Po Europos sąjunga klaidžioja šmėkla, (neo)Marksizmo šmėkla

O Sinica ir Propatria kantriai ir nuosekliai juos demaskuoja. Taip sakant, lieja prakaitą šioje sunkioje kovoje. Liūdna tik tai, jog ši kova yra beprasmė. Kažkiek primena Don Kichoto kovas su vėjo malūnais juose matant ne tai kas jie yra, bet tai ką jam sukūrė jo audringa vaizduotė. Aišku, žmonės yra laisvi gyventi savo fantazijų pasaulyje, tačiau jaučiu pareigą jauniems protams kiek paaiškinti sąmoningus ar nesąmoningus netikslumus.

Visas šis mano straipsnis yra atsakas į Vytauto Sinicos tekstą Delfije - „Vytautas Sinica. Europa ir naujasis marksizmas“.  

Reikia pradėti nuo to, jog visame tekste  Sinica aplaidžiai suplaka marksizmą ir vadinamąjį neomarksizmą, kuris yra labai neaiški sąvoka kaip ir „kultūrinis marksizmas“. Tai kategoriškai skirtingos pasaulėžiūros. Vadinamasis neomarksizmas turi savo aiškias ištakas - Frankfurto mokyklą, ir konkretų terminą - kritinę teoriją. Ką jie darė? Jie paėmė kažką iš Markso, kažką iš Hegelio, truputį Froido, dar kažką pamiksavo ir gamino kažkokį gan siauram akademiniam sluoksniui įdomų surogatą. Ironiška, bet jie taip gan stipriai nutolo nuo marksizmo, kad pradėjo jį paneiginėti.

Pavyzdžiui, vadinamoji kritinės teorijos Frankfurto mokyklos atstovai išvystė teoriją, jog proletariatas nėra revoliucinis, nėra ta pažangioji klasė, todėl jos pradėjo ieškoti atskirose visuomenės subkultūrose. Tačiau tos subkultūros nėra atskiros klasės o tik atskiri visuomeniniai segmentai, tad vadinamieji „neomarksistai“ paneigia ne tik proletariato revoliucinį vadimenį, bet ir klasių kovos teoriją, nes jie nebesiremia atskira konkrečia klase. Natūralu, jog atsisakoma ir dar vieno svarbaus marksistinio elemento - proletariato diktatūros. Tad kuo tie „neomarksistai“ yra laikomi marksistais jeigu jie marksizmo turi ne daugiau negu socialdemokratai ar kitos iš marksizmo kilusios srovės ar subsrovės?

Vadinamasis neomarksizmas arba kritinė teorija, kuri šiaip nėra monolitinė ir aiški ideologija o nuolat kintantis įvairių intelektualų apmąstymų įkaitęs puodas. Tai jau tapę kažkuo kitu, atskiru nuo marksizmo ir labiau tinkanti postmodernizmo ideologijai. Tačiau sieti vadinamąją kritinę teoriją su tuo ką teigė Marksas, Engelsas, Leninas - nėra tikslu ir klaidinga.

Tikras analfabetizmas yra dabartiniame ES projekte įžvelgti marksizmą. Marksizmas remiasi seniausiai buržuazinių istorikų atrasta klasių kova (Gizo, Minje, Rikardo ir kt.), visuomenine gamybos priemonių nuosavybe, o valstybės valdyme -  buržuazinės diktatūros pakeitimu proletariato diktatūra. 

Kur dabar mes tą matome? Dabartinė Europos sąjunga yra europinio stambaus kapitalo inicijuotas projektas idant darbo jėga bei kapitalas galėtų laisvai cirkuliuoti ES teritorijoje.

Europos Sąjungoje yra monopolistinis kapitalizmas, kuris automatiškai sukuria netolygų ekonominį išsivystymą kas lemia darbo jėgos migravimą iš skurdesnės periferijos į turtingesnį centrą (tą mūsų lietuvių emigrantai puikiai iliustruoja).

Vytautas labai įdomiai ir selektyviai atrenka atskirus filosofus ir visuomenininkus ir vysto kažkokį marksistinį arba neomarksistinį (kaip tuo metu pirštai klaviatūrą suspaudo) suokalbį. Apie dirbtinai sulydomas tautas. Keista, bet niekur marksistai nerašo apie tautas kaip atgyvena. Dabartinis multikultūrinis projektas yra absoliučiai kapitalistinis produktas. Kodėl? Pamąstykime kam Europai reikalingi imigrantai. Vietinė darbo jėga nėra tokia pigi, todėl visada paranku turėti imigrantus kurie dirbs už mažiau. Tai yra vadinamoji „rezervinė kapitalo armija“. Taip kapitalui tenka didesnė pridėtinės vertės suma (apie pridėtinę vertę rašiau čia). Antra, vietinė darbo jėgos dalis sensta. Pramoninėms Europos šalims, ypač ES varikliukui Vokietijai, stinga dirbančių rankų. Todėl imigrantai yra laukiami. Net jeigu pradžioje jie ir nedirbs, kels problemų - nieko tokio - asimiliuosis ir dirbs jų vaikai (kažkiek apie tai užsiminiau čia).

Prisiminkime esminį kapitalizmo ir Europos sąjungos principą - laisvas darbo jėgos bei kapitalo judėjimas. Todėl natūralu, jog globaliam ES kapitalui nereikalingi nacionaliniai suvaržymai ir atskiri, vietiniai kapitalai. Tą patį rašo dar Marksas ir Engelsas savo „Komunistų partijos manifeste“, kuri kritikuoji. Jo neskaitęs arba nesupratęs. Cituoju: „Eksploatuodama pasaulinę rinką, buržuazija sukosmopolitino Visų šalių gamybą ir vartojimą Didžiai reakcionierių širdgėlai ji iš po pramonės kojų išmušė nacionalinį pagrindą. Senovinės nacionalinės pramonės šakos sunaikintos ir kasdien vis toliau naikinamos. Jas išstumia naujos pramonės šakos, kurių įvedimas darosi gyvybinis visu civilizuotų nacijų klausimas.— šakos, kurios perdirbinėja jau nebe vietinę žaliava, o iš tolimiausiu žemės rutulio sričių atgabentą žaliavą ir kurių gaminiai vartojami ne tik atitinkamoje šalyje, bet ir visose pasaulio dalyse. Vietoj senų, tėvyniniais gaminiais patenkinamų poreikių iškyla nauji, kuriems patenkinti reikalingi tolimiausių šalių ir įvairiausio klimato gaminiai. Senąjį vietinį ir nacionalinį uždarumą, kai pasitenkinama vien savos gamybos gaminiais, pakeičia visapusiški nacijų ryšiai, visapusiška jų savitarpio priklausomybė.

Tai vienodai liečia tiek materialinę, tiek ir dvasinę gamybą. Atskirų nacijų dvasinės veiklos vaisiai virsta visuotiniu turtu. Nacionalinis vienpusiškumas ir ribotumas vis labiau ir labiau darosi negalimas, ir iš daugelio nacionalinių ir vietinių literatūrų susikuria viena pasaulinė literatūra.“

Visa tai parašyta dar 1848 metais kai šis procesas tik pradėjo įsibėgėti (daugiau manifesto galima paskaityti čia). Monopolistinis kapitalizmas yra globalus, todėl kapitalistams jokio skirtumo, kurioje šalyje bus gaminamos prekės , kas jas gamins, kas vartos, esmė tik tame, kad būtų pastovus pelnas. Kapitalizmui, kuriuo paremta Europos sąjunga, visiškai nesvarbi tavo mylima (ir mano gerbiama) tautinė valstybė. Ji jam anachronizmas. Ką tuo tarpu teigia tikri marksistai savo baisiuosiuose raštuose?

