Referendumas kaip tiesioginės demokratijos instrumentas: kritinis požiūris (ketvirta dalis ir ciklo pabaiga)

Pratęsiu, ir šiuo straipsniu baigiu, tekstų ciklą apie referendumus Lietuvoje. Paskutinis nagrinėtas atvejis - vadinamasis „Žemės referendumas“. Na o gale pateiktos viso darbo išvados.
Pirma dalis
Antra dalis
Trečia dalis.

Privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo (2014 m) tyrimas

2013 metų rugpjūčio 29 dieną prasidėjo parašų rinkimo kampanija dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo. Iniciatyvinę grupę sudarė 26 žmonės, susibūrę į grupę pavadinimu „Tautos valia“. Parašų rinkimo metas, per kurį buvo surinkta virš 320 000 parašų, vyko tris mėnesius – iki 2013 metų lapkričio 29 dienos.

Pristačius parašus vyko jų tikrinimas, skaičiavimas bei gan nuožmi politinė kova, kuri labai detaliai yra aprašyta Rimanto Slibinsko tekste „R.Slibinskas. VRK cinizmas peržengė ribas. Įspūdžiai iš VRK būstinės“ (Slibinskas, 2013). Jame Slibinskas teigė, jog VRK dirbo nesivadovaudama nešališkumo ir objektyvumo principu bei išbraukė užsienyje gyvenusių Lietuvos piliečių parašus, kadangi jų pateikti gyvenamieji adresai neatitiko lietuviško šablono. O taip pat išbraukė neįgaliųjų žmonių, kurie patys nepajėgūs pasirašyti, tačiau išreiškė norą palaikyti referendumo iniciatyvą deleguodami pasirašymą (jų vardu) kitiems asmenims.

Slibinskas reziumuoja, kad „Esant tokiai situacijai galima priimti bet kokį sprendimą. Dabar pateiktas skaičius 292 200 neatitinka jokių realių rezultatų, tai Z. Vaigausko išgalvotas skaičius. Tokių ciniškų manipuliacijų nesu matęs, ypač nesitikėjau pamatyti Lietuvos Vyriausiojoje rinkiminėje komisijoje. Šiais veiksmais VRK nariai pažeidė piliečių Konstitucinę teisę išreikšti savo valią. Esu įsitikinęs, kad tokia VRK veikla pažeidžia šių žmonių duotą priesaiką Lietuvos Respublikai.“ (Slibinskas, 2013).

2014 metų gruodžio 14 dieną Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) paskelbė, jog 12 000 parašų yra išbraukti kaip „pasirašyti ta pačia ranka “, o dar apie 12.000 parašų surinkta su trūkumais – nėra įrašyti asmens duomenys, pateikta netiksli gyvenamoji vieta, pasirašė nepilnamečiai, neįrašyta pasirašymo data, pasirašyta už neįgaliuosius ir taip toliau. Todėl įskaičiuoti buvo 292 000 parašai. Likusiems patikslinti (apie 8000 parašams) buvo duotas 15 dienų terminas (nuo 2014 metų sausio 6 dienos iki 2014 metų sausio 21 dienos). „Suteikiant naują laiką trūkumams pašalinti nebus galima rinkti naujų parašų – reikės tik ištaisyti trūkumus. Jeigu juos visus pavyks laiku pašalinti, turėsite pakankamai parašų referendumui surengti. Jeigu nepavyks – tuomet tikriausiai parašų pritrūks“ (Aukštuolytė R., Gudavičius S.),  tuo metu teigė Jonas Udris, VRK narys.

Kol vyko procedūros VRK, nerimo kova viešojoje erdvėje dėl referendumo vertinimo. Tiesa, labiau buvo pažymimas žemės klausimas, nors referendumas kėlė net keturias temas.

 „Pažiūrėkime į Rytų Europos žemės rinkos situaciją. Stojant į ES nebuvo įmanoma tiksliai numatyti visų rinkos tendencijų. Šiandien matome, kad žemės ūkio paskirties žemės kaina Rytų Europoje skiriasi nuo ES senbuvių ne procentais, o kartais. Dešimtys tūkstančių Lietuvos ūkių praras bet kokias konkuravimo galimybes, jei nuo gegužės visi apribojimai užsieniečiams išnyks. Aš kalbu ne apie stambius žemvaldžius, o kooperatyvuose dirbančius smulkius ir vidutinius ūkininkus. Mūsų ūkininkui žemė – tai gamybos priemonė, tuo tarpu užsienio korporacijoms tai tik nekilnojamas turtas“, – 2013 metų gruodžio 5 dieną kalbėjo Andrejus Stančikas (tuometinis  Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas. Dabar Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga).

Stančikui oponavo liberalas Eugenijus Gentvilas (2014 metų sausio 14 dieną): „Žemę užsieniečiai jau ir šiandien įsigyja per tarpininkus Lietuvoje. Draudimo parduoti žemę užsieniečiams išlaikymas yra naudingas tik stambiųjų Lietuvos žemvaldžių ir finansų grupuočių interesams. Šiandien žinomas ne vienas atvejis, kai apeidami įstatymų draudimus žemę supirkinėja ne ES ir NATO šalių piliečiai. Kas šian­dien ­per­ka žemę ar jau įsigijo že­mės ūkio ben­dro­vių ak­ci­jų – patikimų duomenų nėra, to praktiškai neįmanoma patikrinti.“ (Gintvilas, 2014).

Po parašų rinkėjų sėkmingo parašų taisymo (buvo patikslinti beveik visi parašai) dar beveik visą vasario mėnesį vyko tempimas bei diskusijos VRK. Toks darbo tempas erzino Referendumo iniciatyvinės grupės atstovus. Pavyzdžiui, P. Šliužas teigė: „Gėda! Mes, be abejo, imsimės visų įmanomų priemonių, kad būtų įvertintas toks VRK narių neveiklumas“. (Gudavičius, Aukštuolytė).

Lygiagrečiai prasidėjo diskusijos ar pats referendumas neprieštarauja Konstitucijai. Kaip pasakė Jonas Udrys, VRK kaskart privalo įvertinti, ar „tikrai referendumui teikiama iniciatyva dėl Konstitucijos pataisos atitinka pačią Konstituciją“ (Gudavičius ir Aukštuolytė). Jam antrino Zenonas Vaigauskas: „Ar tuo pačiu kažkuria prasme referendumo iniciatoriai nekelia netiesiogiai klausimo dėl Lietuvos narystės ES ir jeigu tas klausimas bus pateiktas referendumui ir jame priimtas, tai gali tapti pagrindu paskelbti, kad Lietuva jau nebėra ES narė?“ (Gudavičius ir Aukštuolytė). Tačiau jų kolega Julius Jasaitis pareiškė abejojantis, ar komisija turi teisę nepaisyti savo ankstesnio sprendimo: „Kai priimtas sprendimas įregistruoti referendumo iniciatyvinę grupę ir leisti rinkti parašus dėl tam tikros Konstitucijos pataisos priėmimo, netgi jeigu per tą laiką, kai tie parašai yra renkami, pasikeičia politinė ar teisinė aplinka, nebegalime grįžti prie to sprendimo ir juo staiga suabejoti. Šiuo atveju VRK, matyt, gali tik konstatuoti, ar yra pakankamai surinkta parašų referendumui surengti, ar jų nėra. O galutinai dėl to, ar referendumą skelbti, ar suabejoti jo skelbimo galimybe, turėtų spręsti Seimas arba teismas“(Gudavičius ir Aukštuolytė). Po šio svarstymo komisijos balsavimas baigėsi rezultatu 4-4 bei nebuvo priimta sprendimo.

Nors VRK nepriėmė konkretaus sprendimo, o jį paliko Seimui, buvo pripažinta, kad 300 000 parašų buvo surinkta sėkmingai. Sprendimą turėjo priimti Seimas, kuris į pavasarinę sesiją turėjo rinktis 2014 metų kovo mėnesį.

Tačiau jau iš anksto buvo duota suprasti, jog vyks referendumo proceso stabdymas. „Jeigu paaiškės, kad parašų pakanka, pirmiausia Seime turime priimti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, ar siūloma referendumo formuluotė atitinka Konstituciją. Tik sulaukę Konstitucinio Teismo išvados Seime turėtume svarstyti, ar referendumas galėtų būti skelbiamas“, – Verslo žinioms sakė Eligijus Masiulis, opozicinio Liberalų sąjūdžio lyderis (Gudavičius, 2014). Tuo būdu buvo siekiama, jog referendumas neįvyktų su 2014 metų gegužės 11 (prezidento) ir gegužės 25 dienos (Europos parlamento) rinkimais. Referendumas turėtų įvykti po Seimo palaiminimo jam praėjus dviejų mėnesių pasiruošimo laikotarpiui. Tad jeigu sprendimas priimamas iki kovo 25 dienos – spėjama referendumą sujungti su rinkimais. Tuo pačiu ir sutaupyti apie 10 milijonų litų.

Tačiau Seime, tiek pozicija, tiek ir opozicija, nebuvo linkusi leisti referendumui įvykti su rinkimais į Europos parlamentą. Nors išvakarėse, 2014 metų kovo 24 dieną, į kitos dienos Seimo sesijos darbotvarkę buvo įtrauktas klausimas dėl referendumo datos, tačiau, jau kitą dieną, paaiškėjo, jog jis iš ten dingo. Bandymas (kovo 25 dieną) jį vėl įtraukti į darbotvarkę žlugo balsavimu: 41 Seimo nariui balsavus „už“, 29 – „prieš“ ir 48 susilaikius (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014). Tai reiškė, jog, geriausiu atveju, turėjo įvykti vasarą.

Tik 2014 metų balandį paaiškėjo, jog referendumas, vis tik, bus leistas ir turės įvykti tų metų birželio 29 dieną. Referendumo šalininkai, o ir įvairūs politikos ekspertai, teigė, jog tokia data pasirinkta, jog nebūtų įmanoma pasiekti reikiamo aktyvumo, jog referendumas būtų laikomas įvykusiu.

