėti apie atleidimą iš darbo turi pranešti likus mėnesiui iki atleidimo bei (man, kaip pradirbusiam metus laiko) sumokėti dviejų mėnesių atlyginimo dydžio išeitinę kompensaciją.

Kitą dieną teko sandėlio vadovui pacituoti DK 129 ir 130 straipsnius, kai buvo bandoma vėl neadekvačiai prikibti ir paspausti greičiau išeiti iš darbo. Vadovas net išraudo iš netikėtumo. Prasidėjo raštiški įspėjimai dėl to, jog 3 minutėm per ilgai, pertraukėlės metu, gėriau arbatą. Taktika paprasta: įspėjimas – papeikimas – atleidimas iš darbo. Pamatęs, jog prasideda teisiniai reikalai, įstojau į tada dar senelio vadovaujamą profesinę sąjungą ir konsultavausi su jų teisininku. Jis patarė į kiekvieną jų raštą rašyti kontrraštą, kuriame paneigti kaltinimus. Taip savaitę laiko bendravome raštais.

Buvo įjungti ir kiti darbuotojai, nors didžioji dauguma palaikė mano pusę šiame konflikte, bet buvo keli buržujų patikėtiniai, kurių tikslas buvo stebėti mano daromas klaidas ir pranešti, o prireikus ir paliudyti. Tai atsiskleidė, kai reikėjo mano parašo, jog susipažinau su papeikimu, o jie pasišaukė liudininkus, jei aš spyriočiausi ir nepasirašyčiau. Teko pasirašyti, nors tas papeikimas ir buvo niekinis.

Bandė keisti mano darbines pareigas, idant aš nesusitvarkyčiau su jomis ir būtų priežastis mane atleisti. Nepavyko, nes su naujomis pareigomis susitvarkiau. Tada bandė įvesti laiko limitą, per kurį turėčiau įvykdyti darbinę užduotį, bet tas bandymas nieko naudingo jiems neatnešė, kadangi jis buvo diskriminuojantis, t.y. man buvo nustatyti išskirtiniai, pasunkinti darbo standartai, kurie kitiems nebuvo taikomi.

Tiesioginio vadovo kantrybė pradėjo sekti, nesusitvardydami keldavo balsą, grasindavo, jog vis tiek „išės“ iš darbo, krypdavo į asmeniškumus, tuo tik parodydami savo silpnumą ir beviltiškumą. O kolegos, pradžioje žiūrėję skeptiškai ir netikėję kovos tikslingumu, vėliau pradėjo gerbti ir visapusiškai padėti: pataisydavo mano klaidas, informuodavo, morališkai palaikydavo ir pastoviai drąsino.

Vadovybės reakcija vėl pakito: prasidėjo ignoravimas, ėjo mėnesiai ir konfliktas perėjo į štilio būseną. Aš dirbau sau, manęs nekontroliavo ir stengėsi nematyti, o aš ir nelindau į akis, tiesiog dirbau tą, ką reikia, bet nė minutės ilgiau ar trumpiau. Jautėsi, jog administracija pasimetusi, nes išsėmė visas savo puolimo galimybes ir laukia, kol man pabos būti nepageidaujamu darbe. Bet aš nejaučiau jokio diskomforto, kadangi kolektyvas buvo draugiškas, darbas nesunkus, o ir alga nebevėluodavo.

Gegužės pradžioje, po beveik trijų mėnesių konflikto, vadovybė, pagaliau, sutiko eiti į kompromisą. Sutiko sumokėti išeitinę kompensaciją, visą priklausančią algą ir nepanaudotus atostoginius (visą darbo laikotarpį nėjau atostogų), kas bendroje sumoje sudarė pusės metų algą, bet turėjau išeiti jau nuo kitos dienos. Savaime suprantama, nes savo maištu rodžiau „blogą“ pavyzdį kitiems darbuotojams ir silpninau vadovybės autoritetą. Aš sutikau ir taip konfliktas buvo nutrauktas.

Šiame pastate kapitalistas pasidavė:)

Ši konfliktinė situacija tikrai nebuvo maloni ir pradžioje buvo psichologiškai sunku ir reikėjo nemažai valios pastangų, jog nesirinkčiau lengviausio kelio – bėgti viską metant. Esmė buvo ne vien pinigai, kurie man priklausė pagal LR Darbo kodeksą, bet ir principinis reikalas – elementarios pagarbos stoka įmonės darbuotojams. Pinigų įmonei tikrai nestigo, nes per patį darbuotojų atleidinėjimo piką sugebėjo įsigyti vieną knygynų tinklą už 50 milijonų litų, tad pataupyti sumanė ant tų, kurie yra finansiškai silpniausi, bet kurie ir sukuria jiems didesnius pelnus. Mane sumanė atleisti, nes mano alga buvo keliais šimtais litų didesnė nei mano kolegų.
Kas buvo pasiekta:
– 3 mėnesius dar turėjau darbą bei išsikovojau finansinį pagrindą, todėl galėjau ramiai ieškoti kito darbo.
– Konflikto metu (beveik 3 mėnesius) buvo sustabdytas darbuotojų atleidinėjimas. Nenorėjo plėsti konflikto masto, nes kiti atleidžiamieji galėjo konsultuotis su manimi, steigti savo profesinę sąjungą arba prieiti iki streiko.
– Po mano išėjimo, visiems atleidžiamiems darbuotojams buvo išmokamos išeitinės kompensacijos. T.y. sukuriamas precedentas, kurio laikomąsi.
– Laimėta psichologinė pergalė, kuri įkvepia, jog viskas priklauso tik nuo tavęs paties bei tavo sugebėjimo valdyti konfliktines situacijas.

P.S: Mielai padėčiau Kaune gyvenantiems darbuotojams organizuotis į profsąjungas. Juos konsultuočiau ir suvesčiau su bendraminčiais. Drąsiai man rašykit.