„Nacionalinis tautų atskirumas ir jų priešingumai vis labiau ir labiau nyksta jau besivystant buržuazijai, esant prekybos laisvei, pasaulinei rinkai, pramonės gamybos ir ją atitinkančių gyvenimo sąlygų vienodumui.“ Toliau, „Proletariato kova prieš buržuaziją, jei ne turiniu, tai savo forma, iš pradžių yra nacionalinė kova.“  Beje, kompartijos manifesto vertimuose į lenkų ir italų kalbas yra Engelso akivaizdi parama jų nacionaliniams judėjimams.

Ironiška, bet masiškai vartojamą tautos apibrėžimą suformulavo būtent marksistai  „tauta yra istoriškai susiformavusi, stabili žmonių bendrija, besiremianti bendra kalba, teritorija, ekonominiu gyvenimu, ir psichologine sandara pasireiškiančia bendra kultūra.“.

Ką domina marksistų pozicija nacionaliniu klausimu tai su ją gali susipažinti čia.

Toliau V. Sinica rėžia yaptingai pamėgtą Pro Patria išpuolį apie marksistų suokalbį prieš šeimą. Jų siekį ją panaikinti. Cituoju: „Tačiau dekonstruoti prigimtinę šeimos tarp vyro ir moters sampratą nuo pat 1848 metų „Komunistų partijos manifesto“ yra vienas pagrindinių marksizmo tikslų...“

Skamba baugiai, panašiai kaip ir pagarsėjęs „Fake news“ apie bolševikų siekį įvesti bendras žmonas po 1917 metų revoliucijos. Tas gandas jau seniai rimtoje auditorijoje paneigtas, bet dar daug kas skleidžia tą baltagvardietišką gandą. Prašom pažiūrėti paneigimą: (spausti čia).

Bet grįžkim prie Vytauto citatos kur jis teigia, kad marksistai nori dekonstruoti prigimtinę vyro ir moters sampratą. Ką apie tai rašo Marksas ir Engelsas minėtiname kūrinyje?

„Buržuazija nuplėšė nuo šeimos santykių jaudinanti sentimentalų šydą ir padarė juos grynai piniginiais santykiais.“

Puikus pavyzdys yra tarpukario Lietuvos pažinčių skelbimai. Juose ieškoma sau poros, būsimo vyro ar žmonos ir skelbimuose išimtinai dominuoja materialinis o ne jausminis pobūdis. Puikus prigimtinės buržuazinės šeimos atspindys.

„Bet jūs, komunistai, norite įvesti žmonų bendrumą,— šaukia mums choru visa buržuazija.
Buržua laiko savo žmoną paprastu gamybos įrankiu. Jis girdi, kad gamybos įrankius manoma padaryti bendrai naudojamus, ir, žinoma, negali negalvoti, kad ir moteris turės ištikti toks pat likimas.
Jam nė į galvą neateina, kad čia kalbama kaip tik apie panaikinimą tokios moterų padėties, kada jos tėra tik paprastas gamybos įrankis.“

Ši atkarpa puikiai susišaukia su dešiniųjų platinamu „Fake news“ apie bendras žmonas po spalio revoliucijos Rusijoje. Buržuaziniam kapitalistui, jeigu tik iš jo eksproprijuoji kapitalą, tai natūraliai jis mąsto apie visą kapitalą. Žmona, kaip priedėlis prie kapitalo. Beje, puikiai iš klasikinės lietuviškos literatūros žinome apie į šeimą, kartu su vestuvėmis, ateinantį materialųjį kraitį, kuris, ne paslaptis, buvo vienas iš elementų pasirinkti konkrečią žmoną.

„Beje, nieko nėra juokingesnio, kaip mūsų buržua didžiai moralus pasibaisėjimas tariamuoju oficialiu komunistų žmonų bendrumu. Komunistams nėra reikalo įvesti žmonų bendrumą, jis buvo beveik visuomet.
Mūsų buržua, nesitenkindami tuo, kad jų žinioje yra jų darbininkų žmonos ir dukterys, nekalbant jau apie oficialiąją prostituciją, jaučia ypatingai didelį malonumą, vieni iš kitų viliodami žmonas.
Buržuazinė santuoka iš tikrųjų yra žmonų bendrumas. Komunistams galima būtų prikišti nebent tai, kad veidmainiškai paslėpta žmonų bendrumą jie nori pakeisti oficialiu, atviru žmonų bendrumu. Bet juk savaime suprantama, kad, panaikinus dabartinius gamybinius santykius, dings ir iš jų kyląs žmonų bendrumas, t. y oficialioji ir neoficialioji prostitucija.“

„Proletaras neturi nuosavybės; jo santykiai su žmona ir vaikais jau nebeturi nieko bendro su buržuazinės šeimos santykiais“
„Buržuazijos tauškalai apie šeimą ir auklėjimą, apie švelnius tėvų ir vaikų santykius kelia tuo didesnį pasišlykštėjimą, kuo labiau, besivystant stambiajai pramonei, sutraukomi visi proletarų šeimos ryšiai ir vaikai paverčiami paprastais prekybos objektais ir darbo įrankiais.“

Reikia paminėti, jog šios dvi citatos yra 1848 metų darbo situacijos pasekmė. 12 valandų darbo dienos trukmė buvo norma. Tas pats galiojo ir nepilnamečiams vaikams, kurie buvo tik pigi darbo jėga. Nors reikia būti atviriems bei patvirtinti, kad nedaug pažengėme. Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) duomenimis, dirbančių 5—14 metų amžiaus vaikų besivystančiose šalyse yra apie 250 milijonų. Manoma, kad 61 procentas jų gyvena Azijoje, 32 procentai — Afrikoje ir 7 procentai — Lotynų Amerikoje. Vaikų darbas paplitęs ir išsivysčiusiose šalyse.

Pietų Europoje vaikai samdomi sezoniniams darbams ūkyje bei įdarbinami mažose dirbtuvėse. Neseniai dirbančių vaikų padaugėjo Centrinės bei Rytų Europos šalyse, joms perėjus nuo komunizmo į kapitalizmą. Jungtinėse Valstijose, oficialiais duomenimis, dirba apie 5,5 milijono vaikų, tačiau į tą skaičių neįeina jaunesni nei 12 metų vaikai, už menką atlyginimą nelegaliai dirbantys įmonėse ar kaip sezoniniai darbininkai bei migrantai dideliuose ūkiuose.

Bet grįžkim prie temos ir aptarkim citatą, kuri užkliuvo prigimtinės šeimos saugotojams.

„Šeimos panaikinimas! Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu.
Kuo remiasi šiuolaikinė, buržuazinė šeima? Kapitalu, privačiu pasipelnymu. Visiškai išsivysčiusiu pavidalu ji egzistuoja tik buržuazijai; bet ją papildo priverstinis proletarų bešeimiškumas ir viešoji prostitucija.
Buržuazinė šeima, žinoma, išnyks, išnykus šitam jos papildymui, ir abu drauge išnyks, išnykus kapitalui.“

Ką Marksas ir Engelsas turėjo omenyje? Visa esminė kritika buvo nukreipta ne prieš šeimą kaip vyro ir moters laisvanorišką sąjungą, bet prieš buržuazinę šeimą kuri paremta išnaudojimu. Išnaudojimu kito partnerio, išnaudojimu skurdžiau gyvenančios klasės kitos lyties atstovų/ių. Buržuazinė šeima grįsta ekonominiu išskaičiavimu (nebūtinai sąmoningai, dažniausiai, tiesiog, pasąmoningai).

Keičiantis ekonominei formacijai ir moterims tapus nepriklausomoms nuo vyro finansų, o taip pat ir trumpėjant darbo dienai žmonių santykiai formuojasi ne pagal buržuazinį modelį, bet pagal laisvą, abipuse meile ir jausmais pagrįsta sutarimą.

