Pamirštas karvedys - Vytautas Putna

 Anksčiau girdėtus pasakojimus apie mano giminės tolimą giminaitį Putną praleisdavau pro ausis. Kažkaip net nelabai žinojau kas jis toks ir ką veikė su „raudonais“. Vis tik, šiais metais atsirado, jei taip galima pavadinti - kraujo šauksmas ir noras sužinoti apie savo tolimą, bet vis tik giminę.

Vytautas Putna (rus. Витовт Казимирович Путна, 1893 m. kovo 31 d. – 1937 m. birželio 12 d.) – lietuvių kilmės Tarybų Sąjungos karinis veikėjas, komkoras (1935 m.), karinis diplomatas. Sušaudytas represijų Tarybų Sąjungoje metu.

Gimė 1893 m. Mackonių kaime dab. Molėtų raj., valstiečio šeimoje. Rygoje baigė komercijos ir amatų mokyklą. 1913 m. buvo suimtas už revoliucinę propagandą.

1915 m. paimtas į kariuomenę. Kovojo Pirmajame pasauliniame kare. 1917 m. baigė praporščikų mokyklą. Vėliau vadovavo batalionui, varė revoliucinę propagandą tarp 12-osios armijos kareivių.

1917 m. įstojo į RSDDP (bolševikų) partiją. 1918 m. įstojo į Raudonąją armiją. Nuo 1918 m. Vitebsko karinis komisaras.

1918 m. rugsėjo mėn. – 1919 m. gegužės mėn. 1-osios Smolensko (vėliau pervadintos į 26-ąją šaulių) divizijos komisaras, nuo 1919 m. gegužės mėn. – 228-ojo Karelijos pulko vadas, nuo 1919 m. liepos mėn. – šios divizijos 2-osios brigados vadas. Nuo 1919 m. gruodžio mėn. – divizijos viršininkas. Dalyvavo malšinant Kronštato sukilimą 1921 m. ir valstiečių sukilimus Volgos žemupyje.

Už veiklą Rusijos pilietiniame kare apdovanotas trimis Raudonosios Vėliavos ordinais – vienas 1920 m. (už nuopelnus kariaujant Rytų fronte), du – 1921 m. (vienas už nuopelnus Vakarų fronte, antras – už Kronštato sukilimo malšinimą).

1923 m. palaikė trockistų opoziciją.

1923 m. baigė Aukščiausiųjų vadų kursus Karo akademijoje. Nuo 1923 m. 2-osios Maskvos pėstininkų mokyklos viršininkas, po to dirbo Raudonosios armijos štabe, centrinėse valdybose, vadovavo korpusui.

1927–1931 m. dirbo kariniu atašė Japonijoje, Suomijoje, Vokietijoje.

1931–1934 m. korpuso vadas Primorjės kariuomenės grupėje Rusijos Tolimuosiuose Rytuose.

1934–1936 m. karinis atašė Didžiojoje Britanijoje.

Komkoras Vytautas Putna. 1935 metai

1936 m. atšauktas į TSRS ir 1936 m. rugpjūčio 20 d. suimtas. Tardant kankintas. Prisipažino dalyvavęs antitarybiniame trockistiniame, kariniame – fašistiniame sąmoksle. 1937 m. birželio 11 d. TSRS Aukščiausiojo Teismo Ypatingosios komisijos (Специальное присутсвие) nutarimu kartu su Michailu Tuchačevskiu, J. Jakiru, Jeronimu Uborevičiumi nuteistas myriop ir naktį į birželio 12 d. sušaudytas. Reabilituotas kaip nekaltas 1957 m.

---------------------------------------------------------------------------------

Perkopijuoju rastą istoriją.

„Šia proga noriu patiekti skaitytojams irgi porą gana įdomių žinučių apie tą lietuvį, virtusį raudonųjų rusų generolu. Daugelis iš mūsų prisimena, kai 1920 m. vasarą rusai-bolševikai, vydami sumuštus lenkus iki Vyslos ir Varšuvos, šaukė: “Dajoš Varšavu” (lietuviškai geriausiai tiktų — Duok Varšuvą). Tas šūkis buvo labai paplitęs raudonarmiečių tarpe, jis juos drąsino ir stiprino kovoje prieš lenkus.

To šūkio autorius yra anuo metu buvęs rusų-bolševikų XXVII p. d. vadas V. Putna. (Dainą apie šią diviziją galite rasti čia)

Tai atsitiko tokiose aplinkybėse.

