Darbe bus apžvelgta referendumų Lietuvoje istorija bei trys atvejai. Gero skaitymo ;)
Referendumas (lot. tai, kas turi būti pranešta) –
„Tiesioginis piliečių balsavimas, kuriuo išreiškiama pozicija dėl tam tikrų,
dažniausiai ypač svarbių dalykų; tiesioginės demokratijos ir tautos
suvereniteto išraiškos forma. [...] Nuo paprastų rinkimų skiriasi tuo, kad
dalyviai turi galimybę tiesiogiai dalyvauti priimant politinį sprendimą.“
(Politikos mokslų enciklopedinis žodynas, 2007) Referendumo objektas yra
konkretus referendumui teikiamas klausimas. Į jį piliečiai gali atsakyti „taip“
arba „ne“.
Referendumo rezultatai paremti mažoritariniu (pranc. majorité –
dauguma) principu, t. y. sprendimas priimamas atsižvelgiant į daugumos nuomonę.
Pirmasis referendumas buvo surengtas 1439 m. Šveicarijoje. Iki 20 a.
referendumai buvo rengiami tik šioje
šalyje, JAV ir Australijoje, o dabar jie rengiami gana dažnai įvairiose šalyse.
Pvz., „JAV valstijų ir vietos valdžios lygmenyse gyventojai savo nuomonę kasmet
reiškia net 12 000-15 000 kartų“ (Povilaitis ir Kaminskas, 2010, p. 15). Taigi,
mastai yra pakankamai dideli.
Lietuvoje istorinės referendumo instituto šaknys buvo
įtvirtintos dar 1922 metų Lietuvos Konstitucijoje. Vėliau jo rengimo galimybė
buvo numatyta ir 1928 metų Lietuvos Konstitucijoje. Bet tuo tarpu 1938 metų
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje referendumo institucija, kaip valdymo
įrankis, nebuvo paminėta išvis. Tiesa, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog 1922
ir 1928 metų Lietuvos Konstitucijose nebuvo minima paties referendumo sąvoka,
tačiau buvo naudojami sulietuvinti atitikmenys, tokie kaip „Tautos visuotinis
balsavimas“ (1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija) bei „Tautos
atsiklausimas“ (1928 m. Lietuvos valstybės Konstitucija).
Tuometinių referendumų kartelė buvo daug mažesnė negu XXI
a.. Dabar, norint inicijuoti referendumą, reikia surinkti daugiau negu 300 000
Lietuvos Respublikos piliečių parašų per 6 mėnesius. Neseniai parašų surinkimo
laikas buvo prailgintas, seniau daugiau negu 300 000 Lietuvos Respublikos
piliečių parašų buvo privaloma surinkti per 3 mėnesius. Tuo tarpu pagal 1922 ir
1928 metų Lietuvos Konstitucijas, užteko vos 50 000 balsavimo teisę turinčių
piliečių sprendimo. Be to referendumo inicijavimo teises, be piliečių, turėjo
ne tik Seimas, bet ir Prezidentas, o nuo 1928 metų ir Vyriausybė (Normantas,
2001, p. 654-673)
Taigi, galima teigti, jog laikui bėgant referendumų
taisyklės Lietuvos Respublikoje griežtėjo. Žinant demografinę padėtį
ir aukštą emigracijos lygį, 300 000 balsavimo teisę turinčių Lietuvos
Respublikos piliečių parašų per 6 mėnesius surinkimas gali būti laikomas gan
probleminiu aspektu, tačiau kol kas neketinama mažinti reikalingų parašų
kiekio, norint surengti referendumą.
Referendumai kaip politinės manipuliacijos įrankis
Nepaisant to, jog referendumai turėtų būti tiesioginės
demokratijos, piliečių galimybės laisvai dalyvauti svarbiausiuose šalies
apsisprendimo atvejuose pavyzdžiu, referendumai taip pat gali tapti ir masių
manipuliavimo įrankiais, kuriais sėkmingai pasinaudoja politinės įtakos darymą
išmanantys politikai. Kaip pastebi Mažylis (2004, p. 156), „elito konsensusas
įgalino radikalias įstatymines, dažnai ir konstitucines pataisas, įteisinančias
referendumų konstitucingumą, sklandų jų vyksmą, o dažnai – ir palengvinančias
teiginio TAIP priėmimą. Toks reiškinys neturėjo precedento nei vienoje ligšiolinėje
ES plėtros bangoje. Kita vertus, analitikų pastebėjimai apie elito
manipuliavimą referendumų taisyklėmis nėra nauji, o Vidurio Rytų Europos
referendumai juos itin reljefiškai iliustruoja.“ Kitaip tariant, Mažylis
atkreipia dėmesį į tai, jog referendumai iš tiesų pasitarnauja visuomenės
manipuliavimui, kuriuo naudojasi politikai.