Tai ar blogai, jog kritikuojamas bružuazinis ir neva tai, prigimtinis modelis? Ar minėtose citatose Marksas ir Engelsas užsipuolė šeimą kaip pačią tokią ar supainiojo lytis? Perskaičiau visą manifestą ir nieko panašaus neradau. O jis viešai prieinamas, šekit, skaitykit.

Tad kodėl sklinda tokie žmonių klaidinimai? Yra kelios priežastys.

a) Sinica ir co tiesiog nesupranta marksizmo. kadangi jis Lietuvoje nuosekliai demonizuojamas, tad pasąmonė kitiems užsiblokuoja ir skaitydami marksistų tekstus jie tik ir ieško jo demoniškumo įrodymų. Puikiai suprantu tą būseną, nes pats ją praėjau. Labai rekomenduoju šaltai ir nuosekliai susipažinti su minėtinais tekstais ir viskas kitoje šviesoje pasirodys.

b) Tai daroma tyčia. Galbūt iš zoologinio marksizmo nekentimo, o galbūt dėl to, kad kai kurios Lietuvos masės pripratusios prie tokios retorikos, tad jas galima mobilizuoti kaip prieš priešą (kad ir siekiant savų politinių tikslų, arba nukanalizuojant protestinį potencialą). Nesvarbu, jog klaidingai nupieštą, ne visada realų, bet juk dažnai realu būna tai ką mes laikome realu, o ne tai kas iš tikro yra. Smegenys yra labai lanksčios priimti įsivaizduojamas tikroves.

Tačiau ar norisi gyventi demagogų kuriamame pasaulyje? Ar norima ieškoti objektyvios tiesos?
Ir svarbiausia, jeigu tiek laiko ir energijos skiriama marksizmo puolimui, kai Lietuvoje nėra jokių jo judėjimų ir keliamos grėsmės kapitalui. Jeigu taip jo bijoma, net ir praėjus tiek laiko, tai gal čia ir yra tikroji alternatyva maištingam protui, kad nuversti pasišlykštėtiną dabartinę santvarką?

Marius Jonaitis

Referendumas kaip tiesioginės demokratijos instrumentas: kritinis požiūris (antra dalis)

Pradedu straipsnių ciklą apie referendumus Lietuvoje. Šie straipsniai paremti mano Viešosios politikos studijų bakalauriniu darbu tik jis pateiktas populiaria forma, be jokių priedų ir stipriai sumažinus teorinę dalį kuri būtų per daug sausa ir nelabai aktuali..

Darbe bus apžvelgta referendumų Lietuvoje istorija bei trys atvejai. Gero skaitymo ;)

Apačioje antra dalis. Pirmoji dalis yra čia.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo aiškinimai, susiję su referendumo klausimu

Šiame darbe būtina paminėti du Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimus dėl referendumų. Pirmasis vyko dar 1994 metų birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ kontekste. Šį Konstitucinio teismo išaiškinimą provokavo tuometinis Lietuvos politinis kontekstas, kada į Tėvynės Sąjungos partiją besiformuojančios dešinės ideologijos interesų grupės būtent per referendumus oponavo tuometinei valdančiai Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP).

Lietuvos demokratinės darbo partijos atstovams kreipiantis į Konstitucinį teismą su klausimu ar galima referendumų keliu spręsti ekonominius klausimus (Tėvynės sąjunga organizavo referendumą, pavadinimu „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“), o Konstitucinis teismas į šį paklausimą atsakė, jog „1 punkto norma, kad „įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 4, 9 ir 33 straipsniams;“

Tuo pačiu buvo atmestos visos pretenzijos dėl referendumu keičiamų įstatymų ar Konstitucijos punktų, kurie gali neatitikti Konstitucijos: „12 punkto, kuriuo Referendumo įstatymo 12 straipsnis papildytas antrąja dalimi, nuostata „pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 4 ir 9 straipsniams;“ Iš esmės, Konstitucinis teismas pripažino visas teises piliečių iniciatyvinėms grupėms referendumais keisti tiek įstatymus tiek ir Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Visiškai kitokią poziciją Konstitucinis teismas išreiškė 2014 liepos 11 dieną. Susirinkimas vyko po neseniai pasibaigusio „Žemės referendumo“. Jų nutarimas teigia, kad Vyriausioji rinkimų komisija, spręsdama ar leisti inciatyvinei grupei inicijuoti referendumą ir drausdama tą daryti motyvuodama, jog piliečių iniciatyva gali kirstis su Konstitucija, yra teisi (precedentas dėl „lito referendumo“, kuris buvo neleidžiamas inicijuoti dar VRK registracijos stadijoje). Nors 1994 metais Konstitucinis teismas aiškino priešingai.

Tačiau Konstitucinis teismas atmetė Seimo pretenziją dėl galimybės neskelbti referendumo jeigu jis neatitinka Konstitucijos. Pagal Konstitucinį teismą, Seimas gali spręsti tik dėl paskelbimo datos, vadovaudamasis referendumo įstatymu. Jeigu Seimo komisija nusprendžia, jog referendumu siūlomi įstatymų ar Konstitucijos pakeitimai neatitinka Konstitucijos (kaip vientiso dokumento), tai jis gali apie tai informuoti visuomenę, tačiau tai nėra priežastis užkardyti referendumo vyksmą.

 Tiesa, būtina pažymėti, jog su laiku referendumų teisinis reglamentavimas keičiasi. Keičiamos ne tik sąlygos (pavyzdžiui, laikas, per kurį reikia surinkti 300 tūkstančių rinkėjų parašų), bet ir referendumų taisyklės (pavyzdžiui, Konstitucinis teismas užginčijo seniau galiojusią paties Konstitucinio teismo pateiktą išaiškinimą, jog referendumas gali prieštarauti Konstitucijai ir įpareigojo Seimą stabdyti tokius referendumus).

Šiame tyrime analizuojami trys referendumai

1. Referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2003 m. Šis referendumas pasirinktas todėl, jog tai buvo praktiškai visų valdančiųjų vienbalsiai palaikomas projektas. Tačiau, būtina paminėti tai, jog nepaisant valdančiųjų palaikymo, kad šis referendumas įvyktų, reikėjo precedento – dviejų balsavimo dienų – ko kituose Lietuvos Respublikos referendumuose nebuvo. Galima teigti, jog agitacijos metu susidūrė stiprios interesų grupės ir visuomenė, kuri dar nenorėjo arba nejautė poreikio prisijungti prie Europos sąjungos, tačiau visuomenė, veikiama įvairių manipuliavimo priemonių, pasidavė spaudimui.

2. Konsultacinis (patariamasis) referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje  2012 metais. Šis referendumas svarbus dėl kiek skirtingo Lietuvos valdančiųjų partijų įsivaizdavimo dėl šio projekto tikslingumo (tuometinė valdančioji koalicija buvo už naujos atominės elektrinės statybą Lietuvoje, o opozicija – labiau prieš), gan intensyvios bei abipusės propagandinės kovos Lietuvos žiniasklaidos priemonėse ir neprognozuoto Lietuvos piliečių pasirinkimo. Didžioji dalis balsavimo teisę turinčių piliečių atmetė Visagino atominės elektrinės projektą, tad ta iniciatyva nutrūko. Nors tuometiniai valdantieji, po rinkimų tapę opozicija, kvestionavo žmonių sprendimą vien dėl referendumo patariamojo statuso (BNS, 2003).

3. Privalomasis referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo. Šis referendumas pasirinktas todėl, kad analogiško referendumo dar nebuvo Lietuvos Respublikos istorijoje. Visas procesas buvo organizuotas pačios visuomenės, o ne valdančiųjų, neskaitant kelių neparlamentinių partijų įsijungimo. Šis referendumas valdančiosios klasės buvo sutiktas labai nepalankiai ir vertintinas kaip antisistemiškas ir net antikonstituciškas. Jo formuluotės (jų buvo keturios) keitė nuosavybės santykius bei tiesioginės demokratijos galią. Atvejis labai įdomus kaip politinės kovos tarp piliečių ir valdančiųjų politikų pavyzdys. Be to, kaip dviejų – skirtingų Lietuvos piliečių grupių susidūrimas (terminas „Dvi Lietuvos“) (Ramonaitė, 2007, p. 169).