Sociologai ir politologai abejoja, ar tiek piliečių ateis į referendumą. „Jeigu jau antrajame prezidento rinkimų ture dalyvavo mažiau kaip pusė rinkėjų, tai referendume vargu ar susirinks daugiau“, – kalbėjo Vladas Gaidys, viešosios nuomonės tyrimo bendrovės „Vilmorus“ vadovas. „Atostogų metas, prieštaringai vertinamas referendumo klausimas, privalomasis jo pobūdis, abejonės dėl siūlomos nuostatos teisėtumo, beveik nematoma agitacijos kampanija, apskritai menkas visuomenės politinis aktyvumas prisidės prie to, kad“, – vardijo priežastis, kodėl referendumas tikriausiai neįvyks dėl prasto rinkėjų aktyvumo, politologas Vytautas Dumbliauskas (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014).

Ekspertų prognozės buvo tikslios. 2014 metų birželio 29 dienos referendume buvo labai mažas žmonių aktyvumas. Nors dauguma atėjusių palaikė referendumo iškeltus klausimus (72,83% „už“), tačiau atėjo pernelyg mažas balsavimo teisę turinčių piliečių skaičius - 380178 (14,98%), todėl referendumo klausimai yra nepriimti (Vyriausioji rinkimų komisija).

Referendumas išryškino takoskyrą tarp skirtingų ideologijų ir sąvokų vertinimų. Natūralu, jog kilo konfliktas ir dėl to kas yra prekė, žemė bei nuosavybė (Putinaitė, 2014, p. 180 psl). Štai Tomas Tomilinas (dabar jau Seimo narys) 2014 metų balandžio 24 dieną profesinių sąjungų tinklapyje publikuotame tekste teigia, jog „Juk dirbama žemė – tai ne šiaip sau prekė ar svarbi įmonė. Lygiai taip pat kaip aukštasis mokslas, sveikata. Liberalai norėtų suprekinti viską. Jų nepakeisi. Bet Pranciškus Šliužas mums priminė, kad dirbama žemė – tai daugiau nei prekė. Ypač šiuolaikiniame pasaulyje, kur kai kurios didžiulius plotus valdančios globalios korporacijos jau seniai pranoko valstybių finansinius pajėgumus. Jokia demokratiškai renkama valdžia jų nekontroliuoja, todėl jos, kontroliuodamos žemę, pradeda kontroliuoti mus, mūsų pasirinkimus ir pomėgius, mūsų laiką, mūsų skonius ir nuomones.“(Tomilinas, 2014). Verta atkreipti dėmesį, jog nemažai autorių išskiria žemės klausimą kaip tam tikrą šventą ir mitologizuotą idėją, kaip paskutinį bastioną kurio, jeigu lietuvių tauta neapgins, tai gresia katastrofinės pasekmės (Daujotytė, 2014, p. 72).

2014 metų vasario 21 dieną perklausta, ar tai reiškia, kad ji nepritaria referendumui dėl Konstitucijos pataisų, D. Grybauskaitė atsakė: „Aš taip nesakiau. […] Aš pasakiau, kad Lietuvos dirbamoji žemės ūkio paskirties žemė pirmiausia priklausytų Lietuvos piliečiams, kokia tai forma bus padaryta, nesvarbu, svarbu rezultatas, kad ta žemė būtų Lietuvos žmonių rankose “, – sakė šalies vadovė (alkas.lt, 2014).

Tuo tarpu priešingą poziciją dėstė tuometinio premjero A. Butkevičiaus atstovė spaudai Evelina Butkutė-Lazdauskienė BNS perduotame komentare 2014 metų birželio 30 dieną: „Referendumas dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams sekmadienį neįvyko todėl, kad visuomenė suvokė, ko iš tiesų buvo siekiama, tokį referendumą organizuojant ir keliant tokius klausimus. Tai, kad referendumas šiuo klausimu neįvyko, tik parodo visuomenės sąmoningumą – žmonės suvokė, kad nėra prasmės užsispyrusiai siekti to, kas būtų žalinga Lietuvai – pažeisti įsipareigojimus ES ir netekti to, ką turime“ (BNS, 2014).

Buvo ir daugiau priešiškai nusistačiusių interesų grupių. Pavyzdžiui, 2014 metų birželio2 3  dieną Išeivijos lietuviai pasisakė prieš ribojimus parduoti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams. Per Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos spaudos konferenciją Seime išeivijos atstovai argumentavo, kad draudimas parduoti žemę užsieniečiams ne tik mažins investicijas, bet ir numuš pačią žemės kainą, todėl nukentės jos pardavėjai (manoukis.lt, 2014).

Jiems pritarė ir LVK prezidentas V. Sutkus (2014 metų kovo 6 dieną),  „tokia praktika sukurs pavojingą teisinį netikrumą, stabdys verslo plėtrą, negatyviai nuteiks Lietuvoje ketinančias investuoti įmones bei mažins Lietuvos galimybes konkuruojant su kaimyninėmis šalimis dėl investicijų. „Visiškai uždraudus žemės pardavimą užsieniečiams būtų iškreipta verslo aplinka, o ypač žemės rinka. Iškart po įstatymų pakeitimo žemė būtų pardavinėjama ne pagal rinkos kainą, todėl bendrovės patirtų didelių nuostolių, o teismus pasiektų šimtai skundų. Tokia situacija sukurtų prielaidas susiformuoti keliems didiesiems žemvaldžiams, kurie pusvelčiui įsigytų didelius žemės plotus “, -- sakė LVK vadovas (Lietuvos verslo konferencija, 2014).

Buvo ir dar griežtesnių vertinimų bei išsireiškimų. Pavyzdžiui, A. Butkevičius teigė: „Mes taip sulaužytume savo įsipareigojimus ir ES netgi gali pareikalauti grąžinti per pastarąjį dešimtmetį Lietuvai skirtą milijardinę finansinę paramą arba atšaukti paramą, numatytą artimiausiems keleriems metams“, – sake tuometinis premjeras. Tuo tarpu opozicinių konservatorių lyderis Andrius Kubilius pareiškė: „Akivaizdu, kad referendumo iniciatoriai, manipuliuodami kilniais lietuvių jausmais savajai žemei, balsavimui teikiamu apgaulingu projektu kėsinasi į Konstitucijos vientisumą ir į Lietuvos saugumui svarbią narystę ES. Referendumas yra apgaulingas ir gresia Lietuvai didžiulėmis tarptautinėmis ir vidinėmis problemomis.“ (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014).

Verta prisiminti, jog šis politikas 2014 metų pavasarį buvo pasisakę dar radikaliau. „Šis referendumas yra bandymas pasikėsinti į konstitucinę santvarką, kas yra baudžiama pagal įstatymą“, – sakė Andrius Kubilius, Seimo opozicijos lyderis (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014).

2014 metų kovo 25 dieną, kai vyko balsavimas dėl referendumo datos nustatymo, buvo galima pastebėti kardinalius nuomonių bei pozicijų išsiskyrimus ir pasikeitimus. „Nesuprantu, kodėl mes bijom tautos ir neskelbiame referendumo tuomet, kai galėtume sutaupyti valstybės lėšų, surengdami jį kartu su Europos Parlamento rinkimais gegužės pabaigoje“. Jam iškart oponavo socialdemokratas Algimantas Salamakinas „O aš nesuprantu jūsų, Viktorai, partijos pozicijos – juk būtent jūsų partijos pirmininkė, Seimo vadovė Loreta Graužinienė pirmiausia pateikė pasiūlymą rengti referendumą ne kartu su rinkimais, o vėliau, birželio 29 d. Tad kada jūsų pozicija yra tikra ir teisinga – tada, kai buvo teikiamas šis pasiūlymas, ar dabar, kai staiga imta kalbėti apie gegužės pabaigą.“ (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014).

Tačiau nestigo ir referendumą palaikančių ir užjaučiančių balsų. Pavyzdžiui, 2015 metų balandžio 25 dieną projektą dėl dvigubos pilietybės referendumo surengimo savo parašu parėmusi socialdemokratė Giedrė Purvaneckienė atskleidė, kad „Referendumas dėl dvigubos pilietybės turi būti surengtas kartu su Seimo rinkimais. Jei politikai nori sužinoti žmonių nuomonę, taip ir turi pasielgti, o jei nenori sužinoti, tada tegul referendumą rengia vasarą. Kaip buvo su žemės referendumu, kuris, kaip įtariu, sužlugdytas tyčia“ (respublika.lt, 2014).

Oficialiai referendumą inicijavo nepartinė žmonių grupė, tačiau natūralu, jog jam pasiekus pagreitį prie jo bei prieš jį rikiavosi ir įvairios politinės grupės. Imant interviu iš iniciatyvinės grupės nario (anonimas) teko išgirsti, jog referendume „Dalyvavo susipratę Lietuvos piliečiai, kuriems rūpi Lietuvos ateitis ir kai kurios politinės partijos “.

Remiantis žiniasklaidos duomenimis ir interviu su anonimu, prie referendumo šalininkų galima priskirti:

-          Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga,

-          Tautininkų sąjunga,

-          Lietuvos centro partija,

-          Lietuvos liaudies partija,

-          Drąsos kelias,

-          Tautos vienybės sąjunga

-          bei įvairios pilietinės ar subkultūrinės žmonių grupės, pavieniai asmenys.

Baigiamajam tyrimui atliekant interviu, anonimo buvo paklausta kokį interesą, be sėkmingai įvyksiančio referendumo, galėjo turėti prisijungusios politinės partijos, buvo duotas, toks atsakymas: „Visų politinių partijų tikslai visada vienodi – patekti į Seimą. Taip manyti leidžia faktas, kad valstiečiai Seime “.

