Referendumas kaip tiesioginės demokratijos instrumentas: kritinis požiūris (ketvirta dalis ir ciklo pabaiga)

Pratęsiu, ir šiuo straipsniu baigiu, tekstų ciklą apie referendumus Lietuvoje. Paskutinis nagrinėtas atvejis - vadinamasis „Žemės referendumas“. Na o gale pateiktos viso darbo išvados.
Pirma dalis
Antra dalis
Trečia dalis.

Privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo (2014 m) tyrimas

2013 metų rugpjūčio 29 dieną prasidėjo parašų rinkimo kampanija dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo. Iniciatyvinę grupę sudarė 26 žmonės, susibūrę į grupę pavadinimu „Tautos valia“. Parašų rinkimo metas, per kurį buvo surinkta virš 320 000 parašų, vyko tris mėnesius – iki 2013 metų lapkričio 29 dienos.

Pristačius parašus vyko jų tikrinimas, skaičiavimas bei gan nuožmi politinė kova, kuri labai detaliai yra aprašyta Rimanto Slibinsko tekste „R.Slibinskas. VRK cinizmas peržengė ribas. Įspūdžiai iš VRK būstinės“ (Slibinskas, 2013). Jame Slibinskas teigė, jog VRK dirbo nesivadovaudama nešališkumo ir objektyvumo principu bei išbraukė užsienyje gyvenusių Lietuvos piliečių parašus, kadangi jų pateikti gyvenamieji adresai neatitiko lietuviško šablono. O taip pat išbraukė neįgaliųjų žmonių, kurie patys nepajėgūs pasirašyti, tačiau išreiškė norą palaikyti referendumo iniciatyvą deleguodami pasirašymą (jų vardu) kitiems asmenims.

Slibinskas reziumuoja, kad „Esant tokiai situacijai galima priimti bet kokį sprendimą. Dabar pateiktas skaičius 292 200 neatitinka jokių realių rezultatų, tai Z. Vaigausko išgalvotas skaičius. Tokių ciniškų manipuliacijų nesu matęs, ypač nesitikėjau pamatyti Lietuvos Vyriausiojoje rinkiminėje komisijoje. Šiais veiksmais VRK nariai pažeidė piliečių Konstitucinę teisę išreikšti savo valią. Esu įsitikinęs, kad tokia VRK veikla pažeidžia šių žmonių duotą priesaiką Lietuvos Respublikai.“ (Slibinskas, 2013).

2014 metų gruodžio 14 dieną Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) paskelbė, jog 12 000 parašų yra išbraukti kaip „pasirašyti ta pačia ranka “, o dar apie 12.000 parašų surinkta su trūkumais – nėra įrašyti asmens duomenys, pateikta netiksli gyvenamoji vieta, pasirašė nepilnamečiai, neįrašyta pasirašymo data, pasirašyta už neįgaliuosius ir taip toliau. Todėl įskaičiuoti buvo 292 000 parašai. Likusiems patikslinti (apie 8000 parašams) buvo duotas 15 dienų terminas (nuo 2014 metų sausio 6 dienos iki 2014 metų sausio 21 dienos). „Suteikiant naują laiką trūkumams pašalinti nebus galima rinkti naujų parašų – reikės tik ištaisyti trūkumus. Jeigu juos visus pavyks laiku pašalinti, turėsite pakankamai parašų referendumui surengti. Jeigu nepavyks – tuomet tikriausiai parašų pritrūks“ (Aukštuolytė R., Gudavičius S.),  tuo metu teigė Jonas Udris, VRK narys.

Kol vyko procedūros VRK, nerimo kova viešojoje erdvėje dėl referendumo vertinimo. Tiesa, labiau buvo pažymimas žemės klausimas, nors referendumas kėlė net keturias temas.

 „Pažiūrėkime į Rytų Europos žemės rinkos situaciją. Stojant į ES nebuvo įmanoma tiksliai numatyti visų rinkos tendencijų. Šiandien matome, kad žemės ūkio paskirties žemės kaina Rytų Europoje skiriasi nuo ES senbuvių ne procentais, o kartais. Dešimtys tūkstančių Lietuvos ūkių praras bet kokias konkuravimo galimybes, jei nuo gegužės visi apribojimai užsieniečiams išnyks. Aš kalbu ne apie stambius žemvaldžius, o kooperatyvuose dirbančius smulkius ir vidutinius ūkininkus. Mūsų ūkininkui žemė – tai gamybos priemonė, tuo tarpu užsienio korporacijoms tai tik nekilnojamas turtas“, – 2013 metų gruodžio 5 dieną kalbėjo Andrejus Stančikas (tuometinis  Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas. Dabar Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga).