Referendumo kelti klausimai:

a) Sumažinti referendumui reikalingo inicijuoti parašų kiekį nuo 300 000 iki 100 000 balsavimo teisę turinčių piliečių parašų;

b) Referendumu priimtus sprendimus keisti tik kitu referendumu;

c)„Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės ir bendruomeninės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai sprendžiami tik referendumu.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.“ (Vyriausioji rinkimų komisija. Lietuvos Respublikos 2014 m. birželio 24 d. Privalomojo referendumo biuletenis)

Šiame straipsnyje bus apžvelgtas stojimo į Europos sąjungą (ES) referendumas.

Referendumo dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje (2003 m. gegužės 10-11 d.) tyrimas

1995 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įteikė oficialų prašymą priimti į Europos Sąjungą. 1997 m. liepos mėn. paskelbtoje Europos Komisijos nuomonėje pateikiama išvada, kurioje rekomenduojama nedelsiant pradėti stojimo derybas su penkiomis asocijuotomis Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėmis: Čekija, Estija, Vengrija, Lenkija ir Slovėnija.

Stojimo derybos buvo oficialiai baigtos 2002 m. gruodžio 12-13 d. Kopenhagoje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime.

2003 m. balandžio 16 d., Atėnuose, Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas ir Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį. (Atkreipti dėmesį, jog tai buvo padaryta dar net neįvykus referendumui).

Sprendimas rengti referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje buvo priimtas Seime, net 105 Seimo nariams tampant šios iniciatyvos iniciatoriais (Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija). Kadangi visos didesnės partijos priėjo prie bendro sutarimo dėl stojimo į Europos Sąjungą būtinybės, tad ir visas referendumo organizavimo procesas buvo sklandus bei nekėlė jokios konfliktinės situacijos. Beveik nevyko jokia vieša politinė diskusija dėl šio prisijungimo teisėtumo ir reikalingumo.

Tačiau, vis tik, buvo pasirinktas nestandartinis variantas ir dėl referendumo buvo nutarta leisti balsuoti ne vieną dieną, kaip įprasta, bet net dvi dienas (gegužės 10 ir 11 dienomis). Taip pat būtina pažymėti ir tai, jog „nuspręsta pailginti balsavimo referendume laiką nuo 6 iki 22 valandos. Prieš tai vykusiuose prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimuose balsavimas truko nuo 7 iki 20 valandos“ (Mažylis, 2004, p. 156). Už tokias pataisas Seimas nubalsavo teigiamai: 73 parlamentarai už, 3 - prieš ir 2 susilaikė.

Nors balsavimas laimėtas be didesnių komplikacijų ir diskusijų, tačiau pasitaikė ir kritiškų replikų. „Pati blogiausia reklama narystei ES būtų, jeigu tauta šį sprendimą suprastų kaip valdžios paniką. Eksperimentai yra labai rizikingi darant lemiamus sprendimus“, - teigė Liberalų frakcijos narys Jonas Čekuolis (BNS). Tuometinis Jaunosios Lietuvos naujųjų tautininkų ir politinių kalinių lyderis Stanislovas Buškevičius bandė oponuoti referendumo idėjai teigdamas, kad „Lietuvos prezidentas taps „prezidentėliu“, Seimas - tik savivaldybėle, kuriai bus leista spręsti Neries ekologijos problemas“ (BNS). Tuo tarpu jam replikavo tuometinis Tėvynės sąjungos - konservatorių frakcijos narys Andrius Kubilius: „Nebūdami ES mes ir Neries ekologinių problemų neišspręsime, nes neturėsime pinigų“ (BNS).

Kaip buvo galima numatyti, vienos dienos tikrai nebūtų užtekę, jog referendumas būtų paskelbtas sėkmingai įvykusiu. Piliečiai ėjo balsuoti labai vangiai. Po pirmos dienos balsavimo (gegužės 10) rezultatas buvo toli nuo reikalingo – 23.01%, nors balavimas vyko iki 22:00 (įprastai vyksta iki 20:00). Ir tik kitos dienos (gegužės 11) popietę, 18:00 valandą, buvo pasiektas reikiamas 50% +1 aktyvumas, jog referendumas būtų legitimus. Iš viso balsavime dalyvavo 63,37 % balsavimo teisę turinčių piliečių, o už stojimą į Europos Sąjungą balsavo 91.07 % atėjusių balsuoti žmonių (Vyriausioji rinkimų komisija).

Stojimo procesas gavo reikiamą piliečių palaikymą, tad stojimas buvo įteisintas ir Lietuva, oficialiai, 2004 metų gegužės pirmąją dieną tapo Europos sąjungos nare.

Algis Avižienis

Nors referendumas dėl Lietuvos narystės Europos sąjungoje vyko sklandžiai bei nesunkiai pasiekė savo keltą tikslą, tačiau pasitaikė ir kontraversiškų atvejų bei kritikos dėl nelygių agitavimo sąlygų. Kaip šiam tyrimui organizuotame interviu teigė buvęs JAV diplomatas Algis Avižienis, referendumo dėl narystės Europos sąjungos metu veikęs nepritariančiųjų stojimui pusėje:

„Lygios konkurencijos tarp ES šalininkų ir oponentų nebuvo. [...] Mes kreipėmės asmeniškai į Seimo pirmininką Juršėną su prašymu skirti valstybės finansavimą ir mūsų propagandai. Juršėnas geranoriškai sutiko su mūsų argumentais ir žadėjo surasti paramą, bet absoliučiai nieko nedarė, kad finansiniai ištekliai būtų skirti ir oponentams. [...] Tuometinis Seimo narys Karbauskis asmeniniame pokalbyje su mūsų Judėjimu išreiškė paramą ir pritarimą mums, bet atsisakė imtis kokių nors konkrečių žingsnių [...].

Mūsų žiniomis valstybė skyrė 6 milijonus litų „informuoti“ visuomenę apie ES narystės privalumus. Mes surinkom 200 litų asmeninių lėšų autobusiuko nuomai [...].“

Profesorius Almantas Samalavičius, 2004 metų kovo 29 dieną publikuotame savo tekste rašė, jog „Karštligiška reklaminė kampanija už stojimą į Europos Sąjungą, kurią inspiravo ir palaikė valdžios sluoksniai ir masinės informacijos priemonės praėjusiais metais, likus keletui mėnesių iki referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą Lietuvoje buvo įgavę akivaizdžius masinės isterijos bruožus. Tokios isterijos, kokios Lietuvoje nebuvo senokai.“ Autorius ironizavo apie tuo metu vyraujanti rinkiminį agitacinį metodą „Panašiu idiotizmo blykstelėjo ir kitas šiai tematikai skirtas TV klipas, vaizduojantis užsieniečių minias, nusiedriekusias mistiniame Europos mieste prie lietuviškos kulinarijos pasididžiavimo: cepelinų (garsėjančių kaip labai riebus, kaloringas ir sunkiai virškinamas patiekalas) kioskelio…“ (Samalavičius, 2018).

Diskutuotinas buvo ir Lietuvos Romos katalikų bažnyčios vaidmuo agitaciniame laikotarpyje. 2003 metų kovo mėnesį Vilkaviškio, Kauno ir Šiaulių miestuose vyko Lietuvos Romos katalikų bažnyčios atstovų susitikimai su vyriausiuoju euroderybininku Petru Auštrevičiumi.

