Ukrainos šoko terapija tęsiasi

Šį tekstą rašiau prieš pusmetį. Situacija nepagerėjo. (Papildyta)

Nors praktiškai vienbalsiai „mūsiškė“ žiniasklaida piešia puikias Ukrainos perspektyvas, tačiau realūs įvykiai ir faktai rodo visai kitas tendencijas. Pradėkime nuo ekonomikos ir deindustrializacijos.

Ukrainos vyriausybė priėmė Tarptautinio valiutos fondo planą naikinti valstybines įmones: valstybės žinioje liks tik 378 įmonės, o likusios 3100 bus likviduotos arba parduotos.

„Valstybė nepajėgi valdyti visų įmonių, kurių dabar yra apie 3500“, – pareiškė Ukrainos premjeras Vladimiras Groismanas.

Vladimiras Groismanas

„Priimtas dokumentas nustato, kurios valstybinės įmonės ilgalaikėje perspektyvoje turi likti valstybės žinioje, o kurios – perduotos koncesijai, privatizuotos ar likviduotos“, – rašoma ministerijos interneto svetainėje.

Šis dokumentas taip pat tapo vienu iš įsipareigojimų, kurį Ukraina prisiėmė susitarimo su TVF rėmuose.

Ukrainos valstybei turi likti 15 ypač svarbių objektų ir 363 objektai, būtini valstybės funkcijų vykdymui. Tai valstybinės monopolijos (НАК „Нафтогаз Украины“, ПАО „Укрзализныця“ ir kitos), taip pat gynybos, medicinos, standartizacijos, metrologijos, socialinės sferos įmonės.

359 objektus ruošiamasi atiduoti koncesijai: aerouostus, miškų ūkius, automobilių kelius. 1255 įmonės turės būti reorganizuotos arba likviduotos, 893 iš jų jau atrinktos likvidavimui.

Tai, kas dabar vykdoma Ukrainoje, savaip, esame išgyvenę ir mes bei kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys. Kaip taikliai visą tą procesą yra įvardinusi žurnalistė Naomi Klein – „Šoko doktrina“ (To pačio pavadinimo savo knygoje). Pradžioje būna šokas (karas, stichinės nelaimės). Ukrainoje tą matome vykusio perversmo ir pilietinio karo fone. Na, o po to, kai gyventojai labiausiai dezorganizuoti, pradedamos plėšikiškos ekonominės reformos. Dalį jų matote aukščiau esančiame tekste. T. y. valstybinio turto, kuris šiaip priklauso liaudžiai, išparceliavimas. Be abejo, svetimšaliams ar saviems plėšikams (kapitalistams).


Nieko nuostabaus, jog tokia politika (teisybės dėlei reikia paminėti, jog degradacijos procesas neprasidėjo nuo perversmo ir pilietinio karo 2014 metais. Puvimo procesas vyko ir anksčiau, nuo 1990 metų, tiesiog dabar daug labiau pagreitėjo tempai ir įgavo kruvinas formas) lemia ir demografinę bei socialinę krizes.

1992 m. Ukrainoje gyveno per 52 mln. žmonių, o kaimyninėje Lenkijoje apie 38 milijonus. Šiandien situacija pasikeitusi: Lenkijoje ir dabar maždaug 38 mln., o Ukrainoje jau tik 42 milijonai. Tokiais sparčiais tempais netenkant gyventojų, tarptautinės organizacijos prognozuoja, kad 2050 m. Ukrainoje gyvens 25–30 mln., tačiau ir tokie skaičiai gali būti per daug optimistiniai.

Ekspertai prognozuoja, kad šalis ateityje susidurs ir su demografine krize. Ukrainos ekstremizmo tyrimų instituto direktorius Olegas Zarubinskis su savo kolegomis pastebėjo, kad 2013–2015 metais šalyje sumažėjo gimstamumas.

Demografijos ir socialinių studijų instituto direktorė Ela Libanova nusiteikusi dar pesimistiškiau. „Šaliai gresia demografinė krizė. Šiandien turime daugiau 75-erių sulaukusių moterų nei penkerių metų mergaičių“, – tvirtino E. Libanova. („Fox News“, „Ukraine Today“, LR)

Ukraina užima antrą vietą pasaulyje pagal mirčių skaičių tūkstančiui gyventojų. Tokias šalis kaip Kanadą, Liuksemburgą ar Norvegiją ukrainiečiai lenkia du kartus. Kaip pagrindines to priežastis galima nurodyti labai didelį mirtingumą nuo širdies ligų (2 pasaulyje), nuo alkoholio (5 pasaulyje), rūkymo sukeltų ligų (net 49 proc. vyrų rūko).

Esant dideliam mirtingumui, negalima tikėtis ir ilgos gyvenimo trukmės. Vyrai vidutiniškai gyvena vos 66 metus. Tai tik 130 vieta pasaulyje, Ukraina reitinge yra greta tokių šalių kaip Laosas ir Mongolija.

Ir iki karo rytuose Ukrainoje buvo fiksuojamas labai žemas gimstamumo lygis. Dabar situacija dar pablogėjo. Luhansko ar Donecko srityse mirčių skaičius gimimus lenkia beveik 3 kartus, o apskritai trijų ketvirčių duomenys rodo, kad per šiuos metus valstybėje gimstamumo lygis smuko dar 12 procentų. Vien dėl neigiamo mirčių ir gimimų balanso šalis per mėnesį netenka apie 10 tūkst. gyventojų.