Tuo tarpu opozicijoje griežtai išsirikiavo Tėvynes sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdis, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Lietuvos verslo konfederacija, net 2014 metų kovo 18 d. vyko Kauno arkivyskupijos kunigų konferencijoje buvo išreikšta pozicija: „Kunigai taip pat aptarė kitas aktualijas: būsimą referendumą, euro įvedimą, euroskepticizmą ir artėjančius Europos Parlamento rinkimus. Kunigai vienareikšmiškai pasisakė už būsimo referendumo boikotavimą, nes jis Lietuvai žalingas. Taip pat vieningai pritarė euro įvedimui.“ (Tamkevičius, 2014).

Neutraliai, tačiau lemiamu momentu nepalaikė referendumo iniciatyvos (išskyrus atskirus asmenis), laikėsi Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Darbo partija, Tvarka ir Teisingumas bei kitos stambesnės politinės ar ekonominės grupės.

Galima teigti, jog labiausiai iš referendumo laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LŽVS). 2014 metų gegužės 11 dienos rinkimuose į Europos parlamentą jie gavo vieną mandatą (pirmą kartą partijos istorijoje). Po daugiau nei dviejų metų jie padarė kokybinį šuolį Seime, nuo vienos R. Baškienės iki visos frakcijos, kuri turi daugumą šioje institucijoje. Šiame darbe cituojami asmenys kaip Tomas Tomilinas ar Andrejus Stančikas tapo Seimo nariais, tad galima teigti, jog referendumas prisidėjo prie jų socialinio ir politinio kapitalo augimo.

Vis tik likusiems referendumo rėmėjams nesusiklostė nei politinė karjera nei asmeninis gyvenimas. Iniciatyvos pagrindinis rėmėjas ir vėliavas – Pranciškus Alfredas Šliužas – rastas negyvas (Aksomaitis, 2017) savo namuose prieš pat pradedant LŽVS partijai atšaukinėti 2014 metais įvestus žemės įsigijimo saugiklius. (alkas.lt, 2017) Kaip replikavo vienas iš iniciatyvinės grupės narių anonimas: „Ta pati partija, kuri rinko parašus už Referendumą, atšaukė Žemės pardavimo užsieniečiams „saugiklius “.“

Pranciškus Šliužas

Vadinamasis „Žemės referendumas“ buvo, turbūt, labiausiai nesisteminis išsišokimas Lietuvos politikos istorijoje. Stebint skirtingose pozicijose išsirikiavusias politines grupes akivaizdžiai matosi kova tarp valdančiosios klasės (parlamentinės partijos, turinčios įtaką verslo ir žiniasklaidos grupės) ir tų, kurie yra už politinio dalyvavimo ribos.

Referendumo grupės veiklos metu LR Seime atstovų turėta tik iš Drąsos kelio ir LŽVS, bet jų kiekis buvo nedidelis, tad įtakos Seimo darbui padaryti nebuvo galima. Tuo labiau, veikiant stipriai referendumo opozicijai.

Kaip pažymi Jeffrey Edvard Green, jeigu moderniame parlamente nėra tų kurie tinkamai atstovauja visas interesų grupes, tai susiformuoja alternatyvi, juos atstovaujanti, žmonių grupė (Green, 2010, p. 167).

Pati referendumo eiga ir galutinė stadija supriešino visuomenę, todėl Ainės Ramonaitės teiginys iškart po referendumo vykusioje radijo laidoje „Ant bangos“, jog „Nepavykęs referendumas – praleista proga pagerinti valdžios ir piliečių santykius“ yra labai tikslus.

Jai antrino ir Darius Kuolys, teigdamas, kad „Ji (Lietuvos valstybė, M.J. pastaba) gerokai nutolusi nuo demokratijos. Referendumo iniciatoriams reikėjo daug kovoti dėl teisės viešai paaiškinti, ką jie daro. Jie tai gynė net teismuose. Prasidėjo jų niekinimas, persekiojimas.“ (Ramonaitė, 2014).

Verta dėmesio politologės Jūratės Novagrockienės įžvalga, jog piliečiai vis labiau tampa apatiški: „Be to, dar reikia turėti omenyje, kad didelė dalis žmonių yra ir pakankamai abejingi Lietuvoje, nes apskritai politinio dalyvavimo pasyvumas didėja, ir tai labai matyti. Ir tai, manau, irgi prisideda prie to, kad tas referendumas žmonėms neatrodo toks svarbus, reikšmingas ir kad jie turėtų dalyvauti”. (ELTA, 2014)

Mykolo Romerio universiteto docentas G. Kazėnas. – Žiūrint iš demokratinės pusės, valdžia ėmėsi brutalios blokados. Štai iniciatoriai net laimėjo administracinę bylą, kad jiems neskiriama pakankamai eterio laiko. Kiek klausinėjau žmonių apylinkėse, visi gūžčioja pečiais: koks čia referendumas, apie ką jis? Valdžia savo pasiekė.“ Ponas Kazėnas stebėjosi, kad „Nepagarbiai pažiūrėta į tą reikalą. Iš pradžių numojo ranka: rinkite parašus, vis tiek nesurinksite, o surinko. Paskui ėmė aiškinti, atseit referendumas prieštarauja Konstitucijai, nors ji kyla iš Tautos valios. Loginis absurdas. Nėra pagarbos tautai, kurioje slypi valstybės suverenitetas. Kas tokio atsitiks, net jei nubalsuos už draudimą parduoti žemę? Tokia tautos valia, bet ji dar nebus įgavusi įstatymo galios, Seimas dar turėtų viską surašyti.“ (Digrytė, 2014).

Lyg to neužtektų, 2014 metų liepos 11 dieną Konstitucinis teismas (KT) padarė išvadas dėl ateities referendumų organizavimų. Seimas turi teisę neskelbti referendumo, jeigu pripažįstama, kad jam teikiama nuostata prieštarauja Konstitucijai. „Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jei referendumu siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, taip pat jei referendumui būtų pateiktas toks klausimas, dėl kurio negalėtų būti nustatyta tikroji tautos valia, tai yra jis būtų  neaiškus, klaidinantis, apimtų kelis tarpusavyje nesusijusius klausimus“, – teigiama KT nutarime, kurį paskelbė Teismo vadovas Dainius Žalimas.

Dar daugiau galių suteikiama ir VRK, jog tikrai referendumas atitiktų „Konstitucinę dvasią“. „Komisija turi įgaliojimus atsisakyti registruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nesilaiko konstitucinių referendumo iniciatyvos ir skelbimo reikalavimų. VRK be kita ko privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų nepažeisti Konstitucijos nuostatų darnos“ - rašoma Konstitucinio teismo išvadoje (Gudavičius, 2014).

Vieno iš iniciatyvinės grupės narių atsakymas į klausimą ar referendumo iniciatyva pasiekė savo tikslą (vis tik, kurį laiką galioja priimti žemės įsigijimo saugikliai) buvo toks (anonimas): „Iniciatyva tikslo nepasiekė. Nes viskas liko taip, kaip nusprendė valdančiųjų klasė, turinti savus tikslus. Problemos dvi – Tautos pasyvumas, netikint jog Lietuvoje kažką galima pakeisti (ką įrodo masinė emigracija, balsavimas kojomis) ir valdančiųjų aktyvumas, dezinformuojant žmones dėl Referendumo tikslų, bei aktyvus raginimas neateiti į Referendumą, pasitelkiant viešus asmenis, bei Katalikų bažnyčią.“

Taigi, apibendrinant galima teigti, jog atliktas baigiamasis bakalauro tyrimas parodė, kad referendumai gali būti naudojami manipuliuojant rinkėjų nuomone. Politikai, remdamiesi finansiniais resursais, žiniasklaidos palaikymu ir politikos išmanymu gali įtikinti rinkėjus elgtis ne pagal rinkėjo įsitikinimus. Be to, būtina pažymėti ir tai, jog referendumų inicijavimas ir sėkmingas reikiamo balsų kiekio gavimas referendumo metu yra itin apsunkinamas, kuomet referendumą inicijuoja tiesiogiai patys piliečiai ir jų nepalaiko valdantieji politikai.

Išvados

1. Referendumas – tai tiesioginis balsavimo teisę turinčių rinkėjų balsavimas, išreiškiant poziciją tam tikrais svarbiais klausimais. Tai – tiesioginės demokratijos įrankis. Mokslininkai išskiria skirtingas referendumų rūšis, pagal kurias Lietuvos Respublikoje įteisintus referendumus galima skirstyti į: valdžios rengiami referendumai, konstituciškai būtini referendumai ir referendumai piliečių iniciatyva. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarė referendumus klasifikuoti į  sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius.

2. Lietuva yra šalis, kurioje piliečiams patiems inicijuoti referendumą yra sudarytos itin sudėtingos sąlygos. Šiuo metu, norint inicijuoti referendumą, reikia surinkti 300 000 galiojančių bei tvarkingai užpildytų piliečių, turinčių balsavimo teisę, parašų. Nors laikas, per kurį reikiasurinkti parašus, padvigubėjo, vis tik kiekis, lyginant su Lietuvoje gyvenančių žmonių skaičiumi, yra neproporcingai didelis.

Tačiau, net jeigu piliečiams ir pavyktų surinkti 300 000 galiojančių parašų, jų referendumo teikimas gali būti atmestas Seime, jeigu tik jis nuspręs, kad referendumas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos ar jos vientisumo. Panašiai gali pasielgti ir VRK, dar prieš įregistruojant parašų rinkimo iniciatyvą. Tą galimybę numatė Konstitucinis teismas, savo 2014 metų liepos 11 dienos išaiškinime. Taigi, situacija tokia, jog piliečiai negali keisti Konstitucijos, nes tai būtų antikonstituciška.