Stančikui oponavo liberalas Eugenijus Gentvilas (2014 metų sausio 14 dieną): „Žemę užsieniečiai jau ir šiandien įsigyja per tarpininkus Lietuvoje. Draudimo parduoti žemę užsieniečiams išlaikymas yra naudingas tik stambiųjų Lietuvos žemvaldžių ir finansų grupuočių interesams. Šiandien žinomas ne vienas atvejis, kai apeidami įstatymų draudimus žemę supirkinėja ne ES ir NATO šalių piliečiai. Kas šian­dien ­per­ka žemę ar jau įsigijo že­mės ūkio ben­dro­vių ak­ci­jų – patikimų duomenų nėra, to praktiškai neįmanoma patikrinti.“ (Gintvilas, 2014).

Po parašų rinkėjų sėkmingo parašų taisymo (buvo patikslinti beveik visi parašai) dar beveik visą vasario mėnesį vyko tempimas bei diskusijos VRK. Toks darbo tempas erzino Referendumo iniciatyvinės grupės atstovus. Pavyzdžiui, P. Šliužas teigė: „Gėda! Mes, be abejo, imsimės visų įmanomų priemonių, kad būtų įvertintas toks VRK narių neveiklumas“. (Gudavičius, Aukštuolytė).

Lygiagrečiai prasidėjo diskusijos ar pats referendumas neprieštarauja Konstitucijai. Kaip pasakė Jonas Udrys, VRK kaskart privalo įvertinti, ar „tikrai referendumui teikiama iniciatyva dėl Konstitucijos pataisos atitinka pačią Konstituciją“ (Gudavičius ir Aukštuolytė). Jam antrino Zenonas Vaigauskas: „Ar tuo pačiu kažkuria prasme referendumo iniciatoriai nekelia netiesiogiai klausimo dėl Lietuvos narystės ES ir jeigu tas klausimas bus pateiktas referendumui ir jame priimtas, tai gali tapti pagrindu paskelbti, kad Lietuva jau nebėra ES narė?“ (Gudavičius ir Aukštuolytė). Tačiau jų kolega Julius Jasaitis pareiškė abejojantis, ar komisija turi teisę nepaisyti savo ankstesnio sprendimo: „Kai priimtas sprendimas įregistruoti referendumo iniciatyvinę grupę ir leisti rinkti parašus dėl tam tikros Konstitucijos pataisos priėmimo, netgi jeigu per tą laiką, kai tie parašai yra renkami, pasikeičia politinė ar teisinė aplinka, nebegalime grįžti prie to sprendimo ir juo staiga suabejoti. Šiuo atveju VRK, matyt, gali tik konstatuoti, ar yra pakankamai surinkta parašų referendumui surengti, ar jų nėra. O galutinai dėl to, ar referendumą skelbti, ar suabejoti jo skelbimo galimybe, turėtų spręsti Seimas arba teismas“(Gudavičius ir Aukštuolytė). Po šio svarstymo komisijos balsavimas baigėsi rezultatu 4-4 bei nebuvo priimta sprendimo.

Nors VRK nepriėmė konkretaus sprendimo, o jį paliko Seimui, buvo pripažinta, kad 300 000 parašų buvo surinkta sėkmingai. Sprendimą turėjo priimti Seimas, kuris į pavasarinę sesiją turėjo rinktis 2014 metų kovo mėnesį.

Tačiau jau iš anksto buvo duota suprasti, jog vyks referendumo proceso stabdymas. „Jeigu paaiškės, kad parašų pakanka, pirmiausia Seime turime priimti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, ar siūloma referendumo formuluotė atitinka Konstituciją. Tik sulaukę Konstitucinio Teismo išvados Seime turėtume svarstyti, ar referendumas galėtų būti skelbiamas“, – Verslo žinioms sakė Eligijus Masiulis, opozicinio Liberalų sąjūdžio lyderis (Gudavičius, 2014). Tuo būdu buvo siekiama, jog referendumas neįvyktų su 2014 metų gegužės 11 (prezidento) ir gegužės 25 dienos (Europos parlamento) rinkimais. Referendumas turėtų įvykti po Seimo palaiminimo jam praėjus dviejų mėnesių pasiruošimo laikotarpiui. Tad jeigu sprendimas priimamas iki kovo 25 dienos – spėjama referendumą sujungti su rinkimais. Tuo pačiu ir sutaupyti apie 10 milijonų litų.

