Apie kapitalizmą ir komunizmą. Atsakymas Lidžitai

Mane džiugina kai žmonės domisi, rašo bei mąsto. Ypač malonu kada bandoma analizuoti visuomeninius, ekonominius ir politinius reiškinius. Be to, tą daro nekonformistiškai. Tačiau bėda kai tas daroma neįsigilinus į tų reiškinių esmę, tad klaidinama. Tiek save, tiek ir skaitytoją.

Rašau apie Lidžitos Kolosauskaitės tekstą „Tariamos komunistės išpažintis: Apie komunizmą, kapitalizmą ir šių reiškinių esmę“. Jei tai būtų kitas asmuo, gal ir nesivarginčiau rašyti patikslinimo, bet, šiuo atveju, neabejoju Lidžitos padorumu bei nuoširdumu, tad noriu padėti komunizmo ir kapitalizmo klausimu:). Nesu dar ypatingas ekspertas, tačiau esu įsigilinęs į šią temą labiau nei statistinis lietuvis.

Tuo labiau, jog save identifikuoju kaip marksistą. Ne komunistą, nes dar nesu vertas vadintis šiuo garbingu vardu. Na, bet pradėkim nuo pradžių! Pažadu, jog stipriai išsiplėsiu.

Paskutiniu metu kaip niekad dažnai girdžiu neva esu komunistė. Kaip suprantu, ši išvada paremta vien tuo, kad gana aštriai kritikuoju kapitalizmą ir pasisakau už socialinį teisingumą (tiek, kiek jis įmanomas).

Išties daugumai žmonių atrodo, kad galima būti komunistu arba kapitalistu. Ir dauguma tiki, kad komunizmas tai jau baisiai blogai, o kapitalizmas net jei ir ne saldainis, bet vis tiek milijoną kartų geriau. (Šiuo šriftu bus perteikiamas Lidžitos tekstas)

Manau neverta gilintis ką kai kurie žmonės tauškia. Labai mažai žmonių žino sąvokų reikšmes, o dar mažiau ką iš tikro reiškia tam tikros ideologinės doktrinos. Tiesiog dauguma renkasi kokią nors eiketę, jog galėtų įvardinti jiems patinkantį/nepatinkantį asmenį ar reiškinį. Tiesiog žmonėms paprasčiau gyventi įvardintame pasaulyje. Nesvarbu, kad klaidingai.

Ar kapitalizmas ir komunizmas turi esminių skirtumų?

Ir čia atsakymas gali būti tiek „taip“, tiek „ne“, priklausomai nuo to, žiūrėsime formos ar turinio.

Pirmiausiai daromas labai staigus šuolis nuo kapitalizmo prie komunizmo pamirštant tarpinę stotį - socializmą. Kodėl socializmas? Todėl, jog komunizmas yra tokia santvarka kai išnyksta klasinė visuomenė, tampa nebereikalinga valstybė kaip prievartos mašina valdančiosios klasės rankose bei nunyksta (apmiršta). Kadangi ekonominis gyvenimas tampa visuomeninis, tad išnyksta žmogaus eksploatacija (išnaudojimas) bei įgyvendinamas garsusis šūkis - „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“.

Tačiau, kaip žinome, santvarkos nekinta spragtelėjus pirštais, tad reikalingas pereinamasis etapas, jog susiformuotų naujas žmogus bei nauja visuomenė. Kaip teigė vienas klasikas:
 

Kokio ilgio būtų tas pereinamasis laikotarpis - niekas nežino. Pavyzdžiui kapitalizmas pasaulyje egzistuoja mažiausiai 500 metų. Tačiau net ir dabar jis totaliai nėra laimėjęs, patyrė begales pralaimėjimų ir atsitraukimų, nors dabar atrodo ir funkcionuoja kaip dominuojanti sistema.

Tačiau ekonomines, o tuo pačiu ir politines formacijas stimuliuoja technologinė pažanga. Kadangi ji stipriai suintensyvėjusi, tad galimi ir greitesni visuomeniniai pokyčiai bei perėjimai prie naujų, labiau kokybiškesnių visuomeninių santykių.

Aišku, galimas ir atkrytis bei visuomenių pasislinkimas nuo kelio link socializmo link fašizmo, kaip radikalesnės kapitalizmo transformacijos. Kas yra fašizmas, socializmas ir kapitalizmas? Kokie jų apibrėžimai?

Fašizmas – atvira teroristinė pačių reakcingiausių ir šovinistiškiausių monopolistinio/bankinio kapitalo elementų diktatūra. Tai paties finansinio kapitalo valdžia. Tai teroristinio susidorojimo su darbininkais, pažangiais valstiečiais ir inteligentais organizavimas. Politikoje fašizmas – tai pačios grubiausios formos šovinizmas, ugdantis zoologinę neapykantą kitoms tautoms ar rasėms. (Anot S. Payne - tai autoritarinis rėžimas, valstybės reguliuojamas ekonominis sektorius, antiliberalizmas, antikomunizmas ir antikonservatyvizmas.)  

Kapitalizmas – visuotinė prekinė gamyba (preke tampa ir žmogaus darbo jėga). Jo pagrindinis dėsnis – vertės dėsnis. Tikslas – pelnas bet kokia kaina. Kapitalistinė prekinė gamyba, kaip pridedamosios vertės gamyba verčia atimti dirbančiųjų laisvą laiką ir riboja kitas laisvo vystymosi sąlygas.

Socializmas – betarpiškai visuomeninis ūkis, jame vyksta ne prekių, o betarpiškai visuomeninių produktų, vartojamųjų verčių gamyba (daugiau apie pagrindinį socializmo ekonomikos dėsnį skaityti čia). Jo pagrindinis dėsnis – vartojamosios vertės dėsnis. Tikslas – visuotinės gerovės užtikrinimas ir laisvas, visapusiškas kiekvieno visuomenės nario vystymasis.

Kaip matome esminis kapitalizmo bei socializmo (o tuo labiau ir komunizmo) esminis skirtumas yra santykis su gamybos priemonėmis. Jų valdymu, jų sukurtos vertės panaudojimu. Augant socialistinės gamybos našumui bei produktyvumui privalo trumpėti ir darbo diena. Kodėl? Nes tikslas ne pelnas o visuotinės gerovės užtikrinimas ir laisvas, visapusiškas kiekvieno visuomenės nario vystymasis.

Ir nors socializmas gimsta iš kapitalizmo (kapitalizmas yra nėščias socializmu, arba jo motina) kaip pažangesnė ekonominė o tuo pačiu ir politinė formacija, kaip produktyvesnė gamyba, vis tik tai kardinaliai priešingos sistemos. Nes socializmas pakerta patį kapitalizmo principą - pridėtinės vertės nusavinimą per samdomą darbą (apie pridėtinę vertę rašiau čia), produkto virtimą preke bei kapitalo koncentraciją siaurose rankose.

O komunizme kapitalizmo liekanos turės atrodyti toks pat anachonizmas kaip dabar atrodo vergovė bei poligamija ar kažkas kas likę iš antikinių laikų kaip tuometinė norma.

Lidžita rašo: Pagal formą tai yra visiškai skirtingos ideologijos, viena kurių propaguoja „privačią nuosavybę“, o kita – „valstybinę“.

Pasimaunama ant tradicinio štampo, prie kurio, šį kartą iš blogosios pusės, prisidėjo sovietmetis. Manau tai buvo priežastis to, jog TSRS byrėjo. 

Socializme, o tuo labiau komunizme, privati nuosavybė tampa visuomeninė o ne valstybinė! T.y. Visos gamybos priemonės, žemė, vandens ištekliai ir kitas materialus bei nematerialus turtas priklauso liaudžiai. Liaudis esi tu, aš ir visi kiti žmonės kurie gyvena tam tikroje teritorijoje, kuria ir veikia tai visuomenei bei joje kaip fiziniai ir/ar kaip kolektyvas.

Aišku, socialistinėje visuomenėje valstybė ir liaudis yra susiję, nes liaudis, darbininkai ir tampa valdytojai tos valstybės, o ne atskiras elitas, kuris gyvena savo „atskirame pasaulėlyje“.

Tačiau visa nuosavybė priklauso visuomenei, liaudžiai, žmonėms. Ir jeigu valstybinis aparatas, partija ar kas kitas, kuris pradeda kalbėti valstybės vardu, išsigimsta bei veikdami vadovaudamiesi savų klaninių interesų savintis visuomeninį turtą sau, tai liaudis gali siųsti juos po velniu ir gamybos priemones pasilaikyti sau o tokią „valstybę“ ar elitą griauti ir vyti lauk.

TSRS teritorijoje žmonės/darbininkai kažkodėl visą žemę, fabrikus ir kitas gamybos priemones bei turtą laikė valstybine nuosavybe (o save atskyrė nuo valstybės, arba buvo atskirti) todėl praktiškai negynė kai visą tą turtą iš jų atėmė įvairūs sukčiai prisidengdami naujosios valstybės, sistemos ar dar kokio termino vardu. Negynė, nes nesuprato, jog visas materialus turtas yra jų kiekvieno kaip asmens ir jų kaip viso kolektyvo nuosavybė.

Galima daryti išvadą, jog tuometinis kuriamas socializmas buvo tik dalinis socializmas. Jame net knibžėjo kapitalistinio mąstymo štampu. Na o komunizmu net nekvepėjo.

Reziume - komunizme nėra (o tiksliau nebus, nes komunizmo dar niekas nesukūrė) valstybinės nuosavybės, nes pati valstybė nunyks kaip nelabai aktualus mechanizmas.

Tarkim, imkim resursų valdytoją. Komunizme resursų valdytojas yra valstybė (vyriausybė ar pan.), kai tuo tarpu kapitalizme – privatūs asmenys, dažniausiai oligarchai. Sakote, visiškai skirtinga? Nieko bendro? Bet… Kas sudaro vyriausybes? Negi ne… žmonės?

Čia mes pasiekiame tą netikėtą išvadą, kad… Tiek komunizme, tiek kapitalizme resursus valdo kažkokia itin maža bendruomenė. Ji gali būti suprantama kaip valstybės valdžia, arba kaip verslo magnatai, bet tai iš esmės bus nedidelė valstybės gyventojų dalis, įsisavinti… didžiąją visų sukurtų resursų dalį.

Socializme, o tuo labiau komunizme, visas materialus turtas (tiek gamybos priemonės, tiek ir resursai) priklauso liaudžiai. Liaudis, darbo kolektyvai (kooperatyvai) deleguoja iš savęs atstovus į aukštesnes instancijas, jog jie atstovautų jų sektoriaus interesus. Jie, bet kada, gali tą jų deleguotą/rinktą atstovą atšaukti. Beje, čia ne utopija, tokia sistema buvo pradinėje TSRS stadijoje. Jeigu neklystu, tai iki 1936 metų Konstitucijos. Ji žymėjo rinkimų sistemos keitimą iš darbo kolektyvų ir pereita į paremta teritoriniu pagrindu (kaip yra dabar), tad, iš esmės, buvo panaikinta tarybų valdžia. Bet čia jau detalės. Esmė tame, jog visas materialus turtas komunizme turi priklausyti visai liaudžiai.

Tuo tarpu kapitalizmas paremtas privačia nuosavybe kuri turi aiškų savininką. Fizinį arba juridinį asmenį. Taip, jie susiję su valstybe. Tiksliau, stambus kapitalas ir yra valstybės valdytojas. Kaip teigiama teorijoje:

- „Šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus“

- „Buržuazija vis labiau ir labiau naikina gamybos priemonių, nuosavybės ir gyventojų išsiskaidymą. Ji sutankino gyventojus, centralizavo gamybos priemones, sukoncentravo nuosavybę nedaugelio rankose. To būtina pasekmė buvo politinė centralizacija. Nepriklausomos, beveik tik sąjungos santykių tesiejamos sritys su skirtingais interesais, įstatymais, vyriausybėmis ir muitais buvo sujungtos į vieną naciją su viena vyriausybe, su vienais įstatymais, su vienu nacionaliniu klasiniu interesu, su viena muitų siena.“

Beje, šios tezės rašytos dar 1848 metais Markso ir Engelso išleistame „Komunistų partijos manifeste“. Atrodo lyg skaitytume apie šiuos laikus! Jau tada buvo rašoma apie kapitalo koncentracija. Rekomenduoju susipažinti su tuo tekstu.

 Dar toliau kapitalistinio pasaulio koncentravimąsi analizavo Leninas savo kūrinyje „Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija“. Beje, knyga parašyta prieš šimtą metų. Buvo rašoima siaučiant 1 pasauliniui karui.