3. Vertinant stojimo į Europos Sąjungą kontekstą, galime aiškiai įžvelgti sudarytas išskirtines sąlygas norimam rezultatui. Buvo sudarytos išskirtinės techninės sąlygos (dviejų dienų balsavimas, ilgesnis balsavimo laikas net 4 valandomis per dieną), panaudoti gausūs valstybiniai bei privatūs administraciniais resursai ir net balansuota tarp teisėtumo ribų peržengimo. Pavyzdžiui, reikia atkreipti dėmesį į „VP Market“ vykdytą aktyvumo skatinimo akciją bei Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą išbraukti iš rinkėjų sąrašų užsienyje esančius LR piliečius (sumažinus potencialiai nebalsuosiančių žmonių kiekį yra pakeliamas aktyvumo procentas). Akivaizdu, jog neigiamas rezultatas buvo nelaukiamas, neprognozuojamas, todėl referendumas, kaip pasirinktos krypties legitimizacijos būdas privalėjo būti teigiamas bet kuria kaina.

Tuo tarpu referendumas į kitą tarptautinę struktūrą – NATO – net nebuvo vykdomas. Baimintasi, jog jis gali ir nepavykti, nes į šią karinę struktūrą Lietuvos piliečiai žiūrėjo skeptiškiau bei buvo organizuojama opozicinė referendumo grupė.

4. Referendumas kaip nepasidalinimas valdžia bei įtakos sferomis atsispindėjo 2012 metų spalio 14 dienos rezultate. Tuometinės valdančiosios koalicijos (TS-LKD ir LRLS) inicijuotas bei globojamas Visagino atominės elektrinės projektas netenkino opozicijoje esančių politinių partijų bei interesų grupių. Nors didžiosios opozicinės partijos (LSDP, DP, TT) iki pat rinkimų kampanijos laikėsi neutralios pozicijos branduolinės jėgainės klausimu ir tik kėlė bendro pobūdžio klausimus, tačiau galutiniame etape jos išėjo nugalėjusios. Pradinį pasipriešinimo etapą Visagino atominės elektrinės projektui pradėjo mažos ir tada gan marginalios žaliųjų grupės bei prie jų prisijungusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LŽVS), kurios rinko parašus referendumui dėl draudimo Lietuvoje eksploatuoti atominės pramonės objektus. Parašus surinkti nepavyko, tačiau iškart referendumo idėja buvo permesta į Seimą ir inicijuota tuometinės opozicijos.

Galima daryti išvadą, jog referendumas dėl Visagino atominės elektrinės tapo rinkiminės kampanijos dalimi, ypač atsižvelgiant į nepalankų Lietuvos piliečių požiūrį į šį projektą. Ar šis nepalankus požiūris siejosi su bendru nepasitikėjimu valdančiąja koalicija, ar dėl atominės elektrinės saugumo (Fukušimos atominės elektrinės kontekstas) – negalima griežtai konstatuoti, tačiau referendumas tapo skirtimi tarp dešiniųjų ir kairiųjų pažiūrų rinkėjų bei tapo politinės kampanijos įrankiu.

5. Referendumas kaip iššūkis visai valdančiajai klasei. Tokiu galima įvardinti vadinamąjį „Žemės referendumą “, kurio tiksli formuluotė buvo – „ Privalomasis referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo“. Klausimas buvo ne vien tik dėl žemės, bet ir dėl referendumo – kaip tiesioginės demokratijos įrankio – rengimo supaprastinimo ir sprendimo priėmimo tvirtumo (referendumu priimti sprendimai gali būti pakeisti tik kitu referendumu).

Referendumas nuo pat pradžių sulaukė labai priešiškos Lietuvos politinio elito reakcijos. Iniciatyva ilgą laiką negavo eterio visuomeninėse informavimo priemonėse, o vėliau tegavo tik radijo eterio ir mažiau valandų nei priklausė. Daugelis viešų asmenų viešai tyčiojosi iš referendumo idėjos, kvietė boikotuoti balsavimą. Referendumo iniciatyvinė grupė, neturėdama didesnių administracinių ir finansinių išteklių, negalėjo tinkamai išaiškinti savo idėjų visuomenei.

Tačiau referendumu galimai sėkmingai pasinaudojo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri 2014 metų rinkimuose į Europos parlamentą gavo vieną mandatą, o jau po dviejų metų sekusiuose rinkimuose į Seimą tapo valdančiąja partija Lietuvoje. Vis tik LŽVS taktika dalyvauti įvairiuose visuomeniniuose judėjimuose, referendumuose bei kitose pilietinėse iniciatyvose padėjo jai išauginti socialinį kapitalą ir jį panaudoti siekiant įgyti realią valdžią Lietuvoje.

Apibendrinant galima daryti išvadas, jog referendumas, kaip tiesioginės demokratijos bei piliečių valios išraiška, Lietuvoje neveikia tinkamai. Realus šio instrumento panaudojimas yra sietinas su valdančiosios klasės linija bei noru legitimizuoti jos vykdomą politiką. O taip pat, referendumas naudojamas kaip įrankis politinių partijų rinkiminėse kovose.

Pabaiga.

Marius Jonaitis

Kūlgrinda

Referendumas kaip tiesioginės demokratijos instrumentas: kritinis požiūris (trečia dalis)

Tęsiama serija apie referendumus Lietuvoje. Šį kartą analizuojamas referendumo dėl Visagino AE atvejis 2008 metais. Ankstesnes dalis galite perskaityti čia:

Pirma dalis

Antra dalis

Konsultacinio referendumo dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje (2012 m) tyrimas

2012 metų spalio referendumo priešistorė siekia 2012 metų balandžio 11 dieną įregistruotos referendumo iniciatyvinės grupės dėl „Draudimo projektuoti, statyti ir eksploatuoti branduolines (atomines) elektrines Lietuvos Respublikos teritorijoje “. Referendumo iniciatyvinę grupę sudarė 19 žmonių, o koordinatoriumi paskirtas Tomas Tomilinas (Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija).

Tačiau lygiagrečiai idėja dėl referendumo stūmėsi ir Seime. 2012 metų balandžio 10 dieną Seimas po pateikimo pritarė Krikščionių partijos frakcijos seniūno Vidmanto Žiemelio pateiktam 38 Seimo narių parašais paremtam nutarimo „Dėl referendumo paskelbimo dėl atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje “ projektui (15min, 2012).

Už projektą po pateikimo balsavo 66, prieš buvo 26, susilaikė 21 Seimo narys. Vis tik, kai kurie parlamentarai referendumo iniciatyvą vertino kritiškai. Pavyzdžiui, Liberalų ir centro sąjungos pirmininko Algio Čapliko teigimu, siekiant, kad valdžia atsižvelgtų į visuomenės nuomonę, būtina skelbti ne konsultacinio (patariamojo) pobūdžio referendumą, kaip būtų daroma dabar, o privalomąjį. Čaplikas teigė: „Referendumo iniciatorių veiksmus galima vertinti kaip gryną populizmą, nes, net ir sužinojus Lietuvos gyventojų nuomonę dėl elektrinės statybų, į ją nebus privaloma atsižvelgti“ (balsas.lt, ELTA, 2012).

Už Seimo nutarimą „Dėl referendumo paskelbimo dėl atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje “(projektas Nr. XIP-4259(2) (3) balsavo 62 Seimo nariai, prieš – 39, susilaikė 18 parlamentarų. Neeiliniame sesijos posėdyje priimtu nutarimu nuspręsta referendumą vykdyti 2012 metų spalio 14 d. kartu su Seimo rinkimais. Referendumui teikiamas toks šio klausimo sprendimo tekstas: „Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje.“ (Rudaitis, 2012). Numatyta referendumo data – 2012 metų spalio 14 diena, t. y. referendumo klausimas sujungtas su Seimo rinkimais.

 Tuo tarpu, jau kitą dieną (2012 metų liepos 17 dieną) į VRK pristatomi T. Tomilino vadovaujamos referendumo iniciatyvinės grupės surinkti parašai. Jų neužteko, jog būtų inicijuotas referendumas – buvo surinkta tik 109 933 parašai (BNS, ELTA ir lrytas.lt, 2012), tačiau, dieną prieš, Seimas nusprendė skelbti referendumą dėl atominės elektrinės. Tiesa, ne privalomąjį, kaip kad būtų buvę, jeigu iniciatyvinė grupė būtų surinkusi 300 000 galiojančių parašų, bet konsultacinį (patariamąjį).

 Verta pažymėti, jog kaip ir bet kuriame didesnio masto politiniame įvykyje, gan aiškiai išryškėjo konkrečios suinteresuotos šalys. Štai tuometinis Seimo narys, TS – LKD frakcijos atstovas Vitas Matuzas teigė, jog „konservatoriai ragina Seimo narius nerizikuoti Lietuvos energetinės nepriklausomybės ateitimi, nesikratyti jiems rinkėjų pasitikėjimu suteiktos atsakomybės ir išlaikant savo paties ankstesniais sprendimais parodytą nuoseklumą nepritarti referendumui dėl VAE [Visagino atominės elektrinės]. [...] referendumo idėjos Seimo kadencijos pačioje pabaigoje griebėsi naujos, neturinčios rinkėjų pasitikėjimo ir kitų idėjų ar programinių pasiūlymų politinės grupuotės [...].“ (TS-LKD Prezidiumas, 2012).

Net Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė tuo metu atkreipė dėmesį į neutralios informacijos, o ne agitacinės propagandos trūkumą. „Aš pirmiausia norėčiau agituoti Vyriausybę pagaliau paaiškinti žmonėms, duoti pilną informaciją apie projektą, įdėti į visus valdžios tinklalapius […] atsakymus į visus neaiškius klausimus. Ir tiktai kai žmonės žinos viską, turės patys priimti sprendimą “, - žurnalistams sakė D. Grybauskaitė, paklausta, kaip agituotų balsuoti būsimame referendume (alfa.lt, 2012).