1920 m. pradžioje, pasibaigus kovoms su adm. Kolčaku, V. Putnos vadovaujama XXVII pėst. div. stovėjo rytų Sibire, Anyčinsko srityje, apie 6,000 km. nuo Varšuvos. Kai kovos suaktyvėjo tarp lenkų ir rusų-bolševikų, V. Putna paprašė Raudonosios armijos vadovybę leisti XXVII p. d. vykti į vakarų frontą ir kovoti prieš lenkus. Raudonosios armijos vadovybė tą prašymą patenkino.

XXVII p.d. buvo geležinkeliu atvežta į Oršos apylinkę ir priskirta prie XVI armijos, kurios sąstate dalyvavo kovose prieš lenkus.

Anais laikais Rusijoje buvo paplitęs paprotys rašinėti įvairius šūkius kur pakliuvo: ant sienų, tvorų, vagonų ir t.t. Perkeliant XXVII p. d. iš Sibiro į lenkų frontą, divizijos vadas V. Putna užrašė ant vagonų tik vieną šūkį — “Dajoš Varšavu”. Nuo to laiko tas šūkis pasidarė labai populiarus raudonarmiečių tarpe.

1920 m. liepos 4 d. rusai - bolševikai pralaužė lenkų frontą Lepel -Berezinos bare ir, šaukdami “Dajoš Varšavu”, vijo lenkus Varšuvos link. Lenkai tada buvo atsidūrę labai kritiškoje būklėje.

Nepasisekus sulaikyti rusų - bolševikų, nei I Pasaulinio karo vokiečių įrengtų apkasų linijoje, nei Nemuno - Ščaros bei Bugo ribose, lenkai pradėjo ruošti įtvirtintas pozicijas Varšuvai ginti. Jie ne tik sustiprino ir patobulino I Pasaulinio karo metu vokiečių pastatytą austiprintą liniją į rytus nuo Varšuvos, bet jos priešakyje dar įrengė naują, savų įtvirtinimų liniją.

Rusų bolševikų XVI a. priartėjo prie Varšuvos įtvirtintų pozicijų ir rugpjūčio 14 d. jas puolė. V. Putnos vadovaujama XXVII p. d. puolė Radzymin - Jablonna kryptimi, kurią gynė lenkų XI p. d. Puolimas buvo toks sėkmingas, kad nežiūrint lenkų rezervinės I lietuvių - baltgudžių div. kontratakų, XXVII p. d. pasisekė pralaužti abi Varšuvos įtvirtintų pozicijų linijas ir priartėti iki Kąty Viengierskie, apie 14 km. nuo Varšuvos-Pragos. Daugiau iki Varšuvos ir Vyslos jokių įtvirtinimų nebebuvo.

Kitos rusų - bolševikų divizijos tokių didelių pasisekimų kaip XXVII neturėjo. Po rusų bolševikų puolimo, ypatingai po tokio didelio XXVII p. d. pasisekimo, lenkų Varšuvos bare susidarė labai kritiška būklė.

To fronto vadas gen. Halleris turėjo savo dispozicijoje, rezerve, vos tik vieną kovų išvargintą gen. L. Želigovskio vadovaujamą X p. d., kuri stovėjo Jablonna vietovėje, į šiaurę nuo Varšuvos. Atsidūręs tokioje kritiškoje būklėje gen. Halleris, rugpjūčio 14 d., po pietų, įsakė gen. Želigovskiui su I liet. baltg. div. X ir XI p. d. kontratakuoti įsiveržusius į įtvirtintas pozicijas rusus - bolševikus ir atstatyti padėtį.

Rugpjūčio iš 14 į 15 d. naktį, gen.Želigovskis pertvarkė ir sutelkė savo divizijas. Jis nusprendė vykdyti kontr puolimą rugpjūčio 15 d. anksti rytą.

Tačiau nakties metu įvyko netikėtumas. Rugpjūčio 14 d., po pietų, gen. Želigovskis pasiuntė por. Poganovskio vadovaujamą batalioną sudaryti ryšį su besitraukiančios I lietuvių - baltgudžių divizijos kairiuoju sparnu.

Naktį (apie 1 vali.) tas por. Poganovskio vadovaujamas batalionas, visai nepastebėtas, praslinko į patį XXVII p. d. (rusų) dispozityvo centrą Wolka Radzyminska ir ten pradėjo kautis su divizijos rezervais. XXVII p. d. rezervai netikėtai užklupti pasitraukė atgal nieko nepranešę apie tai pirmoje linijoje esantiems daliniams, kurie ruošėsi tolesniam puolimui.