Tačiau Seime, tiek pozicija, tiek ir opozicija, nebuvo linkusi leisti referendumui įvykti su rinkimais į Europos parlamentą. Nors išvakarėse, 2014 metų kovo 24 dieną, į kitos dienos Seimo sesijos darbotvarkę buvo įtrauktas klausimas dėl referendumo datos, tačiau, jau kitą dieną, paaiškėjo, jog jis iš ten dingo. Bandymas (kovo 25 dieną) jį vėl įtraukti į darbotvarkę žlugo balsavimu: 41 Seimo nariui balsavus „už“, 29 – „prieš“ ir 48 susilaikius (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014). Tai reiškė, jog, geriausiu atveju, turėjo įvykti vasarą.

Tik 2014 metų balandį paaiškėjo, jog referendumas, vis tik, bus leistas ir turės įvykti tų metų birželio 29 dieną. Referendumo šalininkai, o ir įvairūs politikos ekspertai, teigė, jog tokia data pasirinkta, jog nebūtų įmanoma pasiekti reikiamo aktyvumo, jog referendumas būtų laikomas įvykusiu.

Sociologai ir politologai abejoja, ar tiek piliečių ateis į referendumą. „Jeigu jau antrajame prezidento rinkimų ture dalyvavo mažiau kaip pusė rinkėjų, tai referendume vargu ar susirinks daugiau“, – kalbėjo Vladas Gaidys, viešosios nuomonės tyrimo bendrovės „Vilmorus“ vadovas. „Atostogų metas, prieštaringai vertinamas referendumo klausimas, privalomasis jo pobūdis, abejonės dėl siūlomos nuostatos teisėtumo, beveik nematoma agitacijos kampanija, apskritai menkas visuomenės politinis aktyvumas prisidės prie to, kad“, – vardijo priežastis, kodėl referendumas tikriausiai neįvyks dėl prasto rinkėjų aktyvumo, politologas Vytautas Dumbliauskas (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014).

Ekspertų prognozės buvo tikslios. 2014 metų birželio 29 dienos referendume buvo labai mažas žmonių aktyvumas. Nors dauguma atėjusių palaikė referendumo iškeltus klausimus (72,83% „už“), tačiau atėjo pernelyg mažas balsavimo teisę turinčių piliečių skaičius - 380178 (14,98%), todėl referendumo klausimai yra nepriimti (Vyriausioji rinkimų komisija).

Referendumas išryškino takoskyrą tarp skirtingų ideologijų ir sąvokų vertinimų. Natūralu, jog kilo konfliktas ir dėl to kas yra prekė, žemė bei nuosavybė (Putinaitė, 2014, p. 180 psl). Štai Tomas Tomilinas (dabar jau Seimo narys) 2014 metų balandžio 24 dieną profesinių sąjungų tinklapyje publikuotame tekste teigia, jog „Juk dirbama žemė – tai ne šiaip sau prekė ar svarbi įmonė. Lygiai taip pat kaip aukštasis mokslas, sveikata. Liberalai norėtų suprekinti viską. Jų nepakeisi. Bet Pranciškus Šliužas mums priminė, kad dirbama žemė – tai daugiau nei prekė. Ypač šiuolaikiniame pasaulyje, kur kai kurios didžiulius plotus valdančios globalios korporacijos jau seniai pranoko valstybių finansinius pajėgumus. Jokia demokratiškai renkama valdžia jų nekontroliuoja, todėl jos, kontroliuodamos žemę, pradeda kontroliuoti mus, mūsų pasirinkimus ir pomėgius, mūsų laiką, mūsų skonius ir nuomones.“(Tomilinas, 2014). Verta atkreipti dėmesį, jog nemažai autorių išskiria žemės klausimą kaip tam tikrą šventą ir mitologizuotą idėją, kaip paskutinį bastioną kurio, jeigu lietuvių tauta neapgins, tai gresia katastrofinės pasekmės (Daujotytė, 2014, p. 72).