Po to surengtoje spaudos konferencijoje gausiai susirinkusiems žurnalistams Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius (2014) sakė, jog arkivyskupijos dvasininkai neabejoja narystės ES būtinumu, „tačiau daugeliui kyla įvairių klausimų, todėl ir buvo surengtas šis susitikimas”. Arkivyskupas taip pat pabrėžė, kad, „nors Bažnyčia ir mato kai kurių tobulintinų Sąjungos aspektų, tačiau nemato geresnės alternatyvos Lietuvos žmonių bei valstybės labui” (Tamkevičius, 2014). Pasak arkivyskupo S. Tamkevičiaus (2014), „kunigai negaus specialaus nurodymo agituoti už ES iš sakyklų, tačiau jų argumentuota nuomonė bendraujant su žmonėmis bus labai svarbi”. Įvertindamas šį susitikimą arkivyskupas žurnalistams teigė, kad tai esąs puikus Bažnyčios ir valstybės geranoriško dialogo visuomenės gerovės labui pavyzdys.

P. Auštrevičius tikino, jog labai svarbu, kad patys dvasininkai gerai suprastų visus narystės ES privalumus, „nes, turėdami didelį autoritetą bendruomenėse, jie galės įtikinamai atsakyti į parapijiečių klausimus” („Bažnyčios žinios“, 2003). Euroderybininkas neslėpė, kad iš kunigų laukiama paramos tinkamai informuojant žmones apie Europos Sąjungą. „Apie Europos Sąjungą reikia kalbėti paprasta, tam visuomenės sluoksniui suprantama kalba, o kalbėti turi vietos autoritetai”, – sakė jis. „Tad tam tikra prasme stojimas į Europos Sąjungą ar NATO yra antrasis Lietuvos krikštas” („Bažnyčios žinios“, 2003).

Palankus požiūris dėl stojimo į Europos sąjungą, o tuo pačiu ir tuo tikslu rengiamą referendumą, atsispindėjo ir 2003 metų vasarį po tuometinio Vilniaus arkivyskupijos metropolito ir užsienio reikalų ministro susitikimo. “Bažnyčia, be abejo, remia stojimą į Europos Sąjungą. Žengiame į Europą, įsitikinę, kad nėra kito kelio”, - po susitikimo su užsienio reikalų ministru Antanu Valioniu sakė kardinolas A.J. Bačkis („XXI amžius“, 2003).

Verta atkreipti dėmesį į niekur neakcentuotą atvejį, kad VRK su LR Seimu peržengia savo įgaliojimų ribą: „manoma, jog nuonepriklausomybės atkūrimo į užsienį gyventi ir dirbti išvyko 150-200 tūkst.asmenų, kurių dauguma šio fakto nedeklaravo. Seimas praėjusią savaitę priėmėVRK įstatymo pataisą, kuria įpareigojo VRK išbraukti iš rinkėjų sąrašų įužsienį išvykusius asmenis.“ (BNS, KD). Tokia praktika, kai iš rinkėjų sąrašų išbraukiami asmenys, kurie šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje, bet dar turi Lietuvos pilietybę, nebuvo taikoma. Tai, galimai, grubus tų piliečių teisių pažeidimas, tačiau žvelgiant iš techninės pusės, taip apsisaugoma nuo galimybės nesurinkti taip reikiamų 50%+1 balsų.

Savo suinteresuotumą referendumu išreiškė ir privatus sektorius, verta paminėti du atvejus.
Pirmasis buvo bendrovės „Omnitel“ organizuotas „Didysis SMS referendumas“. Žmonės turėjo SMS žinute, nuo 2003 metų balandžio 18 dienos ir beveik iki pačios referendumo datos balsuoti ar palaiko Lietuvos stojimą į ES ir taip laimėti įvairius prizus. Tokiu būdu privatus sektorius parėmė referendumo viešinimo akciją. Šią akciją euroderybininkas Petras Auštrevičius vertino taip: „Džiugu, kad privačios bendrovės nėra abejingos referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje ir prisideda prie informavimo kampanijomis tokiomis linksmomis akcijomis. Žmonės prieš referendumą galės "pasirepetuoti" SMS žinute, o kai ateis referendumo savaitgalis, išreikšti savo poziciją. Žaidime galima laimėti kelionę sau ir savo bičiuliui į Briuselį - Europos sostinę, o tikrajame referendume galime laimėti kelionę į Vakarus visai Lietuvai“ (Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos).

Dar labiau kontraversiška privataus verslo iniciatyva dėl referendumo aktyvumo skatinimo buvo VP Market idėja. „Sekmadienį per televiziją ir radiją pranešė apie "VP market" rengiamą pilietiškumo akciją. Buvo teigiama, kad pirkėjai, parodę lipduką "Aš balsavau", nuo 19 valandos "VP market" tinklo parduotuvėse už simbolinę vieno cento kainą galės įsigyti pusę litro lietuviško alaus, iki 1,5 litro vaisvandenių, iki 600 gramų skalbimo miltelių bei šokoladuką. Pranešta, kad prekių kiekis ribotas.“ (Koskienė, 2003).

Po tos akcijos sekusios diskusijos vaizdo įrašą galite matyti čia.

Šios akcijos buvo griebtasi tada, kai buvo įvertintas vangus šeštadienio (pirmoji referendumo diena, 2003 metų gegužės 10 diena) balsavimo aktyvumas. „Maxima“ nebūtų įsijungusi, jeigu nebūtų buvusios grėsmės, kad nebus pakankamo aktyvo, o reikėjo, kad aktyvumas būtų“, - sakė sociologas V.Gaidys (Valiuškevičiūtė, 2014).

Tokie veiksmai nebuvo nepastebėti oponuojančios pusės ir buvo bandoma, teisiniu keliu, kvestionuoti VRK sprendimą pripažinti referendumą dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą pavykusiu.

„Skundo autoriai teigė, kad balsavimas ir agitacija referendumo metu skyrėsi nuo balsavimo ir agitacijos ankstesnių rinkimų metu, jog iš valstybės buvo gausiai finansuojama vienašališka agitacinė medžiaga už narystę ES, o balsavusiems išduodamas lipdukas „Aš balsavau“ esą diferencijavo balsavusius ir nebalsavusius.

Jų teigimu, bendrovės „VP Market“ akcijoje, kada lipduką „Aš balsavau“ pateikęs asmuo galėjo už 1 centą nusipirkti alaus, šokolado ar skalbimo miltelių, esą rodo, kad 15-20 proc. balsų buvo „nupirkta“.“ (BNS)

Ir nors teismas pripažino pagrįstais pareiškėjų skunde išdėstytus teiginius, jog referendumo metu kai kuriose televizijos laidose išsakytos mintys traktuotinos kaip netiesioginė agitacija balsuoti už narystę ES, tačiau teismas konstatavo, kad tokia agitacija neturėjo lemiamos įtakos referendumo rezultatams. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė opozicinių judėjimų - partijos „Jaunoji Lietuva“ ir Naujųjų tautininkų sąjungos - pretenziją.