Girdėdami tolimame užnugaryje šaudymą ir vykstančias kautynes, ir neturėdami ryšio, pirmose linijose esantieji rusų daliniai pradėjo trauktis. Beveik tuo pačiu metu lenkai pradėjo kontrpuolimą.

Po aršių kautynių lenkams pasisekė atstumti atgal XXVII p. d. dalis iš II-os įtvirtintų pozicijų linijos ir atsiimti Radzymin Mokre. Aršiose kautynėse iš abiejų pusių dalyvavo po tris pėst. divizijas (rusų II, XXI ir XXVII, o lenkų — I lietuvių - baltgudžių, X ir XI divizijos.

Kai XXVII p. d. pradžioje pralaužė lenkų įtvirtintas pozicijas, tai paskui ją pradėjo skverbtis pirmyn II ir XXI (III armijos) divizijos, tikėdamosios įsiveržti į Varšuvą. Bet kai lenkų spaudžiamos XXVII p. d. dalys ėmė trauktis, dalys susimaišė, įvyko susikryžiavimų, o, be to, pradžioje atsispirti prieš lenkų 3 divizijas joms nepadėjo nei II nei XXI p. d. dalys.

V. Putna yra parašęs knygą — "K Vislie i obratno” — “Link Vyslos ir atgal” (1927 metais), kurioje sako, kad II ir XXI p. d. vadai norėję pagudravoti ir, pagaliau, daro tokią išvadą: “Atėjo momentas, kai ne tik atskiri vienetai, bet visa masė neteko pasitikėjimo kautynių pasisekimu. Masė pasidarė nebetinkama puolimui — atakai. Styga, kurią mes tempėme nuo Bugo, trūko. .

Apie tas kautynes rašo dar Marian Kukiel — “Dzieje Polski parozbiorowe 1795 - 1921”, ir ypač gen. Želigovskis —“Wojna w Roku 1920”. Gen. Želigovskis ypatingai gerai atsiliepia apie XXVII p. d. ir jos vadą V. Putną. Esą, ten, kur kovojo XXVII sovietų divizija, ten buvo jaučiamas puikus vadovavimas, taip pat brigadų ir pulkų energija.

Nors XXVII p. d. prasilaužimas per įtvirtintas Varšuvos pozicijas buvo sulaikytas ir atmuštas, vienok jis turėjo didelės reikšmės bolševikų naudai į, vadinamąjį, Vyslos, arba Varšuvos stebuklą.

Ryšyje su rusų - bolševikų pradėtų įtvirtintų Varšuvos pozicijų puolimu, ypatingai su įvykdytu XXVII p. d. prasilaužimu, tame lenkų fronte susidarė labai kritiška būklė. Lenkų kariuomenės vadovybė, kad gelbėtų padėtį Varšuvos bare, buvo priversta pagreitinti, vadinamosios, smogiamosios lenkų armijų (III ir IV) grupės puolimą iš Wieprza žemupio šiaurės kryptimi.

Dėl tos tai priežasties tos armijos pradėjo kontrpuolimą nepakankamai susitvarkę, nepailsėję, o III armija net nespėjo tinkamai susitelkti.“

Tarpukario Lietuvos spauda darė interviu su Putnos gimine

Daugiau atsminimų apie Putnos vaikystę

Tą pačią dieną, kaip ir M.Tuchačevskis, buvo sušaudytas dar vienas sovietų karinis veikėjas Raudonosios armijos divizijos generolas lietuvis Vytautas Putna. Jis irgi buvo pakankamai išsilavinęs palyginti su kitais sovietų karo vadais. Neatsitiktinai V.Putna (gimęs 1893 m. Molėtų valsčiuje, Utenos apskrityje), baigęs dailininkų mokyklą 1916 metais, dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose su vokiečiais ir austrais, vėliau baigęs sovietų karo akademiją, dirbo sovietų karo atašė Japonijoje, Vokietijoje ir Anglijoje. M.Gorbačiovo „perestrojkos“ metais skelbtuose V.Putną pažinojusių sovietų diplomatų prisiminimuose buvo rašoma, kad jis, būdamas karo atašė Anglijoje ir gavęs iškvietimą skubiai atvykti į Maskvą, nujautė, jog čia kažkas negerai, ir labai nenoromis paliko Angliją.