2014 metų vasario 21 dieną perklausta, ar tai reiškia, kad ji nepritaria referendumui dėl Konstitucijos pataisų, D. Grybauskaitė atsakė: „Aš taip nesakiau. […] Aš pasakiau, kad Lietuvos dirbamoji žemės ūkio paskirties žemė pirmiausia priklausytų Lietuvos piliečiams, kokia tai forma bus padaryta, nesvarbu, svarbu rezultatas, kad ta žemė būtų Lietuvos žmonių rankose “, – sakė šalies vadovė (alkas.lt, 2014).

Tuo tarpu priešingą poziciją dėstė tuometinio premjero A. Butkevičiaus atstovė spaudai Evelina Butkutė-Lazdauskienė BNS perduotame komentare 2014 metų birželio 30 dieną: „Referendumas dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams sekmadienį neįvyko todėl, kad visuomenė suvokė, ko iš tiesų buvo siekiama, tokį referendumą organizuojant ir keliant tokius klausimus. Tai, kad referendumas šiuo klausimu neįvyko, tik parodo visuomenės sąmoningumą – žmonės suvokė, kad nėra prasmės užsispyrusiai siekti to, kas būtų žalinga Lietuvai – pažeisti įsipareigojimus ES ir netekti to, ką turime“ (BNS, 2014).

Buvo ir daugiau priešiškai nusistačiusių interesų grupių. Pavyzdžiui, 2014 metų birželio2 3  dieną Išeivijos lietuviai pasisakė prieš ribojimus parduoti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams. Per Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos spaudos konferenciją Seime išeivijos atstovai argumentavo, kad draudimas parduoti žemę užsieniečiams ne tik mažins investicijas, bet ir numuš pačią žemės kainą, todėl nukentės jos pardavėjai (manoukis.lt, 2014).

Jiems pritarė ir LVK prezidentas V. Sutkus (2014 metų kovo 6 dieną),  „tokia praktika sukurs pavojingą teisinį netikrumą, stabdys verslo plėtrą, negatyviai nuteiks Lietuvoje ketinančias investuoti įmones bei mažins Lietuvos galimybes konkuruojant su kaimyninėmis šalimis dėl investicijų. „Visiškai uždraudus žemės pardavimą užsieniečiams būtų iškreipta verslo aplinka, o ypač žemės rinka. Iškart po įstatymų pakeitimo žemė būtų pardavinėjama ne pagal rinkos kainą, todėl bendrovės patirtų didelių nuostolių, o teismus pasiektų šimtai skundų. Tokia situacija sukurtų prielaidas susiformuoti keliems didiesiems žemvaldžiams, kurie pusvelčiui įsigytų didelius žemės plotus “, -- sakė LVK vadovas (Lietuvos verslo konferencija, 2014).

Buvo ir dar griežtesnių vertinimų bei išsireiškimų. Pavyzdžiui, A. Butkevičius teigė: „Mes taip sulaužytume savo įsipareigojimus ir ES netgi gali pareikalauti grąžinti per pastarąjį dešimtmetį Lietuvai skirtą milijardinę finansinę paramą arba atšaukti paramą, numatytą artimiausiems keleriems metams“, – sake tuometinis premjeras. Tuo tarpu opozicinių konservatorių lyderis Andrius Kubilius pareiškė: „Akivaizdu, kad referendumo iniciatoriai, manipuliuodami kilniais lietuvių jausmais savajai žemei, balsavimui teikiamu apgaulingu projektu kėsinasi į Konstitucijos vientisumą ir į Lietuvos saugumui svarbią narystę ES. Referendumas yra apgaulingas ir gresia Lietuvai didžiulėmis tarptautinėmis ir vidinėmis problemomis.“ (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014).

Verta prisiminti, jog šis politikas 2014 metų pavasarį buvo pasisakę dar radikaliau. „Šis referendumas yra bandymas pasikėsinti į konstitucinę santvarką, kas yra baudžiama pagal įstatymą“, – sakė Andrius Kubilius, Seimo opozicijos lyderis (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014).

2014 metų kovo 25 dieną, kai vyko balsavimas dėl referendumo datos nustatymo, buvo galima pastebėti kardinalius nuomonių bei pozicijų išsiskyrimus ir pasikeitimus. „Nesuprantu, kodėl mes bijom tautos ir neskelbiame referendumo tuomet, kai galėtume sutaupyti valstybės lėšų, surengdami jį kartu su Europos Parlamento rinkimais gegužės pabaigoje“. Jam iškart oponavo socialdemokratas Algimantas Salamakinas „O aš nesuprantu jūsų, Viktorai, partijos pozicijos – juk būtent jūsų partijos pirmininkė, Seimo vadovė Loreta Graužinienė pirmiausia pateikė pasiūlymą rengti referendumą ne kartu su rinkimais, o vėliau, birželio 29 d. Tad kada jūsų pozicija yra tikra ir teisinga – tada, kai buvo teikiamas šis pasiūlymas, ar dabar, kai staiga imta kalbėti apie gegužės pabaigą.“ (Gudavičius ir Aukštuolytė, 2014).