Valstybėje susidarius sudėtingai ekonominei situacijai, smarkiai išaugo emigracija. Per dieną iš Ukrainos emigruoja maždaug 110 žmonių. 2015 m. liepą vykdyta apklausa parodė, kad 34 proc. gyventojų neatmeta galimybės vykti dirbti į užsienį, o 8 proc. planuoja tai daryti artimiausioje ateityje. Tai 3 mln. žmonių! Izraelis neseniai paskelbė, kad šiemet žydų iš Ukrainos atvyksta beveik dukart daugiau nei pernai. Estijoje ar Čekijoje ukrainiečiai tapo gausiausia grupe, prašančia prieglobsčio.

Lenkija sudarė palankias sąlygas norintiems dirbti ukrainiečiams (pigi darbo jėga): jie turi užsiregistruoti ir gauti leidimą dirbti, o kapitalistai turėti laisvą darbo vietą. Skaičiuojama, kad visoje šalyje taip gyvena ir dirba apie 400 tūkst. ukrainiečių, daugiausia iš Galicijos.

Prasidėjus karui Donbase, į Lenkiją patraukė dar daugiau migrantų. Varšuvoje buvo įsteigta speciali organizacija „Ukrainiečių pasaulis“ padėti migrantams. Per dieną jos informaciniame centre sostinėje apsilanko per 100 žmonių.

Dabar vidutinė alga Ukrainoje siekia tik 175 eurus, todėl daug net dirbančių žmonių negali sau leisti jokių papildomų išlaidų.

Ukrainos gyventojų skaičius jau nukrito iki 1960 m. lygio ir situacija toliau blogėja. Smarkiai mažėja jaunų ir darbingų žmonių, o daugėja pagyvenusių. Šalies viduje gyventojai migruoja į miestus, todėl provincijoje didėja socialinė atskirtis, tampa sunku išlaikyti infrastruktūrą.

Mažėjantis gyventojų skaičius ir kintanti struktūra kelia nerimą ne tik Ukrainos politikams, bet ir tarptautinėms organizacijoms. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas nurodo, kad 2015 m. gruodį Kijevo skola pasiekė 100 proc. BVP, todėl ateities kartoms bus dar sunkiau grąžinti skolą ir užtikrinti tvarią ūkio plėtrą.

Koks Ukrainos valdžios atsakas? „Gynybos saugumo bendradarbiavimo agentūra (DSCA) nurodė, kad Ukraina prašė JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) administracijos leidimo įsigyti 210 raketų ir 37 jų leidimo įrenginius už maždaug 47 mln. dolerių (38,6 mln. eurų).“ Be abejo, visa tai jie gaus.

Visa tai vyksta šalyje, kurios 75% žemės – derlingos lygumos. Ją galima drąsiai vadinti Europos javų aruodu. Apskaičiuota, jog 5 proc. pasaulio mineralų išteklių stūkso Ukrainoje. Ši šalis turi didžiausius mangano ir titano klodus, o pagal geležies rūdos išteklius užima trečią vietą pasaulyje.

Rytų Ukrainoje gausu geležies rūdos, akmens anglies, dujų, naftos, todėl Ukraina tapo vienu didžiausių plieno gamintojų pasaulyje. Plieno aukštakrosnės ir geležies liejyklos – neatskiriama šalies kraštovaizdžio dalis. Ukrainoje gaminama kalnakasybos ir transporto mašinos, sunkvežimiai, automobiliai, lokomotyvai, laivai bei turbinos.

Tačiau akivaizdu, jog neužtenka turėti idealiai vystymuisi tinkančią teritoriją, reikia turėti ir veiksmingą teoriją, jog būtų galima apginti savo resursus, nepriklausomybę ir savo šalies žmones.

Tokią teoriją šalis turėjo iki 1990 (kad ir su savais trūkumais), todėl Ukrainos vystymasis buvo pliusinis. Dabar, kaip matote iš aukščiau pateiktų skaičių, degraduoja. Degradacija prasidėjo ne nuo 2014 metų, nuo tų metų ji tik suintensyvėjo. Peršasi išvada, jog 2013-2014 metų politiniai ir socialiniai procesai buvo tyčia inspiruoti, jog būtų galima greičiau išgrobstyti Ukrainos turtus bei jų žmones paversti kapitalistiniu darbo rezervu (mūsų emigrantai irgi tokio pačio statuso).

Ką pamoko Ukrainos, o tuo pačiu ir mūsų tragedija? Jog mes esam maistas, kuris atitolina Vakarų kapitalizmo žlugimą. Kuris palaiko jų dabartinio ekonominio lygio išlaikymą bei visos kapitalistinės sistemos egzistavimą.

Nepakeitus sistemos iš mūsų liks tik pavadinimas, tad vienybė tarp lietuvių ir ukrainiečių įmanoma. Tik ne tuo formatu, kurį mums bando įpiršti valdžiukė, ne – vienybė įmanoma klasiniu pagrindu. Su tikslu atsiimti kapitalą į savo rankas ir išvyti parazitus.

Nekovosi – negyvensi

Užrašai iš asmeninės patirties. Veiksmas vyko 2009 metų vasario – gegužės mėnesiais.