Šio referendumo inicijavimo, organizavimo bei pačios agitacijos metu buvo juntamos labai nelygios suinteresuotų grupių galimybės. Vienoje pusėje praktiškai visą galią turinti politinė mašina (partijos, ministerijos, įstatymų leidžiamosios institucijos atstovai ir t. t.). Tuo tarpu kitoje pusėje tik maža dalis nesisteminių partijų, tokių kaip „Jaunoji Lietuva“, „Naujųjų tautininkų sąjuga“, „Respublikonai“ bei Tautos Pažangos Partija. Taip pat kelios nepartinės, smulkesnės politinės grupės ir intelektualai. Kaip atsakydamas į šiam bakalauro baigiamajam tyrimui parengtus klausimus teigė Algis Avižienis, buvo galima išskirti šias grupes: „Man atrodo, kad daugiausiai dalyvavo individai iš Jaunosios Lietuvos, Tautininkų Sąjungos, Tautos pažangos (Klumbys, Paulauskas) ir kitų patriotinių judėjimų. Įkūrėme visus apjungiančius kalbėtojus prieš ES narystę organizacijoje, kurią nutarėme pavadinti Judėjimu už Nepriklausomą Lietuvą. Šio judėjimo vadas buvo Algis Avižienis. Šios organizacijos neregistravo Teisingumo Ministerija, motyvuojant tuo, kad Lietuva jau tada buvo nepriklausoma, todėl ir nereikėtų tokio judėjimo. Įdomu tai, kad Mindaugas Murza irgi norėjo viešai dalyvauti mūsų judėjime, bet keli jos nariai (ypač A. Endriukaitis buvo kategoriškai prieš) tam prieštaravo. Murza tada geranoriškai sutiko veikti atskirai ir paraleliai nuo mūsų Judėjimo už Nepriklausomą Lietuvą.“

Dar vienos laidos įrašą galite rasti čia.

Už įstojimą į Europos sąjungą agitavę asmenys turėjo 6 milijonus litų agitacijai (o kur dar administracinis resursas), o prieš įstojimą į Europos sąjungą agitavę asmenys turėjo vos kelių tūkstančių litų agitacijos biudžetą. Beje, kaip baigiamojo tyrimo metu atliekant interviu teigė vienas iš referendumo opozicijos lyderių Algis Avižienis, „Reikia taip pat pasakyti, kad net ta menkutė 2 000 litų suma iš Anglijos mus pasiekė tiktai 1-2 savaitės prieš pat balsavimą, tad finansai mūsų vieninteliam bukletui buvo skiriami mūsų pačių lėšų avansu. Medicinos bankas kažkodėl kelis kartus nepriėmė pervedimo dėl neva techninių kliūčių ir parama atėjo labai vėlai. Tad finansavimas tikrai nebuvo lygiavertis. Eurošalininkai turėjo mūsų žiniomis 6 mln. litų, o mes 2 200 litų.“

Akivaizdus suinteresuotumas arba palankumas buvo matomas iš Lietuvos Romos katalikų bažnyčios, žiniasklaidos, įvairių viešų asmenų bei verslo grupių. Jau paminėti šiame darbe Omnitel ir „VP Market“ atvejai, tačiau verta paminėti ir didžiausios Lietuvos vežėjų asociacijos „Linava“ poziciją: „Suprasdami rinkos atvėrimo ir naujų galimybių svarbą, kelių transporto sektoriaus darbuotojai negali likti nuošalyje“, - sakė A. Kondrusevičius. „Ypatingai norėtume atkreipti įmonių vadovų dėmesį, kad jie informuotų savo vairuotojus apie galimus balsavimo būdus“ (delfi.lt, 2003). Stojimo į Europos Sąjungą referendumas buvo praktiškai visos Lietuvoje esančios valdančiosios klasės bendras interesas ir siekis atvesti Lietuvą į Europines struktūras. Todėl referendumas buvo reikalingas tik kaip tą legitimizuojanti visos tautos valia, jos išraiška (Direct Democracy: The international IDEA handbook, 2008, p. 5).

Neigiamas rezultatas buvo politiškai nelaukiamas ir nepriimtinas. Todėl, specialiai ir išskirtinai šiam referendumui, buvo sudarytos kitokios sąlygos negu kada turėjo ankstesni ar vėlesni referendumai. Balsavimas vyko dvi dienas, nors įprastai vyksta vieną. Balsavimo laikas buvo 4 valandomis ilgesnis nei įprasta (6:00 ir 22:00, kai standartiškai būna 8:00 ir 20:00), ir atitinkamos lėšos bei iniciatyvos populiarinimas.

Tuo tarpu, referendumo oponentai turėjo daug sunkesnes sąlygas konkuruoti su oficialiąja linija. Kaip jau minėjo Avižienis interviu metu, jiems praktiškai teko verstis su 2200 litų biudžetu ir santykinai nedideliu eterio laiku visuomeniniuose žiniasklaidos kanaluose. Jų pagrindiniai kontragitacijos akcentai buvo suvereniteto galimas netekimas ir pavojai tautiniam identitetui (Bosas, 2004, p. 225).

Verta pažymėti, jog referendumo opozicija turėjo ir tarptautinį palaikymą. Jiems patarimus dalino ir 2000 litų paramą suteikė Didžiosios Britanijos euroskeptikai. Jų nuomone, lietuvių opozicijai reikėjo ne siūlyti boikotuoti referendumą (kaip darė S. Buškevičius iš partijos „Jaunoji Lietuva “), o eiti balsuoti ir siekti kuo mažesnio skirtumo tarp tarusių TAIP arba NE. „Dar vienas komentaras dėl Buškevičiaus pozicijos. Jo raginimas neiti balsuoti galėjo įtakoti dalį žmonių boikotuoti balsavimą. Tai galėjo prisidėti prie žemo balsavusių piliečių procento. Bet kai VP Market metė paskutinius ES šalininkų rezervus ir pajudino tūkstančius piliečių eiti balsuoti, galutinis ES oponentų procentas liko labai mažas, gal ir pats mažiausias tarp naujai įstojančių į ES valstybių. Tai ta prasme Buškevičiaus pozicija nepadėjo mūsų pusei. Anglų euroskeptikų atstovas, kuris lankėsi pas mus referendumo metu, pasisakė prieš tokią Buškevičiaus poziciją. Svarbiausia padidinti oponentų procentą, ir raginti balsuoti prieš, teigė anglas.“ - interviu teigė lietuvių euroskeptikų lyderis Algis Avižienis.

Daugelio ekspertų teigimu šis referendumas kėlė baimę politiniam elitui, jog nebūtų atmetamas vien tik dėl to, jog jį inicijuoja politikai bei tikisi teigiamo rezultato (Politikos metmenys II: Demokratinės politikos instituto 2003 m. Kovo 27 d. Konferencijos Lietuva referendumo išvakarėse pranešimai, 2003, p. 38). 

Daugiau video stojimo į ES referendumo tema galite rasti čia.

Kitoje dalyvje bus rašoma apie referendumą dėl Visagino atominės elektrinės.
Paruošė - Marius Jonaitis
Kūlgrinda

Orbano ir partijos Fidesz vaidmuo dabartinėje Vengrijoje

 Įkeliu savo prieš kelis metus darytą Vengrijos, o konkrečiau - Orbano ir jo vadovaujamo judėjimo analizę. Šiek tiek pataisiau kai kurias išvadas. Realiai jau reiktų naujos analizės, bet kadangi mane ši tema labai nedomina, tai palieku minėtiną darbą kitiems:). Gero skaitymo. Marius.

Viktoras Orbanas

Viktoras Orbanas ir partija Fidesz

Norint suprasti 20 amžiaus pabaigos ir 21-ojo pradžios Vengrijos politiką būtina žinoti Viktoro Orbano fenomeną. Tai žmogus, kuris pradėjo savo politinę karjerą kaip Vakarų pasaulio atstovas Vengrijoje, o dabar tapęs konfrontacijos ir savarankiško kelio paieškos simboliu.

Viktoras Orbanas gimė 1963 metais nedideliame, bet sparčiai augančiame Székesfehérvár miestelyje, kuris yra labai monoetniškas (net 95,7% vietinių gyventojų yra etniniai vengrai). Po vidurinės mokyklos atliko dviejų metų trukmės karinę tarnybą (1981-1983 metai), o po jos apsigynė teisės bakalaurą (1987 metais) ir dvejus metus dirbo kaip sociologas prie valdymo mokymo instituto Žemės ūkio ir maisto ministerijos. Maždaug tuo metu prasidėjo jo aktyvus politinis gyvenimas.