Tačiau nestigo ir referendumą palaikančių ir užjaučiančių balsų. Pavyzdžiui, 2015 metų balandžio 25 dieną projektą dėl dvigubos pilietybės referendumo surengimo savo parašu parėmusi socialdemokratė Giedrė Purvaneckienė atskleidė, kad „Referendumas dėl dvigubos pilietybės turi būti surengtas kartu su Seimo rinkimais. Jei politikai nori sužinoti žmonių nuomonę, taip ir turi pasielgti, o jei nenori sužinoti, tada tegul referendumą rengia vasarą. Kaip buvo su žemės referendumu, kuris, kaip įtariu, sužlugdytas tyčia“ (respublika.lt, 2014).

Oficialiai referendumą inicijavo nepartinė žmonių grupė, tačiau natūralu, jog jam pasiekus pagreitį prie jo bei prieš jį rikiavosi ir įvairios politinės grupės. Imant interviu iš iniciatyvinės grupės nario (anonimas) teko išgirsti, jog referendume „Dalyvavo susipratę Lietuvos piliečiai, kuriems rūpi Lietuvos ateitis ir kai kurios politinės partijos “.

Remiantis žiniasklaidos duomenimis ir interviu su anonimu, prie referendumo šalininkų galima priskirti:

-          Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga,

-          Tautininkų sąjunga,

-          Lietuvos centro partija,

-          Lietuvos liaudies partija,

-          Drąsos kelias,

-          Tautos vienybės sąjunga

-          bei įvairios pilietinės ar subkultūrinės žmonių grupės, pavieniai asmenys.

Baigiamajam tyrimui atliekant interviu, anonimo buvo paklausta kokį interesą, be sėkmingai įvyksiančio referendumo, galėjo turėti prisijungusios politinės partijos, buvo duotas, toks atsakymas: „Visų politinių partijų tikslai visada vienodi – patekti į Seimą. Taip manyti leidžia faktas, kad valstiečiai Seime “.

Tuo tarpu opozicijoje griežtai išsirikiavo Tėvynes sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdis, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Lietuvos verslo konfederacija, net 2014 metų kovo 18 d. vyko Kauno arkivyskupijos kunigų konferencijoje buvo išreikšta pozicija: „Kunigai taip pat aptarė kitas aktualijas: būsimą referendumą, euro įvedimą, euroskepticizmą ir artėjančius Europos Parlamento rinkimus. Kunigai vienareikšmiškai pasisakė už būsimo referendumo boikotavimą, nes jis Lietuvai žalingas. Taip pat vieningai pritarė euro įvedimui.“ (Tamkevičius, 2014).

Neutraliai, tačiau lemiamu momentu nepalaikė referendumo iniciatyvos (išskyrus atskirus asmenis), laikėsi Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Darbo partija, Tvarka ir Teisingumas bei kitos stambesnės politinės ar ekonominės grupės.

Galima teigti, jog labiausiai iš referendumo laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LŽVS). 2014 metų gegužės 11 dienos rinkimuose į Europos parlamentą jie gavo vieną mandatą (pirmą kartą partijos istorijoje). Po daugiau nei dviejų metų jie padarė kokybinį šuolį Seime, nuo vienos R. Baškienės iki visos frakcijos, kuri turi daugumą šioje institucijoje. Šiame darbe cituojami asmenys kaip Tomas Tomilinas ar Andrejus Stančikas tapo Seimo nariais, tad galima teigti, jog referendumas prisidėjo prie jų socialinio ir politinio kapitalo augimo.