2008 metų pradžioje, ekonominio pakilimo laikais, įsidarbinu knygų leidyklos sandėliuose. Įmonei skubiai reikia darbuotojų, tad pavyksta suderėti didesnį nei vidutinį atlyginimą, kas kai kuriuos firmos senbūvius labai nustebina. Iki pat 2008 metų vėlyvo rudens buvo darbų pikas, atsiskaitymai nevėlavo, o darbo santykiai – dalykiški.

Panašiai atrodė tuometinė darbo vieta

Atėjus kriziniam periodui prasidėjo nemalonumai. Krizė į įmonę įslinkusi netyčiomis ir labiau išryškėjo 2009 metų pradžioje, kai pradėjo vėluoti atlyginimai (tiesa, ne ilgiau nei 5 – 7 dienas). Bet prasidėjo taupymas, kuris vietomis buvo absurdiškas: net iki pirštinių ir palečių apklijavimo plėvelės. Įmonės vadovai, kai tik iškildavo darbinių nesusipratimų, pradėjo naudoti garsiąją frazę „Nepatinka – galite išeiti, už vartų laukia šimtai į jūsų darbo vietą“ bei nuolat reikalaudavo daugiau ir sparčiau dirbti, net jei ir darbo nebūdavo, tada prasidėdavo komedija su absurdiškais darbais. Knygų lentynų lyginimas, dulkių valymai ir t.t.

Knygų mugė, kuri vyko vasario pabaigoje, buvo svarbiausias metų renginys, per kurį firma sugeneruodavo didelį pelną bei puikiai pasireklamuodavo, tad siųsdavo ten geriausius „darbinius arklius“, į tą tarpą patekau ir aš. Tos keturios mugės dienos buvo kupinos juodo darbo, tekdavo keltis 5 ryto ir 7 ryto būti Vilniuje (iš Kauno), mugė vykdavo iki 19 arba 21 valandos, apsitvarkius dar tekdavo grįžti į Kauną. Savaime suprantama, nei žadėtų priedų prie algos, nei laisvų darbo dienų nebuvo suteikta.

Iškart po knygų mugės prasidėjo kvietimai į direktoriaus kabinetą ir apdorojimai žmonių, jog nutrauktų darbo sutartį savo noru. Pirmi septyni darbuotojai trumpai pasispyrioję sutiko nutraukti darbo sutartį, be jokių išeitinių kompensacijų ir tą pačią dieną palikti darbo vietą. Praktiškai eiti į darbo rinką tuo metu, kai kasdien buvo atleidžiama šimtai žmonių visoje Lietuvoje.

Atėjo kvietimas ir man bei mano pusbroliui (mes dirbome kartu) apsilankyti direktoriaus kabinete. Pokalbio scenarijus tapo aiškus nuo pat pradžių, bet nustebino argumentacija: teks atsisveikinti, nes jūs labai blogi darbuotojai, viską darote blogai, nebegalima kentėti ir pakęsti jūsų blogo darbo. Nors dar kelios dienos prieš tai, ypač knygų mugės metu, buvo visai kitokia kalba. Apie jokius įspėjimus apie atleidimą, jog būtų laiko pasieškoti kitos darbo vietos, o tuo labiau išeitines kompensacijas nebuvo jokios kalbos. Buvo reikalaujama, jog išeitume tuoj pat. Mes atsisakėme tai padaryti ir išėjome iš kabineto.

Buvo aišku, jog reikia ruoštis karui, nes tai buvo beprecedentinis atvejis, kadangi kiti darbuotojai nesipriešindavo, nes visus slėgė didelės įmonės statusas, neva, „ką mes maži žmogeliai galim prieš juos padaryti – vis tiek mus sudoros“. Man toks mąstymas buvo nepriimtinas, tad kova tapo principo reikalu. Pusbrolis jau kitą dieną apsirgo ir „pasirgęs“ savaitėlę sutiko išeiti iš darbo, tad kariauti teko vienam.

Grįžus namo visą naktį studijavau darbo kodeksą ir supratau, jog mano reikalavimai yra absoliučiai teisėti, netgi per kuklūs su tuo, ką galiu išsikovoti vadovaudamasis darbo kodeksu, t.y. įspėti apie atleidimą iš darbo turi pranešti likus mėnesiui iki atleidimo bei (man, kaip pradirbusiam metus laiko) sumokėti dviejų mėnesių atlyginimo dydžio išeitinę kompensaciją.

Kitą dieną teko sandėlio vadovui pacituoti DK 129 ir 130 straipsnius, kai buvo bandoma vėl neadekvačiai prikibti ir paspausti greičiau išeiti iš darbo. Vadovas net išraudo iš netikėtumo. Prasidėjo raštiški įspėjimai dėl to, jog 3 minutėm per ilgai, pertraukėlės metu, gėriau arbatą. Taktika paprasta: įspėjimas – papeikimas – atleidimas iš darbo. Pamatęs, jog prasideda teisiniai reikalai, įstojau į tada dar senelio vadovaujamą profesinę sąjungą ir konsultavausi su jų teisininku. Jis patarė į kiekvieną jų raštą rašyti kontrraštą, kuriame paneigti kaltinimus. Taip savaitę laiko bendravome raštais.

Buvo įjungti ir kiti darbuotojai, nors didžioji dauguma palaikė mano pusę šiame konflikte, bet buvo keli buržujų patikėtiniai, kurių tikslas buvo stebėti mano daromas klaidas ir pranešti, o prireikus ir paliudyti. Tai atsiskleidė, kai reikėjo mano parašo, jog susipažinau su papeikimu, o jie pasišaukė liudininkus, jei aš spyriočiausi ir nepasirašyčiau. Teko pasirašyti, nors tas papeikimas ir buvo niekinis.