Tiesa, minėtina tai, jog Kubilius nesutiko su Grybauskaitės pastebėjimais: „Mes pasiruošę dar ir dar kartą išnaudoti visas galimybes pateikti tiek informacijos, kiek yra apie šį projektą […]. Informacijos tikrai kaip apie nei vieną projektą yra pateikta labai daug ir Seimui, ir ministerijų interneto puslapiuose, bet tikrai išnaudosime visas galimybes, kad būtų pateikta dar daugiau įvairiais būdais reikalingos informacijos ir aš tikrai tikiu, kad tie, kurie pasisako už branduolinę energetiką, taip pat ir Seimo partijos, taip pat ir socialdemokratai - jie iš tiesų elgsis nuosekliai “, – teigė A. Kubilius (alfa.lt, 2012).

Tuo tarpu tuometinės opozicinės partijos, nors ir inicijavo patariamojo (konsultacinio) referendumo projektą Seime, tačiau partijų vadovai tvirtina, jog jų partijos pasisako už tai, kad Lietuva būtų branduolinės energetikos šalimi, tačiau į klausimą, kaip ragins rinkėjus balsuoti per referendumą, tvirtina dar negalintys atsakyti (BNS, 2012). Dauguma jų motyvavo, jog esą per mažai informacijos, pats projektas kiek skubotas ir panašiai. Teigė, kad žmonės turi gauti pakankamai žinių, idant galėtų savarankiškai apsispręsti dėl statybos tikslingumo. Verta pažymėti, jog dauguma jų 2008 metais pasisakė už Ignalinos AE išsaugojimą bei socialdemokratai, ypač Birutė Vėsaitė, buvo aktyvūs proteguotojai LeoLT projekto bei tuo metu agitavo kuo greičiau statyti naują atominę elektrinę.

Todėl akivaizdūs atominės elektrinės (po to ir teigiamo rezultato referendume šalininkai, kai paaiškėjo, jog nepavyks jo išvengti) buvo Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Liberalų Sąjūdis, t.y jėgos, kurios tuo metu buvo valdantieji. Opozicija prasidėjo nuo Lietuvos žaliųjų Sąjūdžio, kiek vėliau prisidėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Prie opozicijos dalinai priskirtini ir Lietuvos socialdemokratų partija, Tvarka ir Teisingumas bei Darbo partija, kurios VAE projektą įvardindavo kaip „konservatorių“.

Referendumo agitacijos metu TS – LKD koncentravosi į pačio referendumo neaktualumą, absurdiškumą, na o vėliau į tai, jog jis apsimokės, nes sumažins elektros energijos kainas bei padės įgyti energetinę nepriklausomybę nuo Rytų šalių. Atsiskyrimas nuo elektros energijos bei jos įsigyjimo iš Rusijos visą kampanijos laikotarpį buvo TS-LKD vienas šis svarbiausių akcentų. Kaip teigė tuometinis konservatorių Seimo narys Rokas Žilinskas, „Sustabdžiusi Ignalinos atominę elektrinę, Lietuva pati nepasigamina nė trečdalio jai reikalingos elektros energijos. Likusią dalį – būna dienų, kad iki 95 proc. – importuoja, daugiausia iš Rusijos. O tai, ką pasigamina pati, pasigamina iš rusiškų dujų, už kurias dar ir moka bene daugiausiai Europoje, nes neturi kito pasirinkimo. 

Šitaip didžioji dalis vidutinės lietuvių šeimos pajamų – šalies mastu apie 2 mlrd. litų kasmet – iškeliauja į Rusiją mokesčiais už energiją ir jos išteklius. Ten, Rusijoje, už tuos pinigus statomos naujos elektrinės, kuriamos darbo vietos, mokami atlyginimai, mokesčiai iš atlyginimų atitenka Rusijos, o ne Lietuvos biudžetui.“ (musumarijampole.lt).

 Verta atkreipti dėmesį į Vakarų Lietuvos laikraščio „Banga “redaktorės pastabą, jog šis referendumas „turi vieną neįprastą ypatybę – pirmą kartą per pastaruosius 22 nepriklausomybės metus visuotiniam balsavimui teikiamas klausimas, į kurį jo iniciatoriai pageidautų neigiamo atsakymo. Juk referendume reikės atsakyti, ar „pritariu, kad būtų statoma nauja atominė elektrinė “. Iniciatoriai pasisako prieš, vadinasi, ragins žmones atsakyti „ne ““ (Butkuvienė, 2012).

Pažymėtina, jog „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. liepos 16-17 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų  gyventojų apklausa rodė nepalankias tendencijas atominės elektrinės šalininkams. Beje, apklausa buvo neįtikėtinai tiksli:

 2 lentelė. Ketinimai referendume dėl naujos atominės elektrinės statybų

Kaip planuojate balsuoti referendume dėl naujos atominės elektrinės statybų?	(proc.)
Balsuosiu prieš naujos atominės elektrinės statybas	47,6
Balsuosiu už naujos atominės elektrinės statybas	19,2
Dar nesu apsisprendęs, bet linkstu į priešininkų pusę	16,8
Dar nesu apsisprendęs, bet linkstu į šalininkų pusę	13,2
Nežinau / nesakysiu	3,2

Šaltinis: ekonaujienos.lt, “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2012 m. liepos 16-17 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa.

Šios apklausos rezultatai labai siejasi su tuo pačiu laiku paskelbtu partijų populiarumo reitingu. Pirmąsias tris vietas užėmė būtent opozicijos atstovai (LSDP, TT, DP), kurie lenkė TS – LKD ir LRLS, t. y. tas politines jėgas, kurios palaikė atominės elektrinės projektą (veidas.lt, 2012). Žvelgiant į abu tyrimus, galima daryti prielaidą, jog visuomenėje branduolinės energetikos projektas buvo vertinamas skeptiškai, todėl oponuojantys jam galimai kėlė savo politinius reitingus. Tačiau, įmanomas ir toks atvejis, jog atominės elektrinės idėja buvo nepopuliari, nes ją vykdė ir su ja sietinos buvo būtent tos jėgos, kurių populiarumas buvo kritęs Lietuvos visuomenėje.

Lietuvoje agitacinę veiklą prieš VAE vykdė net ir tarptautinė organizacija „Greenpeace“. Prieš pat rinkimus-referendumą jie atvykę į Vilnių surengė spaudos konferenciją ir tikino, jog tikslingiau būtų pereiti prie „žaliosios“ energetikos ir atsispirti atominės energetikos lobizmui. Jų teigimu, branduolinės avarijos yra per daug pavojingos bei neišvengiamos. Aktyvistai minėjo Černobylio ir Fukušimos atvejus ir kalbėjo apie Vakarų visuomenių reakciją į šias nelaimes (ekonaujienos.lt).

Tuo tarpu tuometinis ministras pirmininkas Audrius Kubilius, viename iš savo duotų interviu, tarp skeptikų įžvelgia lobizmą: „Ir kiek mes galime pasiduoti kažkokiom propagandom, interesų grupių įvairiems siekiams. Vieniems norisi daugiau vėjo – tiems, kurie investavę į vėjo jėgaines, kitiems gal saulės neblogas biznis. Tai šitoje vietoje turime suvokti, kad referendumas yra dėl mūsų pajėgumo įgyvendinti savarankišką energetinės nepriklausomybės politiką “ (veidas.lt, 2012).

2012 metų spalio 14 dieną, kartu su rinkimais į Seimą įvykusiame konsultaciniame referendume dėl Visagino atominės elektrinės balsavo 52.9% Lietuvos piliečių, turinčių balsavimo teisę. Apie 65% nepritarė o 35% - pritarė elektrinės statybai. Daugumos piliečių balsais naujos atominės jėgainės projektas buvo atmestas.

Pralaimėjusi rinkimus ir referendumą valdančioji TS – LKD nenorėjo organizuoti jo vykdymo svarstymo, nors pagal Lietuvos Respublikos Seimo statutą tą privalu padaryti per vieną mėnesį. Tuometinė Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigė, kad „Šios kadencijos Seimo nariai ar narių grupė gali inicijuoti ar registruoti teisės aktus arba rengti diskusiją dėl šio klausimo, tačiau būtų korektiška, jei galutinį klausimo sprendimą priimtų jau naujos kadencijos Seimas, kuris į pirmąjį plenarinį posėdį turėtų susirinkti lapkričio viduryje“. (ELTA, 2012)

Stebint viešojoje erdvėje iš atominės elektrinės šalininkų stovyklos pasigirstančias kalbas, jog referendumas tik patariamasis, labai piktino prieš atominę elektrinę nusistačiusias grupes: „Stebint viešame diskurse pasirodžiusias referendumo interpretacijas iš aukščiausių šalies politikų bei atominiam klanui tarnaujančių ekspertų, norisi sau įžnybti ir taip patikrinti – sapnas tai ar tikrovė. Deja, tai ne sapnas. Ignoruoti tautos balsą yra pasiruošusios beveik visos į aukščiausią valdžios olimpą įkopusios partijos. Galima tai vadinti aukščiausia akiplėšiškumo forma ar dar kaip, tačiau iš tiesų tokiai situacijai įvardinti pritrūksta žodžių.“ (gyva.lt, 2012)

Vis tik teiginius apie konsultacinio (patariamojo) referendumo rezultatų neįpareigojimą juos vykdyti paneigė Konstitucinės teisės specialistas, docentas iš Vilniaus universiteto Vaidotas A. Vaičaitis. Jis teigia, jog „Mano pozicija dėl referendumo rezultatų galiojimo remiasi Konstitucija, kurioje nurodyta, jog suverenitetas, tai yra aukščiausioji valdžia, priklauso tautai ir šį suverenitetą tauta gali įgyvendinti tiesiogiai, pavyzdžiui, referendumo keliu ar per savo atstovus Seime. Tokia Konstitucijos pozicija suponuoja vieną mintį, jog referendumo rezultatai yra tiesioginės demokratijos pasireiškimo forma, kuri yra privaloma visoms valdžios institucijoms, įskaitant Seimą, Prezidentą ir Vyriausybę“ (Gintalaitė, 2013). Ponas Vaičaitis tvirtina, jog mąstymas, kad konsultacinis referendumas yra neįpareigojantis, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

Tačiau kiek kitokia pozicija buvo pareikšta iš Dr. Tomo Chochrin, MRU lektoriaus. Jis teigė, jog patariamojo referendumo likimas teisiškai permetamas Seimui o tos institucijos statute nenumatyta kaip elgtis su tokiu referendumu. Gaunasi teisinis „vakuumas“ (Chochrin, 2012, Jurisprudencija).