Vis tik likusiems referendumo rėmėjams nesusiklostė nei politinė karjera nei asmeninis gyvenimas. Iniciatyvos pagrindinis rėmėjas ir vėliavas – Pranciškus Alfredas Šliužas – rastas negyvas (Aksomaitis, 2017) savo namuose prieš pat pradedant LŽVS partijai atšaukinėti 2014 metais įvestus žemės įsigijimo saugiklius. (alkas.lt, 2017) Kaip replikavo vienas iš iniciatyvinės grupės narių anonimas: „Ta pati partija, kuri rinko parašus už Referendumą, atšaukė Žemės pardavimo užsieniečiams „saugiklius “.“

Pranciškus Šliužas

Vadinamasis „Žemės referendumas“ buvo, turbūt, labiausiai nesisteminis išsišokimas Lietuvos politikos istorijoje. Stebint skirtingose pozicijose išsirikiavusias politines grupes akivaizdžiai matosi kova tarp valdančiosios klasės (parlamentinės partijos, turinčios įtaką verslo ir žiniasklaidos grupės) ir tų, kurie yra už politinio dalyvavimo ribos.

Referendumo grupės veiklos metu LR Seime atstovų turėta tik iš Drąsos kelio ir LŽVS, bet jų kiekis buvo nedidelis, tad įtakos Seimo darbui padaryti nebuvo galima. Tuo labiau, veikiant stipriai referendumo opozicijai.

Kaip pažymi Jeffrey Edvard Green, jeigu moderniame parlamente nėra tų kurie tinkamai atstovauja visas interesų grupes, tai susiformuoja alternatyvi, juos atstovaujanti, žmonių grupė (Green, 2010, p. 167).

Pati referendumo eiga ir galutinė stadija supriešino visuomenę, todėl Ainės Ramonaitės teiginys iškart po referendumo vykusioje radijo laidoje „Ant bangos“, jog „Nepavykęs referendumas – praleista proga pagerinti valdžios ir piliečių santykius“ yra labai tikslus.

Jai antrino ir Darius Kuolys, teigdamas, kad „Ji (Lietuvos valstybė, M.J. pastaba) gerokai nutolusi nuo demokratijos. Referendumo iniciatoriams reikėjo daug kovoti dėl teisės viešai paaiškinti, ką jie daro. Jie tai gynė net teismuose. Prasidėjo jų niekinimas, persekiojimas.“ (Ramonaitė, 2014).

Verta dėmesio politologės Jūratės Novagrockienės įžvalga, jog piliečiai vis labiau tampa apatiški: „Be to, dar reikia turėti omenyje, kad didelė dalis žmonių yra ir pakankamai abejingi Lietuvoje, nes apskritai politinio dalyvavimo pasyvumas didėja, ir tai labai matyti. Ir tai, manau, irgi prisideda prie to, kad tas referendumas žmonėms neatrodo toks svarbus, reikšmingas ir kad jie turėtų dalyvauti”. (ELTA, 2014)

Mykolo Romerio universiteto docentas G. Kazėnas. – Žiūrint iš demokratinės pusės, valdžia ėmėsi brutalios blokados. Štai iniciatoriai net laimėjo administracinę bylą, kad jiems neskiriama pakankamai eterio laiko. Kiek klausinėjau žmonių apylinkėse, visi gūžčioja pečiais: koks čia referendumas, apie ką jis? Valdžia savo pasiekė.“ Ponas Kazėnas stebėjosi, kad „Nepagarbiai pažiūrėta į tą reikalą. Iš pradžių numojo ranka: rinkite parašus, vis tiek nesurinksite, o surinko. Paskui ėmė aiškinti, atseit referendumas prieštarauja Konstitucijai, nors ji kyla iš Tautos valios. Loginis absurdas. Nėra pagarbos tautai, kurioje slypi valstybės suverenitetas. Kas tokio atsitiks, net jei nubalsuos už draudimą parduoti žemę? Tokia tautos valia, bet ji dar nebus įgavusi įstatymo galios, Seimas dar turėtų viską surašyti.“ (Digrytė, 2014).

Lyg to neužtektų, 2014 metų liepos 11 dieną Konstitucinis teismas (KT) padarė išvadas dėl ateities referendumų organizavimų. Seimas turi teisę neskelbti referendumo, jeigu pripažįstama, kad jam teikiama nuostata prieštarauja Konstitucijai. „Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jei referendumu siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, taip pat jei referendumui būtų pateiktas toks klausimas, dėl kurio negalėtų būti nustatyta tikroji tautos valia, tai yra jis būtų  neaiškus, klaidinantis, apimtų kelis tarpusavyje nesusijusius klausimus“, – teigiama KT nutarime, kurį paskelbė Teismo vadovas Dainius Žalimas.