1988 metais jis buvo vienas iš kūrėjų politinės organizacijos – Fidesz (jaunųjų demokratų sąjunga). Pradžioje tai buvo jaunų studentų organizacija, turinti amžiaus limitą iki 35 metų, kuris buvo panaikintas tik 1993 metais. Fidesz, pačioje savo veiklos pradžioje, save pozicionavo kaip Libertarus ir antikomunistus, kuriuos persekioja komunistų partija.

1989 metų birželio 19 dieną Viktoras Orbanas pasakė svarbią ir įžymiąją savo kalbą, kuri jį padarė šalyje žinomu asmeniu. Tą dieną vyko Imre Nadžio ir kitų 1956 metų sukilimo aukų perlaidojimo minėjimas.

Orbanas savo kalboje viešai pareikalavo demokratinių rinkimų ir sovietinės kariuomenės išvedimo iš šalies. Iškart po to jis tapo visos opozicijos grupės dalimi. Taip pat gavo Sorošo fondo stipendiją studijoms Oksfordo universitete, kur jam politikos mokslus dėstė  Zbigniew Pełczyński, kuris globojo studentus iš post-komunistinių šalių (buvęs Lenkijos premjeras Radoslav Sikorski buvo vienas iš daugelio jo studentų). Studijavo tik keturius mėnesius, nes 1990 metų sausyje grįžo į Vengriją, jog laimėtų mandatą pirmuose, demokratiškuose rinkimuose. Fidesz surinko 8,95% ir gavo 21 vietą (iš 386) parlamente bei tapo opozicijos dalimi.

Po trijų metų, 1992 metais, Viktoras Orbanas tapo partijos Fidesz pirmininku, tais pačiais metais įstojo į Liberalų internacionalą ir ten jį išrinko vicepirmininku. Jo valdymo laikotarpiu partija patyrė transformaciją iš kiek radikaliai liberalių studentų į centro dešinės partiją. Savaime suprantama, kai kurie partijos lyderiai, labiau liberalių pažiūrų, natūraliai atkrito, kai po ne tokių sėkmingų, kokių tikėjosi, parlamento rinkimų Fidesz deklaravo save kaip konservatyvią, o ne liberalią partiją.

1994 metų parlamento rinkimuose Fidesz išlaikė praktiškai tokias pačias pozicijas (20 mandatų), nors surinko tik 7,02 procento, bet atsigriebė 1998 metų rinkimuose, iškovoję 148 mandatus (28,18 procento) bei sudarę koaliciją su kitomis dešiniosiomis partijomis. Viktoras Orbanas pirmą kartą tapo premjeru, turėdamas vos 35 metus.

1998 metų gegužės 10 diena. Viktoras Orbanas pirmą kartą tampa premjeru.

1998 – 2002 metais Fidesz, vedama jų lyderio Viktoro Orbano, formavo vyriausybę. Nors visas jų valdymo laikotarpis buvo paženklintas konfliktais su opozicija, kuri partiją ir koaliciją kaltino korupcija, neteisėtu įtakos darymu žiniasklaidai ir arogancija, jų valdymo laikotarpis buvo vertinamas gan neblogai. Stabilizuota ekonomika, sumažėjo infliacija ir bedarbystė, 1999 metais įstota į NATO bei vyko pasiruošimas šalies narystei Europos sąjungoje.

Likimo ironija, nors 2002 metų rinkimuose surinko 41 procentą balsų ir gavo 164 mandatus (16 daugiau nei anksčiau), Fidesz nebepavyko suformuoti koalicijos ir teko trauktis į opoziciją. Opozicijoje teko likti ir po 2006 metų rinkimų, nors surinkta 42 procentai ir 141 mandatas parlamente iki pat pergalingųjų 2010 metų rinkimų, kada partija gavo 52.7 procento ir 227 mandatus iš 386 bei teisę ne tik formuoti vyriausybę, bet ir turėti konstitucinę daugumą.

Istorinė pergalė 2010 metais. Fidesz įgijo konstitucinę daugumą.

2000-2010 metų laikotarpyje partija Fidesz save dar labiau pakreipė dešinėn. 2000 metais išstojo iš Liberalų internacionalo ir įstojo į labiau krikščioniškosios demokratijos partijų aljansą „European people‘s party“ (EPP) bei, vėl, V. Orbanas tapo vienu iš vicepirmininkų.

Šalies valdymas 2010 – 2014 metais

Kadangi Fidesz po sėkmingų 2010 metų rinkimų gavo konstitucinę daugumą, jie turėjo neįtikėtiną progą ir laisvas rankas įgyvendinti savąją politiką. Šalis buvo prislėgta ekonominės krizės, prieš tai šalį buvo supurtęs valdančiųjų korupcijos ir apsimelavimo skandalas, taip pat augo „Jobbik“ partija, kuri išvis norėjo vykdyti absoliučiai kitokią politiką ir susilaukė nemažo palaikymo bei neblogo pasirodymo 2010 metų rinkimuose (16,67% ir 47 mandatai). Fidezs ir Orbanas turėjo imtis nestandartinių veiksmų ir atitinkamos retorikos. Per ketverius metus priėmė beveik 860 įstatymų ir jų pataisų bei naują konstituciją.

Svarbiausi įstatymai ir pataisos bei pasiekimai:

• V.Orbanas nacionalizavo privačius pensijų fondus (kurių vertė apie 14 milijardų JAV dolerių) ir įvedė specialius mokesčius bankininkystei, energetikai, mažmeninei prekybai ir telekomunikacijoms, sumažindamas komunalinių paslaugų įmonių, kurių dažna priklauso užsieniečiams, sąskaitas.

• Grąžinta TVF paskola.

• Apribotos konstitucinio teismo galios. Negali turėti jokios įtakos įstatymams, susijusiems su šalies biudžetu.

• Teisėjų pensijinis amžius sumažintas nuo 70 iki 62, taip keičiant senus kadrus ir įsileidžiant daugiau jaunimo.

• Žiniasklaidos kontrolė. Privalo atskleisti savo šaltinius. Baudos už vengrų tautos šmeižimą. Politinės reklamos draudimas komercinėje žiniasklaidoje.

• Antikorupciniai įstatymai. Vengrijoje tebegaliojant senąjai Konstitucijai, valstybinių įmonių vadovai gaudavo didelius atlyginimus, o kai pasitraukdavo iš darbo ar būdavo atleidžiami, – tokio dydžio kompensacijas, kiek keli vengrai, dirbdami už vidutinę algą, uždirbdavo per visą savo gyvenimą. „Fideš“ išleido įstatymą, reikalaujantį grąžinti šiuos pinigus valstybei, taip įgydami dar didesnį vengrų pasitikėjimą

• 2013 metais energijos skirstymo įmonėms duotas nurodymas sumažinti kainas 20 procentų. Siekiama nacionalizuoti strateginius valstybei objektus.

• Sumažinta infliacija iki 1-1,5 procentų.

• Vengrijos piliečių asmens duomenų banko kontrolė perėjo prezidento institucijai.

• Susigrąžino Vengrijos centrinio banko kontrolę.

• Apribotas nevyriausybinių organizacijų rėmimas iš užsienio subjektų.

• Konstitucijoje buvo įtvirtinta šeimos samprata, katalikiškos pasaulėžiūros koncepcija ir jos vaidmuo šalyje, pakeistas šalies pavadinimas iš Vengrijos Respublikos į Vengriją. Stipendijos bus skiriamos tik iškart po studijų neemigruosiantiems studentams. Konstitucijos pataisos suteikia teisę savivaldybėms bausti elgetas. Pagal Konstituciją dėl religinių bendruomenių pripažinimo spręs valdžia.