Bandė keisti mano darbines pareigas, idant aš nesusitvarkyčiau su jomis ir būtų priežastis mane atleisti. Nepavyko, nes su naujomis pareigomis susitvarkiau. Tada bandė įvesti laiko limitą, per kurį turėčiau įvykdyti darbinę užduotį, bet tas bandymas nieko naudingo jiems neatnešė, kadangi jis buvo diskriminuojantis, t.y. man buvo nustatyti išskirtiniai, pasunkinti darbo standartai, kurie kitiems nebuvo taikomi.

Tiesioginio vadovo kantrybė pradėjo sekti, nesusitvardydami keldavo balsą, grasindavo, jog vis tiek „išės“ iš darbo, krypdavo į asmeniškumus, tuo tik parodydami savo silpnumą ir beviltiškumą. O kolegos, pradžioje žiūrėję skeptiškai ir netikėję kovos tikslingumu, vėliau pradėjo gerbti ir visapusiškai padėti: pataisydavo mano klaidas, informuodavo, morališkai palaikydavo ir pastoviai drąsino.

Vadovybės reakcija vėl pakito: prasidėjo ignoravimas, ėjo mėnesiai ir konfliktas perėjo į štilio būseną. Aš dirbau sau, manęs nekontroliavo ir stengėsi nematyti, o aš ir nelindau į akis, tiesiog dirbau tą, ką reikia, bet nė minutės ilgiau ar trumpiau. Jautėsi, jog administracija pasimetusi, nes išsėmė visas savo puolimo galimybes ir laukia, kol man pabos būti nepageidaujamu darbe. Bet aš nejaučiau jokio diskomforto, kadangi kolektyvas buvo draugiškas, darbas nesunkus, o ir alga nebevėluodavo.

Gegužės pradžioje, po beveik trijų mėnesių konflikto, vadovybė, pagaliau, sutiko eiti į kompromisą. Sutiko sumokėti išeitinę kompensaciją, visą priklausančią algą ir nepanaudotus atostoginius (visą darbo laikotarpį nėjau atostogų), kas bendroje sumoje sudarė pusės metų algą, bet turėjau išeiti jau nuo kitos dienos. Savaime suprantama, nes savo maištu rodžiau „blogą“ pavyzdį kitiems darbuotojams ir silpninau vadovybės autoritetą. Aš sutikau ir taip konfliktas buvo nutrauktas.

Šiame pastate kapitalistas pasidavė:)

Ši konfliktinė situacija tikrai nebuvo maloni ir pradžioje buvo psichologiškai sunku ir reikėjo nemažai valios pastangų, jog nesirinkčiau lengviausio kelio – bėgti viską metant. Esmė buvo ne vien pinigai, kurie man priklausė pagal LR Darbo kodeksą, bet ir principinis reikalas – elementarios pagarbos stoka įmonės darbuotojams. Pinigų įmonei tikrai nestigo, nes per patį darbuotojų atleidinėjimo piką sugebėjo įsigyti vieną knygynų tinklą už 50 milijonų litų, tad pataupyti sumanė ant tų, kurie yra finansiškai silpniausi, bet kurie ir sukuria jiems didesnius pelnus. Mane sumanė atleisti, nes mano alga buvo keliais šimtais litų didesnė nei mano kolegų.
Kas buvo pasiekta:
– 3 mėnesius dar turėjau darbą bei išsikovojau finansinį pagrindą, todėl galėjau ramiai ieškoti kito darbo.
– Konflikto metu (beveik 3 mėnesius) buvo sustabdytas darbuotojų atleidinėjimas. Nenorėjo plėsti konflikto masto, nes kiti atleidžiamieji galėjo konsultuotis su manimi, steigti savo profesinę sąjungą arba prieiti iki streiko.
– Po mano išėjimo, visiems atleidžiamiems darbuotojams buvo išmokamos išeitinės kompensacijos. T.y. sukuriamas precedentas, kurio laikomąsi.
– Laimėta psichologinė pergalė, kuri įkvepia, jog viskas priklauso tik nuo tavęs paties bei tavo sugebėjimo valdyti konfliktines situacijas.

P.S: Mielai padėčiau Kaune gyvenantiems darbuotojams organizuotis į profsąjungas. Juos konsultuočiau ir suvesčiau su bendraminčiais. Drąsiai man rašykit.

Dalis Lietuvos pramonės istorijos. Tauragės keramikos gamykla (sunaikinta)

Tauragės keramikos gamyklos kompleksas

Turbūt daugelis Tauragės gyventojų pamena veikusią „Tauragės keramikos“ plytų gamybos įmonę. Kodėl veikusią? Nes nuo 2008 metų ši įmonė yra sunaikinta. Kaip ir daugelis stambių gamybos priemonių, kurios klestėjo iki 1990 metų (dabartinę jos būklę galite pamatyti šiame reportaže). Kuo pasižymėjo „Tauragės keramika“?

Geriausiais laikais joje dirbo apie 1500 darbininkų. Pokario metais įmonė sparčiai įsitvirtino rinkoje, nes sugriautiems pastatams reikėjo daug plytų. 1949 m. per dviejų pamainų darbo dieną buvo pagaminama 30 000 plytų. 1960 m. tapo ištisus metus veikiančia įmone.