 Beje, V.Putna, jaunystėje gyvendamas Rygoje, aktyviai dalyvavo ne tik marksistinių būrelių, bet ir Rygos lietuvių tautinėje veikloje, vaidino lietuvių teatro mėgėjų spektakliuose, bendradarbiavo lietuvių laikraštyje „Rygos naujienos“. Jis taip pat gana neblogas dailininkas, nors Rygos dailės mokykloje mokėsi gana trumpai. Amžininkų atsiminimuose skelbiama apie V.Putnos dalyvavimą lietuvių dailės parodoje prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 metais. Šioje parodoje jis pateikė tris savo tapybos darbus: „Veranda“, „Prieglaudoje“ ir „Pajūris“.

 Jis tapė ir patriotinėmis temomis. 1937 metais atėjus žiniai apie V.Putnos sušaudymą, Lietuvos spaudoje pasirodė jo patriotinio paveikslo reprodukcija. Paveiksle buvo pavaizduoti senos pilies griuvėsiai, o krante prie pilkapio prišlietas sudaužytas Vytis ir šalia jo sėdinti gedinti moteris – Lietuva.

 Teigiama, kad V.Putna, būdamas bolševikas, niekada nepamiršo esąs lietuvis. Kai Želigovskis, sulaužęs Suvalkų sutartį, užgrobė Vilnių, V.Putna kreipėsi į Raudonosios armijos vadovybę prašydamas duoti jam dvi divizijas Vilniui išvaduoti. Tačiau sovietų vyriausybė, jau patyrusi didžiulį pralaimėjimą Lenkijoje, tam V.Putnos žygiui nepritarė.

-----------------------------
Paskutinės Putnos dienos, informacija iš tardymų. Šaltiniai netikrinti.

„“Tarp sušaudytųjų sovietų karininkų du lietuviai” – skelbė 1937 metų birželio 17 d. “Trimitas”, “Tragiškai žuvę du lietuviai” – birželio 27 d. “Ūkininko patarėjas”, “Visi nuteistieji sušaudyti” – birželio 14 d. “XX amžius”, “Sušaudytasis Putna” – “Lietuvos aidas” – birželio 14 d. Antraštės mirgėjo visuose nepriklausomos Lietuvos leidiniuose. Pasaulio dėmesys buvo tiesiog sukaustytas ties Maskva. “Aštuoni negyvi šunys” – skelbė “Times” antraštė birželio 21 d. Tačiau po antrašte su ypatinga pagarba minimi visi sušaudytieji ir tik straipsnio tekste cituojami oficialūs Maskvos žodžiai – “šunys”:

Maršalas Michailas Tuchačevskis, Gynybos komisaro pavaduotojas, žymiausias Raudonosios armijos taktikas.

Generolas Augustas Kork, Frundzės karo akademijos viršininkas.

Generolas Vytautas Putna, karo ataše Londone, Berlyne, Tokijuje.

Generolas Jona Jakir, Kijevo karinės apygardos vyriausiasis vadas.

Generolas Robertas Eidemanas, aviacijos ir cheminio ginklo mokymo centro viršininkas.

Generolas Jeronimas Uborevičius, Baltarusijos karinės apygardos vyriausiasis vadas.

Generolas Borisas Feldmanas, Armijos vadovybės valdybos viršininkas.

Generolas Vitalijus Primakovas, Leningrado ir Kijevo karinių apygardų vyriausiųjų vadų pavaduotojas.

Nuosprendis buvo paskelbtas birželio 11 dienos 23 val. 35 minutės. Vykdymo technologija kažin ar buvo ištarta garsiai, nes rezoliucija “vykdyti nedelsiant” išliko su žyma “visiškai slaptai”. “Šunims – šuniška mirtis” – tiek tespėjo išgirsti viešosios proceso dalies stebėtojai iš pasmerktuosius išvedančiųjų gvardiečių lūpų.
-----------------------------------------------------------------------------

Panašu, kad sudėtingos sąmokslo esmės nelabai suprato ir patys jo malšintojai. Generolas Vitalijus Primakovas devynis mėnesius tardymuose tylėjo. Likus vos mėnesiui iki proceso jį apvilko uniforma ir nuvežė į politbiurą. “Tai ir čia neprisipažinsite? Važiuokit atgal į savo vietą skirtą spyriotis”. Tačiau kameroje jis paprašė palikti jam akinius ir reikmenis rašymui. Pirmieji jo parašyti žodžiai, laikyti paslapty dešimtmečiais, buvo tokie: “Devynis mėnesius aš spyriojausi prieš tardymą kontrevoliucinės organizacijos byloje <…> Šiuo pareiškiu, kad grįžęs iš Japonijos 1930 metais aš susirišau su Dreiceriu ir Šmitu, o per Dreicerį ir Putną – su Mračiovskiu ir pradėjau trockinį darbą, apie kurį duosiu tardymui išsamius parodymus.” Tai buvo 1937 metų gegužės 8 diena. Sušaudyto generolo Vitalijaus Primakovo tartas “paskutinysis žodis” procese dažnai buvo vertinamas kaip tardymuose palūžusio pamišėlio. Deja, jis buvo apgalvotas. Tarsi tikintis, kad po daugelio metų jo pasakytų žodžių stenogramos bus išverstos į kitas kalbas:

“Aš turiu pasakyti paskutiniąją tiesą apie mūsų sąmokslą. Nei mūsų revoliucijos istorijoje, nei kitų revoliucijų istorijose nebuvo tokio sąmokslo kaip mūsų – nei pagal tikslą, nei pagal turinį, nei pagal priemones, kurias sąmokslas pasirinko <…> Kokias jėgas surinko sąmokslas, kad įgyvendinti šį planą? Žmonės įtraukti į sąmokslą neturi gilių šaknų mūsų Tarybų šalyje, todėl kad pas kiekvieną jų yra sava antroji Tėvynė. Pas Jakirą Besarabijoje, Putną ir Uborevičių – Lietuvoje, Feldmanas surištas su Pietų Amerika ne mažiau nei su Odesa, Eidemanas su Pabaltiju ne mažiau nei su mūsų šalimi”.

Tačiau ir šis stenogramos vertimas gali būti netikslus. Kai kuriuose šaltiniuose buvo teigiama, kad Primakovas sakė “…Tu, Putna, Tu, Uborevičiau, turite savo antrąsias Tėvynes ...” Buvo paminėta ir Augusto Korko Tėvynė Estija. Ir kad niekad niekas šių Tėvynių iš jų neatims. Pabrėžiant, kad toks suteiktas jam žodis yra paskutinis, ir kad tai paskutinioji kaltinamųjų kalba procese.

Dmitrijus Šmitas, kuris Vorošilovą turėjo žudyti asmeniškai, atvirkščiai nei Primakovas sąmokslo “detales” išsakė 10 mėnesių anksčiau. Bet visą Primakovo tylėjimo laiką jo niekas nebetardė. Devynis mėnesius. O gegužyje jis staiga pats pasiprašė pateikti papildomus tikslius liudijimus. Ar tai ne apgalvotas sumanymas. Pasakyti daugiau nei pasakyta prieš metus. Gal tikrai net iš kalėjimų kamerų sąmokslininkai buvo sutarę vykdyti gegužės mėnesio “smūgį”? Šmitas pareiškė, kad žudyti Vorošilovą buvo nuspręsta pavesti kažkam kitam, o jam perversmo metu buvo patikėta vadovauti divizijai. O štai kiek tardytojams jau net metus buvo žinoma iš Šmito.

Rugpjūčio 22 , 1936

- Kokį ginklą jūs davėte Mračkovskiui?

- Mračkovskiui aš daviau” Mauzer” sistemos revolverį per Ochotnikovą Putnos prašymu.

- Kur jūs gavote šį revolverį ir kokiuose inventoriniuose dokumentuosi jis registruotas?

- Šį revolverį aš gavau 1930 metais Karačajevo sukilimo malšinimo metu ir jokiuose karinio dalinio dokumentuose jis nebuvo registruotas.

- Išeina žinodamas Mračkovskį ir Putną kaip aktyvius trockinės organizaciijos vadovus kovojančius su VKP(b) vadovybe ir Tarybine Vyriausybe, jūs davėte jiems revolverį kuriuo jie galėjo pasinaudoti kaip niekur neregistruotu ginklu vykdant teroristinį aktą?

- Taip, Mračkovskiui aš daviau revolverį Putnos prašymu, kuris man mainų man davė naują ”Parabellum” tipo revolverį atsivežtą iš Vokietijos.

Rugpjūčio 31, 1936

- Jūs paliudijote, kad Vytautas Putna buvo trockinės organizacijos karinio centro sudėtyje. Kas Jums žinoma apie Putnos trockinę veiklą.