Viktoro Orbano ir Fidesz reformos sukėlė daug triukšmo opozicijos ir įvairių užsienio valstybių tarpe, bet tai padėjo Vengriją išvesti iš krizės, stabilizuoti jos finansus ir sumažinti nedarbą. 2014 metais Fidesz vėl laimėjo konstitucinę daugumą, o Viktoras Orbanas ir toliau gali formuoti vyriausybę.

Santykiai su kitomis  šalimis bei viršnacionalinėmis institucijomis

Pirmieji vieši konfliktai žiniasklaidos buvo išviešinti vykstant debatams dėl naujosios Vengrijos konstitucijos. Įvairios lobistinės grupės buvo nepatenkintos, jog priimami tokie sprendimai, kurie jiems atrodo „atgyvenę“, nors tas reformas palaikė didžioji dalis vengrų.

Vengrai palaiko naująją konstituciją. 2012 metai.

Bet didžiausia konflikto esmė, vis tik, tapo Vengrijos bandymai atgauti teisinį ir ekonominį savarankiškumą. „Vengrija nebus Vakarų interesams paklūstanti pavaldinė“, – ši Viktoro Orbano citata atskleidė naują valstybinę kryptį. Dėl centrinio banko veikimo tvarkos, teisėjų ir prokurorų pensinio amžiaus pakeitimo bei dėl žiniasklaidos įstatymo, Europos Komisija buvo pradėjusi tyrimą, nes buvo daroma prielaida, kad šie „Fidesz“ priimti sprendimai galbūt pažeidžia demokratinius ir teisinius principus. Nors įsiplieskęs konfliktas ir buvo išspręstas, V.Orbanas Europos Sąjungą ne kartą apkaltino dvejopų standartų taikymu, nes, jo nuomone, naujoji Vengrijos konstitucija ES buvo nepriimtina iš principo dėl jos vertybinio turinio: paramos tradicinei šeimai, gyvybės apsaugos nuo pat jos prasidėjimo, krikščioniškų tradicijų paminėjimo.

Kilo daug problemų ir su Pasaulinio banko institucija dėl Vengrijos mėginimo perimti šalies centrinį banką į valstybės rankas. Šis bei kiti konfliktai su tarptautinėmis finansinėmis institucijomis numušė Vengrijos skolinimosi reitingą iki B.

Natūralu, jog vykstant intensyviam politiniam bei ekonominiam spaudimui iš Vakarų, Vengrija pradėjo ieškoti paspirties kitose šalyse. Viena iš jų yra Rusija.

Kadangi Vengrija jaučia energetinių išteklių trūkumą, tai siekia jais apsirūpinti per įvairius projektus. Vienas iš jų buvo Nabucco Dujotiekis, kuriuo planuojama transportuoti dujas iš Kaspijos regiono į Europos šalis, aplenkiant Rusiją per Azerbaidžaną, Gruziją, Turkiją, Bulgariją, Vengriją, Rumuniją ir Austriją, bet šis projektas, dėl finansų, koordinuotumo stygiaus ir nepakankamo kiekio angliavandenilių nuolat strigo. Kitas projektas, jau koordinuojamas „Gazprom“ ir atitinkantis Rusijos interesus – „Pietųsrautas“ – taip pat pradėjo strigti neapsisprendžiant dėl vamzdyno krypties. Todėl vienintelis šiai dienai realus energetinis Vengrijos projektas yra statoma Paksto AE, kuriai Rusija paskolino 10 milijardų eurų, o šis objektas turėtų patenkinti 40% Vengrijos elektros poreikių.

Šiek tiek išsiskyrė Vengrijos bei didesnės dalies Europos sąjungos požiūris į įvykius Ukrainoje bei Rusijai taikomas sankcijas. Viktoras Orbanas ne kartą minėjo, jog tai finansiškai nenaudinga Vengrijai ir pačiai Europos sąjungai bei pasisakė, jog  „Europos Sąjungos (ES) įvestas sankcijas Rusijai galima palyginti su šūviu į savo paties koją.“ Tuo pat metu yra intensyviai remiamos Užkarpatėje gyvenančios vengrų mažumos.

Vengrai, kurie gyvena aplink Vengriją esančiose tautose, sudaro puikią politinio spaudimo priemonę, bet tuo pačiu ir potencialų konfliktų židinį. Ukrainoje, Slovakijoje, Serbijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje ir Austrijoje gyvena virš 3 milijonų save vengrais laikančių asmenų.

Vengrijos Konstitucijos 6-asis straipsnis teigia, kad „Vengrijos Respublika jaučia atsakomybę už vengrus, kurie gyvena už šalies ribų, todėl sieks stiprinti ir skatinti jų ryšius su Vengrija“.

Pagal 2001 metais priimtą (pakeitimai priimti 2003-aisiais) Vengrų statuso įstatymą, per 2,5 mln. užsienyje gyvenančių vengrų gali gauti Vengro sertifikatą, suteikiantį su kalba, kultūra bei išsilavinimu susijusių privilegijų, o 2010 priimtos Pilietybės įstatymo pataisos supaprastina galimybę vengrų kilmės asmenims gauti Vengrijos pilietybę.

Dėl Vengrijos palaikymo kitose šalyse gyvenančių savo tautiečių bei „Vengro kortos“ dalinimo yra kilę ir problemų bei diplomatinių konfliktų. Vienas neseniausių buvo Rumunijoje, kai oficialūs Vengrijos valdžios asmenys parėmė Seklerlande (Rytų Transilvanijoje) gyvenančių vengrų siekį gauti autonomijos teises. Rumunijos valdžia tai priėmė kaip kėsinimąsi į jų teritorinį vientisumą ir pagrasino išsiųsti iš Rumunijos Vengrijos ambasadorių.

Išvados

Vengrijos, Viktoro Orbano ir jo vadovaujamos partijos Fidesz vykdoma politika yra klasikinė valstybinius ir tautinius interesus bandanti ginti linija. Elementari kova už suverenitetą politikoje, ekonomikoje bei teisėje. Viktoras Orbanas yra labai aukšto lygio politinis žaidėjas, kuris sugeba pajausti laikmečio dvasią ir transformuoti savo politinę kryptį. Būdamas 14-15 metų jis buvo net komunistinio jaunimo nariu, o 26 metų jau rėžė kalbą, jog šaliai reikia liberalių reformų. Dar po 10 metų jis jau buvo konservatyvesnių pažiūrų, na o dabar tautininkas – antiglobalistas. Yra logiška teorija, jog jis neturi jokios konkrečios ideologijos, tad pasirenka tą kuri tuo momentu jam padės įgyti ar išlaikyti valdžią.

Reikia suprasti kokiame pasaulyje gyvename. Tai nėra rožinis, mielų ir pūkuotų žmogeliukų namukas, anaiptol, tai yra žiaurios kovos vieta dėl ribotų išteklių bei darbo jėgos. Jei tu nevaldysi tau priklausančios teritorijos tai ją valdys kas nors kitas. Kalbos, jog ES skirsto paramą vien tam, jog padėtų įveikti „atsilikusių“ šalių skurdą o JAV įvesti visam pasaulyje taiką ir demokratiją yra mitas. Visi kovoja už savo interesus. Tiek didžiosios valstybės tiek ir juose esantys įvairius politinius ir ekonominius interesus turintys subjektai.

 Orbanas nėra kažkoks maištininkas ar revoliucionierius kokiu jį laiko kai kurie Lietuvos antisistemininkai. Kaip matome iš jo biografijos jis visada buvo Vengrijos politinio elito dalimi. Jo „išsišokimai“ užsienio politikoje galimi dėl to, jog vyksta kova kas laimės Vengrijos rinkėjų simpatijas. O pagrindiniai Fidesz konkurentai dar radikalesnė ir į sąjunga tiek su Rusija tiek ir su Kinija linkstanti „Jobbik“.

Parengė - Marius Jonaitis 2015 metai, redaguota - 2016 12 07

Kūlgrinda.