1961 m. pradėjo veikti pirmoji tunelinė krosnis. Tauragės keramika buvo pirmoji įmonė Tarybų Sąjungoje, kurioje drenažo vamzdžiai pradėti išdegti tunelinėse krosnyse. 1965 m. pradėtas eksploatuoti keramikos cechas, kurio pajėgumas dvigubai viršijo iki tol veikusios įmonės pajėgumus. Ilgainiui plytų „apyvarta“ išaugo iki 40 mln., o drenažo vamzdžių – iki 150 mln. sąlyginių vienetų.

 Nuo 1973 metų pastatytuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose buvo suteikiami butai darbuotojams, 1971 metais netoli Rambyno kalno atidaryta gamyklos poilsio stovykla ,,Bitutė“, pastatytos poilsio bazės Kaliningrado srityje Zelenogradske, Juodkrantėje. 1980 metais prie gamyklos atidarytas sporto-sveikatingumo kompleksas, kuriame darbuotojai sportavo, stiprino sveikatą. Darbuotojams taip pat buvo sudaromos puikiausios sąlygos dalyvauti saviveikloje.

  

Keramikos pastatų kompleksą sudarė administracinės, buitinės, gamybinės, sandėliavimo ir kitos paskirties patalpos. Sovietmečiu gamykla buvo garsi ir turtinga: jai priklausė trylika pirčių, šeši baseinai, profilaktoriumas, sporto ir šokių salės, laisvalaikio klubas, kavinė, ketveri poilsio namai.

,,Tauragės keramikos“ gamykla nuolat tapdavo sąjunginių ir respublikinių konkursų nugalėtoja. Produkcija buvo tiekiama ne tik Lietuvos, tuometinės Tarybos Sąjungos, bet ir Lenkijos, Suomijos, Švedijos, Vengrijos rinkoms.

Dauguma šių pasiekimų siejami su jau a.a (1936-2015) Voldemaru Daujotu, kuris buvo gamyklos direktorius nuo 1969 iki 1986 metų.

Yra išlikęs įdomus interviu su juo, kuris buvo nufilmuotas 2009 metais, o pasirodė tik praėjus metams po jo mirties (2016 m.)

Labai įdomus pasakojimas apie tai kaip buvo organizuojamas darbininkų gerbūvio didinimas. Apie tai kaip buvo įvestas nemokamas maitinimas įmonėje, tačiau, vėliau teko įvesti simbolinį mokestį. Apie griežtus papeikimus už iniciatyvą ir darbininkų savaitgalines talkas statant sau poilsio namus.

Nors a.a. Daujotas prieš kamerą viešai teigia, jog netikėjo komunizmu, tačiau, sprendžiant iš jo žodžiu ir požiūrio į darbą, darbininkus bei vizijas, tai jis vienareikšmiškai didesnis komunistas nei didžioji dalis kompartijos narių, kurie, pasikeitus aplinkybėms, viešai parodė savo supuvimą.

„Mano sąžinė švari. Neidealizuoju tų laikų, kuriais teko dirbti, tačiau tenka išgirsti, kokiomis sąlygomis žmonės dirba šiandien. Daugeliu atvejų paprastas darbininkas yra tapęs šeimininko vergu, pelno nešėju, tarpstama iš jo kruvino darbo, o jo gerove mažai tesirūpinama. Visada maniau, kad direktorius esu ne tam, kad direktoriaučiau, o tam, kad rūpinčiausi. Kad gerbtų norėjau, – tuomet žurnalistams kalbėjo V.Daujotas. 

Gan atvirus atsiliepimus apie įmonę galima rasti šiame ir šiame tekstuose.

Ačiū, jog skaitote ir dalinatės. Renku informaciją apie Lietuvoje veikusią pramonę. Mielai lauksiu informacijos apie jūsų mieste (ar kaime) veikusią ir dabar sunaikintą gamyklą.

Robotizacijos baubas ir demografija

Marius Jonaitis

Pastaruoju metu vis pasigirsta kalbų apie gresiančią robotizaciją, kuri, kaip teigiama, masiškai sumažins darbo vietų skaičių ir taip milijonus paliks be darbo. Toks teiginys skamba grėsmingai ir tikrai norisi steigti naujųjų luditų judėjimą. Tačiau ar tos prognozės, nors ir rėžiamos ekspertų lūpomis, yra tikrai baisios?

Šiuo atveju nori pakomentuoti straipsnį pavadinimu „Ekspertai: robotizacija Vokietijoje gali palikti be darbo 3.4 mln. žmonių“.  Na, o visa ta tragedija žadama iki 2022 metų, kaip teigia
Federalinės informacinių technologijų, telekomunikacijų ir naujosios žiniasklaidos įmonių asociacijos (BITCOM) tyrimas. Naivus ir emocijų apimtas žmogus jau ruošis plakatą protestui prieš robotus. O gal ir pirks plaktuką, jog juo išdaužytų tas nelemtas technologijas. Na, bet mes pažvelkime giliau.