Dar daugiau galių suteikiama ir VRK, jog tikrai referendumas atitiktų „Konstitucinę dvasią“. „Komisija turi įgaliojimus atsisakyti registruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nesilaiko konstitucinių referendumo iniciatyvos ir skelbimo reikalavimų. VRK be kita ko privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų nepažeisti Konstitucijos nuostatų darnos“ - rašoma Konstitucinio teismo išvadoje (Gudavičius, 2014).

Vieno iš iniciatyvinės grupės narių atsakymas į klausimą ar referendumo iniciatyva pasiekė savo tikslą (vis tik, kurį laiką galioja priimti žemės įsigijimo saugikliai) buvo toks (anonimas): „Iniciatyva tikslo nepasiekė. Nes viskas liko taip, kaip nusprendė valdančiųjų klasė, turinti savus tikslus. Problemos dvi – Tautos pasyvumas, netikint jog Lietuvoje kažką galima pakeisti (ką įrodo masinė emigracija, balsavimas kojomis) ir valdančiųjų aktyvumas, dezinformuojant žmones dėl Referendumo tikslų, bei aktyvus raginimas neateiti į Referendumą, pasitelkiant viešus asmenis, bei Katalikų bažnyčią.“

Taigi, apibendrinant galima teigti, jog atliktas baigiamasis bakalauro tyrimas parodė, kad referendumai gali būti naudojami manipuliuojant rinkėjų nuomone. Politikai, remdamiesi finansiniais resursais, žiniasklaidos palaikymu ir politikos išmanymu gali įtikinti rinkėjus elgtis ne pagal rinkėjo įsitikinimus. Be to, būtina pažymėti ir tai, jog referendumų inicijavimas ir sėkmingas reikiamo balsų kiekio gavimas referendumo metu yra itin apsunkinamas, kuomet referendumą inicijuoja tiesiogiai patys piliečiai ir jų nepalaiko valdantieji politikai.

Išvados

1. Referendumas – tai tiesioginis balsavimo teisę turinčių rinkėjų balsavimas, išreiškiant poziciją tam tikrais svarbiais klausimais. Tai – tiesioginės demokratijos įrankis. Mokslininkai išskiria skirtingas referendumų rūšis, pagal kurias Lietuvos Respublikoje įteisintus referendumus galima skirstyti į: valdžios rengiami referendumai, konstituciškai būtini referendumai ir referendumai piliečių iniciatyva. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarė referendumus klasifikuoti į  sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius.

2. Lietuva yra šalis, kurioje piliečiams patiems inicijuoti referendumą yra sudarytos itin sudėtingos sąlygos. Šiuo metu, norint inicijuoti referendumą, reikia surinkti 300 000 galiojančių bei tvarkingai užpildytų piliečių, turinčių balsavimo teisę, parašų. Nors laikas, per kurį reikiasurinkti parašus, padvigubėjo, vis tik kiekis, lyginant su Lietuvoje gyvenančių žmonių skaičiumi, yra neproporcingai didelis.

Tačiau, net jeigu piliečiams ir pavyktų surinkti 300 000 galiojančių parašų, jų referendumo teikimas gali būti atmestas Seime, jeigu tik jis nuspręs, kad referendumas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos ar jos vientisumo. Panašiai gali pasielgti ir VRK, dar prieš įregistruojant parašų rinkimo iniciatyvą. Tą galimybę numatė Konstitucinis teismas, savo 2014 metų liepos 11 dienos išaiškinime. Taigi, situacija tokia, jog piliečiai negali keisti Konstitucijos, nes tai būtų antikonstituciška.

3. Vertinant stojimo į Europos Sąjungą kontekstą, galime aiškiai įžvelgti sudarytas išskirtines sąlygas norimam rezultatui. Buvo sudarytos išskirtinės techninės sąlygos (dviejų dienų balsavimas, ilgesnis balsavimo laikas net 4 valandomis per dieną), panaudoti gausūs valstybiniai bei privatūs administraciniais resursai ir net balansuota tarp teisėtumo ribų peržengimo. Pavyzdžiui, reikia atkreipti dėmesį į „VP Market“ vykdytą aktyvumo skatinimo akciją bei Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą išbraukti iš rinkėjų sąrašų užsienyje esančius LR piliečius (sumažinus potencialiai nebalsuosiančių žmonių kiekį yra pakeliamas aktyvumo procentas). Akivaizdu, jog neigiamas rezultatas buvo nelaukiamas, neprognozuojamas, todėl referendumas, kaip pasirinktos krypties legitimizacijos būdas privalėjo būti teigiamas bet kuria kaina.