Politikai Lietuvos viešojoje politikoje nevengia rengti
referendumus, net ir nesiekiant jų laimėti, vien dėl papildomos galimybės
mobilizuoti elektoratą rinkimams ar gauti viešumo visuomeninėse ar privačiose
žiniasklaidos priemonėse. Kaip pažymi Krupavičius (1998, p. 230), „nors
referendumo mechanizmas yra tradicinė politinio elgesio forma, tuo pat metu jis
buvo panaudotas vidaus politiniams konfliktams spręsti ir prisidėjo prie
protesto subkultūros gilinimo“. Autorius šia savo citata komentuoja politinį
vyksmą Lietuvos politikoje nuo 1992 ir 1996 metų kaip opozicijoje tuo metu buvę
iš pradžių Sąjūdžio likučiai, o vėliau iš to susiformavusi Tėvynės Sąjunga,
rengdama referendumus auginosi savo politinį kapitalą.
Tą pačią temą Krupavičius vystė ir tolimesniuose savo
darbuose. Pavyzdžiui teigdamas, kad „Lietuvos vidaus politikoje referendumai
nuo 1992 m. Akivaizdžiai buvo daugiau politinio oponavimo priemonė nei įstatymo
priėmimo ar konsultacijų dėl jų instrumentas“ (Krupavičius, 2004, p. 228).
Kitaip tariant, politikai naudojasi referendumais savo nuomonei išsakyti,
didinti savo populiarumą, paveikti masių nuomonę.
Dar kitų mokslininkų teigimu, kurie tyrinėjo referendumus
post-sovietinėse šalyse, ši tiesioginės
demokratijos išraiška dažnai yra naudojama valdančiojo elito, kaip priemonė
legitimizuoti teises siekti jiems reikalingų pokyčių (Walker, 2003, p. 102).
Referendumas kaip tiesioginės demokratijos įrankis
Viena iš pagrindinių formų, kuria tiesioginė demokratija
gali būti realizuojama, yra referendumai. Tiesa, šio įrankio kaip demokratijos
raiškos ir įtvirtinimo mechanizmu tiki ne visi. Šalininkai teigia, kad
referendumas yra aukščiausia tiesioginės demokratijos išraiška (Beetham ir
Boyle, 1997, p. 65). Tuo tarpu oponentai teigia, jog referendumo procesu, kaip
minios manipuliavimo priemone, žaidžia politinis elitas arba kontrelitas
(Zinkus, 2004, p. 232). Dar kiti mokslininkai teigia, jog tiesioginė
demokratija gerai veikti gali tik mažos demografijos šalyse (Norkus, 2008, p.
318), bei teigia, jog atstovaujamoji demokratija yra daug pažangesnis reiškinys
(Navickas, 2014, p. 142). Tuo tarpu trečioji pusė teigia, jog daugelis žmonių
išvis skirtingai supranta demokratiją kaip sąvoką, tad ne visada būtų galima
susitarti kuri jos forma labiausiai atitinka jų interesus (Ramonaitė ir
Vinogradnaitė, 2006, p. 244).
Vertinant Lietuvos situaciją, 2012 metais darytos 6 – osios
bangos Europos socialinio tyrimo metu gauta informacija, jog lietuviai norėtų
priimti daugiau sprendimų referendumo keliu. Piliečiai dabartinę situaciją
įvertino 4,3 (dešimtbalėje sistemoje), o pačios tiesioginės demokratijos
svarbos įvertinimas buvo 8,3 (Krupavičius ir Šarkutė, 2017, p. 14).
Kiti mokslininkai tik patvirtina faktą, jog rinkėjai
nebesitenkina periodiniu balsavimu išrenkant atstovus, tačiau nori labiau
dalyvauti sprendimų priėmimuose (Spurga, 2012, p. 171). Visa tai sąlygojo net
bendrų, Europos Sąjungos mastu, referendumų-įstatymų projektų svarstymą
(Kaufmann ir Waters, 2004, p. 136).
Vis tik, Lietuvoje, vis dar sunkiausiai, vertinant Europos
mastu, surengti referendumą patiems piliečiams. O iš atstovaujamos valdžios
institucijų referendumą gali inicijuoti tik Seimas. Prezidentas tokios galios
neturi, kaip negali kreiptis ir į Konstitucinį teismą, nors gali paskirti tris
šio teismo teisėjus (Rubavičius, 2010, p. 58).
Galima teigti, jog valdančioji klasė dažnai vengia
referendumo kaip tiesioginės demokratijos ir teisinio įrankio, jog jis nebūtų
panaudojamas prieš juos kaip kerštas.
Vis tik Europos Sąjungoje buvo tokių atvejų, kai elitui nepavyko
legitimizuoti savo sprendimų per referendumą (minimas Europos sąjungos
Konstitucijos atmetimas per balsavimus Prancūzijoje ir Nyderlanduose) (Birch,
2007, p. 157). Nors pilietinės asociacijos, kurios gali susiburti organizuodamos
ir vykdydamos referendumą prisideda prie demokratijos ir valdymo stabilumo
(Putnam, 2001, p. 123), tačiau didžioji dalis valdančiosios klasės yra
linkusios riboti tokį piliečių galios augimą (Roper, 2013, p. 236).
Taigi, apibendrinant galima teigti, jog referendumas –
svarbus tiesioginės demokratijos įrankis, kuris skirstomas į kelias skirtingas
rūšis. Tačiau jo svarba labiausiai priklauso ne tik nuo galiojančių įstatymų,
bet ir nuo politikų, kadangi manipuliuodami rinkėjais politikai gali trukdyti
tiesioginės demokratijos veikimui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą