Knyga: Peter L. Berger „Sociologija“

 Dar viena nauja mano rubrika  - knygos. Pagalvojau nebūti labai godžiu bei pasidalinti su liaudimi ta literatūra kurią perskaitau. Galbūt sudominti naujomis kryptimis, pateikti bent kelias citatas iš knygų, tad augti ir mokytis kartu. Na, pradedam.

Peter L. Berger

Trumpai apie autorių. Peter L. Berger gimė Vokietijoje 1929 metais Vienoje (Austrija) bei kaip dauguma žydų tautybės asmenų turėjo emigruoti iš savo šalies. Iš pradžių į Palestiną, vėliau - į JAV.

JAV tapo piliečiu (1952 metais) ir atsidėjo studijoms o vėliau ir akademinei karjerai. Bergerio asmenyje tilpo dvi specializacijos - sociologo ir protestantų teologo. Jo tyrinėjimo sritys buvo žinojimo/žinių ir religijos sociologija. Petar Berger mirė visai neseniai, 2017 metais.

Knygą, kurią čia aptarsime, autorius parašė gan senokai, net 1963 metais. Angliškas jos pavadinimas

- Invitation to Sociology: A Humanistic Perspective. Lietuvių kalba ši knyga pasirodė dar 1995 metais. Ką galima įdomaus rasti šioje knygoje nupasakys šios citatos:

Taigi sociologas yra žmogus, siekiantis nuosekliai ir apibrėžtai paaiškinti tikrovę – tai mokslinės disciplinos apibrėžtumas.

---

Sociologui visuomenė – tai didelis žmonių santykių kompleksas, arba, išreiškiant tai sociologine terminija, tarpusavio sąveikų [interakcijų] sistema.

---

Taigi sociologinė problema – ne tik suvokti kodėl kažkas „buksuoja“, vyksta ne pagal socialinio spektaklio režisierių ir vadovų planus, svarbiausia – kaip funkcionuoja visa sistema, kokios jos prielaidos ir kas jas vienija. Esminė sociologijos problema yra ne nusikaltimas, o teisė; ne skyrybos, o santuoka; ne rasinė diskriminacija, o rasės sąlygota stratifikacija; ne revoliucija, bet valdymo formos.

---

Durkeheimas, prancūzų sociologijos mokyklos pradininkas, pabrėžė, kad visuomenė yra tikrovė sui generis, t.y. tikrovė, kurios neįmanoma redukuoti, atliekant analizę, į įvairius psichologinius ar kitokio pobūdžio veiksnius. Laikantis diurkheimiškos perspektyvos, gyventi visuomenėje – reiškia paklusti tos visuomenės logikai. Labai dažnai žmonės veikia pagal šią logiką, patys to nežinodami.

---

Štai Rusijos komunistų partija kontroliavo visas šalies socialiniogyvenimo sritis. Tokios kontrolės „akivaizdi“ funkcija buvo užtikrinti pastovų revoliucinės dvasios vyravimą, o „latentinė“ – susikūrė nauja biurokratų klasė, savo siekiais pavojingai buržuazinė ir visai nenorinti aukotis bolševikų idealams.

---

Mes patys nuolat vis naujai ir naujai interpetuojame savo gyvenimą. Kaip teigė Henri Bergsonas, pati  atmintis yra daug kartų pakartotas interpretacijos aktas. Atmindami praeitį, mes naujai kuriame ją remdamiesi savo dabartinėmis idėjomis: kas mums svarbu, o kas – ne.

---

Tai reiškia, jog sveikas protas klysta, manydamas, kad praeitis yra fiksuota, pastovi, nekintanti, priešingai nuolatiniam dabarties keitimuisi. Atvirkščiai, bent jau mūsų sąmonėje praeitis yra labai lanksti ir lengvai kinta, vos tik atmintis naujai interpretuoja ir aiškina kai kuriuos įvykius. Todėl mes gyvename, tiek gyvenimų, kiek turime skirtingų požiūrių.

---

Mes einame per gyvenimą naujai sudarinėdami mums šventų dienų sąrašą, iškeldami ir vėl nuversdami kelrodžius, žyminčius mūsų judėjimą, vis naujai apibrėždiamų tikslų kryptimi.

Socialinis mobilumas (perėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą) gyvenimo reinterpretacijos atžvilgiu sukelia labai panašių padarinių kaip ir geografinis mobilumas.

----

Atsivertimas, perėjimas į prasmių sistemą, galinčią padėti žmogui surūšiuoti padrikus savo biografijos faktus, yra atpalaiduojantis ir teikia didelį pasitenkinimą.

---

Tačiau puikiai prisitaikiusiam, subrendusiam, „auksinio vidurio“ besilaikančiam, blaiviai mąstančiam provincialui ar miesčioniui taip pat reikia socialinio konteksto, kuris patvirtintų ir pagrįstų jo gyvenimo būdą.

---

Prasmių sistemą keičiantys individai turi keisti ir savo socialinius santykius. Vyras, kuris iš naujo apibrėžia save vesdamas tam tikrą moterį, turi išsižadėti draugų, kurie prieštarauja jo naujajai apibrėžčiai.

---

Normalus vaikas – tas, kuris tiki tuo, kas rašoma mokyklos žurnaluose. Normalus suaugęs žmogus – tas, kuris gyvena savo apibrėžtų koordinačių ribose. Požiūriai, kuriuos suaugusieji priima kaip savaime suprantamus, paprastai ir laikomi sveiku protu.

---

Kiekvienoje normalioje visumenėje jėga yra naudojama apdairiai, „taupiai“, kaip kraštutinė priemonė, kad kasdien būtų palaikoma socialinė kontrolė. Labai svarbu pabrėžti, kad beveik visi žmonės gyvena socialinėje aplinkumoje, kurioje jega jų atžvilgiu gali būti pavartota visai teisėtai ir oficialiai, jei nepaveikios kitos prievartos priemonės.

---

Pajuoka, pašaipa ir apkalbos yra reikšmingos socialinės kontrolės priemonės visose pirminėse grupėse. Daug visuomenių naudoja pašaipą kaip pagrindinį būdą vaikų elgesiui reguliuoti – vaikas prisitaiko ir paklūsta ne bijodamas bausmės, o bijodamas būti išjuoktas.

---

Stratifikacijos sąvoka suponuoja, kad kiekvieną visuomenę sudaro lygmenys, tarpusavyje susiję vieni su kitais, superordinacijos ir subordinacijos ryšiais, kurių išraiška gali būti galia, privilegijos ar prestižas. Paprasčiau sakant, stratifikacija reiškia, kad kiekvieną visuomenę galima apibrėžti kaip rangų sistemą.

---

Visuomenė, kaip objektyvus ir išorinis reiškinys, aiškiausiai stoja prieš mus kaip prievartos forma. Jos institucijos modeliuoja mūsų veiksmus ir net formuoja mūsų lūkesčius. Institucijos atlygina mums, jei išliekame apibrėžtos veiklos ribose. Jeigu jas peržengiame, visuomenė turi daugybę įvairių kontrolės bei prievartos priemonių. Bet kuriuo momentu visuomenės sankcijos pajėgios mus izoliuoti nuo draugų, pasmerkti pajuokai, atimti pragyvenimo šaltinį, laisvę ir – blogiausiu atveju – gyvybę. Visuomenės įstatymai ir moralė gali atrasti įmantriausių pateisinimų kiekvienai iš šių sankcijų, kurioms pritars dauguma mūsų bendrapiliečių, jei jomis baudžiama už nukrypimus nuo normų. Be to, mes esame lokalizuoti visuomenėje ne tik erdvės, bet ir laiko atžvilgiu. Mūsų visuomenė yra istorinis esinys, savo gyvavimo trukme pralenkiantis kiekvieno žmogaus gyvenimą. Visuomenė gyvavo iki mūsų ir pergyvens mus. Ji buvo čia iki mums gimstant ir liks čia po mūsų mirties. Mūsų gyvenimai tėra tik epizodai jos didingame žygyje per laiką. Taigi – visuomenė yra mūsų įkalinimo istorijoje sienos.

Tai kodėl gi tada mes nesikankiname taip smarkiai visuomenės gniaužtuose? Sociologinis atsakymas į šį klausimą jau buvo paminėtas – todėl, kad dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklusti taisyklėms. Mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė.

---

Apibendrindami vaidmenų teorijos reikšmę, galime pasakyti, kad sociologijos požiūriu, identitetas yra socialiai įgyjamas, socialiai palaikomas ir socialiai transformuojamas.
Kitaip tariant, identitetas nėra kažkas „duota“, bet jis įgyjamas socialinio pripažinimo veiksmais.

Mes gyvename pripažinimų  ir nepripažinimų brūzgynuose. Mes dirbame geriau, jei mus paremia viršininkai. Mums sunku būti mikliais, jei pažįstami mus laiko nerangiais. Mes tampame sąmojingi, kai žmonės tikisi linksmumo iš mūsų, mes tampame įdomiomis asmenybėmis, kai žinome, kad tokia mūsų reputacija. Intelektas, humoras, fiziniai įgūdžiai, religingumas ir net seksualinė potencija vienodai gyvai reaguoja į kitų lūkesčius. Dabar galime lengviau suvokti jau minėtą dalyką – žmonės renkasi draugus taip, kad šie sustiprintų savojo „aš“ suvokimą.

---

Protestantiškojo fundamentalizmo asmeninis moralės principų pobūdis sutelkia dėmesį į tas elgesio sferas, kurios nesusijusios su socialine sistema, ir atitraukia dėmesį nuo tų, kurių etinė priežiūra sukeltų pavojų sklandžiam sistemos vyksmui. Kitaip tariant, protestantiškojo fundamentalizmo ideologinė funkcija – paremti Amerikos pietinių valstijų socialinę sistemą.

---

Visuomenė mums jau pateikia tą pamatinę simbolių visumą, kurios dėka suvokiame pasaulį, įvardijame savo patyrimą ir interpretuojame savo pačių egzistenciją.

---

Tokią galimybę sugriauti visuomenės priimtą „savaime suprantamą pasaulį“ rutulioja Weberio charizmos teorija. Šis terminas, atėjęs iš Naujojo Testamento (kur, žinoma, jis vartojamas visai kita prasme), žymi visuomeninį autoritetą, grindžiama ne tradicija ar teisėtumu, bet veikiau individualaus lyderio nepaprasta įtaka. Religinis pranašas, kuris meta iššūkį nustatytai tvarkai remdamasis absoliučia valdžia, suteikta jam dievišku palaiminimu, yra charizmatinio vadovo prototipas. Čia galima prisiminti tokias istorines figūras kaip Budą, Jėzų ar Mahometą. Tačiau charizma gali atsirasti ir pasaulietiniame gyvenime, ypač politiniame. O čia galime prisiminti tokius veikėjus kaip Cezarį ar napoleoną. Jezaus kartojami tvirtinimai „Jūs girdėjote sakant, kad..., bet aš sakau jums...“ – štai pavyzdys, kaip charizmatinis autoritetas veikia eidamas prieš nustatytą tvarką. Šiame „bet“ glūdi reikalavimas pakeisti tai, kad seniau buvo privaloma. Taigi charizma meta tikrai ugningą iššūkį senosioms definicijoms, pakeičia senąsias prasmes naujomis ir visiškai naujai apibrėžia žmogiškosios egzistencijos prielaidas.

---

Visai teisinga teigti, kad visuomenė yra objektyvus faktas, verčiantis paklusti ir net kuriantis mus. Tačiau yra taip pat teisinga teigti, kad mūsų prasmingi poelgiai paremia visuomenės statinį ir kartais prireikus padeda pakeisti jį. Tiesą sakant, abu teiginiai drauge atskleidžia socialinės egzistencijos paradoksą: visuomenė apibrėžia mus, bet savo ruožtu ji yra apibrėžta mūsų.
Visuomenei, kad ji apskritai galėtų egzistuoti, būtina, kad ją pripažintų daugelis panašių į mus. Kitaip tariant, ne tik mes patys, bet ir visuomenė egzistuoja apibrėžtumo dėka.

---

Socialinių normų nepripažinimas ir priešingų apibrėžčių suteikimas visada skelbia revoliucijos galimybę.

---

Tie visi vaidmenys, kurių ribojami mes egzistuojame visuomenėje, dabar atrodo tarsi didžiulis „apgaulingo tikėjimo“ aparatas. Kiekviename vaidmenyje glūdi „apgaulingo tikėjimo“ galimybė. Kiekvienas žmogus sakantis „aš neturiu pasirinkimo“, turėdamas omenyje socialinio vaidmens jam keliamus reikalavimus, yra šio „apgaulingo tikėjimo“ auka.

---

Sociologija parodo žmogaus – tokio, kokį jį padarė visuomenė, ir žmogaus, neryžtingai, atsargiai, o kartais aistringai bandančio būti kuo nors kitu, pagal savo norą, - paveikslą. Sociologija atskleidžia visišką visų socialiai suteikiamų identitetų santykinumą. Sociologinės perspektyvos, kaip mes ją suprantame, esmė yra nesuderinama su požiūriais, visiškai sutapatinančiais žmones su jiems socialiai suteiktais identiškumais. Kitaip sakant, sociologas turėtų gerai suvokti, kaip režisūros mechanizmai veikia kiekvieno veiksmo metu. Jis turėtų permanyti tą akrobatiką – aktoriai įlenda į savo kostiumus ne tik konkrečiam vaidinimui, ir dėl to jam turėtų būti labai sunku suteikti šiam maskaradui ontologinį statusą.

---

Santykis su visuomene yra lemiama žmogaus egzistencijos dimensija, todėl sociologija nuolatos sugrįžta prie esminio klausimo: ką reiškia būti žmogumi ir ką reiškia būti žmogumi tam tikroje situacijoje.

----

 Gero skaitymo. Pasistengsiu ateityje ir daugiau tokių aprašymų pateikti.
Marius Jonaitis
Kūlgrinda