Ten minimi tokie faktai: „Karteliuose ir trestuose neretai sutelkta septynios —.aštuonios dešimtosios

visos tam tikros pramonės šakos gamybos. Reino—Vestfalijos akmens anglies

sindikatas savo įkūrimo metu, 1893 metais, buvo sukoncentravęs 86,7% visos rajono anglies gamybos, o 1910 metais —jau 95,4%“Apie bankinio, pramoninio kapitalo susiliejimą su politikais: „Bankų „asmeninė unija“ su pramone papildoma vienų ir kitų bendrovių „asmenine unija“ su vyriausybe. „Priežiūros tarybų narių vietos, —rašo Jeidelsas, laisvu noru teikiamos pagarsėjusiems asmenims, taip pat buvusiems valstybinės tarnybos valdininkams, kurie gali gerokai palengvinti (!!)santykius su valdžios organais“... „Stambaus banko priežiūros taryboje paprastai sutinki parlamento narį arba Berlyno miesto valdybos narį.““

Apie tarptautinių monopolijų susidarymą - „Ir štai 1907 metais tarp Amerikos ir Vokietijos trestų; buvo sudaryta sutartis dėl pasaulio dalybų. Konkurencija išnyksta. „Visuot. el. K°“ (G. E. C.) „gauna“Jungtines Valstijas ir Kanadą; „Visuot. el. b-vei“ (A. E. G.) „tenka“ Vokietija, Austrija, Rusija, Olandija, Danija, Šveicarija, Turkija, Balkanai. Atskiros —suprantama, slaptos —sutartys sudarytos dėl „bendrovių-dukterų“, prasiskverbiančių į naujas pramonės šakas ir į „naujas“, formaliai dar nepasidalytas šalis. Nustatytas tarpusavio pasikeitimas išradimais ir patyrimu.Savaime suprantama,kaip sunku konkuruoti su šiuo faktiškai vieningu pasauliniu trestu, kuris valdo kelių milijardų kapitalą ir visuose pasaulio kampuose turi savo „skyrius“, atstovybes, agentūras, ryšius ir t. t. Tačiau, žinoma, pasaulio pasidalijimas tarp dviejų stiprių trestų nereiškia, kad nėra galimas

perdalijimas, jeigu dėl raidos netolygumo, dėl karų, bankrotų ir pan. pasikeičia jėgos santykis.“

Daugiau panašių faktų galima rasti minėtoje knygelėje kurią, praktiškai, galima visą cituoti.

O kaip yra dabar? Dar 2011 metais Šveicarijos Ciuricho federalinio technologinio instituto mokslininkai sudarė nuosavybės ryšių tarp pasaulio kompanijų schemą ir nustebo išvydę, kad prieš ketverius metus (2007 metais) vos 147 didžiausios korporacijos valdė net 40 proc. pasaulio aktyvų.

 Kaip žinoma, 2007 metais startavo nauja kapitalistinė perprodukcijos bei finansų krizė, kuri, tikėtina, dar labiau padėjo monopolizuoti rinką. Kadangi kiekviena tokia krizė apmažina mažesnių skaičių ir labiau pasotina didesnius.

Reziumė. Tavo teiginys, jog kapitalizme resursus, gamybos išteklius bei kitą turtą valdo mažuma, su mažomis išimtimis, yra teisinga. Tačiau dėl komunizmo bus visai kita kalba. Ką turiu omenyje. Kapitalizme vyksta visuomeninė gamyba (nes privačiame sektoriuje dirba eiliniai žmonės), bet sukurtas produktas/paslauga tampa privačiu. Vieno ar kelių žmonių nauda bei pelnu. Tuo tarpu socializme, ir tuo labiau komunizme, gamyba ir toliau bus visuomeninė, tik produktas ar paslauga, jų kuriame vertė bei nauda taps visuomeniniais.

T.y. Jeigu dabar kokia Avulio kompanija samdo darbininkus kurie dirbdami jam statys būstus, kuriuos jis parduos bei gaus naudą. Tai socializme bei komunizme tie patys darbininkai statys namus sau, savo šeimai, savo miestui, savo tautai ir apskritai - žmonėms. Aišku, tuos namus gaus tik tie kurie patys, savo darbu, kuria kitą vertę kitiems žmonėms. Taip gaunasi, jog būtų kuriama visuomeninė vertė visuomenei.

Tokioje visuomenėje nėra įmanoma turto koncentracija siaurame ratelyje, nes visuomeninės gamybos kuriama vertė netampa privačia. Ji tampa visuomeninė.