- Su Putna aš susipažinau 1922 metais. Tada jis buvo aktyvus trockistas. 1925 metais aš dirbau Elisvetgrado kavalerijos mokyklos viršininku. Raudonosios armijos karinių mokyklų valdybos viršininku tada buvo V. Putna, pas kurį aš atvažiuodavau su raportais. <…> Putna man paminėjo, kad yra Lenino testamentas, kuriame aiškiai parašyta, kad partijai turi vadovauti Trockis. 1927 metais, kai aš prisijungiau prie trockininkų iš Dreicerio, Ochotnikovo ir Putnos žodžių man tapo žinoma, kad Putna yra karinio centro sudėty, vykdo plačią organizacinę veiklą armijoje. 1927 ar 1928 metais Putna buvo išsiųstas kariniu ataše į Japoniją. Prieš jam išvykstant buvau su juo susitikęs. Jis man papasakojo, kad į jo butą buvo atvažiavęs Trockis ir davė eilę direktyvinių nurodymų susijusių su jo išvykimu į užsienį. <…> Aš jau minėjau, kad 1932-1933 metais aš susitikinėjau su Putna bendradarbiaujant trockinėje veikloje, žinojau, kad jis yra vienu iš karinio centro vadovų ir vadovaudavo šio centro pasitarimams Jakovo ir Ochotnikovo butuose.

Atrodytų sąmokslo esmę malšintojai vis dar tikėjosi suprasti. Bent jau ateityje. Bet netrukus ir patys karvedžių teisėjai sėdo į pasmerktųjų suolą, išskyrus vieną mašalą Budioną. Po jų krito ir jų budeliai. “Visų trisdešimt aštuonių (38) bylos dalyvių kūnai gauti ir perduoti kremavimui“ – mini viena NKVD pažymų po eilinio generolų proceso, praslinkus vos dviem mėnesiams po garsiai nuskambėjusio pirmojo. Tačiau kodėl tokius visus, net ranka rašytus raštelius NKVD ir KGB tiek metų skrupulingai saugojo? Be užrašų “visiškai slaptai” ant bylų figūruoja ir tokia pastaba - “saugoti amžinai”.
----------------------------------------------------------------------

Ką pasakė pats Vytautas Putna. Liko jo, ar ne jo, žodžių. Tarp NKVD ataskaitų tokie duomenys: Putna, kaip ir Primakovas tylėjo ilgus mėnesius. Vitalijų Primakovą neva palaužė politbiuro CK parodyta Hitlerio “raudonoji papkutė” gegužės 8 dieną. <…kankinamas naktinis tardymas buvo pritaikytas areštuotam korpuso vadui V.Putnai … 14 gegužės … jis buvo tardomas visą naktį. Rezultate jis pateikė parodymus prieš Tuchačevskį…>

Kodėl paslaptingiausioje XX amžiaus generolų byloje paskutiniuoju tardymo kančiose krito lietuvis? Ko jis dar nenorėjo išduoti. Kokią paslaptį saugojo 1915 metais į “Nikalojaus armiją” rekrutuotas paprastas Mickūnų kaimo berniukas. Ta paslaptis priklausė Rusijai? Anglijai? Japonijai? Vokietijai? Kuriuo Dievu jis dar tikėjo neišgirdęs sutartu laiku griaudint tankų patrankų griaustinio iš už kalėjimo sienų? Kurią dar gynė Tėvynę. Jam tebuvo likę gyventi vos 28 dienos. Iki karo, kuris nebeaplenkė Lietuvos, buvo telikę vos du metai ir keli mėnesiai.

Štai tokia gavosi istorija apie Vytautą Putną. Nepagražinta o tokia kokia buvo. Aišku, dar daug ko trūksta. Būtų puiku gauti jo knygą, pamatyti jo pieštų darbų reprodukcijų ir daugiau faktų iš gyvenimo. Būtų gerai sužinoti jo vaikų - sūnaus Algirdo ir dukros Danutės likimą. O taip pat ir žmonos.

Ten kur pateiktos laikraščių nuotraukos tai paspauskit ant jų ir jei galit atsisiųskit. Yra du įdomūs straipsniai.

Akivaizdu, jog Putna buvo labai talentingas vyras. Karys, diplomatas, menininkas (piešė ir rašė eiles.knygą). Apie jo gabumą kalboms ir sąžiningumą rašė straipsniuose. Straipsniai publikuoti buržuazinėje spaudoje, tad ji tikrai neturėjo būti linkusi aukštinti raudonąjį.

Na o draugams iš kairės, tai padės suprasti praeities klaidas ir nekartoti to ateityje.

Marius Jonaitis
Kūlgrinda