Tuo tarpu referendumas į kitą tarptautinę struktūrą – NATO – net nebuvo vykdomas. Baimintasi, jog jis gali ir nepavykti, nes į šią karinę struktūrą Lietuvos piliečiai žiūrėjo skeptiškiau bei buvo organizuojama opozicinė referendumo grupė.

4. Referendumas kaip nepasidalinimas valdžia bei įtakos sferomis atsispindėjo 2012 metų spalio 14 dienos rezultate. Tuometinės valdančiosios koalicijos (TS-LKD ir LRLS) inicijuotas bei globojamas Visagino atominės elektrinės projektas netenkino opozicijoje esančių politinių partijų bei interesų grupių. Nors didžiosios opozicinės partijos (LSDP, DP, TT) iki pat rinkimų kampanijos laikėsi neutralios pozicijos branduolinės jėgainės klausimu ir tik kėlė bendro pobūdžio klausimus, tačiau galutiniame etape jos išėjo nugalėjusios. Pradinį pasipriešinimo etapą Visagino atominės elektrinės projektui pradėjo mažos ir tada gan marginalios žaliųjų grupės bei prie jų prisijungusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LŽVS), kurios rinko parašus referendumui dėl draudimo Lietuvoje eksploatuoti atominės pramonės objektus. Parašus surinkti nepavyko, tačiau iškart referendumo idėja buvo permesta į Seimą ir inicijuota tuometinės opozicijos.

Galima daryti išvadą, jog referendumas dėl Visagino atominės elektrinės tapo rinkiminės kampanijos dalimi, ypač atsižvelgiant į nepalankų Lietuvos piliečių požiūrį į šį projektą. Ar šis nepalankus požiūris siejosi su bendru nepasitikėjimu valdančiąja koalicija, ar dėl atominės elektrinės saugumo (Fukušimos atominės elektrinės kontekstas) – negalima griežtai konstatuoti, tačiau referendumas tapo skirtimi tarp dešiniųjų ir kairiųjų pažiūrų rinkėjų bei tapo politinės kampanijos įrankiu.

5. Referendumas kaip iššūkis visai valdančiajai klasei. Tokiu galima įvardinti vadinamąjį „Žemės referendumą “, kurio tiksli formuluotė buvo – „ Privalomasis referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo“. Klausimas buvo ne vien tik dėl žemės, bet ir dėl referendumo – kaip tiesioginės demokratijos įrankio – rengimo supaprastinimo ir sprendimo priėmimo tvirtumo (referendumu priimti sprendimai gali būti pakeisti tik kitu referendumu).

Referendumas nuo pat pradžių sulaukė labai priešiškos Lietuvos politinio elito reakcijos. Iniciatyva ilgą laiką negavo eterio visuomeninėse informavimo priemonėse, o vėliau tegavo tik radijo eterio ir mažiau valandų nei priklausė. Daugelis viešų asmenų viešai tyčiojosi iš referendumo idėjos, kvietė boikotuoti balsavimą. Referendumo iniciatyvinė grupė, neturėdama didesnių administracinių ir finansinių išteklių, negalėjo tinkamai išaiškinti savo idėjų visuomenei.

Tačiau referendumu galimai sėkmingai pasinaudojo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri 2014 metų rinkimuose į Europos parlamentą gavo vieną mandatą, o jau po dviejų metų sekusiuose rinkimuose į Seimą tapo valdančiąja partija Lietuvoje. Vis tik LŽVS taktika dalyvauti įvairiuose visuomeniniuose judėjimuose, referendumuose bei kitose pilietinėse iniciatyvose padėjo jai išauginti socialinį kapitalą ir jį panaudoti siekiant įgyti realią valdžią Lietuvoje.

Apibendrinant galima daryti išvadas, jog referendumas, kaip tiesioginės demokratijos bei piliečių valios išraiška, Lietuvoje neveikia tinkamai. Realus šio instrumento panaudojimas yra sietinas su valdančiosios klasės linija bei noru legitimizuoti jos vykdomą politiką. O taip pat, referendumas naudojamas kaip įrankis politinių partijų rinkiminėse kovose.

Pabaiga.

Marius Jonaitis

Kūlgrinda