Vokietija, kaip ir likęs senasis pasaulis išgyvena gilią demografinę krizę. Iki 2050 metų planuojama, jog Vokietijos gyventojų skaičius sumažės iki 70 milijonų o darbo rinka susitrauks iki 11 milijonų dirbančiųjų. Todėl kapitalas, jog Vokietija ir toliau išliktų konkurencinga, turi kelias išeitis:

a) Pereiti prie dalinės robotizacijos. Kas pakeltų našumą ir kompensuotų darbuotojų trūkumą. Tačiau toks procesas irgi turi savų trūkumų, kaip kad reikiamų specialistų, kurie mokės prižiūrėti ir dirbti daugiau žinių reikalaujantį darbą. Jau dabar dauguma įmonių, tiek Vokietijoje, tiek ir likusiame kapitalistiniame pasaulyje, skundžiasi kvalifikuotų darbuotojų stoka.

b) Įsivežti rezervinę kapitalo armiją - imigrantus. Jog Vokietijos pramonė liktų konkurencinga, jai reikia darbo jėgos. Pageidautina pigesnės nei vietinės. Todėl Merkel vykdoma „atvirų sienų“ politika nėra jau ir tokia kvaila bei naivi. Vis tik, kai tau už nugaros yra Vokietijos kapitalo reikalavimas duoti darbo jėgos, o iš kitos pusės senstanti Vokietijos visuomenė, kuri tikrai nenori prastinti savo pragyvenimo lygio ir pensijų. Na o dar trečia pusė yra dirbantieji. Jų skaičiui mažėjant, o pensininkų augant, natūralu, jog likusieji mokesčių mokėtojai mokės didesnius mokesčius. Savaime suprantama, kad taip jų pragyvenimo lygis kris. Todėl sienos veriasi. Pradžioje rytinėms ES kaimynėms, po to „pabėgeliams“ o dar prieš akis visa jūra pigios ukrainiečių darbo jėgos.

Žinoma, ne visi migrantai bus naudingi. Tačiau tas gyvosios masės kiekis papildo jei ne dabarties, tai bent ateities aruodus. Didelės valstybės (korporacijos - oligarchijos) mąsto dešimtmečius o gal ir šimtmečius į priekį. Migrantai palengva bus virškinami, integruojami. Jei ne dabartiniai, tai jų vaikai ir anūkai. Kai kurie atkris, bus deportuoti ar kapitalizmui ritantis į gilesnes krizes ir perėjus prie fašizmo - sunaikinti.

Na o likę išlaikys Vokietijos kapitalą konkurencingą o senstančius vokiečius - sočius.

Bet net ir „atvirų sienų“ politikos neužtenka, todėl vykdoma robotizacija, kuri neatims darbo vietas, o jas dalinai kompensuos (dėl dirbančiųjų skaičiaus mažėjimo). Dar daugiau. Tikėtina, jog naujosios technologijos neatims o sukurs naujų darbo vietų. Kaip istorinė patirtis rodo, tai kiekvienas inovacijų diegimas ar pramonės patobulėjimas daro kokybinį šuolį ir sukuria naujas, anksčiau dar neegzistavusias darbo vietas. Puikus pavyzdys IT (informacinės technologijos), dabar tai atskiras užimtumo sektorius (dar gan gerai apmokamas) kuris kuria „dirbančiųjų aristokratiją“.

Todėl robotizacija ir inovacijos plėtosis. Jos vienas darbo vietas naikins, o kitas - kurs. Keis gamybos priemones ir kurs naują proletariatą (kuris dirbs su naujomis gamybos priemonėmis) ir liumpenproletariatą (kuris neišmoks dirbti su naujomis gamybos priemonėmis ir liks marginalijoje).

Greičiausiai didžioji masė liumpeno bus vadinamojo „Trečiojo pasaulio šalyse“ ir „rezervinėje kapitalo armijoje“ imigrantų pavidale.

Tačiau bet kuriuo atveju robotizacija yra neišvengiama kaip buvo neišvengiamas manufaktūrų nykimas ir fabrikų atsiradimas. Todėl geriau ne lieti graudžias ašaras o pamąstyti kaip technologijos gali dirbantiesiems sutrumpinti darbo laiką. Bei kaip naujų technologijų sukurto produktyvumo vaisiai turėtų atitekti žmonėms, o ne saujelei oligarchų, Štai tokie būtų ateities uždaviniai.

Skersvėjis pasaulinėje finansų rinkoje

AFP/„Scanpix“ nuotr. / Niujorko vertybinių popierių birža

Aktualiausia šios savaitės finansų sektoriaus naujiena buvo JAV prasidėjęs akcijų kritimas.

Indeksas „Dow Jones Industrial Average“ pirmadienį prarado daugiausiai punktų per vieną prekybos sesiją istorijoje ir smuko 4,6 proc. iki 24345,75 punkto. Vienu metu šis rodiklis buvo smukęs beveik 1600 punktų iki 23923,88 punkto.
 Antradienį nuo sesijos pradžios Tokijo akcijų biržos indeksas „Nikkei 225“ krito 5,6 proc. „Topix“ indeksas smuktelėjo 5,1 proc. Honkongo „Hang Seng“ prarado 4,1 proc., Šanchajaus „Shanghai Composite“ – 2,3 proc. Pietų Korėjos KOSPI – 1,8 proc.
 „Investuotojai greitai keičia pozicijas, baimindamasi infliacijos augimo ir JAV ekonominės padėties pablogėjimo bei per didelio JAV iždo obligacijų pajamingumo augimo, – agentūra „Bloomberg“ cituoja „SMBC Nikko Securities“ analitiką Toshihiko Matsuno. – Nerimas dėl Amerikos ekonomikos gali smarkiai paveikti Japonijos ekonomiką, ir tai yra labai blogai Japonijos akcijų rinkai.“
Japonijos akcijų rinkos smukimą dar padidino ir brangstanti jena, kuri yra laikoma saugia valiuta, lyginant su JAV doleriu.
 Antradienį Tokijuje daugiausia pigo eksportuotojų akcijos. „Sony“ akcijos atpigo 5,4 proc., „Panasonic“ – 3,9 proc., „Canon“ – 4,5 proc., „Toyota“ – 4 proc., o „Honda“ – 5,4 proc. „Tai tiesiog beprotybė. Didelė dalis investuotojų tiesiog nesupranta, kaip tai galėjo įvykti“, – sakė IG analitikas Melburne Chrisas Westonas.