Nors dar iki 2013 metų buvo bandoma inicijuoti naujas derybas su „Hitachi “, tačiau galutinis rezultatas buvo nulinis – nauja atominė elektrinė Lietuvoje nebuvo pradėta statyti.

Daugelio ekspertų vertinimu 2012 metų referendumas tebuvo 2008 metų apklausos dėl Ignalinos atominės elektrinės tąsa (Jurgelionytė, 2015, p. 142). Jie labai panašūs, nors rezultatai gauti skirtingi. Referendumas dėl Ignalinos AE buvo laimėtas surinkus daugiau nei 90% palaikiusių, jog elektrinė ir toliau veiktų, tačiau pritrūko aktyvumo (neatėjo balsuoti daugiau kaip 50% balso teisę turinčių žmonių), todėl rezultatas – neįvykęs referendumas. Tuo tarpu referendumas dėl Visagino atominės elektrinės pavyko.

Tų referendumų panašumas – jog abu buvo sujungti su Seimo rinkimais bei buvo panaudojami rinkiminių agitacijų metu, naudojami kaip politinės mobilizacijos įrankiai (Schiller, 2013, p. 214).

Galima teigti, jog referendumo šalininkai (grupės, siekusios, jog VAE neatsirastų) politiškai iš to laimėjo. Darbo partija, Lietuvos socialdemokratų partija bei partija Tvarka ir Teisingumas iš opozicinių tapo valdančiomis, o po ketverių metų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga iš savivaldybių lygio politinio judėjimo tapo valdančiąja politine partija Lietuvoje.

Bus daugiau...
Marius Jonaitis
Kūlgrinda

Referendumas kaip tiesioginės demokratijos instrumentas: kritinis požiūris (antra dalis)

Pradedu straipsnių ciklą apie referendumus Lietuvoje. Šie straipsniai paremti mano Viešosios politikos studijų bakalauriniu darbu tik jis pateiktas populiaria forma, be jokių priedų ir stipriai sumažinus teorinę dalį kuri būtų per daug sausa ir nelabai aktuali..

Darbe bus apžvelgta referendumų Lietuvoje istorija bei trys atvejai. Gero skaitymo ;)

Apačioje antra dalis. Pirmoji dalis yra čia.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo aiškinimai, susiję su referendumo klausimu

Šiame darbe būtina paminėti du Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimus dėl referendumų. Pirmasis vyko dar 1994 metų birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ kontekste. Šį Konstitucinio teismo išaiškinimą provokavo tuometinis Lietuvos politinis kontekstas, kada į Tėvynės Sąjungos partiją besiformuojančios dešinės ideologijos interesų grupės būtent per referendumus oponavo tuometinei valdančiai Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP).

Lietuvos demokratinės darbo partijos atstovams kreipiantis į Konstitucinį teismą su klausimu ar galima referendumų keliu spręsti ekonominius klausimus (Tėvynės sąjunga organizavo referendumą, pavadinimu „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“), o Konstitucinis teismas į šį paklausimą atsakė, jog „1 punkto norma, kad „įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 4, 9 ir 33 straipsniams;“

Tuo pačiu buvo atmestos visos pretenzijos dėl referendumu keičiamų įstatymų ar Konstitucijos punktų, kurie gali neatitikti Konstitucijos: „12 punkto, kuriuo Referendumo įstatymo 12 straipsnis papildytas antrąja dalimi, nuostata „pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 4 ir 9 straipsniams;“ Iš esmės, Konstitucinis teismas pripažino visas teises piliečių iniciatyvinėms grupėms referendumais keisti tiek įstatymus tiek ir Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Visiškai kitokią poziciją Konstitucinis teismas išreiškė 2014 liepos 11 dieną. Susirinkimas vyko po neseniai pasibaigusio „Žemės referendumo“. Jų nutarimas teigia, kad Vyriausioji rinkimų komisija, spręsdama ar leisti inciatyvinei grupei inicijuoti referendumą ir drausdama tą daryti motyvuodama, jog piliečių iniciatyva gali kirstis su Konstitucija, yra teisi (precedentas dėl „lito referendumo“, kuris buvo neleidžiamas inicijuoti dar VRK registracijos stadijoje). Nors 1994 metais Konstitucinis teismas aiškino priešingai.

Tačiau Konstitucinis teismas atmetė Seimo pretenziją dėl galimybės neskelbti referendumo jeigu jis neatitinka Konstitucijos. Pagal Konstitucinį teismą, Seimas gali spręsti tik dėl paskelbimo datos, vadovaudamasis referendumo įstatymu. Jeigu Seimo komisija nusprendžia, jog referendumu siūlomi įstatymų ar Konstitucijos pakeitimai neatitinka Konstitucijos (kaip vientiso dokumento), tai jis gali apie tai informuoti visuomenę, tačiau tai nėra priežastis užkardyti referendumo vyksmą.

 Tiesa, būtina pažymėti, jog su laiku referendumų teisinis reglamentavimas keičiasi. Keičiamos ne tik sąlygos (pavyzdžiui, laikas, per kurį reikia surinkti 300 tūkstančių rinkėjų parašų), bet ir referendumų taisyklės (pavyzdžiui, Konstitucinis teismas užginčijo seniau galiojusią paties Konstitucinio teismo pateiktą išaiškinimą, jog referendumas gali prieštarauti Konstitucijai ir įpareigojo Seimą stabdyti tokius referendumus).

Šiame tyrime analizuojami trys referendumai

1. Referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2003 m. Šis referendumas pasirinktas todėl, jog tai buvo praktiškai visų valdančiųjų vienbalsiai palaikomas projektas. Tačiau, būtina paminėti tai, jog nepaisant valdančiųjų palaikymo, kad šis referendumas įvyktų, reikėjo precedento – dviejų balsavimo dienų – ko kituose Lietuvos Respublikos referendumuose nebuvo. Galima teigti, jog agitacijos metu susidūrė stiprios interesų grupės ir visuomenė, kuri dar nenorėjo arba nejautė poreikio prisijungti prie Europos sąjungos, tačiau visuomenė, veikiama įvairių manipuliavimo priemonių, pasidavė spaudimui.

2. Konsultacinis (patariamasis) referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje  2012 metais. Šis referendumas svarbus dėl kiek skirtingo Lietuvos valdančiųjų partijų įsivaizdavimo dėl šio projekto tikslingumo (tuometinė valdančioji koalicija buvo už naujos atominės elektrinės statybą Lietuvoje, o opozicija – labiau prieš), gan intensyvios bei abipusės propagandinės kovos Lietuvos žiniasklaidos priemonėse ir neprognozuoto Lietuvos piliečių pasirinkimo. Didžioji dalis balsavimo teisę turinčių piliečių atmetė Visagino atominės elektrinės projektą, tad ta iniciatyva nutrūko. Nors tuometiniai valdantieji, po rinkimų tapę opozicija, kvestionavo žmonių sprendimą vien dėl referendumo patariamojo statuso (BNS, 2003).

3. Privalomasis referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo. Šis referendumas pasirinktas todėl, kad analogiško referendumo dar nebuvo Lietuvos Respublikos istorijoje. Visas procesas buvo organizuotas pačios visuomenės, o ne valdančiųjų, neskaitant kelių neparlamentinių partijų įsijungimo. Šis referendumas valdančiosios klasės buvo sutiktas labai nepalankiai ir vertintinas kaip antisistemiškas ir net antikonstituciškas. Jo formuluotės (jų buvo keturios) keitė nuosavybės santykius bei tiesioginės demokratijos galią. Atvejis labai įdomus kaip politinės kovos tarp piliečių ir valdančiųjų politikų pavyzdys. Be to, kaip dviejų – skirtingų Lietuvos piliečių grupių susidūrimas (terminas „Dvi Lietuvos“) (Ramonaitė, 2007, p. 169).

Referendumo kelti klausimai:

a) Sumažinti referendumui reikalingo inicijuoti parašų kiekį nuo 300 000 iki 100 000 balsavimo teisę turinčių piliečių parašų;

b) Referendumu priimtus sprendimus keisti tik kitu referendumu;

c)„Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės ir bendruomeninės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai sprendžiami tik referendumu.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.“ (Vyriausioji rinkimų komisija. Lietuvos Respublikos 2014 m. birželio 24 d. Privalomojo referendumo biuletenis)

Šiame straipsnyje bus apžvelgtas stojimo į Europos sąjungą (ES) referendumas.

Referendumo dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje (2003 m. gegužės 10-11 d.) tyrimas

1995 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įteikė oficialų prašymą priimti į Europos Sąjungą. 1997 m. liepos mėn. paskelbtoje Europos Komisijos nuomonėje pateikiama išvada, kurioje rekomenduojama nedelsiant pradėti stojimo derybas su penkiomis asocijuotomis Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėmis: Čekija, Estija, Vengrija, Lenkija ir Slovėnija.

Stojimo derybos buvo oficialiai baigtos 2002 m. gruodžio 12-13 d. Kopenhagoje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime.

2003 m. balandžio 16 d., Atėnuose, Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas ir Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį. (Atkreipti dėmesį, jog tai buvo padaryta dar net neįvykus referendumui).