„Monopolijų arba oligopolijų įsitvirtinimas kartu lemia tai, kad eilinis pirkėjas arba darbuotojas (sąmoningai nevartoju žodžio „vartotojas“) praranda derybines galias tam tikroje rinkoje, pabrėžiu – tiek darbo, tiek prekių ar paslaugų rinkoje.“

Žmogus praranda galią tik tada kai neturi žinių bei nesugeba veikti kolektyviškai. Taip, tokius tikrai galima daug sėkmingiau eksploatuoti. Žmonės, kurie turi teorinį pasiruošimą, kurie supranta kaip atsiranda kapitalas ir kaip kuriama vertė gali pasirinkti sėkmingus pasipriešinimo metodus.

Asmuo gali:
a) Nedirbti (įvairios streiko formos);
b) Nevartoti - boikotuoti. Bet kokia gamyba ar paslauga susidurs su didelėmis problemomis jeigu vevartojimo-boikotavimo mastas išaugtų.

Yra begales sėkmingų šių taktikų pavyzdžių. Pateiksiu maisto produktų boikoto pavyzdį iš Izraelio (čia nuoroda).

„Savo namai“ svarbūs ne tik dėl apsaugos nuo aplinkos poveikio ir galimybės susidėti daiktus (tą galima daryti ir svetimame, pvz. valstybiniame būste). Kur kas svarbesnis yra psichologinis efektas – čia yra mano teritorija ir aš čia nustatau taisykles.

Dar vienas grubus mitas apie nuosavybę komunizme. Socializme/komunizme suvisuomeninama yra ta nuosavybė kurią galima laikyti kaip gamybos priemonę ir/arba jos pagalba eksploatuoti kito žmogaus darbo jėgą. T.y. žemės ūkio paskirties žemė, gamyklos ir panašiai.

Gali būt suvisuomeninti ir butai jeigu jų turi kokius 5 ir jais spekuliuoji arba juos nuomoji. Tos pajamos ateitų ne iš darbo, o iš naudojimosi kito žmogaus neturto. kapitalizme tai norma, socializme - ne. Tačiau niekur socializme ar komunizme nėra teigiama, kad žmogus neturi nuosavybės teisių į savo gyvenamąjį būstą. Visa tai ką tu sisikūrei savo sąžiningu darbu arba gavai iš visuomenės ir yra tavo.

Taip, TSRS laikais buvo gausi praktika visuomeninių/kooperatinių būstų, įvairių bendrabučių, tačiau reikia nepamirįti, kad tuo metu vyko labai didelio masto industrializacija ir urbanizacija, tad statė paskubomis, jog turėtų kur apgyvendinti miesto darbininkus. Beje, net tuometinėje Konstitucijo buvo įtvirtinta žmogaus teisę į būstą. manau tau aiškinti, jog to dabartinėje Konstitucijoje nėra nereikia:)

Taip vyksta todėl, kad net gyvūnai turi savo „vietą“ ir neturėjimas jokio būsto, jokios savo „teritorijos“ prieštarauja žmogaus prigimčiai. Kad ir kokie būtų įstatymai, žmogus bandys turėti ką nors „savo“ – nors ir labiausiai nušiurusį kambarėlį.

Beje, nėra tokio dalyko kaip nuolatinė, amžina ir nekintanti žmogaus prigimtis. Žmogus, jo elgsena, poreikia ir įpročiai kinta nuo besikeičiančių aplinkybių, santykio su gamybos priemonėmis ir panašiai. Tiek žmonės, tiek ir gyvūnai ne visada turi „savo vietą“. Kai kurios gyvūnų rūšys klajoja, žmonės taip pat. Praeityje, begale amžių, žmonių protėviai gyveno medžiuose arba kolektyviškai olose. Neaišku kaip bus ateityje, tad tai kas dabar atrodo kaip „prigimtinis“, ateityje atrodys kaip „anachronizmas“.

Na ir pabaigai.

Taigi, ar aš… esu komunistė?

Tikrai ne. Net ir mane negalima įvardinti šiuo titulu. Komunizmas yra ne tik ateities santvarkos vizija, tai ir dvasinė būsena. Kada vardan geresnės ir teisingesnės visuomenės esi pasiruošęs paaukoti viską. Save, savo gyvenimą, savo šeimą. Puikus palyginimas yra Jono Biliūno apsakymas „Laimės žiburys“. Tad šiuo momentu Lietuvoje komunistai dar neužderėjo. Jeigu kas tave įvardins kaip komuniste, tai gali drąsiai padėkoti už aukštą įvertinimą:)

Marius Jonaitis