Dėl kintamumo šuolio bendra pasaulio akcijų rinkos kapitalizacija per dvi savaites sumažėjo 5,2 trln. JAV dolerių, arba maždaug 6 proc., apskaičiavo „S&P Dow Jones Indices“ vyresnysis indeksų analitikas Howardas Silverblattas

Įvairūs finansiniai analitikai ramina, jog čia tik laikinas reiškinys, viskas taip ir turėjo kažkada nutikti. Yra bandymų viską nurašyti žmogiškajam faktoriui. Galbūt. Tačiau kažką panašaus matėme ir 2007 metais. Vėlesnes pasekmes žino jau daugelis. Gal net savo kailiu patyrė.

Sunku teigti kaip viskas pasisuks, bet verta atkreipti dėmesį į tai, jog krito žaliavų kainos, ypač naftos, kurios pastaraisiais mėnesiais augo. Vėlgi, yra tam tikro gamybinio sektoriaus kuriam tai naudinga, na ir geopolitiniai akcentai.

Bet kuriuo atveju situaciją reikia sekti ir ruoštis linksmybėms. Kad ir kaip pasisuks procesas aš labiausiai noriu pasijuokti iš į vidinę Lietuvos rinką orientuotą „ekspertų“ teksto. Pradedam.

„Ekonomistai mano, kad Jungtinių Valstijų, Azijos bei Europos rinkų akcijų kritimas nepaveiks Lietuvos ekonomikos, nes joje nėra burbulų požymių.“

Ar tikrai? O kaip su nekilnojamuoju turtu? Visoje Lietuvoje, o ypač Vilniuje, jau senokai nekilnojamojo turto kaina (tiek perkant, tiek ir nuomojant) pasiekusi nerealias aukštumas. Ar tai nepanašu į 2007 metų lygio burbulus?

„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė teigia, kad JAV, Europos ir Azijos akcijų biržų kritimas smarkiai nepalies Lietuvos gyventojų santaupų, nes jie investuoja konservatyviai.

 O kaip mūsų privatūs pensijų fondai? Kur jie investuoti? Ar tik ne į JAV, Azijos ir Europos fondus? O bankai, kurie veikia mūsuose, nėra globalūs?

Gan keisti bankų ekonomistų teiginiai, kad Lietuvos, kurios ekonominis egzistavimas yra paremtas eksportu ir susietas su ES ekonomika, nepaveiks globaliniai finansiniai procesai. Skersvėjis JAV ar Kinijoje Lietuvoje gali virsti sloga.

Tačiau ekspertai ramina, Tą patį darė ir 2007, ir net 2008 metais. Todėl rekomenduočiau perskaityti Stasio Jakeliūno (buržuazinis ekonomistas, dabar yra Seimo narys, tačiau parašė gerą knygą) „Lietuvos krizės anatomija“. 

Krizė (lūšnoms, ne dvarams) tikrai ateis. Laiką ir mąstą prognozuoti tikrai sunku, bet galima jai ruoštis. Koks būtų pirmas žingsnis? Suburti savo darbovietėse profsąjungas ir taip, per krizes, išsaugoti savo darbo vietas.

Trumpa buržuazinės diskusijos apžvalga

Raudonasis Mario:)

Neseniai klausiausi G. Jakavonio organizuoto disputo laikraščio "Respublika" redakcijoje. Diskusija įdomi ir aktuali, tad kilo pagunda pakomentuoti kai kurių dalyvių pasisakymus. Iš anksto atsiprašau už gal kiek chaotišką stilių.

Mane stebina jau kelintą kartą iš Rolando išgirstas teiginys, jog dabartinė ekonominė sistema nėra kapitalizmas verčia abejoti jo turimomis žiniomis. Nors vyras tikrai nekvailas ir matęs visas laidas su juo. Todėl sunerimau, jog kažkas jam pateikė klaidingą informaciją.

 Kas yra kapitalizmas? Tai ekonominė ir socialinė ( o tuo pačiu ir politinė) sistema kuri paremta:
- Darbo jėgos eksploatavimu (samdymu);
- Privačia nuosavybe (nemaišyti su asmenine);
- Kapitalo koncentracija ir periodinėmis perprodukcijos krizėmis.