Sprendimas rengti referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje buvo priimtas Seime, net 105 Seimo nariams tampant šios iniciatyvos iniciatoriais (Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija). Kadangi visos didesnės partijos priėjo prie bendro sutarimo dėl stojimo į Europos Sąjungą būtinybės, tad ir visas referendumo organizavimo procesas buvo sklandus bei nekėlė jokios konfliktinės situacijos. Beveik nevyko jokia vieša politinė diskusija dėl šio prisijungimo teisėtumo ir reikalingumo.

Tačiau, vis tik, buvo pasirinktas nestandartinis variantas ir dėl referendumo buvo nutarta leisti balsuoti ne vieną dieną, kaip įprasta, bet net dvi dienas (gegužės 10 ir 11 dienomis). Taip pat būtina pažymėti ir tai, jog „nuspręsta pailginti balsavimo referendume laiką nuo 6 iki 22 valandos. Prieš tai vykusiuose prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimuose balsavimas truko nuo 7 iki 20 valandos“ (Mažylis, 2004, p. 156). Už tokias pataisas Seimas nubalsavo teigiamai: 73 parlamentarai už, 3 - prieš ir 2 susilaikė.

Nors balsavimas laimėtas be didesnių komplikacijų ir diskusijų, tačiau pasitaikė ir kritiškų replikų. „Pati blogiausia reklama narystei ES būtų, jeigu tauta šį sprendimą suprastų kaip valdžios paniką. Eksperimentai yra labai rizikingi darant lemiamus sprendimus“, - teigė Liberalų frakcijos narys Jonas Čekuolis (BNS). Tuometinis Jaunosios Lietuvos naujųjų tautininkų ir politinių kalinių lyderis Stanislovas Buškevičius bandė oponuoti referendumo idėjai teigdamas, kad „Lietuvos prezidentas taps „prezidentėliu“, Seimas - tik savivaldybėle, kuriai bus leista spręsti Neries ekologijos problemas“ (BNS). Tuo tarpu jam replikavo tuometinis Tėvynės sąjungos - konservatorių frakcijos narys Andrius Kubilius: „Nebūdami ES mes ir Neries ekologinių problemų neišspręsime, nes neturėsime pinigų“ (BNS).

Kaip buvo galima numatyti, vienos dienos tikrai nebūtų užtekę, jog referendumas būtų paskelbtas sėkmingai įvykusiu. Piliečiai ėjo balsuoti labai vangiai. Po pirmos dienos balsavimo (gegužės 10) rezultatas buvo toli nuo reikalingo – 23.01%, nors balavimas vyko iki 22:00 (įprastai vyksta iki 20:00). Ir tik kitos dienos (gegužės 11) popietę, 18:00 valandą, buvo pasiektas reikiamas 50% +1 aktyvumas, jog referendumas būtų legitimus. Iš viso balsavime dalyvavo 63,37 % balsavimo teisę turinčių piliečių, o už stojimą į Europos Sąjungą balsavo 91.07 % atėjusių balsuoti žmonių (Vyriausioji rinkimų komisija).

Stojimo procesas gavo reikiamą piliečių palaikymą, tad stojimas buvo įteisintas ir Lietuva, oficialiai, 2004 metų gegužės pirmąją dieną tapo Europos sąjungos nare.

Algis Avižienis

Nors referendumas dėl Lietuvos narystės Europos sąjungoje vyko sklandžiai bei nesunkiai pasiekė savo keltą tikslą, tačiau pasitaikė ir kontraversiškų atvejų bei kritikos dėl nelygių agitavimo sąlygų. Kaip šiam tyrimui organizuotame interviu teigė buvęs JAV diplomatas Algis Avižienis, referendumo dėl narystės Europos sąjungos metu veikęs nepritariančiųjų stojimui pusėje:

„Lygios konkurencijos tarp ES šalininkų ir oponentų nebuvo. [...] Mes kreipėmės asmeniškai į Seimo pirmininką Juršėną su prašymu skirti valstybės finansavimą ir mūsų propagandai. Juršėnas geranoriškai sutiko su mūsų argumentais ir žadėjo surasti paramą, bet absoliučiai nieko nedarė, kad finansiniai ištekliai būtų skirti ir oponentams. [...] Tuometinis Seimo narys Karbauskis asmeniniame pokalbyje su mūsų Judėjimu išreiškė paramą ir pritarimą mums, bet atsisakė imtis kokių nors konkrečių žingsnių [...].

Mūsų žiniomis valstybė skyrė 6 milijonus litų „informuoti“ visuomenę apie ES narystės privalumus. Mes surinkom 200 litų asmeninių lėšų autobusiuko nuomai [...].“

Profesorius Almantas Samalavičius, 2004 metų kovo 29 dieną publikuotame savo tekste rašė, jog „Karštligiška reklaminė kampanija už stojimą į Europos Sąjungą, kurią inspiravo ir palaikė valdžios sluoksniai ir masinės informacijos priemonės praėjusiais metais, likus keletui mėnesių iki referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą Lietuvoje buvo įgavę akivaizdžius masinės isterijos bruožus. Tokios isterijos, kokios Lietuvoje nebuvo senokai.“ Autorius ironizavo apie tuo metu vyraujanti rinkiminį agitacinį metodą „Panašiu idiotizmo blykstelėjo ir kitas šiai tematikai skirtas TV klipas, vaizduojantis užsieniečių minias, nusiedriekusias mistiniame Europos mieste prie lietuviškos kulinarijos pasididžiavimo: cepelinų (garsėjančių kaip labai riebus, kaloringas ir sunkiai virškinamas patiekalas) kioskelio…“ (Samalavičius, 2018).

Diskutuotinas buvo ir Lietuvos Romos katalikų bažnyčios vaidmuo agitaciniame laikotarpyje. 2003 metų kovo mėnesį Vilkaviškio, Kauno ir Šiaulių miestuose vyko Lietuvos Romos katalikų bažnyčios atstovų susitikimai su vyriausiuoju euroderybininku Petru Auštrevičiumi.

Po to surengtoje spaudos konferencijoje gausiai susirinkusiems žurnalistams Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius (2014) sakė, jog arkivyskupijos dvasininkai neabejoja narystės ES būtinumu, „tačiau daugeliui kyla įvairių klausimų, todėl ir buvo surengtas šis susitikimas”. Arkivyskupas taip pat pabrėžė, kad, „nors Bažnyčia ir mato kai kurių tobulintinų Sąjungos aspektų, tačiau nemato geresnės alternatyvos Lietuvos žmonių bei valstybės labui” (Tamkevičius, 2014). Pasak arkivyskupo S. Tamkevičiaus (2014), „kunigai negaus specialaus nurodymo agituoti už ES iš sakyklų, tačiau jų argumentuota nuomonė bendraujant su žmonėmis bus labai svarbi”. Įvertindamas šį susitikimą arkivyskupas žurnalistams teigė, kad tai esąs puikus Bažnyčios ir valstybės geranoriško dialogo visuomenės gerovės labui pavyzdys.

P. Auštrevičius tikino, jog labai svarbu, kad patys dvasininkai gerai suprastų visus narystės ES privalumus, „nes, turėdami didelį autoritetą bendruomenėse, jie galės įtikinamai atsakyti į parapijiečių klausimus” („Bažnyčios žinios“, 2003). Euroderybininkas neslėpė, kad iš kunigų laukiama paramos tinkamai informuojant žmones apie Europos Sąjungą. „Apie Europos Sąjungą reikia kalbėti paprasta, tam visuomenės sluoksniui suprantama kalba, o kalbėti turi vietos autoritetai”, – sakė jis. „Tad tam tikra prasme stojimas į Europos Sąjungą ar NATO yra antrasis Lietuvos krikštas” („Bažnyčios žinios“, 2003).

Palankus požiūris dėl stojimo į Europos sąjungą, o tuo pačiu ir tuo tikslu rengiamą referendumą, atsispindėjo ir 2003 metų vasarį po tuometinio Vilniaus arkivyskupijos metropolito ir užsienio reikalų ministro susitikimo. “Bažnyčia, be abejo, remia stojimą į Europos Sąjungą. Žengiame į Europą, įsitikinę, kad nėra kito kelio”, - po susitikimo su užsienio reikalų ministru Antanu Valioniu sakė kardinolas A.J. Bačkis („XXI amžius“, 2003).

Verta atkreipti dėmesį į niekur neakcentuotą atvejį, kad VRK su LR Seimu peržengia savo įgaliojimų ribą: „manoma, jog nuonepriklausomybės atkūrimo į užsienį gyventi ir dirbti išvyko 150-200 tūkst.asmenų, kurių dauguma šio fakto nedeklaravo. Seimas praėjusią savaitę priėmėVRK įstatymo pataisą, kuria įpareigojo VRK išbraukti iš rinkėjų sąrašų įužsienį išvykusius asmenis.“ (BNS, KD). Tokia praktika, kai iš rinkėjų sąrašų išbraukiami asmenys, kurie šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje, bet dar turi Lietuvos pilietybę, nebuvo taikoma. Tai, galimai, grubus tų piliečių teisių pažeidimas, tačiau žvelgiant iš techninės pusės, taip apsisaugoma nuo galimybės nesurinkti taip reikiamų 50%+1 balsų.

Savo suinteresuotumą referendumu išreiškė ir privatus sektorius, verta paminėti du atvejus.
Pirmasis buvo bendrovės „Omnitel“ organizuotas „Didysis SMS referendumas“. Žmonės turėjo SMS žinute, nuo 2003 metų balandžio 18 dienos ir beveik iki pačios referendumo datos balsuoti ar palaiko Lietuvos stojimą į ES ir taip laimėti įvairius prizus. Tokiu būdu privatus sektorius parėmė referendumo viešinimo akciją. Šią akciją euroderybininkas Petras Auštrevičius vertino taip: „Džiugu, kad privačios bendrovės nėra abejingos referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje ir prisideda prie informavimo kampanijomis tokiomis linksmomis akcijomis. Žmonės prieš referendumą galės "pasirepetuoti" SMS žinute, o kai ateis referendumo savaitgalis, išreikšti savo poziciją. Žaidime galima laimėti kelionę sau ir savo bičiuliui į Briuselį - Europos sostinę, o tikrajame referendume galime laimėti kelionę į Vakarus visai Lietuvai“ (Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos).

Dar labiau kontraversiška privataus verslo iniciatyva dėl referendumo aktyvumo skatinimo buvo VP Market idėja. „Sekmadienį per televiziją ir radiją pranešė apie "VP market" rengiamą pilietiškumo akciją. Buvo teigiama, kad pirkėjai, parodę lipduką "Aš balsavau", nuo 19 valandos "VP market" tinklo parduotuvėse už simbolinę vieno cento kainą galės įsigyti pusę litro lietuviško alaus, iki 1,5 litro vaisvandenių, iki 600 gramų skalbimo miltelių bei šokoladuką. Pranešta, kad prekių kiekis ribotas.“ (Koskienė, 2003).

Po tos akcijos sekusios diskusijos vaizdo įrašą galite matyti čia.

Šios akcijos buvo griebtasi tada, kai buvo įvertintas vangus šeštadienio (pirmoji referendumo diena, 2003 metų gegužės 10 diena) balsavimo aktyvumas. „Maxima“ nebūtų įsijungusi, jeigu nebūtų buvusios grėsmės, kad nebus pakankamo aktyvo, o reikėjo, kad aktyvumas būtų“, - sakė sociologas V.Gaidys (Valiuškevičiūtė, 2014).

Tokie veiksmai nebuvo nepastebėti oponuojančios pusės ir buvo bandoma, teisiniu keliu, kvestionuoti VRK sprendimą pripažinti referendumą dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą pavykusiu.

„Skundo autoriai teigė, kad balsavimas ir agitacija referendumo metu skyrėsi nuo balsavimo ir agitacijos ankstesnių rinkimų metu, jog iš valstybės buvo gausiai finansuojama vienašališka agitacinė medžiaga už narystę ES, o balsavusiems išduodamas lipdukas „Aš balsavau“ esą diferencijavo balsavusius ir nebalsavusius.

Jų teigimu, bendrovės „VP Market“ akcijoje, kada lipduką „Aš balsavau“ pateikęs asmuo galėjo už 1 centą nusipirkti alaus, šokolado ar skalbimo miltelių, esą rodo, kad 15-20 proc. balsų buvo „nupirkta“.“ (BNS)

Ir nors teismas pripažino pagrįstais pareiškėjų skunde išdėstytus teiginius, jog referendumo metu kai kuriose televizijos laidose išsakytos mintys traktuotinos kaip netiesioginė agitacija balsuoti už narystę ES, tačiau teismas konstatavo, kad tokia agitacija neturėjo lemiamos įtakos referendumo rezultatams. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė opozicinių judėjimų - partijos „Jaunoji Lietuva“ ir Naujųjų tautininkų sąjungos - pretenziją.

Šio referendumo inicijavimo, organizavimo bei pačios agitacijos metu buvo juntamos labai nelygios suinteresuotų grupių galimybės. Vienoje pusėje praktiškai visą galią turinti politinė mašina (partijos, ministerijos, įstatymų leidžiamosios institucijos atstovai ir t. t.). Tuo tarpu kitoje pusėje tik maža dalis nesisteminių partijų, tokių kaip „Jaunoji Lietuva“, „Naujųjų tautininkų sąjuga“, „Respublikonai“ bei Tautos Pažangos Partija. Taip pat kelios nepartinės, smulkesnės politinės grupės ir intelektualai. Kaip atsakydamas į šiam bakalauro baigiamajam tyrimui parengtus klausimus teigė Algis Avižienis, buvo galima išskirti šias grupes: „Man atrodo, kad daugiausiai dalyvavo individai iš Jaunosios Lietuvos, Tautininkų Sąjungos, Tautos pažangos (Klumbys, Paulauskas) ir kitų patriotinių judėjimų. Įkūrėme visus apjungiančius kalbėtojus prieš ES narystę organizacijoje, kurią nutarėme pavadinti Judėjimu už Nepriklausomą Lietuvą. Šio judėjimo vadas buvo Algis Avižienis. Šios organizacijos neregistravo Teisingumo Ministerija, motyvuojant tuo, kad Lietuva jau tada buvo nepriklausoma, todėl ir nereikėtų tokio judėjimo. Įdomu tai, kad Mindaugas Murza irgi norėjo viešai dalyvauti mūsų judėjime, bet keli jos nariai (ypač A. Endriukaitis buvo kategoriškai prieš) tam prieštaravo. Murza tada geranoriškai sutiko veikti atskirai ir paraleliai nuo mūsų Judėjimo už Nepriklausomą Lietuvą.“

Dar vienos laidos įrašą galite rasti čia.

Už įstojimą į Europos sąjungą agitavę asmenys turėjo 6 milijonus litų agitacijai (o kur dar administracinis resursas), o prieš įstojimą į Europos sąjungą agitavę asmenys turėjo vos kelių tūkstančių litų agitacijos biudžetą. Beje, kaip baigiamojo tyrimo metu atliekant interviu teigė vienas iš referendumo opozicijos lyderių Algis Avižienis, „Reikia taip pat pasakyti, kad net ta menkutė 2 000 litų suma iš Anglijos mus pasiekė tiktai 1-2 savaitės prieš pat balsavimą, tad finansai mūsų vieninteliam bukletui buvo skiriami mūsų pačių lėšų avansu. Medicinos bankas kažkodėl kelis kartus nepriėmė pervedimo dėl neva techninių kliūčių ir parama atėjo labai vėlai. Tad finansavimas tikrai nebuvo lygiavertis. Eurošalininkai turėjo mūsų žiniomis 6 mln. litų, o mes 2 200 litų.“

Akivaizdus suinteresuotumas arba palankumas buvo matomas iš Lietuvos Romos katalikų bažnyčios, žiniasklaidos, įvairių viešų asmenų bei verslo grupių. Jau paminėti šiame darbe Omnitel ir „VP Market“ atvejai, tačiau verta paminėti ir didžiausios Lietuvos vežėjų asociacijos „Linava“ poziciją: „Suprasdami rinkos atvėrimo ir naujų galimybių svarbą, kelių transporto sektoriaus darbuotojai negali likti nuošalyje“, - sakė A. Kondrusevičius. „Ypatingai norėtume atkreipti įmonių vadovų dėmesį, kad jie informuotų savo vairuotojus apie galimus balsavimo būdus“ (delfi.lt, 2003). Stojimo į Europos Sąjungą referendumas buvo praktiškai visos Lietuvoje esančios valdančiosios klasės bendras interesas ir siekis atvesti Lietuvą į Europines struktūras. Todėl referendumas buvo reikalingas tik kaip tą legitimizuojanti visos tautos valia, jos išraiška (Direct Democracy: The international IDEA handbook, 2008, p. 5).

Neigiamas rezultatas buvo politiškai nelaukiamas ir nepriimtinas. Todėl, specialiai ir išskirtinai šiam referendumui, buvo sudarytos kitokios sąlygos negu kada turėjo ankstesni ar vėlesni referendumai. Balsavimas vyko dvi dienas, nors įprastai vyksta vieną. Balsavimo laikas buvo 4 valandomis ilgesnis nei įprasta (6:00 ir 22:00, kai standartiškai būna 8:00 ir 20:00), ir atitinkamos lėšos bei iniciatyvos populiarinimas.

Tuo tarpu, referendumo oponentai turėjo daug sunkesnes sąlygas konkuruoti su oficialiąja linija. Kaip jau minėjo Avižienis interviu metu, jiems praktiškai teko verstis su 2200 litų biudžetu ir santykinai nedideliu eterio laiku visuomeniniuose žiniasklaidos kanaluose. Jų pagrindiniai kontragitacijos akcentai buvo suvereniteto galimas netekimas ir pavojai tautiniam identitetui (Bosas, 2004, p. 225).

Verta pažymėti, jog referendumo opozicija turėjo ir tarptautinį palaikymą. Jiems patarimus dalino ir 2000 litų paramą suteikė Didžiosios Britanijos euroskeptikai. Jų nuomone, lietuvių opozicijai reikėjo ne siūlyti boikotuoti referendumą (kaip darė S. Buškevičius iš partijos „Jaunoji Lietuva “), o eiti balsuoti ir siekti kuo mažesnio skirtumo tarp tarusių TAIP arba NE. „Dar vienas komentaras dėl Buškevičiaus pozicijos. Jo raginimas neiti balsuoti galėjo įtakoti dalį žmonių boikotuoti balsavimą. Tai galėjo prisidėti prie žemo balsavusių piliečių procento. Bet kai VP Market metė paskutinius ES šalininkų rezervus ir pajudino tūkstančius piliečių eiti balsuoti, galutinis ES oponentų procentas liko labai mažas, gal ir pats mažiausias tarp naujai įstojančių į ES valstybių. Tai ta prasme Buškevičiaus pozicija nepadėjo mūsų pusei. Anglų euroskeptikų atstovas, kuris lankėsi pas mus referendumo metu, pasisakė prieš tokią Buškevičiaus poziciją. Svarbiausia padidinti oponentų procentą, ir raginti balsuoti prieš, teigė anglas.“ - interviu teigė lietuvių euroskeptikų lyderis Algis Avižienis.

Daugelio ekspertų teigimu šis referendumas kėlė baimę politiniam elitui, jog nebūtų atmetamas vien tik dėl to, jog jį inicijuoja politikai bei tikisi teigiamo rezultato (Politikos metmenys II: Demokratinės politikos instituto 2003 m. Kovo 27 d. Konferencijos Lietuva referendumo išvakarėse pranešimai, 2003, p. 38). 

Daugiau video stojimo į ES referendumo tema galite rasti čia.

Kitoje dalyvje bus rašoma apie referendumą dėl Visagino atominės elektrinės.
Paruošė - Marius Jonaitis
Kūlgrinda