Visa tai turėjome prieš kelis šimtus metų. Turime ir dabar. Faktas, kapitalizmas mutuoja, vyksta tolesne jo koncentracija vis siauresniame populiacijos procente ir vis didėja socialinis atotrūkis (pasauliniu mastu).
 Finansinis kapitalizmas nėra naujas reiškinys. Apie jo susiliejimą, o tuo pačiu ir konfliktą, su pramoniniu kapitalu rašyta jau 20 amžiaus pradžioje (FED įkurtas 1913 metais). Rašė tiek Leninas tiek ir ne socialistiškai nusiteikę mokslininkai. Rekomenduoju perskaityti 1915 metais parašyta Lenino „Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija“ knygutę. Yra išdėstytas visa naujausia tuometinė informacija, skaičiai, cituojami mokslininkai. Dabar tas procesas pažengęs, daug, daug labiau.
Vertingas dokumentinis filmas apie vieno iš tokių finansinių monstrų veiklą yra šis - „Goldman Sachs, pasaulį valdantis bankas“

 Robotizacija. Taip tai natūralus technologinis vystymasis ir jis tikrai mus palies. Tačiau abejoju ar bus begales nereikalingų žmonių. Ne visi darbai bus robotizuojami. Tuo pačiu ir robotus kažkas turės kurti bei administruoti. Na, o be to, jau šimtmečius kinta technologijos, tačiau žmonės, ir jų darbo jėga (fizinė ir protinė) vis dar lieka reikalinga. Geras pavyzdys būtų su masine automobilizacija. Tai atėmė darbą iš vežikų, sumažino arklių įtaką visuomenei, bet juk atsirado naujos galimybės ir naujos darbo vietos. Kiekviena inovacija keičia aplinką, bet nebūtinai neigiama kryptimi.

Tarkim kompiuterizacija atima kažkiek darbo vietų iš pramonės, tačiau kompiuteris, kurį drąsiai galima vadinti gamybos priemonę, sukuria darbą „Laisvai samdomiems“ (Freelancer) prekariatams. Be to, juo naudojasi platus tinklas spekuliavimu, „Dropšipinimu“ užsiimantis jaunimėlio tinklas. Iš to galima turėti pajamas. Ir ne tokias mažas. Tačiau, tai tuo pačiu stimuliuoja ir pramonę. Ypač esančia vadinamojo trečio pasaulio šalyse. Bet čia jau atskira tema.

 Be to, Rolandas kiek užsiciklina su tuo „baltųjų“ milijardų. Jis, per kelis dešimtmečius, gali tapti visai ne auksinis. Juos gali pakeisti prabą išsiauginę auksiniai Kinijos ar Indijos milijardai. Jėgų santykis kinta. Dar O. Spengler prieš šimtą metų (šiais metais jubiliejus nuo išleidimo datos) rašė apie Vakarų saulelydį o dabar jį patvirtina objektyvūs faktai. Iš Vakarų perėmę kapitalistinį, buržuazinį, o ir panašu, jog imperialistinį veržlumą atgijo Kinija bei Indija. Tiek ekonomiškai, tiek ir politiškai bei geopolitiškai. Tad ar ilgai reikės laukti kol auksinis milijardas (o gal du milijardai?) pakeis savo rasę?

Tuo labiau, ne vien baltieji pajėgūs protestuoti ir keisti pasaulinę paradigmą. Tiesiog mes labai mažai gilinames į kitų žemynų ( ne baltųjų) socialinį gyvenimą.
Vėl pamirštama Kinija (tiek praeities tiek ir dabartinė). Esmė ne rasė ir/ar tautybė o visuomeninės, ekonominės ir istorinės sąlygos. Visa tai nuolat kinta. Užsiciklinimas tie europacentrizmu veda į pasipūtėlišką snobizmą savo išskirtine, R. Kiplingo, misija. Žvelgiant iš tolimesnes istorines perspektyvos, tai didžiausios pasaulio civilizacijos gimdavo net ne Europoje.

 Ponas Zykus teigia, jog reikia baigti dalinti neuždirbtus pinigus skamba gan buržujiškai, ypač Lietuvos kontekste, kai mūsų šalis viena pirmiausių Europoje pagal pajamų nelygybę (Gini indeksas). Apie socializmą geriau išviso nebando kalbėti, nes pievos.

Su Rudžiu iš dalies sutinku, jog realus ateities scenarijus karas tarp didžiųjų valstybių dėl ribotų išteklių, rinkų ir kapitalo dominavimo. Tačiau tai nieko naujo. Ciklas kartojasi, apie imperialistinius kapitalistinių šalių karus bei kolonijų ir pusiau kolonijų persidalijimus rašė dar aukščiau minėtas Leninas. Nepatingėkit perskaityti ir nereikės spėlioti dėl ateities.

 Pataisysiu Paulauską, jog žmonės renkasi ne tiek į save panašius o tuos kuriuos labiausiai mato, girdi,  kurie sukelia jiems kažkokius lūkesčius. Tarkim dabartiniai LŽVS. Jie rinkimuose dalyvavo turėdami milžiniškus piniginius išteklius ir naujos jėgos aura. Jeigu jie neturėtų finansinio kapitalo - būtų laimėję labai mažai mandatų (arba likę marginalijoje). Tad iš esmės išrenkami tie kurie turi pinigų. O turi pinigų tik stambaus ir vidutinio kapitalo atstovai. T.y kapitalistai. Jie ir diktuoja visą ekonominę politiką kaip jiems naudingiau. O ne paprastam žmogeliui. Ir čia nieko nuostabaus, nes kapitalisto ir samdomo darbuotojo interesai kardinaliai priešingi.

O Šiaip apskritai visas diskusijos fonas labai smulkiaburžuazinis. Norint susigaudyti kas dabar vyksta reikia skaityti marksizmo klasikus. Čia pradžiai.
Na, o aš mielai sutikčiau bent jau su Kauno smalsiais žmonėmis daryti politinių, ekonominių ir socialinių studijų klubą. Tik reikalingi tie kurie nori mokytis.